Stanislovas Montvila

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stanislovas Montvila

Gimė 1841 m.
Mitėniškių dvaras (Jonavos raj.)
Mirė 1916 m. gruodžio 15 d. (~75 m.)

Veikla
Dvarininkas bajoras, pramonininkas, kultūros mecenatas, švietėjas

Turinys

Stanislovas Montvila ( 1841 m., Mitėniškių dvaras, Jonavos raj. – 1916 m. gruodžio 15 d.) – Dvarininkas bajoras, pramonininkas, kultūros mecenatas, švietėjas.

Biografija

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1850 m.

Tėvai: Stanislovas Motiejus Montvila (1810–?) – dvarininkas bajoras (herbas Mohila) ir ? Montvilienė (apie 1820 – ?). Brolis Aleksandras Montvila, sesuo Zofija Montvilaitė, įbroliai iš antrosios tėvo santuokos: Vincentas Montvila (18411903) – sodininkas ekspertas, Juozapas Montvila (18501911) – verslininkas, politikas ir mecenatas.

Nuo 1850 m., kai tėvas iš Darjos Hopen ir Liudviko Brunovo už 2 tūkst. rublių sidabru įsigijo ir Troškūnų dvarą, augo Mitėniškiuose ir Troškūnuose.

Jis mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu, tęsė mokslą Maskvoje (Rusija), paskui pradėjo studijuoti Krokuvoje (Lenkija). Prasidėjus 1863 metų sukilimui, S. Montvila grįžo į tėviškę, įsijungė į Zigmo Sierakausko vadovaujamą sukilėlių būrį, buvo sužeistas.

Įsikūręs Troškūnų dvare, S. Montvila XIX a. pabaigoje jame sėkmingai tvarkėsi ir gausino šeimos kapitalą. Troškūnų dvare buvo įrengta ir veikė pieninė, buvo malūnas ir spirito varykla.

Įsteigęs akcinę bendrovę "S. Montvila", 1890 m. Panevėžyje jis įsigijo kaulų malimo įmonę ir ją pertvarkė į mielių ir spirito fabriką, kuris veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Tik karo metais jis buvo uždarytas, įrenginiai išmontuoti ir išvežti į Vokietiją. Panevėžyje jis taip pat įrengė ir eksploatavo malūną.

Kartu su broliu Juozapu Montvila sudaręs 100 tūkst. aukso rublių fondą, jis skatino labdaringą veiklą, palaikė brolio organizuojamą pirmųjų gyvenamųjų namų bendrijų kūrimą Vilniuje.

Apie 1906 m. Troškūnų dvare S. Montvila įkūrė vargšų vaikų lietuvišką-lenkišką mokyklą. Joje buvo trys skyriai, mokėsi apie 200 vaikų.

Muzikai gabius berniukus S. Montvila būrė į dvaro iniciatyva Troškūnų vargonininko Jono Balčiūno organizuotą berniukų chorą, gabiausius siuntė į Vilnių, į brolio Juozapo įsteigtą vargonininkų mokyklą, taip išugdė ir Mykolą Karką. Jis skirdavo asmeninių lėšu darbininkams lavintis.

1913 m. S. Montvila skyrė šaltkalvystės dirbtuvių pastatą pirmajam Panevėžio teatrui. Prie pastato fasado pristatęs teatrui būtinas patalpas, jis įrengė ir 1913 m. pabaigoje atidarė miesto teatrą, skirdamas jį visoms tautinėms bendruomenėms drauge juo naudotis, ten pat 1914 m. įrengė ir kino salę bei atskirą elektrinę patalpoms apšviesti. Per dvejus metus šiame teatre buvo pastatytos 26 pjesės, salėje tilpdavo 300–350 žiūrovų. Šiose patalpose Panevėžio teatras veikė daugiau kaip 60 metų.

Buvo vedęs. Sūnūs: Stasys Montvila (1882 ar 1883 – apie 1923), Aleksandras Montvila – dvarininkas.

Mirė 1916 m. gruodžio 15 d.

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: