Stasys Šalkauskis/Įvertinimai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

St.Šalkauskis turėjo nemaža išorinių savo asmenybės ir veiklos įvertinimų: buvo renkamas į aukštus postus, iškilmingai buvo minimos jo sukaktys, turėjo Gedimino ordiną ir t.t. Tačiau šiems dalykams nepriduodavo reikšmės, nebent labiau vertindavo tik tai, kas suteikdavo didesnes veiklos ir įtakos galimybes. Todėl laikantis šių jo nuostatų nevardinsyme išorinių įvertinimų, o bandysime apžvelgti įvairius, ne tik St.Šalkauskiui palankius, jo filosofinių pažiūrų, darbų, koncepcijų, o t.p. ir jo asmens vertinimus. Taip pat ir iš asmenų, kurių pasaulėžiūra nebūtinai turi sutapti su St.Šalkauskio pasaulėžiūra. Tai užtikrins didesnį tokių vertinimų objektyvumą.

Turinys

Prof. Arūnas Sverdiolas: St.Šalkauskis kaip filosofas

Arūnas Sverdiolas, būdamas kiek skirtingos pasaulėžiūros žmogumi (žiur.[1]), objektyviai aptaria St.Šalkauskio filosofiją įvade į pirmąjį St.Šalkauskio Raštų tomą [2]: „Stasys Šalkauskis – filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griežtu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir poskyrių artikuliacija – pakanka pažiūrėti į bet kurio jo veikalo turinį ar paskaitų kurso programą. Šalkauskis pirmiusia sudarydavo smulkų veikalo planą, tik paskui jį imdav o realizuoti. Tačiau šie planai anaptol ne visi buvo įgyvendinti.... Šiam sistematikui nebuvo lemta sukurti ir filosofijos sistemos“ (Tai paaiškino jis pats teigdamas, kad jo pagrindinis uždavinys yra „...tautos auklėjimas per filosofiją...“ Taigi jis pirmenybę atidavė pedagogikai (edukologijai), kur jis, tenka pripažinti, sukūrė savo filosofinę ugdymo sistemą, skirdamas jai pagrindinį dėmesį, - o ne grynąjai filosofijai. Sovietinės okupacijos metais St.Šalkauskis buvo laikomas „klerikaliniu veikėju“ [ 3 ]. Matyt taip jį vadindami autoriai nežinojo nei to, kas t.y. klerikalizmas („Pasaulietinės valdžios siekimas bažnytinėm priemonėm“) ir St.Šalkauskio pažiūros į klerikalizmą kaip „vieną iš didelių katalikų ydų“ - J.Š. pastaba ). Neotomizmas yra modifikuota pagal šv. Tomą scholastikos atšaka. Apie scholastiką Šalkauskis taip atsiliepė „einant scholastinės filosofijos kursą, man susidarė įspūdis...., kad scholastika neduoda tikėjimo ir proto sintezės. Kartais man atrodo, kad baimindamasi mistinio subjektyvizmo, scholastika lieka pernelyg pažeidžiama abstakčiam intelektualizmui. O tuo pat metu sukibimas su tikėjimu be plataus gnoseologinio pagrindo daro tikėjimą pernelyg dogmatišku.“ [4] Tuo metu St.Šalkauskis dar buvo V.Solovjovo filosofijos įtakoje, bet ruošdamas disertaciją, kur sukritikavo V.Solovjovo „Pasaulio Sielos“ koncepciją bei kitas Solovjovo pažiūras ir iš V.Solovjovo įtakos išsivadavo. Toliau jam didžiausios įtakos padarė prof. M. de Munnyck‘as. Jo poveikyje „kaip tik neoscholastika buvo tikroji Šalkauskio filosofinė mokykla --- suformavo jo filosofavimo principus, kurie galima sakyti, nebesikeitė o tik buvo taikomi nagrinėti toms probleminėms sritims, su kuriomis Šalkauskis susidurdavo.“ [5] Pagrįstai St.Šalkauskio filosofija priskiriama neoscholastikos krypčiai – neotomizmui, „19-20 a. katalikiškosios filosofijos svarbi kryptis, nagrinėjanti ir plėtojanti Tomo Akviniečio palikimą.... taikydamas tomistinę metodologiją St.Šalkauskis svarstė filosofijos objekto, kultūros filosofijos, tautos, dorovės, pedagogikos problemas, kūrė kultūrų sintezės teoriją.“ [6] „Mokslų ir filosofijos sričių Šalkauskis nelaiko nekintamomis – jų kometencijos vis perskirstomos, kas anksčiau priklausė filosofijai, atitenka mokslui. Filosofas pabrėžia,kad filosofija turi derinti, sintezuoti specialiųjų mokslų duomenis, jungti jas į sistemą ... mokslas ir filosofija esą neprieštaringi tarpusavyje ir jie vienas kitą papildą. [7]. Ypač Šalkauskiui rūpėjo filosofijos ir gyvenimo santykis, arba pasaulėžiūrinė filosofijos reikšmė “ [7]. „Filosofija,kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime“ [8]. Filosofijos, kaip ir pedagogikos (Žiur. St.Šalkauskio „Pilnutinė ugdymo sistema“ [9].) raidos nuoseklumą Šalkauskis apibrėžia taip „... einant nuo prigimties prie kultūros ir paskui nuo kultūros prie religijos nuosekliai išsivyso priemonių ir tikslų gradacija; kad aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo tikslas, kad šito tikslo atsiekimas panaikina prigimties ir kultūros netobulumą ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius žmogaus dvasios troškimus tobulumo ir laimingumo“ [10].

Dr.Juozas Girnius: St.Šalkauskis kaip profesorius ir asmuo

Buvęs St.Šalkauskio studentas dr.Juozas Girnius prisimena „Visus savo kursus Šalkauskis skaitė pasirašęs. Kartodamas stengdavosi skaitytuosius kursus iš naujo patobulinti..... Skaitė ramiai, bet ryškiai, pakankamai lėtai. Nesileido į jokias digresijas atvangai sudaryti. Reikėjo įtemptai sekti visą paskaitą, nepraskiestą nei anekdotais, nei tuščiažodžiavimu, nei kokiomis retorinėmis puošmenomis. Ypač reikšmingi buvo Šalkauskio seminarai ... Ne tik iš anksto susipažindavo su referatu, beti ir pasirašydavo jų vertinimą.Visada pasakydavo visa,ką reikėdavo, bet pasakydavo su tokiu pagarbiu taktu, kad nebūdavo galima įsižeisti, nė aštrios kritikos susilaukus. Net menkame referate stengdavosi surastiką nors teigiama ir tai iškeldamasneleisdavo visai nusiminti nė patiems silpniausiems studentams. Antra vertus, jei pasitaikydavo stipresnis referatas, tai atitinkamai kietesnis būdavo ir vertinimas, kad nebūtų pagundos keltis į išdidumą.“....“Šalkauskis veikė studentus ne vien savo idėjomis, bet – ir ypačiai – savo asmeniu. Visda ramios nuotaikos ir maloniai besišypsantis; kuklus ir paprastas, žinantis savo vertę, bet visiškai svetimas tuštybei; nuoširdžiai šiltas, bet niekada nepataikaujantis – lygiai su visais džentelmenas ir tikrai tolerantus; besalygiškai tiesus, todėl galintis dėl reikalo, kurį laiko teisingu, ir kietai bei neatlaidžiai kovoti, susidūręs su niekšybe ar dvasiniu bukumu; nesutinkantis apsiimti to, ko sąlygos neleidžia, bet skrupulingai vykdantis įsipareigotus darbus; asmeniškai uždaro būdo žmogus, bet visą gyvenimą tarnavęs tautai; gilaus tikėjimo, bet niekada nedemonstravęs savo religinės praktikos; tikras intelektualas ir tauraus gyvenimo žmogus, -- toks buvo Stasys Šalkauskis. Nors ir vengdamas viešumos ir neieškodamas nei garbės, nei populiarumo, Šalkauskis savaime, pačia savo asmenybe, buvo autoritetas visiems, kurie jį pažino.“ [11].

Karolis Dineika:

Žodžio ir dvasios apaštalas [ ]

Gruodžio 4 dieną sukanka 70 metų nuo filosofo ir pedagogo, Lietuvos universiteto koncepcijos bei Lietuvių katalikų mokslų akademijos kūrėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir rektoriaus mirties. Spausdino (“XXI amžius“ 2011 12 02, Nr 87, p.10) jo artimo draugo Karolio Dineikos (1898–1980) straipsnį, paskelbtą 1942 metų „Varpų“ literatūriniame almanache pirmųjų St. Šalkauskio mirties metinių proga.

Kas arčiau pažino St. Šalkauskį, tas ne kartą pajuto, kad jo kietą logišką mintį sieja gilus dvasinės sąmonės švytėjimas, kurį kasdienybėje vadiname įprastu intuicijos žodžiu.

Intuicija, tą dovaną turinčiam žmogui tiesiogiai atsiskleidžia painiausių dalykų esmė, o dvasinė tiesa yra neklystamas kelrodis jo žmogiškoms pastangoms.

St. Šalkauskis suderino savo asmenybėje griežtos logikos intelektą su dvasine sąmone ir kuriančiąja intuicija, kuri dažnai toli prašoka proto ir kruopštaus mokslo tyrinėjimo akiračius.

Pastaraisiais gyvenimo metais, baigęs kurti pilnutinio asmenybės ugdymo sistemą, apimančią fizinės prigimties, proto, valios ir jausmo sritis, St. Šalkauskis apvainikavo savo veiklą tuo, kad iškėlė visuomenei tas amžinąsias vertybes, kuriomis jis pats visą amžių gyveno.

