Sritis:Pagrindinis puslapis/Aktualu

Puslapis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

{{{titolo}}}

Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui (ELIP)

Šiuo metu yra 17 127 016 straipsnių
P Science.png Mokslas P social sciences.png Bendruomenė P globe.svg Geografija P art.png Dailė P technology1.png Technika P sport.svg Sportas
P history.png Istorija P art-lightblue.png Asmenybės P psychology.png Filosofija P music.svg Muzika P religion.png Religija LogoWIKISPECIES.png Gyvybė
ELIP Gimė Mirė Svarbu Sritys Mokslai Žodynai Pagalba Kontaktai Naujienos KLIP FLIP LE sitemap

Tautosaka, kitaip – folkloras (angl. folklore) – kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir pan., o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei.

Folkloristika (tautosakos mokslas) – mokslas, tiriantis dainuojamąjį, instrumentinį ir pasakojamąjį liaudies kultūros palikimą. Tautosakos mokslo tikslai – tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, kūrinių sąrangos ypatumus, meninio teksto organizavimo principus, ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus.

Daugelyje Europos kraštų tautosaka imta domėtis nuo romantizmo laikų (XVIII a. gale), o Ispanijoje jau XV a. buvo užrašinėjami romansai ir kitos liaudies dainos. Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė - geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, komunikacinė, kontekstinė ir kt. Europos mokslo šakų kodų lentelėje dėl lauko tyrimų svarbos tautosakos mokslas yra greta dialektologijos: folkloristika – H 400, dialektologija – H 401.

Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei, plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui suvokimas. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. Vieni pirmųjų tautosaką istorijos teorijų kūrimui panaudojo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Simonas Daukantas, Samuelis Teodoras Cipelis, vėliau – Jonas Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Juozas Miliauskas-Miglovara, Ansas Bruožis, Povilas Višinskis, Stanislovas Narutavičius, Stanislovas Didžiulis, Matas Slančiauskas, Steponas Strazdas, Rokas Šliūpas ir daugelis kitų .

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: