Stanislava Lovčikaitė

Stanislava Lovčikaitė
Gimė	1929 m. gruodžio 29 d. Megučioniai
Mirė	† 2013 m. sausio 7 d. Linkuva
Veikla	Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kultūros organizatorė, kraštotyrininkė, visuomenininkė
Išsilavinimas	1949 m. Linkuvos vidurinė mokykla
Alma mater	1965 m. Vilniaus pedagoginis institutas
Žymūs apdovanojimai
1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės medalis 2000 m. Kraštotyros darbuotojo garbės vardas

Stanislava Lovčikaitė (Stasė, 1929 m. gruodžio 29 d., Megučioniai – 2013 m. sausio 7 d., Linkuva) – Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kultūros organizatorė, kraštotyrininkė, visuomenininkė.

Kilmė ir šeima

Stanislovas ir Teofilė Lovčikai

Tėvas – Stanislovas Lovčikas (1893–1991) – dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, stojo 1919 metų sausio mėnesį savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Motina – Teofilė Galiūnaitė (1888–1971)

Dėdė – Mykolas Lovčikas (1885–1939) – kunigas.

Seserys – Elena Lovčikaitė-Pranculevičienė – apskaitininkė; Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė – Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Liucija Lovčikaitė (1927–1958).

Brolis – Stasys Lovčikas (1922–1943) – 1941 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XVII laida).

Gyvenimo kelias

Stanislava Lovčikaitė Linkuvos etnografinį ansamblio „Linkava“ 30 metų minėjime

S. Lovčikaitė augo kaime, netoli Linkuvos, tuometinio valsčiaus centro. 1941 m. baigė Megučionių pradinę, o 1949 m. Linkuvos vidurinę mokyklą (25 laida). Mokytojai Apolinaras Radžius ir Juozas Skrupskelis paskatino ją studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių mokytojų institute. Vėliau studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1965 m.

1949–1951 m. mokėsi ir baigė Panevėžio mokytojų seminariją,

1951–1954 m. dirbo Guostagalio mokykloje, dėstė lietuvių kalbą.

Paskirta 1955 m. rugsėjo 1 d., S. Lovčikaitė 1955–1958 m. dirbo Anykščių rajone, buvo Žudžgalio septynmetėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, 1956–1958 m. buvo šios mokyklos direktorė.

1958–1962 m. dirbo Staškavičių aštuonmetėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą. 1958 m. patvirtinta Kiburių septynmetės mokyklos direktore.

Nuo 1962 m. S. Lovčikaitė mokytojavo Linkuvoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų, turistų būreliams, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, sovietiniais metais organizavo moksleivių susitikimus su žymiais Lietuvos rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais, paskelbė per 50 dalykinių ir metodinių straipsnių periodikoje, savo gyvenimo darbus, filosofiją, nuostatas apibendrino knygose: „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtoja išleido 42, 45, 52, 55 ir 60-ąją abiturientų laidą. Ji vadovavo literatų, turistų būreliams, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Senatvėje ji buvo tikybos mokytoja, 1992–1999 m. dirbo ir Linkuvos pagalbinėje mokykloje-internate, specialiojoje internatinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Mokytojos iniciatyva Linkuvos mokykloje lankydavosi žymiausi Lietuvos rašytojai ir aktoriai (Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Juozas Aputis, Eugenijus Matuzevičius, Albinas Bernotas, Juozas Baltušis, Laimonas Noreika, Gražina Urbonaitė, Sigitas Račkys ir kt.), turtinę mokinių dvasinį pasaulį.

1980–1981 m. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį „Linkava“ ir jam vadovavo iki 2001 m. Įsikūrus „Žiemgalos“ draugijai, tapo jos nare, o nuo 1993-ųjų ji buvo ir Linkuvos 500 metų jubiliejaus komiteto pirmininko pavaduotoja.

Per du dešimtmečius ansamblis sukūrė 17 teminių programų, atskleidusių Šiaurės Lietuvos krašto etnografinį paveldą. 2004–2013 m., iki gyvenimo pabaigos, ji buvo klubo "Žiemgalos linkuviai" pirmininkė – pirmoji šios asociacijos vadovė.

Lietuvos atgimimo metais ji buvo viena iš pirmųjų Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Pakruojo skyriaus narių, šio skyriaus tarybos narė. 1989–1993 m. ji buvo Pakruojo Sąjūdžio laikraščio "Langas" (vėliau – "Mūsų langas") redaktorė.

S. Lovčikaitės iniciatyva Linkuvoje buvo atstatytas paminklas-kryžius Linkuvos gimnazistams, žuvusiems pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, iškilo stogastulpis gimnazijos jubiliejui, atidengtos atminimo lentos pirmajam Linkuvos gimnazijos direktoriui I. Brazdžiūnui ir šio krašto knygnešiams. Sutelkusi Linkuvos bendruomenę, ji pastatė Linkuvoje paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui ir visiems linkuviams su įrašu "Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai" (2011 m.).

Ji parašė ir išleido knygas: "Linkava : tradicija dabartyje" (folkloro ansamblio dalyvių biografijų ir koncertinių programų knyga, 2003 m.) ir "Tarp būties ir buities : pamąstymai, prisiminimai" (2008 m.), paskelbė periodikoje bei specializuotuose leidiniuose per 50 straipsnių krašto kultūros ir užsienio bei lietuvių literatūros dėstymo metodikos klausimais.

S. Lovčikaitė buvo apdovanota Kultūros ministerijos ir Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998 m.). Jai buvo suteiktas Kraštotyros darbuotojo Garbės vardas (2000 m.), ji apdovanota Garbės ženklu "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai" (2009 m.).

1989 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo LPS Pakruojo skyriaus tarybos nare bei Sąjūdžio laikraščio „Langas“ (vėliau „Mūsų langas“) redaktore (1989–1993). Dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, sausio 13-ąją budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

S. Lovčikaitei 1993 m. suteiktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės vardas.

Mirė 2013 m. sausio 7 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Palaidota Linkuvos kapinėse.

Mokytojos pastangomis buvo įkurtas „Žiemgalos linkuvių“ klubas.

Ji garsino mūsų kraštą

Skubant lekiant paskutinėms metų dienoms radome laiko paminėti 1929 metų gruodžio 29 dieną gimusios Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės 90 – metį.

Džiugu, kad Mokytojos, garsinusios mūsų kraštą, atminimas gražiai įprasminamas. Minint pirmąsias mirties metines prie senosios gimnazijos pastato mūsų pedagogų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK”. Buvęs mokinys, dabar vicemeras Virginijus Kacilevičius sukūrė vaizdajuostę „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės”, kurią galima pasižiūrėti mokyklos muziejuje. Linkuvos kultūros centras kasmet pavasarį organizuoja folkloro ir amatų šventę „ Aukštas dangus”, skirtą „Linkavos” ansamblio įkūrėjos atminčiai ir garbei. Auklėtinis, Seimo narys Stasys Tumėnas įteikė neįkainojamą dovaną Gimnazijos 100 -mečiui – parengė plačios apimties atsiminimų knygą apie savo Mokytoją ir Auklėtoją „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta”. Knyga buvo pristatyta ne tik mūsų rajone, bet ir Vilniaus rašytojų klubo literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa”, į kurį susirinko didelis būrys garsių Vilniaus žiemgalių, buvusių linkuvių, mokinių ir mokytojų bei artimųjų, dalyvavo ir grupė gimnazijos pedagogų su Direktoriumi V. Stapušaičiu.

Prisimenant ir įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S. Lovčikaitei suteiktas Pakruojo rajono Garbės pilietės vardas. Tai pirmas atvejis mūsų rajone, kai toks vardas suteiktas po mirties.

Gimnazijos muziejuje įrengta pastovi ekspozicija, skirta Mokytojai S. Lovčikaitei, o jos 90 -mečiui paruošta parodėlė.

• 
• 

Muziejaus vadovė

Kūryba

Tarp būties Lovčikaitės knygos pristatymas

Parašė knygas „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Recenzavo 2010 m. Stasio Tumėno parašytą biografinę apybraižą „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“.

Viena iš monografijos „Pašvitinys“ viena iš istorijos skyriaus autorių.

Straipsniai:

• Stanislava Lovčikaitė. Tradicijos ir dabartis. Žiemgala. 2000/1, ISSN 1648-7230

Įvertinimas

Prie lentos skirtos S.Lovčikaitei 42 laidos auklėtiniai

Mokytoja apdovanota Kultūros ministerijos, Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998).

2000 m. jai suteiktas Kraštotyros darbuotojo garbės vardas.

2009 m. apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

2014 m. sausio 11 d. minint pirmąsias mokytojos mirties metines prisiminti jos darbai ir prie senojo Linkuvos gimnazijos pastato atidengta atminimo lenta krašto šviesuolei mokytojai, kurioje įrašyti Justino Marcinkevičiaus žodžiai „Ir krintantį, ir kylantį, lydėk, širdie, ir vesk.“

Jos atminimui Linkuvos kultūros centre nuo 2014 m. rengiamas folkloro ansamblių festivalis "Aukštas dangus".

Buvęs jos mokinys Virginijus Kacilevičius sukūrė kino apybraižą "Mokytoja. Gyvenimas tarp išsipildymo ir siekiamybės" (2014 m.) apie Linkuvos šviesuolę S. Lovčikaitę.

Rengiama atsiminimų apie S. Lovčikaitę knyga "Mūsų esaties gūžta".

2018 m. rugsėjo 29 d. Taryba priėmė sprendimą Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardą suteikti Stanislavai Lovčikaitei. Tai pirmas atvejis savivaldybėje, kai šis titulas suteikiamas asmeniui po mirties. Tokia galimybė atsirado tarybai dar pernai patvirtinus Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus. Stanislavai Lovčikaitei Garbės piliečio vardas suteikiamas už gyvenimą, atiduotą Lietuvai, savo kraštui, žmonėms, pedagoginę ir kultūrinį palikimą ateinančioms kartoms. Teikimą suteikti Garbės piliečio vardą S. Lovčikaitei komisijai pateikė Linkuvos gimnazija.

Atsiminimai

Linkuva atsisveikino su mokytoja Stanislava Lovčikaite

(1929–2013) 2013 m. sausio 7 d. Linkuva neteko Šiaurės Lietuvos šviesuolės, Lietuvos garbės kraštotyrininkės, etninės kultūros puoselėtojos, kelių Linkuvos mokyklos mokinių kartų Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės. „Mokytoja S. Lovčikaitė yra Linkuvos sąžinė ir moralinis stuburas“,– taip trumpai ir tiksliai apibūdino Mokytojos statusą vietinėje bendruomenėje jos buvęs mokinys miškininkas V. Kacilevičius. Mokytoja atliko didžiulį vaidmenį formuojant daugelio linkuvių pasaulėžiūrą, patriotines nuostatas, vertybes. S. Lovčikaitė gimė 1929m. gruodžio 29 d. Megučionių kaime, greta Linkuvos, tuometinio valsčiaus centro. 1941 m. baigė Megučionių pradinę, o 1949 m. Linkuvos gimnaziją. Mokytojų A. Radžiaus ir J. Skrupskelio asmenybės paskatino ją studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių mokytojų institute. Vėliau studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1965 m Nuo 1962 m. S. Lovčikaitė mokytojavo Linkuvoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų, turistų būreliams,dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, sovietiniais metais organizavo moksleivių susitikimus su žymiais Lietuvos rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais, paskelbė per 50 dalykinių ir metodinių straipsnių periodikoje, savo gyvenimo darbus, filosofiją, nuostatas apibendrino knygose „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008). 1980–81 m. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį ir jam vadovavo iki 2001 m. Įsikūrus „Žiemgalos“ draugijai, tapo jos nare, o nuo 1993-ųjų ji buvo ir Linkuvos 500 metų jubiliejaus komiteto pirmininko pavaduotoja. 1989 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo LPS Pakruojo skyriaus tarybos nare bei Sąjūdžio laikraščio „Langas“ (vėliau „Mūsų langas“) redaktore (1989–1993). Dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, sausio 13-ąją budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Mokytojos pastangomis buvo įkurtas „Žiemgalos linkuvių“ klubas. S. Lovčikaitei 1993 m. suteiktas lietuvių k. ir literatūros mokytojos ekspertės vardas. Mokytoja apdovanota Kultūros ministerijos, Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998). 2000 m. jai suteiktas Kraštotyros darbuotojo garbės vardas. 2009 m. apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nepriklausė jokiai organizacijai ir jokiai partijai. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmogus. „Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau“,– rašė Mokytoja. – „Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei.“ Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nebijojo išsakyti savo pilietinės pozicijos. Gal todėl ji nebuvo paranki sovietinei valdžiai, kai Linkuvos mokinius skatindavo mokytis Maironio eilėraščius, skaitovų konkursams rengdavo patriotines programas, organizuodavo susitikimus su aktoriais, rašytojais. Būta sankirtų su rajono valdžia ir Nepriklausomybės laikais, kai nesutapdavo jos požiūris dėl „varnų respublikos“ kūrimo Pakruojo rajone, menkaverčių, vienadienių renginių ir pan. Paskutinė garbios Mokytojos sankirta su valdžia baigėsi abipuse pergale – 2011 m. rudenį Linkuvoje S. Lovčikaitės iniciatyva atidengtas simbolinis akmuo su užrašu: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai.“ Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie tuos linkuvius, kurie, išsibarstę po pasaulį, galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą ir susitikti simbolinėje vietoje greta bažnyčios, nuo kurios atsiveria Šiaurės Lietuvos erdvės – penas minčiai ir atminčiai. Ilsėkis ramybėje, mūsų Mokytoja, Šviesuole, Linkuvos kelių kartų pilietiškumo, patriotizmo Sergėtoja. Jūsų gyvenimas ir darbai tebūna įpareigojimas dirbti savo kraštui ir jo žmonėms. Jūs to mokėte. Stasys Tumėnas, Linkuvos gimnazijos 52 -osios abiturientų laidos auklėtinis.

Mokytojos statusą vietinėje bendruomenėje trumpai ir tiksliai apibūdino jos buvęs mokinys miškininkas V. Kacilevičius:

Mokytoja S. Lovčikaitė yra Linkuvos sąžinė ir moralinis stuburas. V. Kacilevičius

Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nepriklausė jokiai organizacijai ir jokiai partijai. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmogus.

Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau. Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei. Stanislava Lovčikaitė

Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nebijojo išsakyti savo pilietinės pozicijos. Gal todėl ji nebuvo paranki sovietinei valdžiai, kai Linkuvos mokinius skatindavo mokytis Maironio eilėraščius, skaitovų konkursams rengdavo patriotines programas, organizuodavo susitikimus su aktoriais, rašytojais. Būta sankirtų su rajono valdžia ir Nepriklausomybės laikais, kai nesutapdavo jos požiūris dėl „varnų respublikos“ kūrimo Pakruojo rajone, menkaverčių, vienadienių renginių ir pan. Paskutinis garbios Mokytojos nesutarimas su valdžia baigėsi abipuse pergale – 2011 m. rudenį Linkuvoje S. Lovčikaitės iniciatyva atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai.“

Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie išsibarsčiusius po pasaulį linkuvius, kad jie, grįžę į Linkuvą, turėtų šalia bažnyčios susitikimams simbolinę vietą, iš kur atsiveria Šiaurės Lietuvos erdvės – penas minčiai ir atminčiai.

Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lituanistė Birutė Jurevičiūtė-Deveikienė

Dalyvavimas sąjūdyje

1988 m. birželio 3 d. įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Už kelių mėnesių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įkurta ir Pakruojyje. 1988 m. rugsėjo 13 d. Pakruojyje įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Jame buvo įkurta iniciatyvinė grupė ir išrinkti kandidatai į Sąjūdžio tarybą. Steigiamajame mitinge dalyvavo LPS iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas. 1989 m. Ūdekų, Triškonių, vėliau ir Linkuvos kapinėse buvo statomi ir iškilmingai šventinami nauji kryžiai. Triškoniuose pastatytas kryžius Lietuvos Nepriklausomybei (tris kartus pjautas, degintas; neišlikęs). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas Vilniaus Sporto rūmuose 1988 m. spalio mėn. 22-23 d. Fotografas Jonas Juknevičius (Stanislava III eil. 3 iš kairės) F 1988–1989 m. Sąjūdžio taryba: Antanas Balaišis – Pakruojo bažnyčios kunigas, klebonas. Juozas Geležėlė – gamtosaugininkas. Povilas Karvelis – gydytojas. Stanislava Lovčikaitė – Linkuvos vidurinės mokyklos mokytoja, tarybos pirmininko pavaduotoja. Kęstutis Mazgelis – inžinierius. Algis Ražauskas – Žvirblonių t. ūkio direktorius. Dalius Stancikas – Klovainių DSG markšeideris, tarybos pirmininkas, LPS Seimo narys. Laimutė Stokaitė – RAPS inžinierė statybininkė, atsakingoji sekretorė. Mykolas Siriūnas – Guostagalio devynmetės mokyklos mokytojas. Algis Šidlauskas – Linkuvos vidurinės mokyklos mokytojas. Gintautas Usonis – „Spartuolio“ kolūkio dirbtuvių vedėjas. Genovaitė Valčiukienė – Rozalimo vidurinės mokyklos mokytoja. Viktoras Zarakauskas – Pakruojo 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas, tremtinių klubo pirmininkas. 1989 m. Pakruojo rajone veikė 9 Sąjūdžio rėmimo grupės. Tų pačių metų gegužę išėjo pirmas „Lango“ (vėliau pervadintas „Mūsų langu“) numeris, redaktorė – Stanislava Lovčikaitė, paskutinius numerius redagavo Onutė Žygienė. Būstinės adresas: Vytauto Didžiojo g. 25, Pakruojis. Parengta pagal knygą „Kelias Į NEPRIKLAUSOMYBĘ: LIETUVOS SĄJŪDIS 1988–1991“

Išsipildęs Mokytojos gyvenimas

Išsipildęs Mokytojos gyvenimas Po atestatų teikimo 2007 m. Pirmas iš atminties išplaukęs prisiminimas apie Linkuvos vidurinės mokyklos mokytoją lituanistę Stanislavą LOVČIKAITĘ pavasarinis. Jau studijavau, kai Mokytoja pasakė: „Pavasariais galvodavau: kaip gerai, kad jie nemato to, ką matau aš - visai nebegirdėtų, ką sakau." Pasirodo, stovėdama prie mokytojo staliuko, ji matydavo žydintį mokyklos sodą. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas senojoje mokykloje (sakydavom - „raudonuosiuose rūmuose"), pirmame aukšte, langai į kiemą, - vienas jaukiausių; žalsvoje galinėje sienoje freska: baltas Lietuvos žemėlapis, ant jo - rašytojų portretai. Mokytojos likimas nebuvo nei lengvas, nei palankus jos talentams reikštis. Praėjusį pavasarį, bandydama paguosti mane po mamos mirties, ji perdavė man savo jaunystės dienoraščio sąsiuvinį, rašytą praradus seserį. Sąsiuvinio priešlapyje Mokytoja parašė solidarumo laišką man, pasakojantį ir apie save: „Mano gyvenimo drobėje nuolatinis fonas buvo kokios nors artimųjų nelaimės, ligos, mirtys. Niekas turbūt nė neįtardavo, kad šalia „veiklios visuomenininkės" gyvena ir amžinų rūpesčių graužiamas mažvaikis, nepajėgiantis išspręsti tų problemų, bet ir negalintis nuo jų atsiriboti. Ne tik „visuomenininkės karjera" buvo šviesioji (šiek tiek!) pusė. Ypač literatūra, menas, dvasiniai dalykai. A. a. Motiejūnas pranašavo dailininkės karjerą, mokyt. Radžius barė, kam nerašau... Buvo laikai (juk Brolis bolševikų nušautas!), buvo ir mano pesimizmas, kažkoks plaukimas pasroviui - beprasmio gyvenimo suvokta drama. Gal net tragedija. Linkuvoj [...] atsirado „antrasis kvėpavimas" - išgelbėti tai, ką galima, bent Lietuvos vardą Jums, savo mokiniams, perduoti. [...] Sudeginau dienoraščius, nors jie buvo literatūriški, bet man ne tiek įdomūs, kiek skaudūs. Skaudūs dėl neišsipildžiusio gyvenimo." Fragmentas liudija: jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją. Kiekvienas žmogus daugmaž nujaučia savo galimybių ribas, ir ji, be abejo, žinojo, kad būtų sugebėjusi žymiai daugiau, nei mokyti provincijos vaikus. Bet mokė juos reikliai, su meile, potekstėje, o dažnai ir tekste pabrėždama: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.". Visa tai labai gerai jautėme. Suvokėme, kad į jos pamokas nedera ateiti nepasiruošus, kad klausimas „Tai neskaitei kūrinio?" pranašauja beveik nebeišvengiamą dvejetą. Betgi skaityti ir per jos pamoką kalbėti apie tai, ką perskaitei, buvo įdomu. Vienuoliktoje klasėje grupė geresnių mokinių lankėme Mokytojos vadovaujamą užsienio literatūros fakultatyvą; pirmosios žinios apie R.M.Rilkę, Franzą Kafką, Albertą Camus ir daugelį kitų, tada visai neprograminių autorių, be kurių neįsivaizduojama modernioji Europos literatūra, - iš ten, iš aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos fakultatyvo Linkuvos vidurinėje, kuris, manau, atsirado iš pačios Mokytojos interesų ir entuziazmo: jai buvo svarbi ir įdomi ta literatūra, todėl ji siekė pratrinti akis ir mums. Prieš vieną pamoką apsisprendžiau paklausti Mokytojos, ar man užtektų gabumų studijuoti lituanistiką. Apsispręsti buvo sunku, klausti stigo drąsos, bet Mokytoja įėjo į kabinetą, apžvelgė visus, o man pasakė: „Ko su tokia viltim į mane žiūri?" Talentingas pedagogas skaito ir iš mokinio akių. Jai buvome dėkingi už mokykloje vykusius susitikimus su Marcelijum Martinaičiu, Laimonu Noreika, Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Albertu Zalatorium ir daugeliu kitų svarbiausių to laiko lietuvių literatūros asmenybių. Paskutiniais metais vis kartojo negalinti patikėti, kad Juozo Apučio, Jono Strielkūno, Albino Bernoto nebėra. Apie pastarojo mirtį jai pasakiau aš, išgirdau beveik atodūsį: „Albinėlis..." Matyt, jai labai stigo intelektualesnės aplinkos, atitraukiančio nuo banalios kasdienybės rūpesčių bendravimo su kultūros žmonėmis. Ne kartą girdėjau ją, nepatenkintą, kad Linkuvoje kas nors vyksta, tarkim, Poezijos pavasario renginys, o mokiniai, mokytojai ar tiesiog miestelio visuomenė menkai dalyvauja. Mokytojai buvo atgrasus dvasinis ir intelektualinis tingumas, interesų stoka. Su J.Apučiu jiedu artimai draugavo. Jau paskutiniais mėnesiais kalbėjom su Mokytoja apie Justiną Marcinkevičių, apie nesibaigiančius jo puldinėjimus dėl tikrų ar tariamų konformistinių jaunystės nuodėmių. „Jie nežino, ką jo poezija tada mums reiškė", - pasakė Mokytoja, prisimindama sovietmetį, kada jai pačiai visko teko patirti, nes ne kartą atrodė, kad jai, kaip „nacionalistei", mokyklos durys bus užtrenktos. Įkalbinėjau parašyti, „ką reiškė". Mokytoja atsakė, kad įstengtų nebent kaip nors sureaguoti, jei atvežčiau jai kokį bjaurų straipsnį. Buvo tų straipsnių, bet Mokytojai jų taip ir nebeparodžiau, suprasdama, kad jai, slaugančiai sunkiai sergančią seserį, rašyti nebėra nei laiko, nei jėgų. Dėl savo sveikatos - buvo širdininkė - iliuzijų neturėjo, nebepriimdavo mano naivaus guodimo: atseit, blogas oras ar pereinamasis metų laikas, todėl jai ir negera. Vasarą šnekėtis dažniausiai išeidavome ant suoliuko po jos sodintais medžiais prie daugiabučio namo. Tuos medžius, kaip ir apskritai medžius, labai brangino, bet ir čia iliuzijų neturėjo: „Kai aš numirsiu, tikriausiai iškirs." Tačiau iki pat galo išlaikė imlų, gyvą protą, daug skaitė, nepaprastai tiksliai, sakyčiau, su kvalifikuoto literatūrologo išmanymu reziumuodavo perskaitytos knygos įspūdžius. Net ligoninėje, jau klejodama paskutinės ligos patale, ji kalbėjo ne apie save, bet apie tariamai atvežtą unikalų rankraštį, kuris būtinai turįs pasiekti mokslininkus, apie tai, kaip galima mokiniams parodyti lietuvių kalbos reikšmingumą. Vidiniai įsipareigojimai kultūrai, Lietuvai, mokyklai jai buvo patys svarbiausi, įaugę ne tik į sąmonę, bet jau ir į pasąmonę. Turbūt čia derėjo suskaičiuoti Mokytojos auklėtinių laidas, jos suburto folklorinio ansamblio „Linkava" koncertus bei programas, aptarti jos knygas, bent. jau tą didžiąją „Linkava: tradicija dabartyje", papasakoti apie paskutinį jos veiklos Linkuvoje ženklą - paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui su užrašu „Čia mūsų namai", apie visada išlaikytą pilietinę drąsą ir žmogiškąjį orumą. Derėjo pasakyti, kad nežinia kada kitą tokį žmogų Linkuvos žemė užaugins, jei iš viso beužaugins. Bet už padarytų darbų visada norisi pamatyti gyvą, laimingą ar kenčiantį žmogų. Vienas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pradedamas taip: „Likime, angele kuprotas..." Tokie jau yra tie žmonių likimai, jungiantys angeliško idealumo pažadą ir gyvenimo uždedamą netobulo išsipildymo kuprą. Neišsipildęs, bet, be abejo, ir išsipildęs, nors gal ir ne tuo idealiuoju būdu yra mūsų Mokytojos gyvenimas. Kaip savotiškas priesakas pragmatiškoje mūsų kasdienybėje lieka paskutinė minėto jos laiško frazė: „Laikykimės vieni kitų." Donata Mitaitė

LYG LAIMĖS KARIETA...

Kažin ar būdavo linkuviui smagesnės šventės kaip Škaplierinė. Šitaip mūsiškai vadinami Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, trukdavę 8 dienas, pradedant liepos 16–tąja. Šienai jau po stogu, daržai nuravėti, o rugiapjūtei dar ne laikas, nors yra buvę, kad ir pirmąją Škaplierinės dieną, grįžę iš bažnyčios, prasipjaudavo kokį kalniau pasėtą lopinėlį. Taigi yra laiko ir trobai aptvarkyti, ir pyragams kepti, ir alui daryti. O alus turi būti ne bet koks: nei per kartus, nei per saldus, traškus gerti, ne toks, kad iškart nutrenktų, o tik kad kalba būtų trankesnė, linksmesnė, kad grįžę iš bažnyčios po kaitros, dulkių ir nuovargio broliai, brolienės, dėdės, dėdienės širdį atgautų prie balta staltiese dengto seklyčios stalo. Ir padaryti alų vidurvasario kaitroj reikia žinot kaip. Trečioj ar ketvirtoj dienoj prieš didžiųjų atlaidų sekmadienį gerai išdžiovintą, sausą kaip parakas salyklą rupiai perleidai per girnas ir veži namo (juo salyklą stambiau sumalsi, juo alus bus geresnis). Apynių prisiauginai pats ar nusipirkai iš žydelio: slėgtų, iš statinės – kvapnių, sieringų. Kubilai ir bačkos išplauti, išplikyti; alksnio šakelių priskaldei iš vakaro, suklojai ant kubilo dugno, ant padriektų žirnių virkščių ar rugienių šiaudų saujos, aplink volą surišai kūliuką, šiaudų galus užlaužęs virš tų alksnių šakalių – bus geriausias koštuvas, kai reikės tekinti misą. O rytą užkaiti katilą vandens, puodą apynių – virinimui. Tuo tarpu į kubilą pili salyklą, plikai vos užvirusiu vandeniu, kad putra vis būtų apsemta, kad neimtų rūgti. O tada misa paliekama salti porą trejetą valandų. Pabandai tekinti: jei jau saldi, lipni, gelsva – laikas tekinti. Kubilas stovi ant trikojo, misa pamažu teka į kibirą. Misą nutekinęs į kubilą, perkoši per rėtį išvirintus apynius ir pilsi kartų jų skystį, vis paragaudamas, kad apynys atsilieptų, kad gink Dieve, neimtų rūgti. O tada į vasardrungnį supilsi ąsotėlyje užduotas mieles, pridengsi gūnele taip, kad nebūtų per šilta, kad neužvirtų, vis saugodamas, kad nepagautų rūgšties. O kai užputos ir kai putos virš misos ims slūgti, ateis pats smagiausias laikas – košti į bačkas. Įdavęs vaikui ąsotį koštuvių, pasiųsi pas artimiausią kaimyną, o pats, vis užmesdamas akį kol kas nesmarkiai užkaltas bačkas (ar nekiloja stiprybė?), gali tekinti „antrininką“. Pravers ir tie – prieš akis rugiapjūtė. O šeštadienį, kai jau iš vakaro baltai nušveistas stalas, numazgoti suolai, išbrauktas alei vienas voratinklėlis, išravėtas darželis, kepami dukart perminkyti grynų kviečių pyragai, baltai gelsvi, akyti kvapūs. Dar bandelės su varške, cinamonu, lašinėliais, dar meduoliai, pipiernikai (pipiriniai meduoliai?), na, gal kas nors dar ir kokį tortą prasimanys. O tu, jei esi mažiausias ir nebesiuntinėjamas vandens ar malkų, užslinksi užstalėn, toks tylus, paklusnus, kad iš arčiau galėtum pamatyti, kaip iš po mamos rankų ant miltuotos lentos atsiranda saldžios tešlos žvaigždutės, tulpės, saulutės, mėnesėliai. Baisiai norėtum paragauti, bet žinai, kad nevalia, ir tūnai klusnus ir geras. Pyragai po krosnim, visa gryčia taip skaniai užkvimpa. o „košeliena“ (šaltiena), kuriai kurstei ugnį, jau sustingusi lėkštelėse, kur šaltam rūsy ar klėtyje. Tavo broliai ar seserys, braukdami ašaras, bėgioja vandens ar malkų, šveičia blėtis (skardas, formas) – ir vis su didžiausiu noru, smagūs ir paklusnūs. Ateis vakaras, suvedžioję gyvulius dar spėsite apsiprausti paskubomis tėvelio pažiebtoj pirty, dar baltų lelijų puokštę pamerks sesuo seklyčioj, ir jų kvapas užlies nurimusią trobos vėsą, – šventė čia pat, už slenksčio. Ateina palaiminga vasaros naktis, pilna ramybės, neaiškių, pačiam sau nesuprantamų lūkesčių, kol pagaliau miegas užmerkia akis. Ir štai pagaliau vaiskus, saulėtas sekmadienio rytas! Rasa žvilga ant kiemo dobiliukų, ant beraustančių saldinės obels vaisių, dar tik kaštono didumo, kvepia ryto vėsa. Skubi su kibiru takeliu prie šulinio. Užmeti akį į vieškelį: nuo Laborų, nuo Zimbiškių, o dar gal net nuo Lygumų (kur mamos tėviškė), žvilgtersi į rytus, o ten nuo Petrašiūnų, Pakruojo, o gal iš pat Klovainių ar Rozalimo pilnas kelias važiuotų arkliais, dviračiais (rečiau). O traukinukas prieš Būtėnų kalnelį tiesiog nebeįstengia užpūškuoti; netilpusieji vagonuose įsitaisė ant stogų. Pagrioviais, šalikele, kietai sumintais laukų ar pagelžkelės tekeliais baltuoja, marguoja pėsčiųjų būreliai: švarkas ant pečių (kad nesuprakaituotum be laiko), blizgantys čeverykai rankoj – apsiausi netoli stoties, o dabar tegu vėsa gaivina kojas. Suknelės šilkinės, gėlėtos, gražaus paraukimo nuo liekno liemens, šiai dienai pasiūtos. Miestelio pakraščiuose, kiemuose ir pakluonėse – visur pririšta iškinkytų arklių, pristota vežimų. O vidury, aikštėje, kur paprastai vyksta turgūs, dabar stovi balaganas (laikina pastogė) – „Aušros“ ar Ramanausko cirkas, o kartais net du konkurentai. Su žvėrimis, akrobatais, juokdariais ir fokusininkais, ryjančiais degančias pakulas. (Kartą vienas ir tigras išėjęs iš aptvaro pasivaikščioti po Linkuvą). O visai turgavietės pakraščiais prisistatę būdų būdelių: su barankom, barankėlėm (riestainiais), žuvelėm ir minagom (nėgėmis?), su bandelėm, karštais kopūstais, dešrom ir saldumynais. Juoduoja vyšnios, kvepia ankstyvieji alyviniai obuoliai. Čia švyti visokiausių spalvų ir formų šukos šukelės, smeigtukai, stiklo karoliai, broškės (segės), apyrankės, tikri ir netikri laikrodėliai. Čia kepurės, skrybėlės, šlipsai (kaklaraiščiai), – ponaičiukams ir kavalieriams, suknelės, skarelės, bateliai ir auliniai „gryno juchto“ (su [išdirbtu ožio?] kailiu viduje?). Kur ten viską išskaičiuosi!.. Eini, kur ryškiausiai mirga „kermošaviniai“ (iš mugės) krakmoliniai saldainiai margais ir blizgančiais popierėliais: jei esi dėdė, be jų kaip grįši iš atlaidų, ką brolvaikiui paduosi, negi tik saują Cip–cip už penkis centus?! Bet visa tai: kermošius (mugė), pasivaikščiojimai Laisvės ir Bažnyčios gatvėmis, smagūs susitikimai su giminėmis, kaimynais, tolimais pažįstamais iš kitų parapijų, gimnazijos laikų draugais – vėliau jau po sumos, po pamokslo, po procesijos ir mišparų. O dabar – į bažnyčią, į svarbiausiąjį šios dienos tikslą: čia nepabuvus visos kitos linksmybės nustos savos prasmės. Jei labai šilta ir nebeprasibrauni į vidų, pasilieki šventoriuje, stengdamasis susikaupti maldai, nes jauti, kad nebus tikros šventės be tikro šventumo, todėl, kol širdis dar neapsvaigo nuo viso to margumyno, šurmulio ir susitikimų lūkesčio, skubi anksčiau į bažnyčią dar prieš „votyvą“ išpažinties prieš švytintį lelijose Škaplierinės Dievo Motinos paveikslą su malda už savo šeimyną, gyvus ir mirusius gimines, už vaikų laimę, kad ligos ir bėdos aplenktų, kad gintų pasėlius nuo krušos, sausros ir liūčių, namus nuo perkūnijos, kad gyvulys nekristų, kad skalsi būtų duona kasdieninė, o darbai eitų rankon. O „po viskam“, išklausęs svečio pamokslininko žodžio (su giminėm vėliau aptarinėsit prie stalo, ką šis mokęs, už ką pabaręs, kokį šposą (niekus) pasakęs), sušilęs, pavargęs, bet nuskaidrėjusia siela išeisi į šventorių, kur pasitiks gaivus žydinčių liepų kvapas ir vaiskūs saulės spinduliai. Bet ir šventoriuje, po senais klevais, žmogus prie žmogaus. Tik niekas garsiai netauškia, susirinkę į būrį, kaip dabar: jei kas ir pasišnibžda, akim pagano į kairę ar dešinę, bet ir susigriebia esąs šventoje vietoje, o ne turguje, ir, einant pro šalį procesijai ar bažnyčioje varpeliui suskambinus pakylėjimui, priklaups ant švelnios žolės nors vienu keliu, pasimetęs nosinę, kad garnitoriaus (kostiumo) nesužaliuotų. O kai jau nuskambės Mišparų varpai, tada nubanguos bekepurių galvų upė pro šventoriaus vartus – į gatvę, į pasaulio linksmybę, kur laukia pažadėti ir netikėti susitikimai, šmaikščios kalbos, juokas, nuostabos šūksniai, širdingi senųjų apsikabinimai ir vylingi jaunųjų žvilgsniai, kur gyvenimas, anot Pulgio Andriušio, lyg vainikais papuošta skriejanti laimės karieta, o tu joje – dar jaunas ir gražus, laimingas, kupina neaiškių lūkesčių širdim, truputį apsvaigęs nuo to lėkimo, nuo tų žvilgsnių, nuo tų nuskaidrėjusių veidų, šypsenų, gerų, meilių žodžių. O paskui tarškėsite vieškeliu į namus, bus vaišės, smagios kalbos, seni prisiminimai ir nuostaba dėl naujų laikų prajovų (spėjimų?), bus laukų lankymas, o saulei leidžiantis ims ir užves kuris iš tavo dėdžių: „Balnosėm žiorgus, /šveisėm pliena kardus/ ir josėm, jaunieji brolalėėė.“ Ir nuskambės gimtinės beržų viršūnėm tavo tėvų jaunystės dainos, ir prasiverš iš sielos gelmių tai, kas neišsakoma žodžiais, kas nejučia kaupėsi širdyje per visus tuos darbymečius, rūpesčius, kasdienius žemės takus minant. Ir tai bus gražiausias ir šviesiausias prisiminimas: „Teip buva tada, par Škapliero, ki dėde uždainava“. Dar nebus prasidėję karai, okupacijos, tremtys, žudynės. Dar niekas netikės, kad liko viena kita laisvės vasara. Dar nežinosim, kad rami ir šventa gyvenimo tėkmė visiems laikams bus nuplaukusi į praeitį, ir toji buvusi tavo tikrojo gyvenimo atkarpa liks vienintelė atspara besidrumsčiančio laiko verpetuose. Stasė Lovčikaitė

Į didžių žmonių žemę

Į didžių žmonių žemę – su šeimos, istorijos tradicijomis Pakruojo sveikatos parke – „Žiemgalos“ šventėje sukasi Linkuvos vaikų folkloro ansamblio „Ratinėls“ šokėjai Tautiška giesmė „Linkavos“ ir vaikų folkloro ansamblio „Ratinėls“ saviveiklininkus atves į Lietuvos šimtmečio dainų šventę „Vardan tos…“ Dainos, šokiai, rateliai… Linkuvos kultūros centro folklorininkai puoselėja vertybes, sukurtas tėvų ir senelių. Besirengiančių dainų šventei Aelitos Garalevičienės vadovaujamų folkloro ansamblių atliekama jaudinančiai skamba ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. „Linkavos“ ir „Ratinėls“ kolektyvai liepos trečiąją dalyvaus folkloro dienoje „Didžių žmonių žemė“. Koncertinė programa „Graži mūsų šeimynėlė“ jau įvertinta atrankoje. Ansamblių vadovė A. Garalevičienė džiaugiasi žmonėmis, tęsiančiais ir branginančiais tradicijas. Ne veltui šventės programos mintis sukasi apie šeimą. Kadangi siūlyta remtis šeimos, jų istorijos, patirties, vertybių perdavimo, istorijos ir kitais pavyzdžiais, „Ratinėls“ jaunimas autentiškai pasakoja, ką išmoko iš savo senelių ir tėvų. Pavyzdžiui, mano baba sakė nesišidyt – nesityčioti. Klaudijai Miliauskaitei brangi mamos dainuota lopšinė. „Ratinėls“ ansamblietės Ignė ir Vėjūnė Kučinskaitės užtraukė promočiutės Onos Bluzmienės pamokančią dainą „Gaidys pupą rado“. Visa, kas geriausia – vaikų folkloro programoje: „Pjaunikėlis“, „Šimas mano dėdė“, „Pjovė senis rugelius“, „Tu, mano motinėle“. Ratelis „Dar ne visa…“ Skamba Aistės Poškutės armonika grojamas valsas, polkutė. Programoje nenutrūkstamas ryšys tarp dabartinės šeimos ir ankstesnių kartų. Sakoma, papročiai – reikšminga vaikų auklėjimo priemonė. „Ratinėls“ folklorininkai dalyvavo 2014- ųjų metų dainų šventėje „Čia mūsų namai“, kur susitiko įvairaus amžiaus dalyviai. Vyriausiuoju pagerbtas šviesaus atminimo armonikininkas, devyniasdešimt penktuosius ėjęs Albertas Jūras. Ne vien Linkuvos jaunimas grožėjosi jo pasakojimais, kadriliais, polkomis ar valsais. Linksmas, žvalus muzikantas – gyvas išlikęs įvairių švenčių metraščiuose. „Linkavos“ folkloro ansamblio dalyvių biografijas ir koncertines programas 2003 metais išleidusios šviesaus atminimo pedagogės, kraštotyrininkės, visuomenininkės ir minėto ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės knyga „Linkava“: tradicija dabartyje“ pravertė Dainų šventės programai. Krašto kultūrą puoselėjanti A. Garalevičienė palikimą pritaikė folkloro kolektyvui. „Linkavos“ folkloro ansamblyje šio krašto papročius, tradicijas tęsia Ignas Valionis, programoje dalyvaujantis su dukra Lina ir anūku Mindaugu. Metams bėgant, nemažai saviveiklininkų iškeliavo amžinybėn, pasiligojo. Nuo senesnių laikų užrašytos dainos, įvairios istorijos išliko jau minėtoje knygoje. Dainų šventei „Linkavos“ folklorininkai atgaivino programą „Oi tu rūta, rūta“, kurioje pristatoma jos kūrėja S. Lovčikaitė, dainų pateikėja O. Bluzmienė, kiti krašto šviesuoliai. Atrankos komisiją sužavėjo tautosaka, rekrūtai, apie kuriuos iš savo mamos girdėjęs ir pasakojęs ansamblio muzikantas A. Jūras. Folklorininkai dainuoja „Parein iš dvaro“. Šokamas „Malūnėlis“. Programos pabaigoje viltingai skamba „Pavasarėlis bus…“ Folkloro ansamblių vadovės A. Garalevičienės pastebėjimu, rengimasis Dainų šventei – didžiulė atsakomybė. Tačiau gražių rezultatų siekė visi saviveiklininkai. „Linkavos“ ansamblį sustiprino Kultūros centro Bardiškių, Degesių, Guostagalio skyriaus žmonės. Viliamasi, kad „Ratinėls“ vaikai iki Dainų šventės pasipuoš naujais rūbais. Sutikdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Dainų šventę „Vardan tos…“ Linkuvos kultūros centro folklorininkai stiprina tautos istorijos ryšį, nenutoldami nuo praeities, gražindami ateitį. N. NILYTĖ (Nijolė Padorienė). „Į didžių žmonių žemę“ //„Auksinė varpa“, 2018 m. sausio 21 d.

Atmintyje – Sausio 13-oji

Atmintyje – Sausio 13-oji Artėjo sausio 13-oji. Į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos važiavo ir Pakruojo rajono žmonės, pašaukti Sąjūdžio tarybos. Mums buvo aišku: atidavę šią paskutinę tautos tvirtovę, prarasime viską, kas buvo pasiekta. Prarasime visiems laikams, nes ant rusiškų tankų jau buvo vežama kolaborantų vyriausybė. Ginti Lietuvos teisėtos valdžios važiavo ir linkuviai: L. Lukošienė, I. Taškienė, E. Zakarauskienė, L. Milašius, A. Dičpetris, B. Dičpetrienė, J. Šidlauskas, D. Valtarytė, O. Jeneliūnaitė, H. Kairys, S. Lovčikaitė, D. Mišauskienė, moksleiviai: A. Mišauskaitė, M. Dicevičiūtė, D. Leimontaitė, V. Jancikas, S. Misiūnaitė. Mums, Pakruojo rajono žmonėms, teko saugoti vidinį AT kiemą. Tai buvo gūdžios valandos, ir tik Dievo galia, susikaupusi žmonių širdyse, tą naktį atlaikė prieš kruviną smurtą. Įsiminė mūsų žmonių susitelkimas ir tylus ryžtas. Šūviai. Nutilo televizijos diktorė. Ateina kraupios žinios apie žmones po tankų vikšrais. Tarsi šiandien regiu ant AT kiemo brustvero moksleivį Valdą su trispalve rankose, abiturientes Mirgą, Aureliją, Daivą, Sonatą, taip ir nepaklususias vyresniųjų paliepimui grįžti į mašiną, kur saugiau. Apmetu akim savus, linkuviečius – visi susitelkę, tylūs ir ramūs, nes apsisprendę: čia mūsų žemė, čia, šituose rūmuose, mūsų Nepriklausomybė, ir jos mes niekam neatiduosim. Viena motina, kurios duktė stovėjo čia pat, atsisakiusi grįžti į saugesnę vietą, pasakė: „Jei aš ją prievarta išvarysiu, ji man šito gal niekad neatleis“. „Jeigu kas, užauginkite mano dukrą lietuvę ir katalikę“, – trumpai tarstelėjo čia pat stovėjusi kita motina. Įpareigojimai ir įsipareigojimai tąkart buvo tikri. Jie mus susiejo visam gyvenimui, nors pavojus lyg ir nutolo. Tyliai giedojome „Marija, Marija“ ir laukėme. Tankai pravažiavo neįveikę šitos mūsų žmonių tylos. Kitą dieną grįžome namo, slegiami ne tik skausmo dėl žuvusiųjų, bet ir nežinios: o kas toliau? Toliau dar laukė bolševikinio pučo grėsmė (buvo sudaryta smogikų grupė ir mūsų rajone, būta čia ir linkuvių…), žudynės Medininkuose, sovietinės armijos rekrūtų gaudymas ir daugybė sunkių išbandymų. Situacija keitėsi bolševikams pralaimėjus Maskvoje. Į Baltijos kelią uždegti laužų ir padėkoti Dievui prie savųjų kryžių vėl važiavo linkuviai, tik šįkart linksmesni, drąsesni. Žinojom, kad reikalaujant „Landsbergio klikai“ (taip apšaukė kairieji laikraščiai) Lietuvą turės palikti okupacinė kariuomenė, išliko reali viltis išsaugoti nepriklausomybę. Susibūrėme prie laužų netoli Saločių, prie savojo kryžiaus, dainavome, klausėmės kalbų, o virš mirguliuojančios minios vėjas linksmai plaikstė mūsų trispalves. Praėjo 21-eri metai nuo anų dienų. Ką galvoja šiandien apie jas buvusieji Lietuvos pirmojo Parlamento ir televizijos bokšto gynėjai? Ką galvoja apie anų metų įvykius, galėjusius nulemti kitokį tautos – naujos vergijos ir represijų – likimą tie, kurie tik iš istorijos vadovėlių įsiminė vieną kitą datą, vieną kitą vardą, pavardę, gal kada sąžiningesnio mokytojo pavėžėti iki Vilniaus, aplankė Antakalnyje Nepriklausomybės gynėjų (ne vienas iš jų— beveik bendraamžis!) kapus, pastovėjo prie memorialinės Pietos… Ar šių dienų jaunas žmogus jaučia istorijos pulsą, laikmečio (ano ir savojo) sudėtingumą ir atsakomybę už galimybę rinktis gyvenimo kelią ir kryptį? Kažkada esu sakiusi, kad jie, Sausio 13-ąją savo gyvybe sumokėjusieji aukščiausia kaina už LAISVĘ, pakėlė mums, išlikusiems, moralinės atsakomybės kartelę į tokį aukštį, kad jokie dviveidiški išsisukinėjimai nuo pilietinės Pareigos ir Atsakomybės nebegalimi ir nebeleidžiami. Ar toji kartelė tebėra anų dienų aukštumoje? Ar patys savyje apgynėme aukščiausius vertybinius Bokštus? Ar išsaugojome sąžinės švarą susidūrę su rūsčia ir daugiaveide kasdienybės realybe? Klausimai – mums. Visiems. 2012 m. sausio 13 d., Stanislava Lovčikaitė

– Girdėjosi šaukiniai per radiją: važiuojam, skubam! Didelis noras buvo atsidurti prie Televizijos bokšto... Dabar, kai pagalvoji...,- prityla Angelės Statkuvienės balsas ,- O tada buvo tarsi nusivylimas – kad prie Parlamento... Atsigamina vaizdai, kuriuos žino visa Lietuva... Negali abejingai sėdėti, kai šalyje vyksta, bet pagalvok, kaip gali viskas pasisukti? Stresinėje situacijoje išblėsta, užsimiršta... Bet mes vieni kitus šildėme, prisiglaudę prie parlamento sienos tvirtovės. Nei didvyriškumas, nei ką, buvome tokie, koks laikas... Jeigu tėtis būtų žinojęs, būtų „ne-ne-ne!“ beprotiškam mano žingsniui. Bet Lietuvos bendruomenė neabejinga savo kraštui, buvo toks nusiteikimas, nors visko galėjo būti... Šalia stovėjau su mokytoja Stanislava Lovčikaite... Apėmė toks jausmas, gali vienos ar kitos iš mūsų nelikti. Todėl lyg žodinį testamentą perdavėme viena kitai... Po tos nakties autobuse – slogi grįžtančiųjų nuotaika. Visi tylūs, tarsi nusivylę... O namuose palikta dukra buvo nerimastyje, kad mama kažkur – ar prie Televizijos bokšto, ar prie Parlamento? Apsidžiaugė, rytą manęs sulaukusi. Televizoriaus neturiu, nestebiu laidų. Buvau anksčiau ir aš toliau išvykusi „pasigerinti“ gyvenimo. Suradau svečioje šalyje tarsi antrąją Lietuvą – lietuvių bendruomenę, kurioje, atrodė, sutikau žymiai daugiau patriotų. Šiandieną, sugrįžusi į Rimšonius, nepamatau, kaip praeina diena. Galiu ir viena pabūti. Su mylimų rašytojų knygomis pasirengti poezijos ar prozos skaitymo programai. Širdyje jaučiuosi laisva, bet neturiu galimybių paso ir nesiruošiu turėti- tai mane žemina. Nežinau, ar dar galėsiu panaudoti literatūrines programas, ar matysiu žmonių akis, kurias paliečia tie tekstai.... Nijolė Padorienė, „Auksinė varpa“ 2022-01-19

„Aukštas dangus“ skambėjo

„Aukštas dangus“ - kalbos ir atminties sode... KOMPOZITORIAUS JUOZO PAKALNIO TĖVIŠKĖJE – VESELKIŠKIUOSE, KUR NETILDAVO VESTUVIŲ AIDAI, BALTAIS ŽIEDŲ NUOMETAIS PASIPUOŠUSIO SODO OBELYS KLAUSĖSI MŪSŲ SENELIŲ, PROTĖVIŲ SUKURTŲ PASAKOJIMŲ, DAINŲ, MUZIKOS... Žydintis gegužis į Veselkiškiuos atvedė folklorininkus, molį kalbinančius, vyteles lankstančius, iš kraičių skrynių auksarankių turtus ištraukusius, senus vietovardžius aiškinančius, gijų su praeitimi nenutraukusius ... Ryšius su protėvių žeme saugantis „Aukštas dangus“ septintą kartą saulėtomis rieškučiomis sėmė muziką, dainas, tarmiškas šnekas... Senutėlės sodybos medžiais besikarstantis vėjas „švilpavo“ išnykusių kaimų vardus, „gaudė“ padavimus, linksmus nutikimus. Tarsi norėdamas įsitikinti, iš kur atvyko, kuo šiandieną gyvena liaudies tradicijų tęsėjai. Lietuvos vietovardžių metai – neatskiriami nuo mūsų krašto ir nuo tos žemės, kurioje gimė aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai ar dzūkai. Virš simbolinio „Aukšto dangaus“ sutvisko kalbos ir atminties perlai. Memorialinėje kompozitoriaus, fleitos virtuozo Juozo Pakalnio sodyboje jaučiamos folkloro intonacijos, muzikos gyvybingumas, išraiškingumas...Daug metų čia, po ilgaamže obelimi, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį rinkdavosi giminės, draugai, minėdami kompozitoriaus gimtadienį. Muzikinę- literatūrinę susitikimo valandėlę įprasmindavo ir „Linkavos“ ansamblio įkūrėja Stanislava Lovčikaitė. Šviesuolės pedagogės mylimiausia daina „Aukštas dangus“ sušildė ne tik linkuvius. Obelų žiedlapiais „snigo“ ant Bardiškių, Biržų, Joniškio, Panevėžio, Raseinių, Rietavo, Latvijos folkloro ansambliečių. Pirmuoju šventės akcentu patapo Linkuvos kultūros centre surengtas Pakruojo krašto pasakotojų konkursas. Iš kur ir kaip atsirado žemgaliai, tarmiškai istorijas porino pakruojietė Valentina Alekseriūnaitė. Leonoros Labanauskienės vaikystės prisiminimuose – tarnavimas dvare. Nuotaikingą pasaką- nutikimą iš gaspadinės ir gaspadoriaus gyvenimo pasekė Linkuvos kultūros centro etnografė Aelita Garalevičienė. Folkloro ir amatų šventės „Aukštas dangus“ dalyviams minėta etnografė pasiūlė sužinoti, iš kur kilęs Veselkiškių pavadinimas. Aiškino – nuo žodžio „veselia“ – vestuvės. Žmonių pasakojimu, čia netildavo vestuvių aidai. Vienur pasibaigdavo, kitur – prasidėdavo. Netrūkdavo čia ir muzikantų, kapelų. Grojo ir mažas ir senas. Kiekvienoje gryčioje galėjai rasti smuiką ar armoniką... Todėl ir kompozitoriaus Juozo Pakalnio sodyboje tądien grojo, dainavo liaudiškos muzikos mylėtojai. Prie senosios klėties dūzgė Linkuvos socialinės globos namų užimtumo grupių darbštuoliai- molio žiedėjai, vytelių pynėjai, mezgėjai ir kiti krašto auksarankiai. Odos dirbinius demonstravo ...Senojo sodo Ilgaamžio sodo šakos supo ant virvučių “padžiautas“ relikvijas - iš kartos į kartą perduotas lovatieses, takelius, užvalkalus, rankšluosčius... Parodoje – siuvinėti rankdarbiai ir iš kompozitoriaus J. Pakalnio sodybos skrynios, ir iš linkuvių Janinos Klyvienės, Vidos Šernienės, Irenos Bažadragienės, Marytės Pališkienės mamų, dėdienių palikimo. Kraštietė, Anglininkų folkloro ansamblio „Sodiečė“ iš Biržų rajono vadovė Laima Aukštuolienė, ilgesingu žvilgsniu aprėpdama gimtąjį linų Pamūšį, negalėjo nedainuoti apie žydinčias Veselkiškių sodybos obelis, kriaušes ir vyšnias... Ne pirmą kartą „Aukštą dangų“ garsina joniškiečiai – „Klėčios“ folkloro ansamblis, vadovaujamas Gedimino Andrašiūno. Pasak jo, folkloras – tai graži šeima... Joje pamokančius nutikimus porino Asta Nikžentaitienė, vadovaujanti Raseinių folkloro ansambliui „Degulė“. Žemaičių tarme prabilo Rietavo „Kadaginio“ folklorininkai. Tarmiškai skambėjo Vaškų folkloro ansamblis „Kors“. Sakmių skrynelę atidarė diržietė Greta Korsakaitė, dainuojanti Bardiškių ansamblyje „Beržutėlis“. Ji pasakojo Gitanos Norgailienės užrašytą pasakojimą kaip atsirado „Deržių bobilė“, išgirstą iš Elenos Meškauskienės. Kita istorija – iš Motiejaus Čepo užrašų „api Beržtule upel“, kurio vardu pavadintas ansamblis. Įdomiais instrumentais, dar žaismingesnėmis dainomis šventę praturtino Bauskės kultūros centro folkloro ansamblis „Vescaule“. Vadovės Dace Prūse pastebėjimu, kolektyvas tiesiog apdainavo žydėjimą... Įvairiaspalvių žolynų, sodų, sugretindami su žmogaus būtimi, su saule, mėnuliu, diena ir naktimi... Laiko gijomis į aukštą dangų kilo praeities ir dabarties kūryba. Tai, kas perskaityta, išmokta – neišnyksta, įvertinama ir branginama. Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė už Pakruojo krašto kultūros ir liaudies tradicijų puoselėjimą, dalyvavimą renginiuose ir Pakruojo vardo garsinimą Padėkomis apdovanojo „Linkavos“ ansamblio folklorininkus Eleną Mateliūnienę ir Igną Valionį. Linkuvos kultūros centro direktoriaus padėkos įteiktos folkloro kolektyvams primins „Aukštą dangų“ Veselkiškiuose. Švente, atsigręžiančia į senus vietovardžius, į jų reikšmę ir ryšius su protėvių žeme, džiaugėsi rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė. Iš dainingų krūtinių išsiliejo bendra daina „Aukštas dangus“. Mokytojos S. Lovčikaitės palikimo dalis, kūrybingumo išraiška, jungianti savo kraštą, kalbą, papročius mylinčius žmones... Pro šiaudinių skulptūrų „bromą“ žengia Bardiškių „Beržutėlio“ folkloro ansamblietės Folkloro šventėse saviveiklininkai tarsi smagi šeima, tikino joniškietis Kirnaičių „Klėčios“ ansamblio vadovas Gediminas Andrašiūnas, apsuptas „Linkavos“ ansamblio dalyvių Danutės Maižiuvienės ir Rūtos Valionienės Muzikuoja Rietavo "Kadaginis"... Pakruojo krašto kultūros ir liaudies tradicijų puoselėtoja Elena Mateliūnienė bendrauja su rajono vicemeru Virginijumi Kacilevičiumi Pirmą kartą folkloro ir amatų šventėje dalyvaujantis Anglininkų folkloro kolektyvas „Sodiečė“, vadovaujamas kraštietės Laimos Aukštuolienės (kairėje) Saulę, mėnulį, gegužės žiedus, žmogaus būtį kompozitoriaus J. Pakalnio gimtinėje dainomis, įvairiais muzikos instrumentais įprasmino latvės – „Vescaule“ ansamblietės Nijolė Padorienė „Auksinė varpa“ 2019 m.

„Aukštas dangus“ skambėjo kompozitoriaus sodyboje Veselkiškėse (Pakruojo raj.), kompozitoriaus Juozo Pakalnio sodyboje, vyko folkloro ir amatų šventė „Aukštas dangus“ skirta „Linkavos“ ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės atminčiai. Šventėje paminėtas ir kolektyvo veiklos 35-­asis jubiliejus. „Linkavos“ saviveiklininkai, vadovaujami Aelitos Garalevičienės, parengė pasirodymą iš buvusių programų. Linkuvos šviesuolė, mokytoja Stanislava Lovčikaitė ansamblį subūrė ir jam koncertines programas kūrė nuo 1982­-ųjų. Šis ansamblis laikomas seniausiu rajone. Kelias dešimtis linkuvių ankstesniais metais jungęs kolektyvas dabar yra šešiolikos dalyvių. Iš pirmųjų „Linkavos“ ansambliečių į sceną dar tebežengia dviese – Elena Mateliūnienė ir Ignas Valionis. Kiti pasitraukė iš aktyvios saviveiklos dėl amžiaus, dalis, kaip ir kolektyvo kūrėja bei pirmoji ilgametė vadovė S. Lovčikaitė – jau Anapilyje. Prie senbuvių pastaraisiais metais prisijungė dvi merginos ir du vaikinai, anksčiau lankę Linkuvos kultūros centro vaikų folkloro ansamblį „Ratinėls“. Apie „Linkavos“ nuveiktus darbus, renkant autentiškas dainas, pasakojimus, išsaugant bei populiarinant liaudies kultūrą „Aukšto dangaus“ dalyviams pasakojo nuotraukų ekspozicija, filmuota medžiaga. Ankstesniais dešimtmečiais garsiausias rajono folkloro ansamblis koncertuodavo ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose festivaliuose, kituose renginiuose. „Linkava“ yra sukūrusi keliasdešimt teminių programų ("Linarūtė“, „Oi tu, rūta, rūta“, „Sambariai“, „Užgavėnės“ ir kitų) apie senovinius švenčių, darbų papročius, ne vieną šių programų įrašiusi televizijoje ir radijuje. Šviesios atminties S. Lovčikaitė ansamblio dalyvių biografijas, koncertines programas yra sudėjusi į knygą „Linkava: tradicija dabartyje“. J. Pakalnio sodyboje kartu su „Linkava“ koncertavo „Beržutėlis“ iš Bardiškių (vadovė Donė Legeza), Kirnaičių (Joniškio rajonas) „Klėčia“ (vadovė Gražina Andrašiūnienė), Kiemėnų (Pasvalio rajonas) „Korys“ (vadovė Renata Kaziliūnienė), „Kuparas“ iš Joniškio (vadovė Rita Mikalauskienė), iš Raseinių atvyko moterų folkloro ansamblis „Degule“ (vadovė Asta Nikžentaitienė). Dauguma šių kolektyvų taip pat skaičiuoja veiklos dešimtmečius, vieni su kitais buvo susitikę festivaliuose ir koncertuose. Su „Linkavos“ ansamblio koncertine veikla daugiau ar mažiau pažįstami ir į J. Pakalnio sodybą susirinkę klausytojai: daugiausiai vidutinio bei garbaus amžiaus žmonės, nuolatiniai kultūros renginių lankytojai. Festivalyje savo kūrybą pristatė Linkuvos socialinės globos namų keramikos bei pynimo iš vytelių studijų nariai. Linkuvos šeimų klubo atstovai renginio aplinką paįvairino iš šiaudų nupintais dekoratyviniais baltiškais simboliais. Festivalis „Aukštas dangus“ – saviveiklininkų inicijuotas pagerbti „Linkavos“ ansamblio kūrėjos, šviesuolės mokytojos S. Lovčikaitės atminimą. Renginys pavadintas S. Lovčikaitės labiausiai mėgtos liaudies dainos vardu. Porą metų jis buvo rengiamas Linkuvos kultūros centre, o pernai perkeltas į J. Pakalnio sodybą. Organizatorių nuomone, sodybos aplinka – tinkamiausia tokiam festivaliui. Rū­tos Valionienės nuo­traukos. Fes­ti­va­lis ta­po ir „Lin­ka­vos“ kū­ry­bi­nės su­kak­ties mi­nė­ji­mu. „Aukš­tas dan­gus“ su­do­mi­no dau­giau­siai vi­du­ti­nio ir vy­res­nio am­žiaus liau­dies kul­tū­ros mė­gė­jus. Apie „Lin­ka­vos“ nu­veik­tus dar­bus pa­sa­ko­jo tarp so­do me­džių eks­po­nuo­­mos is­to­ri­nės fo­tog­ra­fi­jos. 2017 m. gegužės 18 d. Janina Šaparnienė

Veselkiškiuose atsivėrė aukštas dangus

Veselkiškiuose atsivėrė aukštas dangus Savaitgalį kompozitoriaus Juozo Pakalnio gimtinėje atsivėrė „aukštas dangus“, saulės spinduliais nušvietęs ketvirtąją folkloro ir amatų šventę. Į Veselkiškius – šviesus kelias, atvedęs būrį dalyvių. Dainos, muzika, atmintis suartino darbo ir švenčių papročius puoselėjančius folklorininkus. Linkuvos kultūros centro dailininkės Rūtos Valionienės vadovaujamas šeimų klubas šiaudų skulptūromis nutiesė „garbės“ taką link pavasario žaluma apgaubtos sodybos… Smagiomis sutiktuvių melodijomis kiekvieną apdovanojo Adelė Poškienė su anūke Skaiste. Renginio organizatorės, „Linkavos“ folkloro ansamblio vadovė Aelitos Garalevičienės pastebėjimu, tarsi iš dausų kraštietis kompozitorius, fleitininkas, pedagogas, dirigentas Juozas Pakalnis užsakė nuostabų orą, kad nebūtų užmirštas kelias į tėviškę. Čia, kur šių namų dvasią ir šilumą ilgai saugojo kompozitoriaus dukterėčia, šviesaus atminimo Elzbieta Aldona Pakalnytė-Zujeva. Jos sudėtus posmus apie tėviškės kampelį, kurio nemainytų į jokį pasaulio grožį, “dvasia senolių dar gyva…“ Neužmirštas atminimas ir „Linkavos“ folkloro ansamblio įkūrėjos Stanislavos Lovčikaitės, parengusios temines etnografines programas. 35-erius kolektyvo kūrybinės veiklos metus atgaivino kino teatras sodybos kluone, kuriame sukosi folklorininkų sukurtos programos. Senutėlės obelys išdidžiai laikė lino rankšluosčius. Ant šakų „džiūvo“ brangiausios „Linkavos“ folkloro ansamblio foto akimirkos, įamžinusios saviveiklininkų šventes. Kai kurie ansambliečiai jau Ramybės uoste. Minutės tyloje pagerbtas ir neseniai į Amžinybę iškeliavęs armonikininkas Albertas Jūras. Iškilaus folklorininko, muzikanto, pasakoriaus ir jo žmonos Rozalijos muzikos instrumentus – žvangučius ir būgnelį Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė perdavė „Linkavos“ ansambliui. Po aukšto ir saulėto dangaus scena, prie neišsenkančių liaudies kultūros versmių renkasi ne vien linkuviai, bet ir kaimyninių rajonų folklorininkai. Šventėje pirmiausia pagerbta „Linkava“. Kolektyvui įteikta rajono mero Sauliaus Gegiecko ir Administracijos direktorės Erikos Kižienės padėka. Šventės dalyvius sveikino Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, „Žiemgalos“ draugijos vardu – Alfredas Šimkus. „Linkavos“ ansambliečiai prisiminė 35-mečio programas, sujaudinusias ir ilgametį kolektyvo saviveiklininką Zenoną Šimkūną. Folklorininkai pasirodymą vainikavo šventės himnu „aukštas dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos…“ Meilės dainomis šildė bardiškietės – „Beržutėlio“ ansamblis, vadovaujamas Danutės Legezos ir Aušros Ždanko. Jungtiniam Vaškų ir Joniškėlio folklorininkų kolektyvui pritarė šios šventės vedėja Aelita Garalevičienė. Joniškiečių „Klėčios“ ansamblio vadovas Gediminas Andrašiūnas įsitikinęs, jeigu nebus dainų, tai ir gyvenimas liūdnesnis taps. „Linkavai“ jis dovanojo pilną skrynelę rūtų sėklų… Kad dainingosios mergelės apsėtų darželius, kad skambėtų dainos ir muzika. „Neverkti“ – dainuoti ir tikėti visus kvietė kitas joniškiečių kolektyvas „Kupars“, sujaudinęs klausytojus istorinėmis- karinėmis lietuvių liaudies dainomis. Patys tolimiausi šventės sveteliai – iš Raseinių. Astos Nikžentaitienės vadovaujama „Degule“ sudainavo „visas daineles“, kviesdama per gyvenimą keliauti su daina. Pasakojimai, rateliai, žaidimai skleidėsi po aukštu dangumi. Amatų kiemelyje dūzgė darbščiosios vytelių pynėjos – Linkuvos socialinės globos namų auksarankės Ema ir Dalia pynė dailius krepšelius (o atsivežtus, žilvičiais kvepiančius dirbinius beregint išgraibstė šventės dalyviai). Čia pat molį kalbino ir Edita su Tomu, leisdami žiesti puodynėles ir visiems norintiems pabandyti šį amatą. Už Šiaurės Lietuvos, Linkuvos tradicijų ir paveldo puoselėjimą – šūsnis padėkų „Linkavos“ folklorininkams. Jų nusipelnė Viktorija Kazokaitytė, Birutė Lukošienė, Jūratė Žukauskienė, Zenonas Šimkūnas, Felicija Briškienė, Emilija Zakarauskienė, Adolis Karčinskas, Eglė Strockienė. Už nuoširdų darbą ir indėlį garsinant liaudies tradicijas dėkota buvusioms „Linkavos“ ansamblio vadovėms Dangirūtai Šimkūnienei, Marytei Pališkienei, esamai – Aelitai Garalevičienei. Už širdyje apsigyvenusias dainas ir draugystę padėkomis apdovanoti folkloro ansambliai ir jų vadovai. Folklorininkai dėkojo ir tradiciniu bulvių plokštainiu, kvapnia žolynėlių arbata vaišinusiai Virginijai Jocienei. Net ir „paskutinius“ šventės akordus kompozitoriaus Juozo Pakalnio sodyboje stiprino liaudies dainos, susiliejusios su paukščių čiulbesiu, su ratus virš giedro Veselkiškių dangaus sukančiu gandru… AUTORĖS nuotraukoje: ketvirtoje folkloro ir amatų šventėje – kūrybinės veiklos 35-metį minėjo „Linkavos“ ansamblio saviveiklininkai Algio PADOROS nuotraukose: Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė padėką įteikia ilgamečiui folklorininkui Zenonui Šimkūnui Po „Aukštu dangumi“ skambėjo lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros Po „Aukštu dangumi“ skambėjo lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros N. NILYTĖ (Nijolė Padorienė)

Žiemgalos sietuvų vaikas

Vaizdas:Cquote2.png

Žiemgalos sietuvų vaikas Vasaros skaitiniai. Važiuodamas automobiliu dažnai girdžiu radijo bangomis skleidžiamą informaciją apie pasiektą, ir agentūros užfiksuotą, neva, reikšmingą, dar vieną Lietuvos ar net pasaulio rekordą – ilgiausią iškeptą pyragą, aukščiausią šakotį, nupintą kasą ir pan. Pagalvojau, o kodėl niekas neužfiksavo žiemgalių ąžuolo Kazimiero Kalibato per visą jo gyvenimą įkurtų folkloro ansamblių, kurių Vilniuje, Pakruojyje ir kitur išleista į gyvenimą per 20? Juk daugelį jų Kazimieras subūrė niūriais socializmo laikais, kai kiekvienas panašus žingsnis buvo stebimas saugumo agentų. Sunku įsivaizduoti, kiek Kazimierui teko išgyventi susidūrimų su saugumu (apie tai jis ne kartą be jokios pagiežos, nuoskaudų man pasakojo), kai steigė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vilniaus mokytojų namų, „Sadaujos“, „Jievaro“, „Ventos“ ir daugelį kitų kolektyvų. Kai vėliau apie tai kalbėdavome, su jam būdinga išskirtine šypsena Kazimieras santūriai paaiškindavo, kad dainos skaidrina, taurina sielas, kilsteli į aukštesnę dvasios būtį. Suprask – visus pakelia, visus taurina – ir draugus, ir priešus… Po 1990-ųjų Kazimieras atgijo, nušvito naujomis spalvomis, atvirai kalbėjo apie tai, ką iki tol turėjo pasakyti puse lūpų, dainos žodžiais ar nutylėjimu. Su kaupu pasiteisino, išdygo Jo sovietmečiu daigintas grūdas. Ir jokia rekordų fiksavimo agentūra, ko gero, nebesuskaičiuos, neįvertins Kazimiero kantriai kurto pridėtinės dvasios vertės indekso, jo žingsnių, atvedusių Lietuvą į 1990-uosius, Jo pastangų, kad naujajai Lietuvos kartai būtų perduota tėvų, senelių papročiai, dainos, šokiai. Laimė, kad Kazimieras tais laisvės gurkšniais dar ilgai galėjo džiaugtis. Su Kazimieru susipažinau Sąjūdžio metais, kai susitikdavome renginiuose, parodų atidarymuose, o dar intensyviau bendraudavome, kai Jis 1992–1998 metais ėjo „Žiemgalos“ draugijos prezidento pareigas. Ne kartą Jį, kaip ir Kazimierą Garšvą, Joną Nekrašių, Vytautą Didžpetrį, Vytautą Šerną, esu pavadinęs mūsų draugijos pagrindiniais ideologais, kurie ne tik subūrė į santalką žiemgališkųjų tradicijų puoselėtojus Šiaurės Lietuvoje, bet ir rūpinosi, kad ta bendra veikla būtų tikslinga, kad bendrautų krašto kalbininkai, literatai, dailininkai, etnografai, knygų, almanachų leidėjai. Su visais jais Žiemgalos XX a. pabaigos patriarchas Kazimieras rasdavo bendrą kalbą. Tuometinis Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros vedėjas prof. Eduardas Balčytis mokėdavo į savo kūrybingą katedrą pasikviesti dirbti puikių specialistų. Taip atėjo dirbti „Polifonijos“ kolektyvo įkūrėjai Sigitas ir Danutė Vaičiulioniai, taip jis vieną dieną į mano, tuometinio Pedagogikos fakulteto dekano, kabinetą atsivedė gauti pritarimo garsų smuiko virtuozą Algirdą Stulgį, o vieną 1992 metų dieną pristatė naują „kandidatą“ dirbti mūsų fakultete – K. Kalibatą. Pamenu, kaip prof. E. Balčytis „agitavo“, koks kandidatas puikus folkloro specialistas, koks puikus violončelininkas, daugybės ansamblių įkūrėjas, koks jis reikalingas katedrai, institutui, miestui, kaip jį vertina prof. Saulius Sondeckis ir pan. Žodžiu, aiškino tai, ką aš ir pats puikiai žinojau ir man nereikėjo advokato, kuris įrodinėtų Kazimiero asmenybės pliusus. Bet man buvo smagu išgirsti iš profesoriaus patvirtinimą, kad Šiauliams reikia tokių muzikos pedagogų, dirbančių ne tik teorijos srityje, bet ir praktikų, gebančių įžiebti jaunuolių širdyse meilę savo praeities muzikinei kultūrai. Paaiškėjo, kad tuo metu Kazimierą grįžti iš Vilniaus į savo kraštą privertė rūpestis – sunkiai susirgo Pakruojyje gyvenusi jo mama. Kad mūsų pasikalbėjimas mano kabinete būtų racionalesnis, padėjau tąkart Kazimierui apsigyventi instituto bendrabutyje, kuriame glaudėsi jauni dėstytojai, aspirantai. Taip ir gyveno jis tame bendrabutyje greta triukšmingų studentų keletą metų tada, kai atvykdavo iš Pakruojo padirbėti į Šiaulius, kada iki vėlumos užtrukdavo koncertuose, repeticijose, bendraudamas su kolegomis, žiemgaliais. Kazimieras Šiaulių aukštojoje mokykloje dirbo nuo 1993 metų rugsėjo 1 d. iki 2000 m. birželio 30 d. Paprastai tokie „kviestiniai“ dėstytojai būdavo įdarbinami vieneriems mokslo metams – nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 30 d., taigi vasarą jie netekdavo darbo, socialinių garantijų. Chronologinė darbo Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 m. – Šiaulių universitete) seka buvo tokia: nuo 1993 m. – Meno pedagogikos katedros asistentas, 1994 m. – folklorinio ansamblio koncertmeisteris (0,5 etato antraeilėmis pareigomis); nuo 1995 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1996 m. – Muzikos ir muzikinio ugdymo katedros asistentas (0,5 etato nepagrindinėmis pareigomis), nuo 1997 m. – Muzikos katedros asistentas (0,25 etato) ir 0,5 etato Meno pedagogikos katedroje ne pagrindinėse pareigose. Savo karjerą Šiaulių universitete jis baigė 2000 m. birželio 30 d. – tada jis dirbo koncertmeisterio pareigose. Kadangi mus su Kazimieru siejo ne tik tiesioginiai darbo santykiai fakultete, bet ir „Žiemgalos“ draugijos reikalai, dažnai diskutuodavome apie draugijos problemas, būsimus darbus, veiklas. Fakultete Dailės didaktikos katedroje tuo metu dirbo žiemgaliai dailininkai nuo Pušaloto – prof. Vitolis Trušys, doc. Raimondas Trušys. Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėja buvo lituanistė iš Pasvalio krašto doc. Genovaitė Kačiuškienė, kuri puikiai mokėjo dešimtis Šiaurės Lietuvos krašto dainų, tad Kazimieras turėjo daug bendraminčių ne tik tarp muzikos specialistų, bet ir tarp dailininkų, kalbininkų. Kartu Šiauliuose realizavome ne vieną projektą – surengėme dailės parodų, žiemgalių konferenciją su mūsų krašto skaitovais, aktoriais Rimu Jovu, Nomeda Bėčiūte, daugelio renginių siela Olita Dautartaite. Visuose tokiuose susiėjimuose būtinai dalyvaudavo Kazimiero pakviesti svečiai iš Pakruojo su ligoninės vyriausiuoju gydytoju, „Žiemgalos“ draugijos rėmėju, kultūros mecenatu Rimu Armonu priešakyje. Dažnai Kazimieras iš Pakruojo pakviesdavo ir savo 1992 m. įkurtą „Verdenės“ folkloro ansamblį, stebindavusį savitumu, krašto autentikos atspindžiais. Kaip neprisiminsi mūsų renginiuose atliekamų kūrinių: „Sionte mani motinėla“, „Užars takus, užsės linus“,, „Vaikščiojo, vaikščiojo“ ir daugelį kitų. Visada žavėdavo ir stebindavo saviti Kazimiero vadybos gebėjimai. Jis ramiai, neįkyriai priversdavo pašnekovą, potencialų renginio mecenatą patikėti jo siūloma idėja. Tai nebūtinai vykdavo oficialioje aplinkoje. Ne vienai problemai spręsti padėdavo ir Pakruojo krašto alaus stiklinaitė, kuri į renginius atkeliaudavo irgi Kazimiero vadybos dėka… Kazimieras puikiai suprato, kad praeities dainas, pasakojimus, krašto naratyvą būtina ne tik perteikti šventėse, bet ir užfiksuoti knygose, kad tai išliktų ir būtų perduota ateities kartoms. Minėtinos jo pastangos ir įdirbis rengiant leidinius. Jis buvo knygų „Linelius roviau, dainavau“ (Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė, 1990), „Pakruojo apylinkės“ (1996), „Dainos žuvusiai jaunystei“ (1997) ir kt. vienas iš sudarytojų, redakcinių kolegijų narys. Kazimieras labai didžiavosi, kai 2001 m. pasirodė „Versmės“ leidyklos išleista monografija „Lygumai. Stačiūnai“. Ši 896 puslapių knyga, kurios vienas iš sudarytojų irgi buvo Kazimieras (kartu su Robertu Jurgaičiu ir Povilu Krikščiūnu), jam buvo ypač svarbi, nes Kazimieras kilęs iš šių kraštų (Vilūnaičių kaimas, Lygumų seniūnija). Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Kazimieras labai išgyveno, kad dėl jo sunkios ligos, negalių įstrigo knygos „Pašvitinys“ leidyba. Ne kartą su juo teko lankytis „Versmės“ leidykloje, aiškintis priežastis, kodėl knygos leidybos reikalai stoja, kaip taisyti padėtį. Kazimieras, norėdamas aktualizuoti problemos svarbą, net buvo iškėlęs idėją, kad ta knyga greičiau būtų baigta rengti kitoje leidykloje. „Pašvitinio“ monografija po ilgų ginčų, derinimų, diskusijų, redaktorių kaitos pasirodė jau po Kazimiero mirties 2014 metais. Šioje 1540 puslapių knygoje išliko ir daug Kazimiero darbo vaisių. Kazimieras labai džiaugėsi, kad Lietuvoje leidžiama daug krašto kultūrą reprezentuojančių leidinių: „Žiemgala“, „Šiaurės Lietuva“, „Šiaurietiški atsivėrimai“ ir kt. Kazimierą 2001 metais prikalbinau „Šiaurės Lietuvos“ almanache išspausdinti straipsnį apie garsų Šiaurės Lietuvoje, Veselkiškių kaime greta Linkuvos, gimusį kompozitorių, fleitistą, pedagogą, dirigentą Juozą Pakalnį (K. Kalibatas, „Juozas Pakalnis – Šiaurės Lietuvos kompozitorius“, Šiaurės Lietuva, 2001, p. 66–68). Šių prisiminimų autoriui prieš mirtį Kazimieras įteikė ir straipsnį apie kitą savo jaunystės bičiulį, violončelininką, pedagogą Juozą Čelkauską, kurio muzikos pasaulio gyvenimo kelias taip pat prasidėjo Linkuvos gimnazijoje pas mokytoją Petrą Garšvą, vėliau karjerą jis tęsė Šiauliuose, Kaune, Maskvoje. Baigdamas rašyti savo atsiminimų pluoštelį, norėčiau paminėti dar vieną labai svarbią Kazimiero savybę – kuklumą. Žmogus, įsteigęs per 20 folkloro ansamblių Lietuvoje, niekada tuo nesigyrė, bet džiaugėsi jų veikla, branda. Dar dešimtims ansamblių Lietuvoje jis teikė paramą savo patarimais. Čia galiu paminėti jo glaudų bendradarbiavimą su Šiaurės Lietuvos šviesuole, ansamblio „Linkava“ įkūrėja Mokytoja Stanislava Lovčikaitė (1929–2013). Jų bendromis pastangomis ansamblis išaugo, įgyvendino per 20 savo programų, kuriomis džiugino Pakruojo kraštą ir visą Lietuvą. Kazimieras net ir laisvos Lietuvos metais niekada nesigyrė, kad mokydamasis Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, vėliau Vilniaus konservatorijoje, buvo vienos iš slaptų jaunimo organizacijų 1957 metais įkūrėjas. Kai KGB demaskavo antisovietinę jaunimo organizaciją, jų nariai, tarp jų ir Kazimieras, buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų su įrašu dokumentuose: ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“. Prisimenu tik vieną Kazimiero atvirumo vakarą, kai jis papasakojo istoriją, kada jį, važiuojantį iš Kauno į Vilnių, kažkur ties Vieviu, saugumo agentai išstūmė iš traukinio, bet Kazimierui pavyko likti gyvam. Šios slaptingos istorijos niekur neteko skaityti, vadinasi, dar yra daug paslapčių iš Kazimiero gyvenimo, kurias būtina įminti ir aprašyti. Bendraudami su Kazimieru niekada neslėpėme, kad mus susiejo, suartino bendra Šiaurės Lietuvos dvasia – ta simbolinė erdvė, įrėminta čia gyvenusių žiemgalių mąstymo būdu, pasaulėjauta, kūryba, meile savo kraštui. Kalbėdavome, kad mes patys, čia gimę, čia augę, čia dabar dirbantys, privalome būti atsakingi už savo kultūrą – buvusią ir esamą. Mūsų Mokytoja ir bendražygė, žiemgalė iš Linkuvos Stanislava Lovčikaitė sakė: „Šiaurės Lietuvos dvasia negreita nei meilei, nei pykčiui, lėta ir sunki kaip arimų velėna. Tačiau joje jėga: jausmo gelmė ir pastovumas, gyvenimo išugdyta išmintis – lyg tos Mūšos sietuvos, prašalaičiui nežinomos ir neįžvelgiamos“. Tos paminėtos Žiemgalos sietuvos buvo artimos, žinomos ir įžvelgiamos Kazimierui Kalibatui, į pasaulį išėjusiam iš Vilūnaičių, bet tapusiam visos Žiemgalos vaiku, priminusiu Lietuvai folkloro versmes ir gelmes. Stasys Tumėnas

„Jie garsino mūsų kraštą“

„Jie garsino mūsų kraštą“ Lietuvių kalbos savaitė „Jie garsino mūsų kraštą“ (skirta Linkuvos gimnazijos 100-ečiui) 5–6 klasių mokiniams teko didelė garbė pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kraštotyrinio darbo puoselėtoją Felimoniją Skrebaitę-Mielienę. Mokiniai susipažino su mokytojos biografija, kraštotyrine veikla. Sekė padavimus, kuriuos su savo mokiniais buvo surinkusi mokytoja. Mokiniai sužinojo, kaip atsirado kai kurių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Stebino įdomios mįslės, kurios šiuolaikiniam mokiniui pasirodė tikras iššūkis. Tai buvo puiki pamoka prisimenant mokytoją F. Mielienę, jos, kaip kraštotyrininkės, veiklą. Lietuvių kalbos savaitės antroji diena buvo skirta Šiaurės Lietuvos šviesuolei, Lietuvos garbės kraštotyrininkei, etninės kultūros puoselėtojai mokytojai Stanislavai Lovčikaitei prisiminti. Mokiniai susipažino su mokytojos kraštotyrine veikla, parašytomis knygomis, mokytojos darbu. Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė. 7a klasės mokiniai, lankantys etnografinį ansamblį „Ratinėlis“, mokė 8a ir 8b klasės mokinius žaisti mokytojos S. Lovčikaitės užrašytus Linkuvos krašto žaidimus „Barė ponas katinėlį“ ir „Sėjo rūtą, sėjo mėtą“. 3g ir 4g klasių mokiniai buvo pakviesti susipažinti su Linkuvos krašto rašytojais Juozu Paukšteliu ir poetu Vaidotu Spudu, jų ryšiais su mūsų gimnazija ir trumpai su jų kūryba. Buvo papasakota apie J. Paukštelio vaikystę, kelerius mokymosi metus Linkuvoje ir fragmentinius ryšius su mokykla, kai jau rašytojas J. Paukštelis atvykdavo į gimtuosius Titonius. Mokiniai susipažino su jo trilogija „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“, „Čia mūsų namai“ žiūrėdami videofilmo „Čia mūsų namai“ ištraukas. Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus. 1g ir 2g klasių mokiniai išgirdo apie Linkuvos krašto lietuvių kalbos puoselėtojus kalbininkus. 1gb klasė pristatė Kazimierą Garšvą, Stasį Tumėną, jų ryšius su Linkuva, kalbinius darbus. 1ga supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite, papasakojo prisiminimus apie jos mokytojavimo metus Linkuvoje, perskaitė buvusios mokinės A. Konaverskytės-Sučylienės sukurtą eilėraštį „Kol gyvas žodis“, skirtą buvusiai „lelijėlių“ auklėtojai mokytojai A. Kučinskaitei. Mokytoją Leoną Kuodį pristatė 2g klasės mokiniai. Marija Kacilevičiūtė padainavo dainą, kuri buvo sukurta pagal L. Kuodžio sukurtą eilėraštį „Išvežta mergaitė“ ir ilgainiui virto gerai žinoma liaudies daina „Burkuoja balandžiai po langu“. Mokiniai dalyvavo trumpoje viktorinoje, o paskui atliko įvairias užduotis, kurios buvo parengtos pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“. Reikia tikėtis, kad prisilietimas prie praeities tik padeda mokiniui suprasti, kad pasaulis prasideda čia, kur mūsų namai, kur žmonės, kuriems rūpėjo gimtojo krašto kultūra, kalba. „Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (Emersonas)“, – teigė gimnazistė A. Leimontaitė. O gimnazistė S. Juškaitė renginį užbaigė tokiais žodžiais: „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“ Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus. Supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“ Lietuvių kalbos mokytojos B. Deveikienė, D. Romanovienė, L. Kupriūnienė, R. Ašmenavičienė

Širdimi išmokyti: praeitis reikalinga dabarčiai...

MARGASPALVĖJE KNYGŲ MUGĖJE LANKYTOJAI RINKOSI IR PIRKO LEIDINIUS, SUSITIKIMUOSE DALIJOSI ĮSPŪDŽIAIS SU KŪRĖJAIS.

Džiaugėsi literatūros valandėle, knygą „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ pristatydamas Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys, kraštietis Stasys Tumėnas. Knyga apie Žiemgalos šviesuolę, Linkuvos Mokytoją Stanislavą Lovčikaitę- Mokytojos auklėtinio, šios knygos sumanytojo ir rengėjo dovana. Mokslininkas neužmiršo anksčiau Mokytojos prisakytos minties pradėti knygą apie Linkuvos gimnaziją. Kraštiečio žodžiais, kūrenama prisiminimų ugnimi jau nuvilnijo Linkuvos gimnazijos šimtmetis... Parlamentarui, mokytojai Birutei Deveikienei ir buvusiam mokiniui Virginijui Kacilevičiui teko garbė iš Savivaldybės vadovų perimti Stanislavai Lovčikaitei suteiktas rajono Garbės pilietės regalijas, perduotas saugoti gimnazijos muziejui. Kalbėdamas apie laiką – mūsų Būties ir buities palydovą, žemietis pabrėžė „nenutrūkstamą ir negrįžtamą jo tėkmę“... Išskyrė „vieną gerą Laiko savybę – jis išgrynina, nugludina, apibendrina, užmaršina smulkmenas, intrigėles, gyvenimo užkulisių kedenimą , sufokusuoja tekstų ir kontekstų visumą“...

S. Tumėnas apžvelgė knygos kompoziciją, atspindinčią Mokytojos darbus, gyvenimo požiūrį, tendencijas, kryptis. Dienoraščiai, laiškai, metodiniai straipsniai, Sąjūdžio meto publikacijos, susirašinėjimai su rašytojais.

Knyga Mokytojai pasirodė labai svarbiu Lietuvai metais: Valstybės atkūrimo ir Linkuvos gimnazijos šimtmetyje. Kraštiečio habilituoto daktaro Kazimieros Garšvos laiške rašoma: „Linkuva gali būti laiminga, kad turi savo legendą - Mokytoją Stasę, kuri didžiąją gyvenimo dalį iš Megučionių, nuo Dariaus ir Girėno gatvės, žygiavo į Mokyklą, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Gera buvo turėti Stasę ir Lietuvai – per jos 1980 m. įkurtą „Linkavos“ etnografinį ansamblį Tėvynė daugiau išgirdo, kas ir kokia yra mūsų gimtinė...“

Kalbėdamas apie Žiemgalos šviesuolę, S. Tumėnas pagilino mintį „Tarp būties ir buities“, įprasmindamas 2008 metais pasirodžiusią taip pavadintą Mokytojos knygą. Pamąstymus apie kiekvieno iš mūsų santykį su Dievu, amžinybe, kasdienybe. Ribos tarp Būties ir buities ieškojimą...Mokytojos „vidiniai įsipareigojimai kraštui, žmonėms, Jos vertybinės nuostatos nepakito net prieš pat iškeliavimą į Mokytojos siekiamybės konstantą- BŪTĮ.“

Po įvairias Lietuvos vietas išsisklaidę Mokytojos išugdyti mokiniai tęsia jos darbus. Knygos sutikime parodyta linkuvio Virginijaus Kacilevičiaus vaizdajuostė, kur matėsi ir mėgstamas pasivaikščiojimų maršrutas pagal siaurąjį geležinkeliuką iki Linkuvos ir Petrašiūnų...Šviesias bendravimo dienas brangina pakruojietė, lituanistė, buvusi rajono švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja Reda Jėčiūtė. Kalbėjo apie talentingą literatūros mokytoją, jos jautrumą, principingumą, meilę šeimos nariams, tėviškei... Džiaugėsi, kad knygoje esama S. Lovčikaitės rašysenos pavyzdžių. Ji mokėjo suvokti didžiąją literatūrą, nesiribojo vien pedagoginiu darbu, rūpinosi Linkuvos krašto kultūra.

Prisiminimų puslapius vertė buvusi mokinė, literatūrologė Rima Pociūtė. Jos žodžiais, mūsų šiaurinės Lietuvos molžemis buvo ta žemė, kur išsiskleidė Mokytojos gyvenimo gėlė. Linkuva jai buvo kaip švedei Astridai Lindgren Gimberis, amerikiečiui Viljamui Folkneriui –Misisipės valstija, jo vaizduota kaip kraštas išgalvotu Joknpatofos pavadinimu... /.../ Kiekvienas Mokytojos ir jos „vaiko“ bendravimas buvo kažkuo ypatingas (mano „vaikas“ – tiesiog taip ir pavadindavo tuos, kuriuos labiausiai mylėjo, daugiausia ugdė ir išlavino).“

Likimo padovanotą draugystę su kolege Mokytoja vertino pakruojietė Adelė Spudienė- Nikontienė. Pasak jos, tai – buvo autoritetas mokiniams. Ramus kalbėjimo tonas, pagarbi laikysena, puikios dėstomo dalyko žinios – visa tai lėmė gražius santykius su mokiniais ir gerus mokymo rezultatus. Kruopšti, sąžininga, reikli, taktiška. Stasė visada buvo pavyzdys savo mokiniams ir kolegoms. Apie geraširdiškumą, ištiestą pagalbos ranką, klasės valandėles, susitikimus su rašytojais mintimis dalijosi Suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro direktorė Rima Juozapavičienė. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdyje Mokytojos veiklą įvertino pakruojietė Laima Stokaitė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos nuopelnais ir laiku pasirodžiusia knyga apie S. Lovčikaitę džiaugėsi buvęs mokinys Virginijus Kacilevičius, mąstydamas, kad Linkuvos gimnazija galėtų vadintis Žiemgalos šviesuolės vardu... „Žiemgalos“ draugijos viceprezidentas Alfredas Šimkus grožėjosi meniniu žodžiu Mokytojos prakalbinta gimtąja žeme, turtingoje koncertinėje veikloje nuskambėjusiomis programomis. Tai, kas užrašyta, pasak jo, išlieka sodrioje, informatyvioje knygoje... Jos sudarytoją – žiemgalį S. Tumėną apjuosė tautine juosta.

Brangią dovaną savo Mokytojai parengęs autorius dėkojo visiems, kurių širdyse gyvena atmintis. Kuo daugiau metų praeis, tuo labiau kristalizuosis meilė, savosios teisybės ieškojimas, kuri yra visų teisybė. Dėkodamas Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorei Romualdai Kulšytei, atviravo, kad nauja knyga subūrė prisiminti praeitį taip reikalingą dabarčiai...

N. NILYTĖ – Nijolė Padorienė

• 

  Knygos apie Mokytoją sumanytoją ir rengėją Stasį Tumėną „Žiemgalos“ draugijos viceprezidentas Alfredas Šimkus apjuosė tautine juosta.

• 

  Knygoje apie Žiemgalos šviesuolę, Linkuvos Mokytoją Stanislavą Lovčikaitę autografus skaitytojams pasirašo Stasys Tumėnas.

• 

  Pakruojietė Reda Jėčiūtė prisiminė šviesias, labai turtingas bendravimo dienas, išgyventas su Stanislava Lovičikaite

• 

  Auklėtinis Virginijus apie savo auklėtoją...

Aš visada truputį pavydėjau...

Aš visada truputį pavydėjau savo tetos (ji ir mano krikšto mama) Stasės Lovčikaitės. Ji man nieko nedėstė, bet mes buvom labai artimos... Mano mama truputį pavydėjo mūsų pasikalbėjimų, pasidalinimų naujienomis apie tai, ką dabar skaitom, ką paskutiniu metu žiūrėjom kine. Žodžiu, kalbos mums netrūkdavo kad ir per visą naktį... Kai žuvo mano mama, Stasės sesuo, ji ir kita sesuo Saliutė mums (tikiuosi mano broliai sutiks) pakeitė mamą Mes su didžiausiu džiaugsmu laukdavom tos minutės, kai tik galėsim važiuoti pas jas. Tik, aišku, ne visada rasdavom laisvo laiko. Ką gi, jauni buvom. Stasė Lovčikaitė buvo tikra Mokytoja. Ne veltui jos mokinys Stasys Tumėnas paruošė knygą apie ją, kaip apie šviesų žmogų. Žinoma, jam talkino ir kiti Lovčikaitės mokiniai, kolegos (buvę ir esami). Tad nekilo jokių klausimų, ar aš dalyvausiu šios knygos pristatyme... Juo lab, kad su manim atvyko Stasės pusbrolis Edmundas Petkus (jo mama ir Stasės tėtis buvo sesuo ir brolis) su žmona Valerija... Stanislavos pusbrolis Edmundas Petkus su žmona Valerija ir Elena. Elena Pranculevičiūtė, Stanislavos pusbrolis Edmundas Petkus su žmona Valerija, ir Stasys Tumėnas Knygos pristatymas 2019-03-27 Vilniuje. Linkuviai mokytojai ir buvę mokiniai Elena Pranculevičiūtė

Vilniuje pristatyta knyga apie mokytoją S. Lovčikaitę ir Šiaurės Lietuvą

2019 m. kovo 30 d. Rasa PRANINSKIENĖ

Tre­čia­die­nį Vil­niaus ra­šy­to­jų klu­be li­te­ra­tū­ri­nia­me-mu­zi­ki­nia­me va­ka­re „Mo­ky­to­jos švie­sa“ pri­sta­ty­ta kny­ga „Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė: „Šiau­rės Lie­tu­va – mū­sų esa­ties gūž­ta“. Kny­gos cent­re – Šiau­rės Lie­tu­vos švie­suo­lė, Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kė, Žiem­ga­los et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja, gar­si Lin­ku­vos mo­ky­to­ja Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė. Kny­gos su­da­ry­to­ją ir ren­gi­nio Vil­niu­je vie­ną iš su­ma­ny­to­jų Sta­sį Tu­mė­ną ypač ma­lo­niai nu­ste­bi­no ir su­grau­di­no, kad į jį su­si­rin­ko ne tik Vil­niaus žiem­ga­liai, bet ir di­de­lis bū­rys lin­ku­vių, bu­vu­sių mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų.

Šių me­tų gruo­dį mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė bū­tų mi­nė­ju­si sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tį, bet sun­kios li­gos pa­kirs­ta ji mi­rė prieš še­še­rius me­tus. Kny­ga skir­ta Lin­ku­vos gim­na­zi­jos šimt­me­čiui, ir la­bai reikš­min­ga, kad ke­tu­ris de­šimt­me­čius čia kū­ry­bin­gai dir­bo S. Lov­či­kai­tė. Pa­ger­biant jos at­mi­ni­mą prie se­no­sios gim­na­zi­jos pa­sta­to Lin­ku­vo­je mo­ky­to­jai at­min­ti ati­deng­ta len­ta su įra­šu, ku­ria­me poe­to Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džiai: „Ir krin­tan­tį, ir ky­lan­tį ly­dėk, šir­die, ir vesk“. Šie žo­džiai – Mo­ky­to­jos skleis­tų ir iš­pa­žin­tų gy­ve­ni­mo ver­ty­bių bei nuo­sta­tų san­glau­da.

Jau ne vie­ne­ri me­tai praė­jo, kai S. Lov­či­kai­tė at­si­svei­ki­no su Lin­ku­vos gim­na­zi­ja, bet Žiem­ga­los kraš­te iki šiol sklin­da le­gen­dos apie Mo­ky­to­jų Mo­ky­to­ją, išau­gi­nu­sią ne vie­ną moks­lei­vių kar­tą. Mo­ky­to­jos ini­cia­ty­va Lin­ku­vos mo­kyk­lo­je daž­nai lan­ky­da­vo­si žy­miau­si Lie­tu­vos ra­šy­to­jai ir ak­to­riai – Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Al­fon­sas Mal­do­nis, Juo­zas Apu­tis, Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius, Juo­zas Bal­tu­šis, Lai­mo­nas No­rei­ka, Gra­ži­na Ur­bo­nai­tė, Oli­ta Dau­tar­tai­tė, Ri­mas Jo­vas. Šio­je kny­go­je spaus­di­na­mas ne­ma­žas pluoš­tas žy­miau­sių ra­šy­to­jų laiš­kų Mo­ky­to­jai, taip pat tu­ri­nin­gas jos pa­čios su­si­ra­ši­nė­ji­mas su me­ni­nin­kais.

Lei­di­nį apie Mo­ky­to­ją su­ma­nė ir pa­ren­gė jos auk­lė­ti­nis, kal­bi­nin­kas ir pe­da­go­gas, po­li­ti­kas ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys, moks­lų dak­ta­ras Sta­sys Tu­mė­nas. Kny­gos su­da­ry­to­jas S. Tu­mė­nas šmaikš­čiai ir šil­tai pa­sa­ko­jo, ko­dėl jis ėmė­si šio kil­naus dar­bo, tei­gė, kad į kny­gą su­gu­lė tik da­lis vi­sų tu­ri­mų ar­chy­vų, pri­si­mi­nė, kaip Mo­ky­to­ja so­viet­me­čiu pri­sta­ty­da­vo mo­ki­niams už­sie­nio au­to­rių li­te­ra­tū­rą, ska­tin­da­vo jau­nuo­lius skai­ty­ti kny­gas.

Va­ka­rą ve­dė ak­to­rius žiem­ga­lis Juo­zas Šal­kaus­kas, ku­ris ir­gi ki­lęs nuo Lin­ku­vos, o mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės kvie­ti­mu da­ly­va­vęs ne vie­na­me li­te­ra­tū­ros ren­gi­ny­je mo­kyk­lo­je. Jis pa­ci­ta­vo daug min­čių iš kny­gos, iš­sa­miai pri­sta­tė su­da­ry­to­ją S. Tu­mė­ną.

Kny­go­je „Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė: “ Šiau­rės Lie­tu­va – mū­sų esa­ties gūž­ta“ pri­sta­to­ma mo­ky­to­jos biog­ra­fi­ja, jos die­no­raš­čių frag­men­tai, at­si­mi­ni­mai apie S. Lov­či­kai­tę, jos pa­čios įvai­rių gy­ve­ni­mo pe­rio­dų pub­li­ka­ci­jos laik­raš­čiuo­se, žur­na­luo­se, kny­go­se, ra­šy­to­jų laiš­kai jai. Dėl di­de­lės kny­gos apim­ties ne­si­steng­ta su­rink­ti vi­sų S. Lov­či­kai­tės pub­li­ka­ci­jų – ap­si­ri­bo­ta cha­rak­te­rin­ges­niais tam tik­ro jos gy­ve­ni­mo pe­rio­do teks­tais, at­spin­din­čiais au­to­rės ver­ty­bi­nį po­žiū­rį, ten­den­ci­jas, mąs­ty­mo bū­dą, lū­kes­čius. Juos ga­li­ma su­gru­puo­ti į ke­lias pa­grin­di­nes gru­pes: die­no­raš­čiai, laiš­kai jai ir jos laiš­kai, me­to­di­niai straips­niai, Są­jū­džio me­tų pub­li­ka­ci­jos, me­to­di­nė me­džia­ga apie hu­ma­ni­ta­ri­nių dis­cip­li­nų in­teg­ra­ci­ją ti­ky­bos pa­mo­ko­se mo­kyk­lo­je po 1990-ųjų me­tų.

Foto V.Pėželio. Apie mo­ky­to­ją Stanislavą Lov­či­kai­tę kal­ba li­te­ra­tū­ro­lo­gė Do­na­ta Mi­tai­tė. Iš kai­rės – kny­gos su­da­ry­to­jas S. Tu­mė­nas ir va­ka­ro ve­dė­jas ak­to­rius, lin­ku­vis Juo­zas Šal­kaus­kas.

Ren­gi­nio me­tu pla­čiau apie kny­gą pa­pa­sa­ko­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Bi­kul­čius, Pak­ruo­jo ra­jo­no gar­bės pi­lie­tė, Lie­tu­vos mu­zi­kų rė­mi­mo fon­do val­dy­bos pir­mi­nin­kė Liu­ci­ja Stul­gie­nė. S. Lov­či­kai­tės moks­lei­viš­kų lai­kų die­no­raš­čius iš­sau­go­ju­si bu­vu­si mo­ky­to­jos auk­lė­ti­nė li­te­ra­tū­ro­lo­gė Do­na­ta Mi­tai­tė kal­bė­jo apie mo­ky­to­jos dva­si­nį pa­sau­lį, jos di­džiu­lį au­to­ri­te­tą. Pri­min­siu, kad Mo­ky­to­ja vi­sa­da di­džia­vo­si, kad jos išug­dy­tos bu­vu­sios mo­ki­nės D. Mi­tai­tė ir Ri­ma Po­ciū­tė ta­po li­te­ra­tū­ro­lo­gė­mis, kad ne vie­nas jos mo­ki­nys pa­si­rin­ko mo­ky­to­jo li­tua­nis­to, žur­na­lis­to ke­lią.

Kny­gą iš­lei­do „Žu­vėd­ros“ lei­dyk­la. Jos va­do­vas ra­šy­to­jas Sta­sys Lips­kis kal­bė­jo apie kny­gos ver­tę, pa­pa­sa­ko­jo įdo­mes­nių kny­gos frag­men­tų.

Ren­gi­ny­je jaut­riai, šil­tai ir ar­tis­tiš­kai dai­na­vo Vil­niaus Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­jos ka­me­ri­nio cho­ro „Post scrip­tum“ gru­pė, va­do­vau­ja­ma mo­ky­to­jos Sta­sės Sku­ruls­kie­nės. Vi­sos dai­nos gra­žiai pa­pil­dė kny­gos idė­ją apie pra­smin­gą ir tau­rų mo­ky­to­jų dar­bą.

Dau­gu­ma pa­si­sa­kiu­sių­jų va­ka­re džiau­gė­si, kad dar yra to­kių mo­ki­nių, kaip S. Tu­mė­nas, ku­rie gre­ta tie­sio­gi­nio dar­bo ran­da lai­ko ar­chy­vams apie sa­vo mo­ky­to­jus rink­ti ir sis­te­min­ti, juos iš­leis­ti.

Ypač gra­žu bu­vo klau­sy­tis žiem­ga­liš­kos tar­mės, ku­ria kal­bė­jo ir S. Tu­mė­nas, ir kai ku­rie ren­gi­nio da­ly­viai.

Pui­kus li­te­ra­tū­ri­nis-mu­zi­ki­nis va­ka­ras su­si­rin­ku­siems, tarp ku­rių bu­vo ir ne­ma­žai vil­nie­čių, Mo­ky­to­jos gi­mi­nai­čių, pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį, žiū­ro­vai jau­tė­si pa­ky­lė­ti, kad dar yra erd­vių, kur ga­li­ma kal­bė­ti apie dva­si­nius ir ver­ty­bi­nius da­ly­kus. Tai ypač svar­bu da­bar­ti­nia­me su­ma­te­ria­lė­ju­sia­me pa­sau­ly­je. Ir dar vie­nas svar­bus ak­cen­tas – Mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių kvies­da­vo žy­mius Lie­tu­vos ra­šy­to­jus, ak­to­rius at­vyk­ti į Pak­ruo­jo kraš­tą, o šį­kart įvy­ko at­virkš­čiai – Ji su sa­vo min­ti­mis, įžval­go­mis, kny­ga apie Ją at­vy­ko į sos­ti­nę Vil­nių. Tai sim­bo­liš­ka ir liu­di­ja, kad Šiau­rės Lie­tu­vo­je Mo­ky­to­jos bran­din­tos ver­ty­bės ran­da vie­tą vi­sur.

• http://www.skrastas.lt/?data=2019-03-30&rub=1141817778&id=1553875964

Mokytojos šviesoje – gyvenimo pamokos...

DAINA „PRISIMINIMAI APIE SENĄ MOKYKLĄ“ VILNIAUS VYTAUTO DIDŽIOJO GIMNAZIJOS KAMERINIO CHORO „POST SCRIPTUM“ TRUPĖ PASVEIKINO ŽIEMGALIUS, SUSIBŪRUSIUS Į SIMBOLIŠKA KLASE PATAPUSĮ SOSTINĖS RAŠYTOJŲ KLUBĄ, KURIAME PAGERBTA ŠIAURĖS LIETUVOS ŠVIESUOLĖ – STANISLAVA LOVIČIKAITĖ.

Literatūrinio-muzikinio vakaro „Mokytojos šviesa“ vedėjas, kraštietis Juozas Šalkauskas mintis sutelkė į Šiaurės Lietuvos šviesuolę, Lietuvos garbės kraštotyrininkę, Žiemgalos etninės kultūros puoselėtoją, garsią Linkuvos mokytoją Stanislavą Lovčikaitę, garsindamas Mokytojos skleistų ir išpažintų vertybių bei nuostatų sanglaudą. Citavo keturis dešimtmečius Linkuvoje kūrybingai dirbusios Mokytojos atminimui atidengtoje lentoje įrašytus poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius :“Ir krintantį, ir kylantį lydėk, širdie, ir vesk“. Šiemet S.Lovčikaitė būtų šventusi devyniasdešimtmetį. Prieš šešetą metų Amžinybėn iškeliavusios Mokytojos šviesoje nušvito išskirtinis ir šio renginio akcentas. Tai - Mokytojos auklėtinio, kalbininko, pedagogo, politiko, Seimo nario, mokslų daktaro Stasio Tumėno sumanytas ir išleistas leidinys „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva - mūsų esaties gūžta“.

Žiemgalos krašte tebesklinda legendos apie Mokytojų Mokytoją, išauginusią ne vieną moksleivių kartą. J. Šalkauskas raiškiai perskaitė knygos pradžioje išspausdintus prasmingus S. Lovčikaitės žodžius: „Kur tavo, žmogau, didysis vilties žydėjimas, tas tikrumas, kad vargingo darbo metai nokins vaisius ir kitiems , ir tau? Gal tai anoji akimirkų šviesa, kai savo mokinio rašinyje radai sušvitusį minties krislą, ar tos vasaros ir rudenys, kai su jaunų žmonių būriu trankeis sunkvežimiu Lietuvos keliais keleliais, kad jie, jaunieji, širdim išmoktų mūsų laukus, upes, miškus ir klonius, miestų bažnyčias ir muziejus, savo tėvynės istoriją ir dabartį, nes kaip kitaip ją „užsiauginsime savyje“? Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau.“

Knygos rengėjas S.Tumėnas džiaugėsi - pagerbti Mokytojos, vedusios į gyvenimą, susirinko jaunystėje mokęsi Linkuvos gimnazijoje, sostinėje gyvenantieji kraštiečiai, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė, Pakruojo rajono Garbės pilietė Liucija Stulgienė, iš Kalpokų kilęs Joniškio Garbės pilietis Juozas Šalkauskas, literatūrologas, Kuršėnų garbės pilietis Stasys Lipskis, etnologė, visuomenė veikėja Elena Bradūnaitė – Aglinskienė , kalbininkas Kazimieras Garšva, grupė Linkuvos gimnazijos pedagogų... Mokslininko pastebėjimu, svarbi 2003 metais Mokytojos parengta knyga „ Linkava: tradicija dabartyje“, 2008-aisiais – „Tarp būties ir buities“. Būdamas šalia Stasės Lovčikaitės jausdavai, kad būtinai turi šiek tiek pasistiebti... Mokytoja mokė ne vien literatūros, mokė pažinti pasaulį, gyvenimo vertybes. Visa tai sugebėjo perteikti per metaforas, per simbolius... Taip sudėliotos gyvenimo nuostatos, pamokos, literatūros renginiai. Knygos sudarytojo nuomone, trapi riba tarp sąvokų Būtis ir buitis, bet pirmiausia turi būti Būtis. Tai - pagrindų pagrindas. Mūsų pradžių pradžia ir mūsų visų turtas – Linkuva, mūsų gimtinė... Vertybinės nuostatos nesikeitė Mokytojos gyvenime. Paskutinis Mokytojos pilietinis žingsnis Linkuvoje – šalia bažnyčios atidengtas simbolinis akmuo su užrašu „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai“. Toje vietoje, iš kurios atsiveria Linkuvos tolių erdvė, vedanti į Titonius, Pamūšį... Praplėtusi Linkuvos kultūrines erdves, Mokytoja įtikinusi abejojančius, kad akmuo turi stovėti toje vietoje, galvodama ir apie linkusius, išsiBarsčiusius po pasaulį, kurie galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą. Čia susitikti, prisiminti, pajusti, kad be savo šaknų žmogus yra menkas ir pažeidžiamas. Projektų gyvenime Mokytoja turėjusi daug. Galima parašyti atskirą knygą apie susirašinėjimą su rašytojais Juozu Paukšteliu, Juozu Apučiu...

Autorės nuotraukoje: literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa“ apie Žiemgalos šviesuolę Stanislavą Lovčikaitę mintimis dalijosi leidinio sudarytojas, parlamentaras, mokslininkas Stasys Tumėnas, kraštietis, renginio vedėjas Juozas Šalkauskas, literatūrologė Donata Mitaitė

Vilniaus universiteto profesorių Vytautą Bikulčių stebino negirdėtas Mokytojos vardas, pasirodžius S. Lovčikaitės pamąstymams apie gyvenimo prasmę, santykį su kasdienybe, ribos tarp Būties ir buities ieškojimo knygoje „Tarp būties ir buities“. Pažinęs Mokytoją iš darbų, iš veiklos, iš bendravimo su auklėtiniais, literatūrologas galvojo, kad yra ne vienas toks mokytojas... Tačiau retai atsiranda mokinys, sugebantis išleisti knygą apie savo mokytoją. Profesorių sudomino Mokytojos dienoraščiai, užrašyti nelengvais gyvenimo laikotarpiais, rodantys, kad stiprų žmogaus dvasios stuburą, vertybių suvokimą.

Jautriomis mintimis dalijosi literatūrologė Donata Mitaitė, kuriai Mokytoja patikėjo savo dienoraščius. Buvusi auklėtinė apgailestavo dėl neišsipildžiusio gyvenimo – dėl sudegintų skaudžių Mokytojos dienoraščių. Fragmento liudijimu, jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją. Be kita ko, prisiminė, kad į Mokytojos pamokas nederėdavo ateiti nepasiruošus... Mokiniai dėkingi už susitikimus su Marcelijumi Martinaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, Laimonu Noreika, Juozu Apučiu, Albertu Zalatoriumi... Žavėjo Mokytojos gyvenimas savo vietoje, Linkuvoje, tarytum kultūros centre. Literatūrologei šalia svarbių gyvenime žmonių - Mamos, turėjus ir neužmirštamą Mokytoją – graži dovana...

Įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S.Lovčikaitei suteiktas rajono Garbės pilietės vardas. Tai – pirmas atvejis, kai toks vardas suteiktas po mirties. Lietuvos muzikų rėmimo fondo pirmininkės, rajono Garbės pilietės Liucijos Stulgienės žvilgsniu, prasmingas Žiemgalos krašto šviesuolės palikimas, išmintingumas, dvasingumas, susitikimai su Lietuvos rašytojais, menininkais. Mokyklose jaunimui, kūrybiniams gebėjimams galėtų pasitarnauti S. Lovčikaitės knyga „Linkava: tradicija dabartyje“. Mokslininko S. Tumėno žodžiais, tai – Jono Basanavičiaus premijos vertas darbas.

Rašytojas, „Žuvėdros“ leidyklos vadovas Stasys Lipskis, kalbėdamas apie didį Mokytojos pašaukimą, akcentavo įžvalgius Tėvo Stanislovo žodžius, pasakytus Linkuvos lietuvių kalbos mokytojai Stanislavai Lovčikaitei:“Mokytojai – reikalingiausi žmonės. Jie stovi prie šaltinių, semia iš jų. Jei pasėmę neužteršia, tai švarų dalyką perduoda kitiems, toliau. Svarbu yra neužteršti, mokytojas turi būti pats švarus – nuo jo priklauso tautos dvasinė sveikata ir naujos kartos atsparumas“ ... Literatūriniame- muzikiniame vakare J.Šalkauskas skaitė S. Lovčikaitės 1944-1949 metų dienoraščių ištraukas. Mokytoją prisiminė buvęs auklėtinis Virginijus Kacilevičius, padovanojęs paminklui „Čia mūsų namai“ laukų riedulį, sukūręs vaizdo dokumentinę apybraižą „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės“. Su Linkuvos gimnazijos direktoriumi Vaclovu Stapušaičiu ir grupe pedagogų, sveikindamas knygos apie Mokytoją sudarytoją S. Tumėną vylėsi šio renginio dalyvius sutikti Linkuvos Stasės Lovčikaitės gimnazijoje. Kad ir šviesaus atminimo Mokytojos 95-ajame gimtadienyje...

Sakoma, mokytojas – vilties profesija. Ir pabaigai - literatūrologės, buvusios mokinės Rimos Pociūtės mintis šiltai sutiktos knygos puslapiuose: Mokytojos dėka mes gyvenome didžiųjų kūrėjų pasaulyje... /.../ Jeigu reikėtų pasakyti, kokios buvo pagrindinės tiesos, kurių mane išmokė Mokytoja? Viską lemia idealus pradas žmoguje ir iš tiesų visos kultūros pagrindas yra atskiro individo kūrybiškumas ir apsisprendimas dirbti savo tautai...

Nijolė Padorienė

Mėgstama daina

Ar matei, kaip skęsta obelys žieduose
Ir tos baltos vyšnios svyra po langais?
Ar matei, kaip mano akys ašaroja,
Verkia nuo to laiko, kada tu išėjai?

Pamenu tą laiką, kada išėjai tu
Žydinčiom alyvom sodo takeliu,-
Tada degė žemę obelų žiedai,
O dabar jau krinta snaigės ant takų.

Gal kada po metų tu ir vėl sugrįši
Žydinčiom alyvom sodo takeliu,-
Jazminų žiedeliai sutiks tave vartų
Ir primins tau praeitį jaunų dienų.

Kai žaliam gegužy tu svajosi vienas,
Šaltas ryto vėjas, tau svajas nuneš.
Tada prisiminki, kad tos niūrios dienos
Mūs brangią jaunystę kartu nusineš.

Galerija

Šeima

• 

  Tėtis Lovčikas

• 

  Stanislava su tėvu

• 

  Stanislovas Lovčikas (1893-1991)

• 

  Stanislava Lovčikaitė gamtoje

• 

  Prie sodybos Kalpokų gyvenvietėje

• 

  Liucija Lovčikaitė 1945 m.

• 

  Stanislava, Elena ir Salomėja su tėčiu

• 
• 

  St.Lovčikaitės tėvai

• 

  Povilas Pranulevičius, Stasys Pranculevičius, Senelis Stanislovas, Valdas Freibergis

• 

  Tėtis Stanislovas Lovčikas su anūkais ir dukromis Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė, Elena Lovčikaitė-Pranculevičienė ir dešinėje Stanislava Lovčikaitė

Mokykla

• 

  Dvi Žiemgalos dukros Stasė ir Danutė. 1949 m. Linkuva.

• 

  Linkuvos gimnazijos septintokai ir aukl. Juozas Skrupskelis 1948 m.

• 

  Stasės Lovčikaitės dovana Danutei 1951m.

• 

  Užrašas ant nuotraukos Danutei. 1951 m.

• 

  Vakarinėje mokykloje 1966 m.

• 

  Baigę Linkuvos gimnaziją ir joje dirbę mokytojai 1974

• 

  Gimnazijos 70-mečio minėjime

• 

  45 laidos auklėtoja

• 

  S.Lovčkikaitė

• 

  S.Lovčikaitė ir N.Baužytė (foto N.Padorienės)

• 

  N.Marcinkutė ir S.Lovčikaitė

• 

  Elena Pranculevičiūtė ir Stanislava Lovčikaitė.

• 

  Stanislava Lovčikaitė, Kazimieras Pakeltis, Genovaitė Juozėnaitė-Vilimienė

„Linkava“

• 

  Stanislava apie 1988 m.

• 

  Stanislava Lovčikaitė Linkuvos etnografinį ansamblio „Linkava“ 30 metų minėjime

• 

  Stanislava Lovčikaitė ir Donata Zakarevičiūtė 2009 m.

• 

  2005 rudenėlio šventės rengėjai. Lina, Ignas, Irena Valioniai, Donata Valtarytė, Edita Smavičienė, Stanislava Lovčikaitė, Vida Šiurnienė, Kazimiera Bacevičienė, Marytė Pališkienė, Aldona Dukauskienė. Priekyje Vitalijus Kacilevičius, Juozas Pupinis, Vidmantas ir Valionių anūkai.

• 

  LG 1998 m.

• 

  Prie mokyklos...

• 

  Linkavos ansamblis

Rankraščiai

• 

  K.Kupriūno laiškas mokytojai S.Lovčikaitei

• 

  Laiškas S.Lovčikaitei

• 

  Rankraščiai mokyklos muziejuje

Jubiliejai

• 

  „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“

• 

  Garbės piliečio vardas S.Lovčikaitei

• 

  „Stanislava Lovčikaitė: Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ knygos pristatymas. Pranešėjas knygos autorius, Lietuvos Respublikos Seimo narys, humanitarinių mokslų daktaras, 52 laidos abiturientas Stasys Tumėnas.

• 

  S.Lovčikaitės garbės pilietės titulas perduodamas auklėtiniams. Gimnazijos šimtmetis 2018-10-27.

• 

  Klemenso Kupriūno darbas Stanislavai

• 

  „Gyvenimo dovanos – pačios brangiausios dovanos – vertas tas mokytojas, kurio darbus tęsia jo mokiniai“, – knygoje rašo savo laiku Pakruojyje dirbusi lituanistė Danutė Augutienė („Verta Gyvenimo dovanos“, p. 101).

• 

  Svečiuose B.Nainys 1996 m.

• 

  Jubiliejus

• 

  Sveikina Anna Monkevičienė

• 

  Fotografės Aldonos Valterienės jubiliejus

• 

  S. Lovčikaitė renginyje

• 

  S. Lovčikaitė ir seniūnė K.Bacevičienė

• 

  St. Lovčikaitė parodoje

• 

  S. Lovčikaitė po koncerto bažnyčioje

• 

  Kun. Saulius Filipavičius, Stanislava Lovčikaitė, kun. Saulius Paliūnas

• 

  „Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau." (Stanislava Lovčikaitė). Mielieji, 2013 m. sausio 7 d. į Tėvo namus iškeliavo Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Šį sekmadienį, sausio 8 d., 10 val. vyks šv. mišios už gerb. Stanislavą, praėjus dešimt metų po jos mirties. Kviečiame visus prisiminti mūsų Linkuvos šviesuolę ir apkabinti ją maldoje. Tomas Janavičius

• 

  Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos kvietimu gimnazijos administracija, mokytojai (buvusių mokytojų - nėra) ir 3g klasės gimnazistai su savo auklėtoja dalyvavo Šv. mišiose. 2013 m. sausio 8 d., prieš 10 metų, mirė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, etninės kultūros puoselėtoja, Lietuvos garbės kraštotyrininkė Stanislava Lovčikaitė. Gimnazijos bendriuomenė palaiko ir puoselėja tradicijas, bendrystę bei stiprina savo krašto pilietiškumo ugdymo kompetencijas. Po Šv. mišių uždegtos žvakutes ant mokytojos kapelio.

Prisiminė Rima Pociūtė

Nuotraukoje: mokytojos Nijolė Marcinkutė ir Stanislava Lovčikaitė

Šiandien 2023-01-08 gražiojoje barokinėje Linkuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje vyko šv. mišios už MOKYTOJĄ STANISLAVĄ LOVČIKAITĘ, praėjus dešimt metų po jos mirties. „Mācītājs“ – latviškai reiškia ne mokyklos mokytoją, pedagogą, o kunigą, dažniausiai liuteronų bažnytinės bendruomenės. Taip ir Mokytoja tiems, kas dauguma negalėjo atvykti į mišias Linkuvoje jau vien todėl, kad neseniai buvo grįžę į gimtinę Kalėdų ar Naujųjų metų sutikimo proga, dažnai buvo didžiausią įtaką darantis Autoritetas. Ne visai tas žodis, visiems prisimenant, kad gyvenime jų pažinta ar sutikta Mokytoja buvo pirmiausia labai moteriška visomis gražiosiomis prasmėmis: pasipuošusi, pasitempusi, linksmai užkalbinanti. Jei kažkur einanti – tai su tikslu, jei kažką daranti – tai tuoj galinti pasakyti, kaip ir tu galėtum čia prisidėti... Kas žino tik vardą ir pavardę, sunku apibūdinti lyginant su viešumoje žinomesnėmis moterimis, bet būtų ne pernelyg pretenzinga pasakyti, kad vertybių ir moralinės laikysenos požiūriu ją galima būtų lyginti su Nijole Sadūnaite. Dabar taip atrodo, prisimenant ar skaitant jos mintis, iš rankraščių persikeliančias į tekstus, kurie jau neišdils, ir laikmenas, kurios jau nesudegs. Ji ko gero yra tas šios vietovės Lietuvos Šiaurės krašte – Linkuvos – žmogus, kuris paliko tiek tekstų, kuriuose suformuluotos „gyvenimo tiesios“ – nuo publikuotų iki paskaitytų renginiuose iš ranka prirašyto lapo arba improvizuotai žodžiu iššnekėtų moksleivių klasėms, esant lietuvių literatūros mokytoja. Savo žodžiais, o ir visa savimi, savo kaip Mokytojos gyvenimu ji perkėlė tai, kuo Lietuva jau buvo sužydėjusi iki 1940 metų – į ištuštėjusią pokariu mokyklą, vėliau į tą jau viltingesnio subruzdimo laiką 7 deš., kai į savo kraštus visgi grįžo tūkstančių tūkstančiai ištremtųjų ir pradėjo plūsti atgimimo šaltiniai, kurie telkėsi, telkėsi... Linkuvos mokykla visada buvo „gimnazija“, „licėjus“ dėl tų mokytojų, kuriuos turėjome – mes ne iš vis plonėjančių chrestomatijų buvome mokomi, iš L. Tolstojaus keturtomių, iš nekūpiūruoto J. V. Gėtės „Fausto“ ir Kristijono Donelaičio, atmintinai išmoktų jo fragmentų turėjo būti visiems keturiems metų laikams. Panašiai kaip kad ir visoje Europoje kad po Antrojo pasaulinio karo – ten, kur buvo susidariusi tuštuma, intelektualų tai, kas buvo trūkstama, buvo kompensuojama šiandien gal nebeįsivaizduojamomis pastangomis. Netinka, nepakanka pasakyti, kad Linkuvos gimnazija „paruošė universitetui“ neįtikėtiną skaičių gabių ir imlių jaunuolių, turint galvoje kokie tebuvo „skaičiai“ klasėse, kokia „proporcija“ buvo iš atokiausių kaimų ir gūdžiausių pamiškių. Teisybės dėlei – tai su didžiausiu nusivylimu pamatėme pradėję studijuoti – daug kas, turėjusieji etatus tose universitetinėse katedrose, Mokytojai jau neprilygo, „netempė“ iki to, kas jai buvo norma ir natūralu. Ir dar ką reikia pabrėžti – kadangi anuometinio gyvenimo aplinkybės neeilinius žmones „paskirstė“ po visą Lietuvą, tai ir gyvenosi Lietuvėlėse taip, kad „investuojama“ buvo ne vien į tuos, kas išeis toli, patrauks kažkur kitur. Kaip Mokytoja mylėjo visus tuos, kuriuose įžvelgė daugiau žmogiškumo, gerumo! – tarp kurių, kaip dabar po dešimtmečių jau suprantame, pati žinojo gyvensianti senatvėje, žinojo paliksianti jų rankoms ir akims, širdims šitą gražiąją Lietuvos Šiaurės žemę. „Be motinos aš dar turėjau mokytoją“ – atrodo, kad net mokyklinių baigiamųjų egzaminų tema tokia yra buvusi. Visi Stasės Lovčikaitės mokiniai turėtų unikalių prisiminimų, savo pačių išgyvenimų, istorijų apie save pačius ir Mokytoją, kurias papasakotų, tarsi rašydami duotąja tema.

Linkuvos mokytojos, Lietuvos garbės kraštotyrininkės, etninės kultūros puoselėtojos atminimo šviesa...

ŠIRDYSE gyvena atmintis. Žiemgalos krašto dukros Stanislavos Lovčikaitės amžiną poilsį Linkuvos žemelė saugo dešimtmetį. Po mirties Mokytojai suteiktas rajono Garbės piliečio vardas – pirmasis atvejis, įvertinant nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Linkuvos kultūros centre aukštas dangus atsivėrė šviesiomis žvaigždėmis, etnografei Aelitai Garalevičienei skaitant kraštiečio, Mokytojos auklėtinio, parlamentaro Stasio Tumėno parengtą knygą „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Knyga išleista minint 90-ąsias gimimo metines. Sausio 10-ąją suėjo dešimt metų nuo Šiaurės Lietuvos šviesuolės, keleto Linkuvos mokinių kartų mokytojos, dviejų knygų autorės mirties. Minutės tyloje tirpo mintys apie mokytojos S. Lovčikaitės palikimą, kūrybingumą, jungiantį gimtojo krašto kalbą, jos žmones. Virpėjo žvakelės liepsnelė, šildydama žydinčios vyšnios šakeles, gilindama švelnius akvarelės potėpius paveikslo, iš kurio žvelgė savo krašto žmones pasirinkusi iškili asmenybė. Tik dar nepaaiškėjo, kieno tai dovana, aptikta taip pavadintame linkuvių muziejėlyje, kuriame eksponuojama ir daugiau istorijos...

„Aukštas dangus, šviesios žvaigždės...“ Žiemgalos šviesuolės Stasės Lovčikaitės mėgiama daina skambėjo iš „Linkavos“ folkloro ansambliečių krūtinių, minint 10-ąsias mirimo metines. F. Nijolė Padorienė

„Kur tavo, žmogau, didysis vilties žydėjimas, tas tikrumas, kad vargingo darbo metai nokins vaisius kitiems ir tau? Gal tai anoji akimirkų šviesa, kai savo mokinio rašinyje radai sušvitusį minties krislą, ar tos vasaros ir rudenys, kai su jaunų žmonių būriu trankeis sunkvežimiu Lietuvos keliais keleliais, kad jie, jaunieji, širdim išmoktų mūsų laukus, mūsų upes, miškus ir klonius, miestų bažnyčias ir muziejus, savo tėvynės istoriją ir dabartį, nes kitaip ją „užsiauginsime savyje“? Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau“.

Skaitant ir verčiant knygos puslapius, etnografei A. Garalevičienei jie atstojo scenarijų. Tarmiškai kalbančiai, „kad Mokytojos jau nesutiksi Linkuvos erdvėse: bažnyčioje, gimnazijoje, kultūros centro renginiuose ar miestelio gatvėse...“ Sunku patikėti. Tačiau tai, kas perskaityta, išmokta – įvertinama, branginama, neišnyksta. Primintos ir legenda tapusios Mokytojos biografijos eilutės, gimusios 1929-ųjų gruodžio 29-ąją Megučionių kaime, greta Linkuvos... Mokytojavusią ir dėsčiusią lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavusią literatų, turistų būreliams, organizavusią moksleivių susitikimus su žymiais lietuvių rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais, rengusią literatūros vakarus, minėjimus, tradicinius abiturientų vaidinimus, paskelbusią savo gyvenimo darbus, filosofiją, nuostatas, apibendrintas knygose „Linkuva: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Mokytojos šviesoje – egzistencinis klausimas: „Gal visas mūsų gyvenimas – ne troškimų ir lūkesčių išsipildymas, o tik amžina siekiamybė?“. Visuotinę žmonių pagarbą Linkuvoje pelniusi Mokytoja, rašoma knygoje, buvo žmogus, išmokęs veikti pasaulyje per kūrybą, nors to nedeklaravo, iš visos jos laikysenos buvo galima suprasti: svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą, sukaupti energiją ir žingsnis po žingsnio eiti savo tikslo link... Atminimo bangose – jau minėta knyga „Tarp būties ir buities“ – geriausias paminklas ir testamentas. Mokytojos knyga „Linkuva: tradicija dabartyje“, pasak mokslininko S. Tumėno, verta J. Basanavičiaus premijos...

Dvasinis, kūrybinis palikimas ir paminklinis akmuo „Čia mūsų namai“, atidengtas rašytojui Juozui Paukšteliui, prie kurio įvairiomis progomis fotografuojamasi. Tautosakos rinkėja, užrašiusi istorinius pasakojimus, 1980-ųjų rudenį mokytoja S. Lovčikaitė pakvietė linkuvius į folkloro ansamblį. Renginio vedėja priminė: „Susirinko įvairių profesijų, nevienodo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, bet jie turėjo bendrą tikslą – propaguoti ir puoselėti Linkuvos apylinkių etninę kultūrą, ugdyti meilę ir pagarbą tautos tradicijoms... Viena pirmųjų į ansamblį atėjo Ona Bluzmienė, šauni dainininkė, aktyvikraštotyrininkų pagalbininkė, padėjusi užrašyti pluoštą dainų, pasakų, smulkiosios tautosakos kūrinių... Drauge su motina atėjo ir jos dukterys – Elzė Krasauskienė, Ona Buikienė. Pastaroji pasivadino ir savo dukteris – Ritą, Kristiną. Repeticijas aktyviai lankė Rozalija Lingienė, Stasė Šimienė, Stasė Mateliūnienė, Stasė Beinoravičienė, Stasė Jūrienė, seserys Dangirūta ir Vida Kalinauskaitės... Ansamblį gyvino ir puikiai nuteikdavo armonikos virtuozas Albertas Jūras, pasakotojas Stasys Jovas, smuikininkas Ignas valionis, balsingosios dainininkės Birutė Lukošienė, Aldona Grigaliūnienė. Vyresniųjų būrį papildė moksleiviai Kęstutis Jokubauskas, Rolandas Samokaitis, Valdas Taškus, Rolandas Valionis, Gitana Čižauskaitė, Regina Šimkūnaitė, Gintas Beinoravičius...“ Pirmoji S. Lovčikaitės parengta programa „Linarūtė“, paremta Onos Bluzmienės ir artimųjų kaimų žmonių pasakojimais apie linininkystės papročius, lino kelią lydėjusiomis dainomis ir šokiais. Linkavos folklorinio ansamblio „Linkava“ įkūrėja ir vadovė praturtino etnografinio gyvenimo įvykius, šventes.

Prie paminklinio akmens „Čia mūsų namai“, pastatyto Mokytojos sumanymu kraštiečiui rašytojui Juozui Paukšteliui, įsiamžino negausi renginio dalyvių grupė. F. Nijolė Padorienė

„Aukštame danguje“ skambėjo keletas „Linkavos“ folkloro ansamblio dainų, gyvenančių širdyje su šviesiu Mokytojos atminimu. Valandėlę praturtino regioninio pasakotojų konkurso „Buva karto“ laureatė Virginija Trybienė, pasidžiaugusi, kad nebuvo daugiau konkurentų – vienintelė apdovanota „visomis trimis vietomis“... Sukosi dokumentinė televizijos kūrybinės grupės juosta, pasakojanti apie „Linarautį“, atskleidusi linarūtės apeigas, talkų papročius, dainas apie linus, tradicijas puoselėjantį to meto saviveiklininkų entuziazmą. Daugelio jau nėra – aukštame danguje... Tačiau vaizdas – gyvas, virpinantis likusių scenoje, vis retėjančių „Linkavos“ ansambliečių širdis. Mokytojos šviesa dar lydės saviveiklininkus žygyje S.Lovčikaitės takais, numatomoje šventėje – spektaklyje, kurioje susilies septyniolikos folkloro programų fragmentai.

Belieka apmąstyti, kas 1995-ųjų gruodžio 13-ąją S. Lovčikaitės užrašyta: „Ar išaugs dar Pakruojo žemėje nauja karta, kuri suras naujų formų tautos dvasiai atskleisti, naujų kelių jos kultūrai kurti ir propaguoti? Ar išliks ryšys su istorine praeitimi, jos kuriančiąja galia? Kol šaknys gyvos, turėtų. Juk pavasaris turi pašaukti naujas atžalas, kurios atlaikytų visų pasaulio vėjų darganas ir išaugintų viršūnę, toli matomą.“

Nijolė Padorienė, „Auksinė varpa“, 2023m. gegužės 17 d.

Šaltiniai

• LRS nario S.Tumėno „Naujienlaiškis“ Nr.26
• http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/21370-04-16-ziemgalos-sviesuole-linkuvos-mokytoja-knygu-autore-minint-stanislavos-lovcikaites-1929-2013-90-asias-gimimo-metines
• Birutė Deveikienė. S. Lovčikaitės knygą „Tarp būties ir buities“ perskaičius. Žiemgala. 2009/1, ISSN 1648-7230
• „Neįkainojama auklėtinio dovana savo mokytojai ir Linkuvos gimnazijai jos 100-mečio proga“//„Lietuvos aidas“ 20118-10-26
• Linkuvos gimnazija.
• „Stanislava Lovčikaitė RIMAS SKAITO MAIRONĮ“, ŠIAURĖS LIETUVA/2011
• „Aukštas dangus“ skambėjo kompozitoriaus sodyboje. Šiaulių kraštas.
• Nutilusi Alberto Jūro armonika. Prisiminimai apie Albertą Jūrą. Šiaulių kraštas.
• Stanislava Lovčikaitė: „Šiandien trūksta patriotizmo“. Respublika.
• Stanislava Lovčikaitė. Anykštėnų biografinis žinynas.
• Atminties muzikoje-aukštas klevas 2016 m.
• Veselkiškėse skambėjo „Aukštas dangus“. Šiaulių kraštas.
• Donata Mitaitė. Išsipildęs mokytojos gyvenimas. Stanislova Lovčikaitė. (1929-12-29–2013-01-07). Žiemgalos leidykla. 2013/1
• Įamžintas Mokytojos atminimas. Šiaulių kraštas.
• dr. Stasys Tumėnas. Stanislava Lovčikaitė: „Pasirinkau savo krašto žmones“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. sausio 10 d.
• Nijolė Padorienė. Mokytojos atminimas jaudino linkuvių širdis: „…kiekvienas iš mūsų – šventovė“… Pakruojo raj. laikraštis „Auksinė varpa“ 2014.01.15
• dr. Stasys Tumėnas. Mokytoja Stanislava Lovčikaitė „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. vasario 28 d.
• Janina Šaparnienė. Šviesuolės atminčiai suskambo „Aukštas dangus“. Šiaulių kraštas. Krašto žinios. 2014 m. gegužės 20 d.
• Rašytojas sugrįžo į Linkuvą. Šiaulių kraštas.
• IN MEMORIAM STANISLAVA LOVČIKAITĖ (1929–2013). Žiemgala.
• „Rajono savivaldybės posėdyje“//„Auksinė varpa“, 2018 m. rugpjūčio 29 d.
• LINKUVOS KULTŪROS CENTRO ETNOGRAFINIS FOLKLORO ANSAMBLIS „LINKAVA“
• Mūsų gelžkeliukas
• Originalios istorikės ekspedicijos. XX amžius.

Parengė: Medžiagą straipsniui surinko ir parengė Stasys Tumėnas, Linkuvos gimnazijos 52-osios abiturientų laidos auklėtinis, ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė..

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Šis straipsnis yra paskelbtas pavyzdiniu!

Straipsnis „Stanislava Lovčikaitė“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.