Amžinojo Evangelijos žodžio veikiamas, prof. St. Šalkauskis kūrė krikščioniškos filosofijos, gyvenimo išminties žodį, remdamasis įgimtąja proto šviesa. Tuo keliu jis ėjo daug metų; daugelį stebindamas savo žodžio kietumu, tikslumu, aiškumu, nepalenkiamu logiškumu ir kilnumu.

Rytai ir Vakarai jo filosofijoje yra įprasminti mūsų sąmonėje, kaip du kūrybos pradai, kurių įtaka susikryžiuoja kaip tik mūsų žemėje, kurią mūsų bočiai pasirinko savo ir ateinančių kartų tėvyne.

Garbė jam tereiškė tiek, kiek ji galėjo padėti puoselėti žmonių širdyse Idealo meilę.

Jo visas gyvenimas buvo sielos degimas ir švietimas Idealo akivaizdoje, bet jis nebuvo akademiškai sausas principų žmogus, kuriam gyvenimas palieka iš šalies, o jis į jį žiūri pro savo filosofijos žiūronus. St. Šalkauskis savyje jungė fizinę ir dvasinę prigimtį į pilnutinę, harmoningą ir Idealui palenktą kūrybingą asmenybę, kuri stebi gyvenimą, jį mato, dėl jo apsisprendžia ir veikia pagal aiškius Evangelijos amžinojo žodžio dėsnius.

Jo iš prigimties netvirtos konstitucijos fizinė prigimtis tiek priklausė nuo minties ir dvasinės energijos, kad rodė didžiausią patvarumą darbe. Fizinė prigimtis jam buvo Dievo Dvasios rūmas, kurį kiekvienas turi tobulinti, siekdamas konstruktyvinio bei plastinio grožio ir kūrybiško nusiteikimo, palenkto aukštesniam tikslui. Jo veidas, lygiai kaip ir judesiai, buvo harmoningi, sudvasinti. Užtat pakakdavo jo žvilgsnio, lengvo gesto, kad beatodairiškai pajustum Gėrio dvelkimą, švelnios simpatijos ir visišką atsidavimą artimui.

Labiausiai jis mylėjo jaunimą, nes iš jo tikėjosi Lietuvai to dvasinio elito, kuriame gali atsinaujinti visa tauta didingam dvasiniam gyvenimui.

Per jo dvasinę įtaką praėjo veikliausioji šių dienų jaunimo karta ir, rodosi, ko gi bereiktų? Bet prof. St. Šalkauskis niekada nestovėjo šalia gyvenimo ir nesitenkino stingstančia jo forma. Jis jį stebėjo, matė, nagrinėjo ir ieškojo jam naujo turinio ir aukštesnės išraiškos.

Mylėdamas jaunimą, bendraudamas su juo, net vadovaudamas jam, jis ne tik džiaugėsi juo, bet ir matė, kokį šuolį jis gali padaryti, kad pasiektų jam Aukščiausiojo skirtą dvasinį pavidalą.

Jis kūrė pilnutinio ugdymo sistemą, jis statė per amžius trunkančią krikščioniškąją filosofiją, jis pagaliau rašė ir gyvu žodžiu skleidė tiesą, kad pats gyventų Kristaus Dvasios valdomas ir kitus ta linkme skatintų apsispręsti ir kovoti. Jo pedagogijos esminis bruožas yra laisvas žmogaus apsisprendimas ir ryžtingas kovojimas už savojo Aš tobulinimą ir asmenybės formavimą.

Bet profesorius buvo nepalenkiamai tiesus ir bekompromisis tais atvejais, kada nuo kieno apsileidimo galėdavo pablogėti visuomenės gerovė. Jis visada nesuinteresuotai tarnavo Idealui ir galėjo į akis pasakyti teisybę tiems, kurie tuo Idealu prisidengdami ėjo klaidingu keliu. Neatsižvelgdamas į veidą ir politinę asmens padėtį, jis kėlė nepalaužiamais logikos argumentais skaudžias tų asmenų klaidas.

Ir klydo tie, kurie manė, kad krikščioniškoji pasaulėžiūra, paremta Gyvosios Dvasios aktinguoju meilės principu, paneigia kitokio įsitikinimo žmones. Jo tolerancija buvo tokia aiški ir guodžianti, kad jo bičiulystę galėdavo pajusti net bedievis. Gyvoji Dvasia visus traukia Idealo link, o meilė ilgainiui atšildo ir labai atšalusias bei sukietėjusias širdis.

Ne kartą profesorius sakėsi, kad jam ypač skaudu matyti veidmainingą krikščionį – kataliką, vis tiek ar jis būtų pasaulietis, ar dvasininkas. Jis jautė ypatingą Idealo meilės pažeidimą tais atvejais, kai nusižengimas prieš Kristaus Dvasią būdavo maskuojamas veidmainingo dievobaimingumo, o kaltė suverčiama nukentėjusiam.

Dorinis jo jautrumas buvo tikrai gilus, intuityvus, tampriai susijęs su aukštesne religine sąmone. Užtat taip lengvai jaunuolis galėdavo atskleisti jam savo intymius širdies išgyvenimus, nes susilaukdavo nuostabiai tikro savo išgyvenimų įvertinimo. Jis atstatydavo abejonių sudrumstą pusiausvyrą ir suvesdavo sielos virpesius į plazdenančią kiekvieno širdyje Kristaus Dvasią, paremdamas tikėjimą paslaptingu prigimtosios išminties žodžiu.

Išminties žodis ir amžius trunkančios filosofijos kūrimas plaukė iš jo protinio gyvumo versmės. Jis „domėjosi tiesa ir tikrenybe, tyrė priežastis ir tikslus, iniciatyviškai nusistatė kiekvienu klausimu, kurį kelia pasaulis ir gyvenimas.“


Lietuvių tautinės kultūros, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės problema

Lietuvių tautinės kultūros esmė ir Rytų-Vakarų kultūrų sintezės reikšmė lietuviškąjai kultūrai, tai tema, kur St.Šalkauskio koncepcija sulaukė daugiausiai kritikos. Veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ [12 ] šią koncepciją St.Šalkauskis formuluoja taip : „ ... įvairiais laikotarpiais Lietuva gyveno rusiškosios, paskui – lenkiškosios kultūros įtakoje. Kad šių svetimų įtakų politinės išdavosir buvo lietuvių tautai labai skaudžios, ..... Visiems susipratusaiems šviesuoliamas lietuviams, kurie iki šiol dažniausiai brendo ir lavinosi tiek rusų, tiek lenkų kultūros įtakoje, yra tautinė priedermė atsipalaiduoti nuo svetimų lyčių, neatsisakant nuo to, ko visuotino ir teigiamo turi pats svetimos kultūros turinys. Kitaip tariant, privalu sutapdyti skirtingi lenkų ir rusų kultūros elementai į vieną organišką visumą, vadinasi, į naują tautinę sintezę.“ [12 p. 254]. Aptardamas lietuvos geopolitinę padėtį St.Šalkauskis sintezės apimtį dar praplečia: „lietuvių kultūrai bus visados neišvengiama jungti savyje slaviškusir germaniškus pradus; bet tai,žinoma nereiškia, kad ji neturės ar negalės jungti savyje ir kitų, net universalesnių pvz., romaniškų pradų. .... Iš vokiečių mums pravartu būtų pasisavinti jų aktyvumą, organizaciją ir drausmę, nekalbant šiuo atveju apie dvasines jų kultūros vertybes. Rusų kultūrai yrabūdingas tas visažmogiškumas, kuris dažnai nustelbdavojų grynai tautinį individualumą. Lenkų kultūroje yra labai ryškiai išreikštas tautinis pradas ....net žmopgiškas pradas ten yra pajungtas tautiniam pradui, kuris lenkų kultūroje randa tobulesnę, negu daugelyje kitų kultūrų išraišką. Kultūrinių lyčių subtylumas, geras skonis, meniška išraiška yra būdingi visai lenkų kultūrai, nors ji ir nepasižymi tuo gilumu, kuris kad būdingas rusų kultūrai [13]. Šiai, čia trumpai apžvelgtai Šalkauskio koncepcijai, kurią jis pradėjo plėtoti nuo 1919 m. savo knygoje „Dviejų pasaulių takosyroje“ [14] ir laikėsi jos visą savo gyvenimą, nors atsirado daug kritikos ir abejonių jos pagrįstumu. Pateiksime įvairias nuomones šia plačiai diskutuojama problema, o taip pat ir bendrą St.Šalkauskio asmenybės ir veiklos įvertinimą.


