Sovijus

Sovijus – Jono Malalos kronikos „Chronografija“ slaviškoje redakcijoje (1261 m.) aptiktoje legendoje minimas baltų religijos personažas. Trumpoje legendoje aprašomi trys mirusiųjų laidojimo būdai (žemėje, medžiuose ir ugnyje) ir kaip pats geriausias išskiriamas mirusiųjų deginimas. Po legenda parašytame tekste Sovijus apibūdinamas kaip sielų vedlys į pragarą. Pasak legendos užrašytojo, Sovijus mirusiųjų deginimo paprotį paskleidęs, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui, o šis paprotys neva atėjęs iš graikų. Užrašinėtojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos užrašymo, kuomet gyveno Abimelechas.

Kalbininkų manymu, vardas etimologiškai aiškintinas, kaip 'šovėjas' (pašauti į krosnį). Yra ir kitokių nuomonių (nuo žodžių savas, Saulė, latvių sava - drevė), tačiau nė viena jų nėra visiškai patikima. Mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Bronys Savukynas, Gintaras Beresnevičius.

Legenda

Sovijus buvo mirtingasis. Kartą jis sugavo šerną (kuilį), išėmė jo devynias blužnis ir liepė iškepti kraujo sūnums. Kraujo sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršo. Tada jis sugalvojo nukeliauti pragaran. Jam niekaip nesisekė praeiti aštuonių pragaro vartų, tačiau jam padėjo vienas jo sūnų. Taip Sovijus prasibrovė ir pro devintuosius. Broliai sužinoję, jog vienas jų padėjo tėvui, labai užsirūstino ir pagalbusis sūnus ryžosi surasti tėvą. Jis suruošė vakarienę tėvui, o vakare iškasė jam duobę žemėje. Ryte tėvo paklausė, ar tas gerai miegąs. Tėvas sudejavo, jog jį ėda kirmėlės ir šliužai. Sekančią sūnus dieną paruošė vakarienę ir įkėlė tėvo kūną į medžio kamieną miegoti. Rytą paklaustas tėvas atsakė, jog nakčia jį kandusios bitės ir spiečiai uodų. Trečią dieną sūnus paruošęs vakarienę užkėlė tėvą ant laužo ir paklausęs, ar tas gerai miegojęs. Tėvas pasakęs, jog miegojo, kaip kūdikis.