Spektrinė klasifikacija

Spektrinė klasifikacija astronomijoje yra žvaigždžių skirstymas į grupes pagal spektruose stebimų cheminių elementų ir jų junginių sugerties linijų ar juostų gylius ir pločius. Iš jų galima nustatyti žvaigždės spektrinę klasę (temperatūrą), šviesio klasę (spindulį) ir metalingumą (sunkesnių nei vandenilis ir helis elementų kiekį).

Harvardo spektrinė klasifikacija

Taip vadinamoji Harvardo spektrinė klasifikacija (vienmatė) skirsto žvaigždes į spektrines klases (O-B-A-F-G-K-M) tik pagal temperatūrą. O žvaigždės atitinka 60000K temperatūrą, M – 2000K. Harvardo klasifikacijos schemą (JAV observatorija) apie 1900 metus sukūrė ir išvystė Anė Kenon ir Edvardas Pikeringas. Kiekvienos spektrinės klasės viduje išskiriami poklasiai, numeruojami nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi objektai). Saulė yra klasifikuojama kaip G2 žvaigždė.

Klasė	Temperatūra	Spalva	Masė	Spindulys	Šviesis	Vandenilio linijos
O	30 000 – 60 000 K	Melsva („Melsva“)	60	15	1 400 000	Silpnos
B	10 000 – 30 000 K	Melsvai balta („melsvai balta“)	18	7	20 000	Vidutinės
A	7 500 – 10 000 K	Balta melsvu atspalviu („balta“)	3,1	2,1	80	Stiprios
F	6 000 – 7 500 K	Balta („gelsvai balta“)	1,7	1,3	6	Vidutinės
G	5 000 – 6 000 K	Šviesiai geltona („geltona“)	1,1	1,1	1,2	Stiprios
K	3 500 – 5 000 K	Šviesiai oranžinė („oranžinė“)	0,8	0,9	0,4	Labai silpnos
M	2 000 – 3 500 K	Rausvai oranžinė („raudona“)	0,3	0,4	0,04	Labai silpnos

Norint lengviau atsiminti raidžių seką yra sugalvotos įvairios mnemoninės schemos. Pvz., angliškai – „Oh Be A Fine Girl, Kiss Me“, lietuviškai – „O Baby, Ar Fizikai Gali Krokodilus Mylėti“.

Paveikslėlis, vaizduojantis Harvardo pagrindinės sekos žvaigždžių spektrinę klasivikaciją

Tokio, atrodytų, netvarkingo raidžių išrikiavimo priežastis yra istorinė. Kuomet mokslininkai pradėjo klasifikuoti žvaigždes, jie pastebėjo, kad žvaigždės turi skirtingo stiprumo vandenilio linijas. Todėl jos buvo suskirstytos pagal vandenilio Balmerio serijos linijas nuo A (stipriausios) iki Q (silpniausios). Tik gerokai vėliau pradėtos naudoti kitų elementų linijos (H ir K Ca, Na D, He). Po to buvo pastebėta, kad kai kurios klasės dubliuojasi ir jos buvo išmestos. Ir tik dar vėliau buvo aptikta, kad vandenilio linijų stiprumas priklauso nuo temperatūros.

O, B ir A spektrinio tipo žvaigždės dar kartais vadinamos „ankstyvosiomis žvaigždėmis“, o G, K ir M „vėlyvosiomis žvaigždėmis“. Toks supratimas yra atėjęs iš XX amžiaus pradžios, kuomet klaidingai buvo manoma, kad žvaigždės pradeda savo evoliuciją nuo karštų būsenų (ankstyvo tipo) ir vėliau palaipsniui aušta, evoliucionuodamos į „vėlyvo tipo“ žvaigždes.

Jorko spektrinė klasifikacija – MKK sistema – MK sistema

1943 metais Viljamas Morganas, Filipas Kynanas ir Edita Kelman iš Jorko observatorijos (JAV) sudarė Saulės cheminės sudėties žvaigždžių klasifikacijos pagal spektrinių linijų intensyvumus ir pločius sistemą. Joje žvaigždei be spektrinės klasės dar priskiriama šviesio klasė (dvimatė klasifikacija). Jei spektrinė klasė charakterizuoja žvaigždės temperatūrą, tai šviesio klasė charakterizuoja žvaigždės spindulį. Pradžioje ši klasifikacijos sistema buvo vadinama MKK sistema, bet 1953 metais patikslinus klasifikacijos kriterijus, ją pradėta vadinti MK sistema (pagal Morgano ir Kynano pavardes).

Yra išskiriamos tokios šviesio klasės:

• 0 Hipermilžinės (pridėta vėliau)
• I Supermilžinės
  • Ia šviesiausios supermilžinės
  • Iab
  • Ib mažiau šviesios supermilžinės
• II Šviesios milžinės
  • IIa
  • IIab
  • IIb
• III Milžinės
  • IIIa
  • IIIab
  • IIIb
• IV Submilžinės
  • IVa
  • IVab
  • IVb
• V Pagrindinės sekos žvaigždės (nykštukės)
  • Va
  • Vab
  • Vb
• VI Subnykštukės (naudojama retai)
• VII Baltosios nykštukės (naudojama retai)

Saulė yra pagrindinės sekos (V) žvaigždė.

Spektriniai pekuliarumai

Šalia įprastinės spektrinės ir šviesio klasės astronomai dar naudoja papildomus simbolius.

Simbolis	Reikšmė
:	Neaiški spektrinė klasė
…	Spektre yra neaprašytų pekuliarumų
!	Ypatingi pekuliarumai
comp	Sudėtinis spektras
e	Emisijos linijos
[e]	„Draustinės“ emisijos linijos
er	„Apverstas“ emisijos linijos centras – emisija silpnesnė, nei sparnuose
ep	Emisijos linijos su pekuliarumais
eq	Emisijos linijos su P-Cygni tipo profiliu
ev	kintama emisija
f	NIII ir HeII emisija
(f)	Silpnos He emisijos linijos
((f))	Nėra He emisijos
He wk	Silpnos He linijos
k	Spektrai su tarpžvaigždinės sugerties linijomis
m	Stiprios metalų linijos
n	Išplitusi sugerties linija (dėl greito sukimosi)
nn	Labai išplitusi sugerties linija dėl labai greito sukimosi
neb	Žvaigždės spektre yra ūko linijų
p	Pekuliarus spektras, stiprios metalų linijos
pq	Pekuliarus spektras, panašus į novos
q	Stebimi raudonieji ir mėlynieji linijų poslinkiai
s	Siauros sugerties linijos
ss	Labai siauros linijos
sh	Žvaigždė su apvalkalu
v	Kintamoji žvaigždė (taip pat „var“)
w	Silpnos linijos (taip pat „wl“ ir "wk)
d Del	A ir F milžinės su silpnomis Ca H ir K linijomis, kaip Delta Delphini žvaigždėje
d Sct	A ir F žvaigždės su spektrais, panašiais į trumpo periodo kintamąją Delta Scuti
Simbolis	Turi stipresnes cheminių elementų linijas
Si	Stiprios silicio linijos
Ba	Stiprios bario linijos
Cr	Stiprios chromo linijos
Eu	Stiprios europio linijos
He	Stiprios helio linijos
Hg	Stiprios gyvsidabrio linijos
Ca	Stiprios kalcio linijos
Mn	Stiprios mangano linijos
Sr	Stiprios stroncio linijos