Arūnas Sverdiolas

Šią koncepciją argumentuotai kritikavo St.Šalkauskio Raštų sudarytojas prof. Arūnas Sverdiolas įvade į Raštų IV tomą [15]. Jis cituoja St.Šalkauskį, kurio „vienas didžiausių rūpesčių būtų lietuvių tautą apsaugoti nuo siauro nacionalizmo ?“ [12 p.199] , kuriam jis priešpastato patriotizmą. Tikrasis patrijotizmas, pasak Šalkauskio „ragina realizuoti visai individualinėje tautybės lytyje visuotinį turinį, nes tautinė lytis negali būti imama, kaipo tokia, žmogaus gyvenimo tikslu“ [16]. Šalkauskis teigė, kad „Tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje, arba lytyje. Jis sudaro formalinę kultūros pusę, bet ne šios kultūros turinį“ [16 p. 144]. Toliau A.Sverdiolas samprotauja taip : „Pažymėtina, kad čia iškyla aikštėn reikšminga formos ir turinio pradų asimetrija. „Tobulas kūrinys turėtų jungti savyje universaliausią turinį ir individualiausią formą“ [14 p.26]. „Antrasis „tobulo kūrinio“ bruožas – jo individualumas – yra formos ar net stiliaus, kaip kartais pasakydavo Šalkauskis, dalykas. Tuo tarpu tautinės kultūros turinys turi būti universalus. Kas yra tasai turinys, aiškėja iš filosofinės tradicijos, kuria Šalkauskis remiasi ir kurią jis tęsia. Kūrybos tikslas gali būti tik universalus – tai „gėrio, tiesos ir grožio idealo išreiškimas, nes gėris, tiesa ir grožis tam tikra prasme yra nežlungančios vertybės“ [14 p. 26]. „Pasirodo, kad universalus turinys yra ne kas kita, kaip gėris, grožis ir tiesa, tai yra vadinamosios transcendentalijos, arba pačios būties atributai. „Forma“ tėra tik šių transcendentalijų raiška. Bet juk visa kultūra – pagrindinis Šalkauskio filosofinės analizės objektas – ir yra būtent šis tiktai! Kitaip sakant, nors tobulam kultūros kūriniui yra būdinga formos ir turinio pusiausvyra, šie pradai anaiptol nėra lygiaverčiai. Maža to - jie netgi nėra tos pačios plotmės dalykai. Tiesa, pats Šalkauskis šitaip nesako ir netgi šio klausimo nesvarsto ..... jis tik išsitaria, kad forma negali būti kūrinio tikslas, bet tik priemonė. ...Šalkauskis šių vertybių turinio paprastai nesukonkretina.... koncepcijos logika reikalauja pripažinti, kad tiesa, gėris ir grožis turi likti abstaktūs. Jis susilaukė amžininkų kritikos ir visuomet gali jos susilaukti, kad gėrio grožio ir tiesos idealai yra abstaktūs. Mėginant konkretinti šiuos abstrakčius idealus .... kūryba pasidaro tezinė, taikomooji ir netenka sau esmingos sąsajos su laisve“ [15 p. 12-13].

Jonas Aleksa

Šalkauskio kultūrų sintezės koncepciją taip pat kritikavo Jonas Aleksa [17] teigdamas, kad „nacionalizmo pavojaus visai neesama, o pagal Šalkauskį - tautiškumas nuolat aukojamas anttautiniams kultūriniams uždaviniams“.

Vytautas Alantas

Tačiau aštriausiai, jau atvirai iš nacionalizmo pozicijų šią koncepciją kritikavo Vytautas Alantas, kuris rašė „Jei mes norime padaryti lietuvių tautą nepalaužiamą, - o juk tai yra mūsų svarbiausias tikslas, - turime nesvyruodami pasukti lietuviško ekskliuzivizmo keliu, t.y. be jokių skrupulų nusigręžti nuo per plačių humanistinių bei internacionalinių vieškelių ir vairą pasukti į grynai lietuvišką kelią.“ [18] ir toliau Alantas teigia, kad „yra būtinybė visus rezervus mesti į šalį ir drąsiai pasakyti, kad tauta ir tautiškumas yra aukščiausia vertybė, kad tėvynės meilė yra kultas, kurį kiekvienas lietuvis turi išpažinti be jokių „bet“ [18]. Tai, kas čia pasakyta, yra ne tiek St.Šalkauskio kultūros sintezės kritika, kiek nacionalizmo, siekiančio neonacių ideologiją, deklaracija. Stebėtina kaip dalykiškai ir džentelmeniškai, bet principialiai kietai St.Šalkauskis atsakinėjo į priekaištus, Alanto pareikštus Šalkauskiui ir jo koncepcijai straipsniuose Lietvos Aido Nr. 249, 295 ir 327. Net neprikišdamas Alantui akivaizdaus kraštutinio nacionalizmo (Deja, Alanto gyvenimas neatitiko jo skelbtoms pažiūroms. 1944 m. jis palikęs šeimą ir Lietuvą pasitraukė su vokiečiais, o nestojo ginti Lietuvos arba likęs nebandė įsijungti į kultūrinę rezistenciją, kaip elgėsi autentiški Lietuvos patriotai. – J.Š.pastaba.)

Antanas Maceina

Daug išsamesnė yra A.Maceinos Šalkauskio pažiūrų tautinės kultūros klausimu analizė ir kritika. A.Maceina šiai problemai paskyrė ištisą veikalą „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ [19]. A.Maceina iš dalies sutinka su V.Alanto kritika, bet labiau remiasi vokiečių autoriaus A.Hilckmanno straipsniu [20], „kuriame kultūrinės sintezės klausimas išsprendžiamas priešingai prof. Šalkauskiui“ [20 p.396]. Toliau Maceina cituoja St.Šalkauskio kultūrų sintezės teiginius, jau cituotus A.Sverdiolo kritinėje St.Šalkauskio Raštų IV t. įžangoje „Rytų ir Vakarų sintezės idėja. Todėl čia tų citatų, išreiškiančių pagrindinius St.Šalkauskio koncepcijos teiginius, nekartosime. A.Maceina rašo „Kas V.Alanto buvo tik užsiminta straipsniuose Lietuvos Aide, tai visu ryškumu išvysto minėto verstinio straipsnio autorius A.Hilckmannas, be abejo, be ryšio su prof.Šalkauskio koncepcija. A.Hilckmann‘o straipsnis yra kultūrfilosofinis. Bet jis turi principialios reikšmės, nes jeigu kultūrinė sintezė yra negalima, tuomet ir apie jokią lietuviškąją sintetinę kultūrą kalbėti netenka. Vienintelis istorijos įstatymas, pasak Hilckmanno, esąs kultūrų kova“ [19 p. 398] : „Kultūros kovoja viena su kita. Viena stengiasi išstumti kitą. Kultūrų varžybas ir kovą suprasti reiškia turėti raktą į pasaulinė istoriją. Kova tęsiasi tol, kol viena iš kultūrų yra sunaikinama“ [20 p. 418-419]. (Prisimenant, kad Hilckmanno straipsnis buvo rašytas Vokietijoje hilerinio nacizmo klestėjimo laikais, nesunku jo teiginiuose pastebėti nacistinės ideologijos poveikį. Net keista, kad A.Maceina šį straipsnį taip rimtai vertina. ----- J.Š. pastaba ) Toliau A.Maceina rašo: „Hilckmanno pažiurų šviesoje tautinės mūsų kultūros problema atsistoja visu griežtumu. Iš tikro, jeigu kultūrinė sintezė, yra negalima, jeigu pastangos tokią sintezę kurti veda tik prie kultūrų susimaišymo, kas reiškia chaosą ir kultūros žlugimą, tuomet iš tikro prof. Šalkauskio koncepcija ne tik pasidaro nereali, bet tam tikru atžvilgiu net pavojinga, nes vietoje tikros sintezės iš jos išaugtų kultūros nuosmūkis [19 p.399].

Tačiau Maceina mato kitą kultūrinės sintezės kelią: „Principialiai kultūrinės sintezės kelias yra aiškus: jis eina iš žmogaus, iš apačiosir baigiasi objektyviniais laimėjimais, kuriuose glūdi išvidinės sintetinės subjektyvinės dvasios struktūra.“ [19 p. 410]. Atitinkamai šiam teiginiui: „Kultūrinė sintezė tautinėje kultūroje gali išaugti tiktai iš sintetinės tautinės individualybės“ [19 p.414]. Ir toliau: „Mes galime sintetinti subjektyvius nusiteikimus ir laukti, kol iš šitų sujungtų nusiteikimų išaugs organiškai vieningi objektyviniai laimėjimai. Atvirkščias kelias yra neįmanomas, nes objektyvių laimėjimų suderinti negalima.... nes jau yra baigti, uždari ir jokiam jungimui neprieinami “ [19 p. 429]. Šitaip modifikavęs subjektyvine prasme St.Šalkauskio koncepciją A.Maceina visgi „jaučia pareigą dar sykį pabrėžti, kad pati lietuviškosios sintezės idėja pasilieka neišgriaunama. Prof. Šalkauskis savo intuicijoje paregėjo šį idealą ir jį paskelbė lietuvių tautai. Be abejo, ra cionaliame jo aiškinime ir įrodinėjime įsibrovė netikslumų ir silpnybių, kurių neišvengia jokios idėjos aiškinimas ir įrodinėjimas. Mūsų tad uždavinys šiuos netikslumus pašalinti ir silpnybes pataisyti.“ [19 p. 439]. (A.Maceinos kritikoje galima įžiūrėti vidinį prieštaravimą – pradžioje lyg pritardamas V.Alanto ir A.Hilckmanno nuomonei teigia ,kad „kultūrinė sintezė yra neįmanoma“ šio rašinio gale jis mato tokios sintezės galimybę asmens ar tautos vidinėje individualybėje, kurie vėliau gali pasireikšti objektyviais laimėjimais. Taigi pradžioje jis lyg tai kultūrinę sintezę kartu su cituojamais autoriais neigia, o veikalo gale St.Šalkauskio idėją kiek modifikavęs ją pripažįsta, priartėdamas prie St.Šalkauskio koncepcijos ---J.Š. pastaba).

Kun. Stasys Yla

Objektyviausiai St.Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės problemą, remdamasis paties St.Šalkauskio filosofijos principais, aptarė kun. Stasys Yla savo 1959 m. straipsnyje Aiduose „Priešybių derintojas Stasys Šalkauskis“ [ ]. Dar iš Friburgo St Šalkauskis rašė kun. J.Tumui „Laikydamas savo pašaukimu filosofinį darbą, arba tikriau – tautinį auklėjimą per filosofiją, priprantu arba net tik pratinuos visur ieškoti tiesos sintezės, nes tai yra kiekvienos tikros filosofijos uždavinys. Ieškau - ir randu, jog visose mūsų gyvenimo srityse išbarstyta tiesos grūdelių. Surinkti juos krūvon ir pastatyti tautinius tiesos rūmus – štai mums tikslas filosofijos srityje“ [ ]. St.Yla pastebi, kad „Šalkauskis buvo dviejų pasaulių žmogus plačiąja prasme, skirtas tuodu pasauliu derinti pirmiausiai savo asmenyje“ [ ].Toliau St.Yla pastebi „Tikrumoje rytų ir vakarų įvardis Šalkauskio minčiai nėra esmiškas. Esmiškas yra kitas dalykas, - būtent gyvenimo priešybių derinys. Rytai ir Vakarai tėra tik priešybių įvaizdis, kurį Šalkauskiui gal per stipriai buvo įtaigojęs prncūzų mintytojas Ernestas Hello. Pgrindinė problema šiame lietuviškos sintezės veikale yra priešybių, kaip tokių, derinimas. <.....> Mokėjimas balansuoti, derinti ir panaudoti priešybes ir yra vienas didžiausių gyvenimo menų ne tik atskiram žmogui, bet ir tautai. <....> Vartodamas Rytų ir Vakarų sąvokas Šalkauskis turėjo pačių priešybių santykį. Rytų dvasia, pasak jo, yra daugiau pasyvi, o Vakarų – daugiau aktyvi. Rytams daugiau sava intuicija, nuojauta, o Vakarams –realizmas, išskaičiavimas. Rytiečiai daugiau suvokia tiesą daugiau vaizdiniu būdu, o vakariečiai – daugiau sąvokiniu, idėjiniu. Rytai daugiau gyvena instinktu, fantazija, o Vakarai – daugiau protu ir valia. Rytų žmogus gamtą pergyvena, o Vakarų – daugiau tyrinėja. Rytų gyvenimas nešamas lyg kokio gaivalingumo, o Vakarų – tvarkomas, organizuojamas. <....> Kai kuriose Rytų bei Vakarų tautose šie pradai išvystomi į kraštutinumus. Dėl to jų kultūra stingsta savo pasyvume arba lūžta saiko nežinančiame aktyvume. Šalkauskio sintezės mintis buvo ta, kad mūsų tauta tturėtų išvengti kraštutinumų derindama tuos priešybinius pradus. Suderinti priešybes iš tikro yra pačios idealinės sintezės reikalas, nekalbant apie jokius politinius išskaičiavimus. Tai yra daugiau kultūros pilnatvės ir jos tobulumo reikalas. <....> Tačiau Šalkauskis atsiriboja nuo prieštarybių, nes jos savo esme yra išsiskyrusios ir niekad nesuderinamos. Šalkauskis sako: „ Tautinės civilizacijos problema Lietuvoje savo esme yra derinimas priešingų, bet niekada ne prieštaringų Rytų ir Vakarų pradų“ (Romuva, I, 44).

Toliau pateiksime neigiamą Šalkauskio asmenybės ir veiklos įvertinimą, priklausantį aršiausiems jo ideologiniams priešams, tik anaiptol ne objektyvų.

V.P. Uluntaitis

„Šalkauskis ir Šalkauskininkai“ [21]

Knygelė aukščiau pateiktu pavadinimu jau nepriklauso nei mokslinės, nei publicistinės kritikos žanrui. Tai propogandinis leidinėlis prieš St.Šalkauskį, jo bendraminčius ir ateitininkiją. Čia visai nesiskaitoma su žinomais faktais. Pateiktų St.Šalkauskio citatos interpretuojamos priešinga prasme, negu joms priskyrė autorius. Nesilaikoma jokių elementaraus objektyvumo ir korektiškumo principų. Knygelėje pilna niekinančios ironijos, sarkazmo ir tiesioginio melo. Šiomis aplinkybėmis nesąmonė būtų nagrinėti ar atsakinėti į visas insinuacijas. Matyt autorius nėra susipažinęs nei su Šalkauskio biografija, nei su jo darbais. Jis tik surinko visa, kas apie Šalkauskį yra parašyta neigiamo ir pridėjo kai kurias Šalkauskio ir jo bendraminčių citatas išvirkščiai išversdamas jų turinį. Atitaisysime tik esminius melagingai pateiktus St.Šalkauskio biografijos, pažiūrų ir jį veikusių įtakų faktus pacitavę būdingiausias V.P.Uluntaičio rašinio vietas. „Profesorius Šalkauskis, begyvendamas sulenkėjusios motinos įkvėptoje lenkiškoje dvasioje ir rusų panslavistų įtakoje – Solovjovo, Čadajevo, Dostojevskio, Tomiakovo ir kitų, skelbusių, jogei merdinti Europa tegalinti atsinaujinti tik pasisavinus tvirtą ir nesugedusią rusų kultūros religinę galią, - smerkdamas tautiškumą ir tuometinį Lietuvoje esantį valdymo būdą ...“ [21 p. 7]. Stebėtina, kaip viename sakinyje autorius suplaka tiek iškreiptų faktų. Pirmiausia, St.Šalkauskio motina, nors vartojo namie lenkų kalbą, nebuvo sulenkėjusi ir neauklėjo šeimos „lenkiškoje dvasioje“. Dar gimnazistas St.Šalkauskis mokėsi lietuvių kalbos, priešinosi rusifikacijai, skaitė nelegalią lietuvišką spaudą, dalyvavo lietuviškose gegužinėse (žiur. skyrių „Veikla“ 1. Šiaulių gimnazijoje). Tėvas buvo kilęs iš lietuvių valstiečių ir jo gimtoji kalba buvo lietuvių, tik apsivedęs, taikydamasis prie žmonos namie kalbėjo lenkiškai. Visi vaikai greit perėjo į lietuvių kalbą. Šeimoje lietuviškumas ir katalikybė buvo savaime suprantami dalykai. Senelė man asmeniškai patvirtino savo lietuvišką tapatybę. Kalbėdamas apie „panslavistų įtaką“ autorius peršoka į St.Šalkauskio studijų Maskvoje laikotarpį. Jis tikrai dalyvavo „V.Solovjovo atminimo draugijoje“ ir žavėjosi Solovjovo filosofija, kurią rašydamas disertaciją sukritikavo ir Solovjovo įtaka jam tuo ir baigėsi. Nei V.Solovjovas, nei kiti autoriai nebuvo panslavistai, o religiniai filosofai. V.Solovjovas svajojo apjungti vieningoje krikščionybėje stačiatikių ir katalikų konfesijas, bet tai joks panslavizmas. Netiesa, kad St.Šalkauskis smerkė tautiškumą, apie kurį yra parašęs keletą veikalų. Nacionalizmą jis smerkė ir tiesa, kad „ragino neužsidaryti siaurame nacionalizme, bet prisiimti universlią katalikišką pasaulėžiūrą, nes tik per ją galima įsigyti ir įsisavinti vispusišką kultūrą“ Būdamas nuoseklių demokratiškų pažiūrų St.Šalkauskis tikrai „smerkė tuometinį valdymo būdą“, t.y. 1927 m. perversmą ir tautininkų autoritarinį režimą, bet tai su tautiškumo smerkimu neturi nieko bendra. Toliau, autorius jau tiesiai teigia „...turime pripažinti, kad St.Š. jautėsi lenku esąs...“ kas yra jau tiesioginis melas. Ką rodo citata iš Fiburgo studento Šalkauskio laiško, rašyto 1918 m. kun. J.Tumui-Vaižgantui: „Lietuvoje vien tik lenkininkai tesilaiko tradicijos pamatų, bet jie šiuo tarpu nebeįeina į mūsų tautos sąstatą“ Toliau dar įdomiau „St.Š. tėvas buvęs azijatiškai mongoliškos rasės ir apie ją jis vengęs kalbėti“ Gal būt ta nesąmonė kilo iš šeimoje buvusios legendos, kad Šalkauskiai tolimose kartose kilos iš Lietuvos totorių, ką lyg ir patvirtina kai kurių šeimos narių veido bruožai. Vargu ar autorius galėjo apie tą legendą žinoti ir tai tikriausiai yra jo prasimanymas. Be to totoriai su aziatais, geltonosios rasės mongolais neturi nieko bendra. Autorius katalikybę painioja su internacionalizmu ir net išveda, kad „privalu sutapatinti lenkų ir rusų kultūros elementai į vieną organišką visumą, arba dar tiksliau išsireiškus, vėl sueiti į artimą uniją su lenkais“ Tai tiesioginis lietuvių kultūros sintezės idėjos iškraipymas. Tuo labiau, kad apie unijos žalą lietuvių tautai St.Šalkauskis yra ne kartą rašęs. Tolimesnių insinuacijų apie St.Šalkauskį, jo bendraminčius ir ateitininkus necituosiu ir nenagrinėsiu. Jos prieina iki tolimesnių minčių ir faktų iškraipymų ir net parnografinių dalykų. Ir visa tai yra tokio lygio, kuris nėra vertas rimtesnės diskusijos. Jei kas nori tuo įsitikinti, gali pasiskaityti čia trumpai aptartą V.P.Uluntaičio knygelę, kuri yra Lietuvos M.A. Vrublevskių bibliotekoje.


Parengė: St.Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: