Stasys Šalkauskis/Atsiminimai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

ŠEIMOS ATSIMINIMAI

ŽMONOS ATSIMINIMAI (Ištraukos iš J.Šalkauskienės knygos "Į idealų aukštumas" - atsiminimai apie St.Šalkauskį)

TĖVŲ ŠEIMA

„ Apie Stasio kilmę išsamiai yra parašęs Juozas Eretas knygoje „Stasys Šalkauskis“ (Išleista Niujorke 1960 m.). Medžiagą autoriui pateikė Stasio svainis dr. Vytautas Bendoravičius, kuris,kiek prisimenu, daug ko klausinėdavo Stasio motiną, kai visa šeima suvažiuodavo pas tėvus į Šiaulius per metines ar šeimos šventes. Apie Stasio tėvus taip pat išsamiai paaiškinta minėtoje Ereto knygoje. Galiu tik pridurti, kad abu, tėvas ir motina buvo išskirtiniai asmenys..... Tėvas, pasižymėjęs dideliu kuklumu, buvo didingos dvasios. Sunku net išvardinti visas jo dorybes, kuriomis daugelį metų nepalioviau stebėjusis. Šis žmogus buvo npeprastai jautrios sąžinės, labai moralus, religingas, labdaringas, didelės tolerancijos. Nuo pat pirmo laiško, kuriuo jis savo ir žmonos vardu kviete mane,kaip Stasio sužadėtinę, atvažiuoti kartu su Stasiu per Kūčias į Šiaulius susipažinti ir užmegsti artimų santykių, pajutau jam įpatingą pagarbą ir šilumą. Tai buvo 1927 m. žiemą. Iki pat jo mirties mano susižavėjimas juo tik didėjo. Jį gerbė ir mylėjo visa šeima, tėvas visiems buvo pavyzdys. Kažkokia ramybės dvasia dvelkė iš jo. Jei kas būdavo dėl ko nors susirūpinęs ar susisielojęs, pasikalbėjęs su juo aprimdavo. Niekuomet nebuvo jokių nesusipratimų nei su žmona, nei su gausia šeima, nei su giminėmis.

Motina pasižymėjo teigiamomis ypatybėmis. Ji išaugino tokią gausią šeimą, nes turėjo vyro paramą. Buvo nepaprastai darbšti ir vikri – ne tik suskubdavo sutvarkyti didelės šeimos reikalus, bet rasdavo laiko ir visuomeniniam gyvenimui. Mėgo svečius priimti ir pati svečiuotis. Buvo iš prigimties labai inteligentiška ir gabi. Viskuo domėjosi. Turėjo meninių gabumų ir gerą skonį. .... Draugijoje būdavo linksma ir sąmojinga. Nepaisant temperamento, visuomet pasižymėjo dideliu taktu. Buvo graži ir didinga; tokia liko iki vėlyvos senatvės. Visą Šalkauskių šeimą siejo glaudūs ryšiai.

Kartu su tėvais gyveno viena, labiausiai visų mylima sesuo Elena lukauskienė. Anksti likusi našle, grįžo pas tėvus ir buvo nepaprastai atsidavusi jų globėja, jų sveikatos saugotoja. Nuo jaunystės domėjosi medicina, vėliau tapo dantų gydytoja. Namie turėjo savo kabinetą. Ne tgik visai šeimai gydydavo dantis, bet ir kitaip sunegalavusiems sugebėjo teikti pagalbą.

Vyriausioji sesuo Antanina buvo gabi, aštraus proto, iš prigimties inteligentiška ir visapusiškai išsilavinusi.....Antanina, kaip intelektualiausia šeimoje, buvo artimiausia Stasiui.

Su broliu Kaziu (gimė 1885 kovo 4) Stasys tip pat labai artimai bendravo. Jie kartuaugo, kartu mokslus 4jo ir v4liau vienu metu profesoriavo Kauno universitete. Jie labai veinas antr1 myl4jo, nors buvo kiek skirtingo temperamento. Stasys daugiau vadovavosi protu, nors nestigo jam ir jausmų, tačiau juos mokėjo valdyti ir santūriai išoriškai reikšti. Kazys buvo sangvinikas ir iš prigimties labai geros širdies. Jo meilė Stasiui, tėvams ir visai šeimai reiškėsi impulsyviai, visokiomis probomis labai širdingai. Mylėjo jis visus žmones,stengėsi gera jiems daryti, padėti, sušelpti, paguosti.

Su kitomis trimis seserimis buvo geri, giminiški ir draugiški ryšiai, bet išskirtiniu artimumu nepasižymėjo. Beveik kas mėnesį pas mus ar pas mus ar pas kurią iš seserųar brolių susirinkdavom per vakarienę pasižmonėti. ... Sesuo Vanda, išskirtinio grožio moteris, jauna ištekėjo už inžinieriaus Viktoro Labanausko ... Gyvenusi labai turtingai, net prabangiai, 1941 m. ji tapo pirmųjų trėmimų į Sibirą auka. Dar Kauno stotyje buvo atskirta nuo vyro, kuris, rodos, po metų žuvo. Stasys labai sielojosi dėl sesers likimo.

Jauniausieji broliai - Julijonas ir Algirdas studijavo Drezdene inžinerijos mokslus .... (Prieš studijas Julijonas dar buvo karo lakūnu – J.Š. pastaba)... Jie abu buvo labai linksmo būdo, ypač Julijonas pasižymėjo šmaikščiu sąmoju. Kai suvažiuodavo visa šeima – apie 20 asmenų pas tėvus į Šiaulius, Julijonas ir Algirdas visus linksmindavo ir juokindavo. Stasys ypač mėgo tuos jaukius ir linksmus šeimos pobūvius. Tai jam buvo mielas ir geras poilsis po daugelio įtemptų darbo valandų. [III. 1. p. 63-70].

ŠEIMOS LIETUVIŠKUMAS

Motina ir tėvas laikė save lietuviais, tačiau tarpusavy kalbėjo lenkiškai, kaip dauguma anų laikų bajorų šeimų. Jie buvo “lenkiškos kultūros lietuviai”. Tai atėjo iš Goštautų tradicijos…. Lietuviškai jie mokėjo tiek, kiek reikėjo susikalbėti su savo krašto žmonėmis.Tėvas kalbėjo žymiai geriau, nes jo gimtoji kalba buvo lietuvių. Jis buvo kilęs iš laisvųjų, t.y. karališkųjų Joniškio apylinkių valstiečių šeimos ir jo motina net nemokėjo lenkiškai. Nors Stasio tėvų namuose vyravo lenkų kalba, jaunesnioji karta tarpusavy kalbėjo lietuviškai. Šiauliuose su tėvais vaikai vartojo lenkų kalbą. Jei kas iš svečių nemokėjo lenkiškai, tada visi kalbėdavo lietuviškai …. Kai augo mūsų sūnelis, Stasio motina su savoanūkėliu kalbėjo tik lietuviškai.

Stasys lietuvių kalbą pradėjo vartoti su broliu Kaziu, atrodo, dar būdami Šiaulių gimnazijos mokiniai. Jie dalyvavo lietuvių kalbos būrelyje ir skaitė knygnešių gabenamą lietuvišką spaudą. Man Stasys pasakodavo apie patriotines lietuviškas gegužines Šiaulių apylinkėse – Ginkūnų ir Aleksandrijos dvaruose … Dar studentaudamas Maskvos universitete 1907 -1908 m. Stasys Lietuvių studentų draugijoje skaitė porą referatų. Tai draugijai ir pasekretoriaudavo. [III. 1. p. 72].

APIE ST. ŠALKAUSKIO STUDENTUS IR BENDRAMINČIUS

Kai Maceina buvo išsiųstas į užsienį studijų pagilinti, nuolatos rašydavo Šalkauskiui laiškus. Prisimenu, kartais atsakymai būdavo labia ilgi – nuo kelių iki keliolikos lapų. Išsiųsti tekdavo man nešti į paštą, nes reikėjo juos pasvert ir įvertinti. Atvykęs atostogų, visados asmeniškai apsilankydavo vienas – vėliau ir su žmona. Rengdamas Maceiną savo įpėdiniu, Šalkauskis dėjo daug pastangų, nes žinojo jo neeilinius gabumus ir daug iš jo tikėjosi.Tačiau ilgainiui pastebėjau iš kai kurių atsargių prasitarimų, kad dėl Maceinos, kaip jo darbų įpėdinio, kyla abejonių. Matyt, jautė, kad Maceinos mąstymas linksta į kitą filosofinę kryptį – egzistencionalizmą.

Stasys visuomet džiaugdavosi gabiais savo studentais, be Maceinos buvo Juozas Girnius. Prisimenu, kai aš, jau ištekėjusi, dar turėjau išklausyti kažkokias paskaitas ar atlikti pratybas,jų metu pastebėjau naują nedidelio ūgio, kukliai “pilka sermėgėle” dėvintį studentą, kuris iš vieno kito posakio darė labai gabaus vaikino įspūdį. Progai pasitaikius namie apie jį užsiminiau Stasiui. Jis džiaugsmingai konstatavo, kad tai yra neeilinių gabumų studentas, iš kurio daug galima tikėtis ateityje. Ne kartą esu apgailėjusi, kad Stasys, per anksti atsiskyręs nuo mūsų, negali pasidžiaugti Juozo Girniaus talentingais ir gausiais darbo vaisiais, kuriuose jaučiama tiek daug artimumo a.a. Stasio kilniajai dvasiai. Ne kartą abu su sūnumi pasvarstome, kiek daug yra bendra tarp Girniaus ir Šalkauskio. Mums net atrodo, kad Girnius mąstymo stiliumi ir yra tikrasis Šalkauskio įpėdinis.

Be minėtų studentų, Šalkauskis labai vertino ir Juozą Ambrazevičių, ir visus tuos, kurie rūpinosi mūsų tautos bei valstybės dabartimi, tiesė gaires geresnėms ateities perspektyvoms. Ypač jam pasidarė brangūs tie, kurie 1936 m. pradžioje paskelbė deklaraciją-straipsnį „Į organiškos valstybės kūrybą“ (Naujoji Romuva, 1936, vasario 23, Nr 8). Be vyresniųjų – K. Pakšto ir B. Vitkaus, ją pasirašė J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Girnius, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, A. Maceina, Ig. Malinauskas, Pr. Mantvydas, Č. Pakuckas, J. Pankauskas, A. Salys, Ig. Skrupskelis ir A. Vaičiulaitis. Juos Šalkauskis laikė savo idėjų tęsėjais. Todėl netrukus toje pat „Naujojoje Romuvoje“ (1936 Nr. 11) pasirodė Šalkauskio džiaugsmu dvelkiantis straipsnis. Malonu ir man buvo matyti džiaugsmingą Stasio nuotaiką dėl šios deklaracijos, o vėliau dar ir dėl to, kad įsisteigė dienraštis „XX amžius vietoj uždarytojo „Ryto“. ... Šalkauskis buvo pradėjęs ir bendradarbiauti, pateikė straipsnių seriją – medžiagą XX amžiaus ideologijai. „XX amžių“ Stasys skaitė kasdien su malonumu, gėrėjosi jo bendradarbių mintimis.

STASIO CHARAKTERIO BRUOŽAI

Kalbant apie Stasio charakterio savitumus, pirmiausia reikia akcentuoti jo nepaprastą rūpinimąsi ne tik artimųjų, bet ir savo sveikata. Tai suprantama ir pateisinama, nes pats nebuvo stiprus. Nuo studijų laikų Šveicarijoje ypač jautėsi esąs silpnos sveikatos. Po visuotinės stipraus gripo („ispankos“) epidemijos kaip komplikacija jam liko virškinamojo trakto negalavimai; jie lydėjo jį visą gyvenimą.

Veržliai Stasio dvasiai ir intelektiniam pajėgumui visą laiką trukdė silpna fizinė sveikata. Dažnai atsidusdavo: „Kad aš turėčiau tiek sveikatos, kiek jos turi kiti, kiek daug galėčiau nuveikti!“. Tada jį vaizdavausi lyg arą pakirstais sparnais. Graudu pasidarydavo, kai matydavau, kad jaučia didesnę intelekto galią negu negu fizines pajėgas. Tačiau jam už tai buvo kompensuota moraliniais dalykais.

Stasio dvasia buvo nepaprastai pajėgi tobulėti ir atitinkamose srityse pasiekti didžiausių galimybių. Pastebėdavau tai nuolatos, net kasdienio gyvenimo smulkmenose. Jokiais atvejais neleisdavo sau prarasti pusiausvyros, nors ir nebuvo flegmatikas. Reaguodavo į įvairius reiškinius labai jautriai, bet visuomet mokėjo valdytis. Viską sugebėdavo racionaliai spręsti remdamasis valia. Jei kartais pajusdavo, kad jo elgesys neatitinka jautrios sąžinės normų, tuojau netekdavo nuotaikos. Kartais tai trukdavo porą dienų. Šiaip jau be aiškesnių moralinių priežasčių nuotaikomis nesivadovavo. Dažniausiai būdavo susitelkęs savo mintyse. Kai bendraudavo su žmonėmis, būdavo kuklus,ramus, toleravo jų silpnybes. Tiesiog skrupulingai bijojo, kad ko nors nenuskriausų, todėl labai pavargdavo egzaminuodamas studentus. Jei pasitaikydavo, kad kuris blogai atsakinėja, tai su tokiu studentu ilgai vargdavo, kol savo klausimais jį priversdavo suvokti dalyko esmę. Egzaminų laikotarpio nemėgdavo, nes ir fiziškai ir moraliai išvargdavo.

GAMTOJE

(St.Šalkauskis mėgo ir mokėjo atsipalaiduoti ir pailsėti gamtoje. Giliai vertino gamtos grožį ir jį jautriai išgyveno. Tai iliustruoja žemiau pateikiama jo dienoraščio ištrauka dar studijų Friburge laikais. Tą ir aš vaizdžiai patyriau matant jį ilsintis Kačerginėje ar žmonos tėviškėje – Petreliuose. ----- J.Š. pastaba)

11.X.1918 Humilimont pres Bulke. Saulei leidžiantis

“Rudens diena. Popiet išėjau iš gydyklos pasivaikščioti. Palengvėl tiesiau žingsnį po žingsnio įsiklausęs, atsidavęs gamtos gyvenimui.Rudens rūkai šviesūs ir permatomi slenka per kalnų viršūnes. Esama jų užtektinai ir ant dangaus, vienok saulė maloniai šypsosi.. Medžių lapai šen ir ten parausvę, pageltonavę. Ramu ir kažkaip maloniai liūdna. Rudenį ypač apsireiškia gamtos veidas. Ilgesys – štai žodis,kuris apsako jo išvaizdą. Nebenujausčiau to taip aiškiai, kad ne šitas paukštelis, kurio negaliu niekuomet ramiai klausyti: “Uit, uit”, - čiulba jis liūdnai, ir visas dreba, ir moja uodegėle. Šiandien jį išgirdęs persikėliau jausmais į gimtąją savo šalį ir paskendau pasiilgime, atsiminimuose. Dieve mano, kaip pasidaro graudu ant širdies. Kuomet, kuomet vėl ten būsiu? Ar sugrįš dar jaunybės džiaugsmai, skaistūs jausmai, šeimynos malonumai <….>


SŪNAUS ATSIMINIMAI

Mano tėvai, laikydamiesi Tėvo pedagoginių principų, paveldėtų dar iš senelio, manęs nelepino. Ypač griežtai reaguodavo į bet kokį, kad ir vaikišką, vaidmeniavimą ar melą. Už tai Tėvo buvau griežtai baramas, nevengiant net ir fizinių bausmių, t.y. įkrečiant tradiciškai diržu į tam skirtą apnuogintą vietą. Tą pačią bausmę praktikavo ir mano senelis Julijonas saviesiems vaikams, tik gal kiek su humoru – kai kada sode per rūbus lazdele suduodamas. Šiuolaikiniai pedagogai sužinoję apie tai pasibaisėdavo, kaip vienas žymiausių Lietuvos pedagogikos teoretikų mušdavo savo sūnų. Dabar tai laikoma vaiko teisių pažeidimu, pažeminimu, vaiko agresyvumo ugdymu ir t.t. Iš savosios patirties šias pedagogų pažiūras kategoriškai neigiu. Fizinių bausmių poveikis vaikui priklauso nuo to, kaip ši bausmė atliekama. Jei mušama su pykčiu ir panieka, koneveikiant vaiką kaip niekam tikusį, tai tikrai pasekmės jo ateičiai gali būti blogos. Bet Tėvas tai darydavo visai kitaip. Pradžioje aiškiai pasakydavo, už ką „nusipelniau“. Po egzekucijos, kai ašaros nudžiūdavo ir aš visai nusiramindavau, jis pasisodinęs mane ant kelių ar šalia savęs ramiai ir su meile paaiškindavo maždaug taip „aš tau įkrėčiau, kad tu visą gyvenimą prisimintum, jog jei taip ir toliau elgsiesi, tai niekas tavim netikės ir tavęs negerbs. Todėl tau ateityje bus blogai.“. Po to man nelikdavo jokių skriaudos ar pažeminimo jausmų. Iki šiol jaučiu Tėvui tik dėkingumą už tas pamokas.

Tėvas, dar prieš einant man į mokyklą, stengėsi kuo labiau išlavinti ir apraminti mano vaikišką smalsumą, kurio rodos ir taip netrūko. Tai jis darydavo labai daug pasakodamas. Nors progų tam nebuvo daug, nes jis būdavo labai užimtas ir visas mūsų šeimos gyvenimas vyko pagal Tėvo darbotvarkę. Šaltais žiemos rytais tėvas ilgokai dar pabūdavo lovoje, kol nuo besikurenančio pečiaus prišildavo kambarys. Tada man leisdavo įlipti į jo lovą ir su juo pabendrauti. Temos buvo labai įvairios – apie jo vaikystės ir jaunystės nuotykius, apie Šveicariją ir jos kalnus, kur prijungdavo Šilerio „Viliaus Telio“ siužetą, pritaikytą mano vaikiškam supratimui. Taip kalnai man tapo kovos už laisvę ir drąsos simboliu, bei svajone juose pabūvoti. Tai ypač buvo aktualu sovietinės okupacijos metais dominuojant melui ir prievartai. Sustiprėjus mano skarlatinos pažeistai sveikatai ne kartą keliavau į kalnus vasarą laipioti, o žiemą – slidinėti. Tai būdavo nuostabi atgaiva ir dvasiai ir kūnui. Gerbiau tuo metu už laisvę kovojančius partizanus ir jutau gėdą, kad šioje kovoje nedalyvauju. Manau, kad tai Tėvo pasakojimų apie Vilių Telį atšvaitai. Tuose pasakojimuose buvo ir kitų žinomų klasikinės literatūros siužetų, istorinių įvykių – tokių kaip didysis karas, Lietuvos kovos už nepriklausomybę ir daugelis kitų temų. Kai jau pakankamai subrendęs pradėjau daug skaityti, su nuostaba prisimindavau, kad daug kas iš tų tėvo pasakojimų man buvo jau žinoma.

Kita proga mūsų šeimai pabendrauti būdavo pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Po pusryčių Tėvas eidavo į savo kabinetą iš kur greit pasigirsdavo rašomos mašinėlės stuksenimas. Tada man į kabinetą įeiti buvo griežtai draudžiama, kad netrukčiau jam. Taip iki pietų buvo neliečiamos jo kūrybinio darbo valandos. Per pietus buvo kalbama apie visus šeimos reikalus bei krašto naujienas. Aš dar būdamas 6-9 m. įdėmiai klausydavausi, nors ne viską suprasdavau. Po pietų tėvas valandą ilsėdavosi ir vėliau eidavo į universitetą skaityti paskaitų. Vakare grįždavo ramus, giedrios nuotaikos. Dažnai sėdėdavo fotelyje, ir dabar esančiame mūsų namuose, klausydavo radijo. Vakare prieš ir po vakarienės aš su Tėvu galėdavau laisvai bendrauti ir kelti jam savo nepabaigiamus klausimus, kurių nemažai susikaupdavo per dieną. Jis stengdavosi į kiekvieną klausimą paprastai, man suprantamu būdu, atsakyti. Išbujojus mano fantazijai, kai jau pradėjau skaityti įvairias fantastiniais ar nuotykių knygas, pradėjau pats pasakoti nebūtus savo nuotykius ir žygius. Mano tėveliai, pasijuokdavo iš mano fantazijų, kurios nebuvo laikomos melu, dažniausiai man pasakodavo pedagoginį anekdotą „ Agurkas kaip namas“. Kai nusifantazijuodavau, tai tėvai smagiai pasijuokdavo, o aš savo fantazijas nutraukdavu.

Būtinumą skirti tiesą nuo tuščių kalbų Tėvas man pademonstravo Šekspyro „Karaliaus Lyro“ siužetu. Kordelijos tiesus atsakymas savo tėvui jo neįtikino. Jis patikėjo kitų dukterų pataikaujančiomis kalbomis. Ir jų išvarytas tėvas (Lyras) buvo iki mirties globojamas tik Kordelijos. Taip Tėvas parodė man kuo skiriasi pataikaujantis tuščiažodžiavimas nuo tiesos.

Kartais Tėvo kabinete rinkdavosi nemažas VDU profesorių būrelis. Vykdavo diskusijos įvairiais mokslo bei visuomeninės situacijos klausimais. Man leisdavo pabūti, jiems netrukdant. Aš prisiklausęs įvairių mokslinių terminų, pradėdavau juos vartoti, sukeldamas aplinkiniams daug juoko. Iš tų susitikimų tėvo kabinete prisimenu profesorius: Pakštą, Dovydaitį, Biržišką, Eretą, Maceiną ir kitus. Vėliau, kai jau lankiau mokyklą, kartais vakare keldavau Tėvui"filosofinius" klausimus. Išgirdęs tikybos pamokoje, aiškinant apie Šv.Trejybę, vakare klausiu Tėvo, kaip čia gali būti, kad Dievas vienas, o asmenys – trys. Jis paėmęs lapelį popieriaus nubraižė trikampį ir sako, žiūrėk – trikampis vienas, o kampai trys. Ir man tokio jo paaiškinimo visiškai pakako.

Tėvas į mano išdaigas žiūrėjo gana ramiai, nes nuo mažens buvau labai gyvo būdo ir gerokai išdykęs. Kartą virtuvėje vos nesukėliau gaisro žaisdamas su degtukais ir spiritu. Gavau barti, bet ne diržą. Mokykloje irgi prikrėsdavau šposų. Mokytojai yra mane sakę “kodėl tokių rimtų tėvų vaikas toks išdykęs?”. Tėvas kolegoms yra kartą pasiskundęs “Žinote, studentus auklėti yra daug lengviau negu savo sūnų…”. Laisvalaikiu “Tetulis” būdavo betarpiškas, nuoširdus ir linksmas. Tai kontrastuodavo su jo studentų tarpe susiformavusiu vaizdiniu. Jis jų buvo laikomas išimtinai rimtu, dvasingu. Šeimoje laisvalaikiu, jis tokio įspūdžio nedarė, nors pašlijus sveikatai į gyvenimo pabaigą dažnai būdavo rimtas, susimąstęs ir gal kiek liūdnas.

1939 m. birželio 4-tą Tėvas buvo išrinktas VDU rektorium. Spalio 8 mūsų namuose iškilmingai buvo atsisveikinta su buvusių rektoriumi prof. M.Romeriu. O mano Tėvui tai buvo nepalanku, nes tik ką buvo sirgęs gripu ir pilnai nepasveikęs turėjo dalyvauti (pakvietimai išsiuntinėt)i išleistuvių iškilmėje Vaistais numušus temperatūrą jis atsikėlė ir pradėjo dirbti. Praėjus porai dienų po išleistuvių, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių, įvesdama kariuomenę ir jos norimas bazes. Tėvas, būdamas liguistos fizinės būklės, esant žvarbiam orui, turėjo dalyvauti iškilmėse Karo muziejaus sodelyje. O grįžus į Universiteto rūmus sakyti kalbą sudėtingoje situacijoje, kuri reiškia: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Šios kalbos tekstas yra mano motinos atsiminimuose [III. 1. p.127-129]. Tą vakarą namuose jis buvo tiek pervargęs, kad naktį negalėjo užmigti. Ryte gavo pirmąjį infarktą. Atsimenu jį gulintį ant sofos - išbalusį ir labai kenčiantį. Tuoj suvažiavę gydytojai skausmą apramino ir liepė gulėti lovoje. Tačiau jau po kelių dienų pas jį atvykdavo prorektorius prof.A.Purėnas tartis universiteto reikalais. Po dviejų svaičių jis atsikėlė ir nuvykęs į universitetą pradėjo eiti rektoriaus pareigas. Turbūt tą padarė gerokai per anksti, nes gruodžio pradžioje tėvas vakare grįžęs prisipažino, kad blogai jaučiasi. Mama iškvietė dr. Atkočiūną, kuris išklausęs ir suleidęs vaistus besąlygiškai pareikalavo mėnesį gulėti ir gydytis, nes jis konsatatavo, kad tai antras neskausmingas infarktas. Tėvas šį kartą pakluso gydytojo reikalavimams ir mėnesį gulėjo, pavedęs savo pareigas prorektoriui prof. A. Purėnui.

Sausio mėnesį jis dėl sveikatos bandė iš rektoriaus pareigų atsisakyti, bet į tai nebuvo sureaguota. Tuomet prašė suteikti metams atostogas, sveikatos atstatymui, bet dėl sudėtingos universiteto situacijos tai padaryti nepavyko ir toliau ėjo rektoriaus pareigas. Pavasarį visi mes išvykome į Kačerginę atostostogauti. Tėvas dažnai važinėjo garlaiviu į Kauną universiteto reikalais, o vakare grįždavo pas mus. Birželio 15 dieną sužinojome, kad sovietų armija užėmė Lietuvą, greit pamatėme didžiulius sovietų žalius bombonešius su raudonomis žvaigždėmis. Nuotaika buvo labai slogi. Tėvas dar važiavo į Kauną, kad būti universitete, o mus išsiuntė į mamos tėviškę Žemaitijoje - Petrelių ūkį arti Židikų. Tėvas žadėjo sutvarkęs reikalus ir pats ten atvažiuoti. Pravažiuojant pro Kauną matėme daug skurdžiai atrodančios sovietų kariuomenės. Tėvas tikrai neužilgo atvažiavo ir mes visi trys jaukiai pasijutome kaime, kur dar nesimatė jokių okupacijos pėdsakų. Gyvai atsimenu kaip tėvas mokėjo gamtoje ilsėtis arba ir Kačerginėje užlipęs ant mėgstamo kalnelio sėdėdavo sudedamoje kėdutėje Palankių kaime, ar mamos tėviškėje ant aukšto Kvistės upelio skardžio. Džiaugėsi paukščių čiulbėjimu, vaišindavo juos trupiniais ir būdavo labai giedrios nuotaikos. Deja ši mūsų šeimos idilija greit nutrūko. Išgirdome per radiją, kad Teologijos-Filosofijos fakultetas uždarytas. Tėvas tai išgirdęs liūdnai tarė „Dabar aš ne profesorius, ne rektorius, tad lengviausiai gali su manim susidoroti. Todėl būkime visokiems netikėtumams pasirengę“. Žinojome, kad jo bendraminčiai ir kolegos: dr. L.Bistras, dr. P.Dielininkaitis, Skrupskelis jau buvo areštuoti. Tėvai po vasaros buvo nusprendę keltis į Vilnių. Mus ragino vyresnysis Tėvo brolis Kazys, profesoriavęs VU Teisės skyriuje Humanitariniame fakultete ir Vilniuje turėjęs didelį butą. Šis fakultetas kvietė Tėvą dėstyti pedagoginius dalykus kartu su prof. Vabalu-Gudaičiu. Mama nuvykusi į Kauną, kur greitai likvidavo mūsų butą Vytauto prospekte ir skubiai grįžo į Petrelius, kur mes su Tėvu jos nekantriai laukėme. Tėvas liepos gale turėjo išvykti, nes taip buvo susitaręs su prorektorium ir turėjo sutvarkyti reikalus universitete. Palydėję Tėvą į Lūšės stotelę liūdnai su juo atsisveikinom. Tėvas, kaip visada buvo ramus nors ir nelinksmas. Jam išvykus, Mama vos sulaikydama ašaras man sakė: „vargu ar Tėtulį (taip aš jį vaikystėje vadinau – mano past, J.Š.) mes daugiau pamatysime“. Mes su mama po kelių dienų sunkiai susirgome ir patekome į Mažeikių ligoninę, kur mus gydė ir globojo mūsų bendrapavardis gyd. Šalkauskas. Pasveikę, rugpjūčio antroje pusėje vykome tiesiai į Vilnių, kur Tėvas mus džiaugsmingai sutiko su vežėju ir nuvežė į dėdės butą Žygimantų gatvėje, kur ir dabar gyvename. Vežė mus pro Katedros aikštę. Gyvas, saulės apšviestas, Katedros, ir Gedimino kalno su bokštu vaizdas, tiek kartų matytas nuotraukose, padarė man didžiulį įspūdį. Jaukiai pasijutome svetingoje mano krikšto tėvo šeimoje, kur mums skirti du, jau Tėvo nuožiūra apstatyti atvežtais iš Kauno baldais, kambariai. Tomis dienomis buvome laimingi kartu susirinkę ir tėvo nuotaika buvo žymiai pragiedrėjusi. Atrodė, kad darbas universitete užtikrintas, tik tam reikėjo Švietimo komisaro A.Venclovos patvirtinimo. Deja, to patvirtinimo Tėvas negavo ir tik gailėjosi A.Venclovos, matydamas kaip jam buvo sunku tai atsakyti. Abiems tėvams neleido net mokytojauti ir jie liko visiški bedarbiai. Draugai siūlė materialinę pagalbą, bet Tėvas sutiko ją priimti tik iš šėimos narių. Ilgalaikės darbo paieškos tėvams buvo nesėkmingos ir šeimą prislėgė sunki materialinė padėtis. Galų gale Mama gavo darbą VU mokslinėje bibliotekoje ir materialinė padėtis normalizavosi. Rudenį ir žiemos pradžioje tėvas jautėsi gerai, kartu prie stalo valgėme Kūčių vakarienę. Mane persekiojo sunki nuojauta, kad vargu ar kitose Kūčiose vėl būsime visi trys drauge. Baigiantis žiemai, gydytojui Starkui aplankius Tėvą, besišnekučiuojant jis patyrė trečią infarktą. Laimingu sutapimu čia pat esantis gydytojas širdies stovį vaistais sukompensavo, bet jam vėl ilgam teko gultis į lovą. Vėliau, sveikatai šiek tiek pagerėjus jis daugiau sėdėdavo fotelyje, tylus, susimąstęs, gal kiek liūdnokas, bet kaip visada nepraradęs jam būdingos pusiausvyros. Jis pats sakė, kad daug naujų veikalų per tą ligą yra apgalvojęs. Supratau, kad po ta tyla ir ramybe slėpėsi intensyvus proto darbas. Mama nuo ryto būdavo darbe, o man pamokos prasidėdavo vėliau, tai dažnai likdavome namie dviese. Kartą jis tiesiai man pasakė, maždaug taip: „Kai manęs nebebus, klausyk Mamos, elkis garbingai, mokykis ir t.t.“ Tai mane labai sukrėtė ir labai nuliūdino. Po birželio 14-tos sužinojome, kad tėvo sesuo Vanda Labanauskienė su vyru jau išvežti į Sibirą. Dėl to jis labai pergyveno, nes ta šeima jam buvo artima ir prieš persikeliant į Vilnių jis gyvendavo pas juos.

Birželio 22-ą kilus karui, pavakare prasidėjo intensyvus mūsų rajono prie Žaliojo tilto bombardavimas. Bombos krito visai arti namų, kuriuose gyvenome. Tėvas paėmęs savo patalynę ramiai nuėjo į vonios kambarį, kur Tėvą Mama paguldė ant vonios padėto matraco. Mes su Mama ten prigludę irgi slėpėmės nuo skeveldrų iki pat paryčių, kol bombardavimas nurimo. Tėvas visą laiką buvo stebėtinai ramus, nors visas namas drebėjo ir vėliau net šviesa užgęso. Iš sukilėlių, užėmusių NKVD patalpas sužinojome, kad buvome įrašyti į tremiamų sąrašus liepos mėnesiui. Karas mus nuo to apsaugojo, bet prasidėjo antroji nacių okupacija. Tėvas labai pasipiktino žydų šaudymu ir nacius vadino „civilizuotais barbarais“, o bolševikus – „laukiniais“. Jausdamas artėjančią mirtį Tėvas norėjo baigti savo gyvenimą` tėvų namuose ir susitikti su senute savo Motina. Kelionė praėjus frontui buvo sunkiai įmanoma, nes visas transportas buvo rekvizuotas vokiečių kariuomenei. Galų gale, po ilgų paieškų, pavyko gauti iš Vilniaus burmistro plk. Dabulevičiaus mažą automobilį, pritaikytą važinėti tik asfaltuotais keliais. Nujausdamas tikėtiną automobilio gedimą burmistras pasiūlė kartu paimti automechaniką, kuris gedimo atveju galėtų pagelbėti. Tai labai pravertė, nes Širvintų apylinkėse lūžo automobilio lingė ir toliau važiuoti negalėjome. Laimei, netoliese gyvenantys žmonės labai vaišingai ir nuoširdžiai mus priėmė nakvynei ir poilsiui, o tuo metu mechanikas, išėmęs lingę iš pašauto sovietų šarvuočio, automobilį sutaisė ir sekančią dieną laimingai pasiekėme Panevėžį. Apsistojome kelioms dienoms pas Tėvo draugą ir Mamos pusbrolį vysk. K.Paltaroką, kuris vėliau iš ligoninės gavo greitosios pagalbos mašiną ir mes laimingai pasiekėme Šiaulius. Tėvas kelionėje jautėsi gerai ir buvo giedrios nuotaikos. Šiauliuose kelias dienas pagyveno pirmame aukšte, kad ilgiau pabendrautų su motina. Vėliau užlipo į namo mansardas, kur mums buvo skirti du kambariai. Rudenį tėvas jautėsi lyg ir neblogai, nors gydytojų nuomonė apie jo širdį buvo grėsminga. Spalio gale ir lapkričio mėnesį jo stovis ėmė greitai blogėti. Man visam gyvenimui paliko gilų įspūdį ir poveikį jo didvyriškos pastangos dirbti iki paskutinės gyvenimo dienos, kol dar turėjo sąmonę ir jėgų. Buvo padarytas specialus pultas, ant kurio jis gulėdamas galėjo rašyti. Sakė, kad „Per šią ligą apgalvojau tiek, kad visam tam parašyti reikėtų dešimties metų“. Deja jam buvo likę gyventi gal mėnuo ar tik kelios savaitės. Kai jau nebepajėgė rašyti diktavo mamai ir aiškino kaip nubraižyti schemą, vaizduojančią optimalią Lietuvos politinę santvarką. Jis pastebimai silpo ir mirties dieną beveik nustojo sąmonės. Ramiai mirė 1941 gruodžio 4 d., o guodžio 8 buvo iškilmingai palaidotas šeimos kape seniosiose Šiaulių kapinėse. Laidojo vysk K.Paltarokas, dalyvaujant daugybei šiauliečių ir nedideliam jo mokinių ir kolegų būreliui iš VDU, kuriems sunkiai pavyko atvykti karo sąlygomis iš Kauno. Paskutinis jo veikalas ir raštai buvo apie „Pilnutinę demokratiją“. Prie šio veikalo dirbo iki paskutinių gyvenimo dienų. Rankraščiai, kuriuos mes fanerinėse dėžėse frontui artėjant 1944 m. žiemą rogutėmis suvežėme į Šiaulių bažnyčią sudegė. Per Šiaulių bombardavimus ir karo metu senelių namai ir bažnyčia buvo sugriauti bei sudegę ir viskas žuvo. Užsiliko tik trumpi fragmentai, užrašyti ar padiktuoti mamai sudarant tinkamiausios Lietuvai politinės santvarkos schemą pačioje jo gyvenimo pabaigoje Šiauliuose.

Jo beveik mirštančio paskutinės didvyriškos pastangos dirbti ir nors trumpai užfiksuoti savo apgalvotas mintis man padarė didžiulio įspūdžio, kaip pavyzdys kuriuo turiu sekti visą savo gyvenimą. Tam nuo jaunystės ir iki šiol dedu daug pastangų. Sekdamas Tėvo pavyzdžiu užsispyrusiai siekiau mokslo, platesnio išsilavinimo ir viską bandžiau jungti į tvirtą, argumentuotą pasaulėžiūrą. Deja, kaip ir tėvas su sveikata, po išimtinai sunkiai persirgtos skarlatinos, jos komplikacijų ir vėliau patirtų traumų, turėjau daug sunkumų ir priverstinos gaišaties. Tėvo nepamirštamas pavyzdys padėjo man tai įveikti, nors ir su labai kukliais pasiekimais. Bet prisirišimas prie mokslo, siekis prisidėti prie visuomeninės-patrijotinės veiklos, ir tvirta iš tėvo raštų įgyta pasaulėžiūra mane, net sunkiausiais gyvenimo momentais palaikė, kaip ir visada gyvas mano sąmonėje tėvo pavyzdys. Niekuomet nesitikėjau sulauksiąs darbingų 81 metų. Daug čia man padėjo anksčiau Mama, o apsivedus - žmona Ritonė. Joms esu giliai dėkingas ir vargu ar be jų globos ir sudarytų palankių darbui sąlygų vargu ar būčiau sulaukęs tokio darbingo amžiaus. Esu parašęs nemaža straipsnių ne tik iš specialybės, bet ir apie Tėvą ir jo darbus, o t.p. ir kitais visuomenei aktualiais klausimais. Turiu dar nemaža planų ateičiai, tik nežinau kiek man bus duota laiko jiems įvykdyti. Tikiu Apvaizda ir todėl likusią trumpą ateities atkarpą vertinu su viltimi.

DRAUGŲ IR BENDRADADARBIŲ ATSIMINIMAI

PROF. JUOZO ERETO ATSIMINIMAI (Iš jo knygos"Stasys Šalkauskis")

„Aukšta kakta. Tamsūs plaukai. Tamsūs vešlūs antakiai. Didelės agato spalvos akys. Man atrodė, kad jos lygiai gerai mato erdvės tolumas ir peržvelgia arti esantį žmogų. Iš jų dvelkė ne tik nuostabi, dvasios platumų pagimdyta ramubė, bet ir rūpestinga atida kiekvienam,su kuriuo kalbėjo. Šiek tiek mongoliško sukirpimo žandikauliai. Didelės, bet tinkamai prie kaukolės prigludusios ausys. Plonos, glaudžiai sučiauptos lūpos, iš kurių dažnai virpėjo atlaidaus kriticizmo bangelės. Viršutinę lūpą puošė įtvarkingai nukarpyti ūsai, o smakarą – visuomet kruoščiai sutvarkųta barzdelė. Veido oda buvo sunokusio dramblio kaulo spalvos. Tą nepaprastą, džentelmenišką galvą nešiojo dailiai nuaugęs, truputį į priešakį pasviręs liemuo.“

Stasys Šalkauskis, kurio veidą mums tik ką piešė geras jo bičiulis dr. Domas Jasaitis, buvo mišrus tipas, turys požymius ir mediteraninių ir orientalinių rasių su lengva priemaiša mongoloidinių bruožų. Šiaurės (nordikų) rasės ženklų – antropologiškai imant – jame nerasi. Taip bent tvirtina jo svainis dr. Vytautas Bendoravičius, kuriam pavyko išsiaiškinti iš tėvo pusės iki senelių, iš motinos – iki prosenelių. Anot jo, totorių,žydų ar kitų tautų žmonių toje giminėje nebuvę. Protėvių tarpe Stasys, žinoma, galėjo turėti nelietuvių kilmės palikuonių ....

... yra žinių apie Stasio senelį, laisvąjį Joniškio apylinkės valstietį Petrą Šalkauskį. Baudžiavos niekur neėjęs .... tai buvęs geros širdies, teisingas bei protingas žmogus, kuris mielai artimui padėdavo. Jis buvo linkęs logiškai galvoti ir savo jausmus palenkti intelektui bei valiai. Pagarbą jam reiškė ne tik savieji, bet ir žydai. Visus vaikus, net ir dukteris leido į mokslus.

Senelė, gimusi Antanina Bojažinskaitė, kaimynų buvo Bojarūnaite vadinama. Ji buvo kilusi iš ūkininkų šeimos, kuri anksčiau buvo bajoriška.

Stasio motinos linija vedė į istorijoje žinomą Goštautų šeimą. Kaip žinome iš istorijos, ši didikų linija baigėsi XVI šimtmetyje, bet užsiliko, tur būt, tolimesnė tos giminės šaka, nes ,Stasio motinos tvirtinimu, jos tėvo bajoriškas herbas „Habdank“ buvęs toks pat, kaip ir anos išnykusios didikų linijos. Stasio motina tokisms herbams reikšmės neteikė.

Stasio senelis Stanislovas Goštautas ... buvo baigęs vidurinę mokyklą ir paskui ūkininkavęs savo dvaruose. ... Visai negėręs ir nekortavęs. Nekentėtęs vulgarumo ..... buvęs jautrios sąžinės

Senelė Antanina Korevaitė – Goštautienė buvusi graži moteris. Mokėjusi gerai virti ir gražiai skambinusi pianinu.

Dėmesio verti ir jos tėvai. Stasio prosenelis, stambus dvarininkas, buvo apsukrus pirklys, kurio komercinių gabumų betgi vaikai ir vaikaičiai nepaveldėjo. Prosenelė Ciškevičiūtė – Korevienė, buvusi aukštos inteligencijos bei stipraus būdo moteris. Kai rusai nužudė jos sūnų, dalyvavusį 1864 m. sukilime,T rakų apygardos sukilėlių būrio vadą, grįžusi iš Kauno niekam ašaros neparodžiusi. Ji tik tris dienas užsidariusi savo kambary, bet išėjusi buvo visai rami. Visi ją nepaprastai gerbė. (smulkiau žiūr. [ ir ])

Dažnai iškeliamas Stasio nepaprastas susivaldymas, visur išlaikytas akademiškas tonas, jo neeilinis krikščioniškas stoicizmas ir palenkimas visų savo jausmų aukštesniems principams. Kas pažinojo Stasio tėvą, tam aišku buvotas profesoriaus tvirtas būdas, jo savitvarda, jo vidaus disciplina. Juk ir daktaras Julijonas, tasai vidutinio ūgio, gana smulkaus sudėjimo, nepaprastai kuklios išvaizdos žmogus slėpė savyje didelę dvasią.

Šalkauskis visuomet buvo mandagus, švelnus. Kitgi jo tautiečiai šalia jo atrodė kaip tikri milžinai, kuriuos Dievas grubia ranka buvo nulipdęs.Šie savo išore nustelbdavo tą plonakūnį filosofą, kurio turėjai ieškoti už kitų nugaros. Jis tenai nesislėpė, nes bailus nebuvo; tik nenorėjo prasikišti. Tokio mandagumo žmogaus dar niekad nebuvau sutikęs. Dailiu savo elgesiu jis buvo tikras aristokratas, dvasios aristokratas. Šalkauskis nebuvo etiketo žmogus, nes jo mandagumas plaukė iš pagarbos žmogui, iš meilės artimui. .... Kitiems jis buvo švelnus ir malonus, sau gi kietas.

Suprantama, kodėl Šalkauskis, atvykęs į Vakarus, dvelkte dvelkė ta Rytų dvasia – juk buvo išgyvenęs jų mistiką, jų polėkius ir neribotumą. Kontempliacija bei intuicija buvo įžengęs į jų idėjų pasaulį. Juose į pirmavaizdžių aukštybes jį buvo užkėlęs Platonas, ir juose jis Solovjovo asmenyje buvo sutikęs naujųjų laikų Platoną. .... Juk centrinė idėja Šalkauskio mąstyme yra pirmavaizdžių buvimas ir jų santykis su tikrove. O tai yra Platono mokslas, kurį Aristotelis sąmoningai neigė .... Mūsų filosofą tas Vakaruose patirtas pasukimas iš mistikos į racionalumą, iš intuityvinio pažinimo į labiau loginį protavima smarkiai sukrėtė. Prasidėjo tad uolus išsiaiškinimo darbas, kuris truko pirmuosius studijų metus Friburge. Jo vaisius buvo, kad Šalkauskis daugiau ėmė vertinti regimąjį pasaulį kaip faktų aruodą ir racionalų apčiuopiamybių tyrimą. Jis daugiau vertino ir proto reikšmę bei nuoseklios logikos svarbą, sąvokų reikalingumą bei jų tvarkingą grupavimą į galimai pilnesnę sistemą. Tuo jis Aristotelio nurodytame kelyje tapo šv.Tomo Akviniečio bendrakeleiviu.

Atostogavimas jam nebuvo dykaduoniavimas. „Maždaug metus prieš savo susirgimą širdies arterijos tromboza, jis man ( t.y. dr. V.Bendoravičiui) pasakė, kad jo erudicija esanti per maža, neturys laiko skaityti; bet tą trukumą jis besistengiąs pašalinti nuolatiniu mąstymu. Tasai jo „mažas“ skaitymas buvo tik iliuzija. Palangoje ar Kačerginėje jis visada skaitydavo didžiulį tomą, patį sunkiausiai įkandamą. Nerūpestingai pabūvoti gamtoje jis nemokėjo. (Paskutinis teiginys nėra visai tikslus – atsimenu, kaip jis sėdėdamas savo mėgiamam kalnelyje Kaerginėje protarpiais atsipalaidavęs įdėmiai klausydavo paukščių čiulbėjimo, išskirdamas jame savo mėgiamus giesmininkus – t.p. žiur. dienoraščio ištrauką iš studentavimo laikų Šveicarijoje - J.Š. pastaba )

Šalkauskių privatinis gyvenimas nepažinojo šaunių pobūvių, nei triukšmingų puotų, balių. Šalkauskiai gyveno tyliai, kukliai. Svečias retai užkliūdavo – ir tai dažniausiai su reikalu, o ne tik taip sau paplepėti. Užtat jie mėgo pakviesti vieną kitą vienmintį arbatos ir su juo pagvildenti įvairius principo ar dienos klausimus. Maždaug po 1930 metų ir aš buvau kviečiamas užsukti, ir tai pastoviai – kiekvieną trečiadienį 8 val. vakaro. Tokiu būdu prasidėjo „mūsų trečiadieniai“, kurie ręsėsi arti 10 metų, iki pat Lietuvos nepriklausomybės žlugimo. <...> (Šie „trečiadieniai“ St.Šalkauskiui buvo svarbūs visų pirma tuo, kad prof.J.Eretas visur dalyvaudamas ir su daug kuo bendraudamas buvo gerai informuotas apie visus įvykius ir tendencijas visuomenėje ir valstybėje. Apie tai kolegai prof. Šalkausiui, kuriam tokios informacijos dėl laiko stokos labai trūkdavo, plačiai papasakodavo – J.Š. pastaba)

Po paskaitos, apie aštuntą valandą vakaro aš skubinu pas Šalkauskius, gyvenusius tuomet Vytauto prospekto ir Kęstučio gatės sankryžoje. Duris dažniausiai ponia Julija, kuri mielu savo šypsniu sudaro smagią nuotaiką. Įveda svetį į vyro darbo kabinetą, kur jis jau laukia.

Kambarys paprastas, tvarkingas, beveik asketiškas. Antrašomojo stalo keli pieštukai,, viena kita knyga. Vidury rašomoji mašinėlė,kuria rašosavo knygas ir paskaitas. Prie vienos sienos knygų lentynos.

Profesorius <...> kalbą greitai kreipė į visuomenę ir į viską, kas įdomu moksle politikoje. Jis apžvelgė praeitos savaitės įvykius ir reiškė savo nuomonę cėl būsimų darbų bei lauktinų įvykių. Jo žvilgsnis, <...>spraudėsi į visas mūsų gyvenimo sritis. Jis kritikuodavo, kas jo manymu buvo kritikuotina; tačiau savo žodžius dėdavo lyg ant svarstyklių, nes norėjo būti objektyvus. Jis nesitenkindavo kritika, o kaip iš gausybės rago pildavo sumanymus, projektus ir dargi nurodydavo veikėjus, sugebančius tuos projektus įvykdyti.

PROF. KAZYS PAKŠTAS

Šalkauskis kaip žmogus

Dar iš studijų Friburge laikų K.Pakštas prisimena: „Jis buvo labai kultivuotas mistikas, eteriškos sielos žmogus, labai švelnus ir kuklus, susidvasinęs iki smegenų gelmės. — “Lithuanijos” susirinkimams besibaigiant, jis dažnai būdavo paprašomas truputį pakalbėti kokia nors nuotaikinga tema. Jis kalbėdavo apie draugiškumą, gerumą. Jo kalbos sukeldavo kilnių jausmų, jos visiems dvelkė gėriu, grožiu, jaukumu, nuoširdumu. Ir po 35 metų jaučiu ilgesį tų kukliu dvasiniu puotų šiame suardytame pasaulyje" t. p., p. 48).

<...> jis tiktų paprastai pavadinti: labai geras žmogus, nes jame neteko matyti dviejų pačių didžiausių nuodėmių: puikybės ir godulystės. Jis niekur nenorėjo švystelti savo didžia išmintim. Su menkiausiu gatvės driskium ir elgeta jis elgėsi kaip su sau lygiu žmogumi. Jautė meilę ir pareigą nelaimingirsiems. Nors buvo tikrai neturtingas, gyveno gana vargingai, betg niekam neatsakė išmaldos ar aukos. Jo aukos studentams netgi buvo didesnės už lengviau pragyvenančių žmonių. Jis duodavo iš paskutinių savo išteklių. Jis neieškojo garbės ir nesiveržė į turtus. Be gausių knygų ir kuklių baldų, jis nieko daugiau neužgyveno ir neturėjo.

Kai padidėdavo šaly politiniai persekiojimai, jis rašydavo svarius turiningus laiškus prezidentui A.Smetonai. Buvo griežtai teisingas ir lietuviams, ir žydams,ir katalikams,ir laisvamaiams. Nemėgo ordinų ir tuščių atžymėjimų.

Kas nenorėjo sutikti su jo skelbiamomis pžiūromis – tai apšaukdavo jį nepraktišku teoretiku idealistu, kurio nuomonės nereikia daug paisyti. Arčiau įsižiūrėjęs į jo gyvenimą, laikiau jį labai praktišku. Jeigu jis būtų buvęs nepraktiškas, tai greičiausiai būtų daug anksčiau numiręs arba labai nedaug tepadaręs. Prie jo visai menkos sveikatos reikėjo didelio praktiškumo pažinti patį save ir savo sveikatą prižiūrėti, ir darbinguman nusiteikti. Praktiškumą rodė jo raštų ir renkamos medžiagos nepaprasta tvarka ir mokėjimas pragyventi iš mažų pajamų, atsižvelgiant į nuolatinį reikalą gydytis ir vaistus pirkinėti. Vienas jo draugų (tai buvo – K. Pakštas – perlaidos tikslas buvo, kad jis artėjant okupacijai su šeima galėtų išvažiuoti iš Lietuvos į Ameriką kur jam ir darbas buvo numatytas - J.Š. Pastaba), žinodamas jo sunkią padėtį, nusiuntė jam stambų čekį, bet jis jį sugrąžino neiškeistą, parašydamas, kad “dabar tokiomis stambiomis sumomis pas mus neįprasta verstis“.

PROF. ANTANAS MACEINA

„Šalkauskio vardas yra susijęs su visomis svarbesnėmis mūsų gyvenimo sritimis: su mokslu ir ugdymu, su organizacija ir valstybe, su kultūra ir religija. Tasai pirmu žvilgsniu grynas teorertikas ir sausas logikas, tasai sunkaus ir painaus stiliaus rašytojas savo minties ir savo asmenybės jėga pasidarė auklėtojas bei mokytojas ištisos lietuvių kultūrininkų kartos, kuri šiandien išeina į priekį ir pradeda vadovauti tolimesniam mūsų likimui. Kuo Valančius buvo 19 šimtmečio viduriui, kuo Jakštas buvo 20 šimtmečio pradžiai, tuo Šalkauskis buvo Lietuvos Nepriklausomybės tarpsniui. Jeigu Valančių ir Jakštą apibūdiname kaip k o v o s žmones, nes ano meto sąlygos reikalavo g i n t i lietuviškąją kultūrą, tai Šalkauskiui tinka k ū r ė j o vardas, nes nepriklausomam gyvenimui atbudusi tauta reikalavo s t a t y t i. Ir Šalkauskis nenuilstamai statė visur, kur tik siekė jo mintis ir jo pasiruošimas. Jis tarė savo žodį visais svarbiausiais mūsų gyvenimo klausimais. Jis buvo užsimojęs palikti mums ištisą gyvenimo filosofiją: gamtos – kultūros – religijos. Deja per ankstyva mirtis leido jam savo planus įvykdyti tik iš dalies. Tačiau ir tai, ką jis suspėjo padaryti, turi grindžiamosios reikšmės.“

KUN. STASYS YLA

Šalkauskis buvo pirmasis mūsų kultūros filosofas. Jis buvo vienas pirmųjų šios filosofijos šakos puoselėtojų bendrai pasaulyje. Šioje srityje jis ieškojo kultūros derinio iš vienos pusės su prigimtimi, iš antrosios pusės – su religija. <...> Prigimties jis ima tris galias – protą, valią ir jausmus. Šioms galioms atitinka trys kultūros šakos: protui atitinka žinija (mokslas), valiai –dorovė, o jaumams – dailė, menas. Panašiai ir religijos srityja trims prigimtosioms galioms atitinka trys dieviškosios dorybės: protui atitinka tikėjimas, valiai – viltis ir jausmui – meilė.

PROF. JUOZAS AMBRAZEVIČIUS (BRAZAITIS)

Šalkauskiui dar buvo lemta pamatyti ir pragiedrulių — savo darbo pėdsakų. Ir norėčiau čia pažymėti, kad, mano įsitikinimu, Lietuvos intelektualiniam gyvenimui niekas kitas nepaliko tokių pėdsakų kaip Šalkauskis. Tai, kas nebuvo priimta sintezės vardu, plito ir priimta kitu vardu: pilnutinio žmogaus idealu. Šalkauskis tik dalį savo pėdsakų matė. Matė politiniame galvojime augantį sąjūdį už moderniau ir lietuviškiau suprastą demokratiją. Tas sąjūdis padarė bombos įspūdį 1936 deklaracija "Į organiškos valstybės kūrybą". Ir tą sąjūdį Šalkauskis sutiko sveikindamas viešu laišku.

Matė literatūroje reiškiantis savo buvusius mokinius su aiškia kova prieš suburžuazėjimo potvynį, prieš arivizmą ir karjerizmą. Matė, kaip pamažu ši srovė susirėmė su rytų dvasios nihilizmu ir komunizmu.

Matė, kaip darbininkų masės nusisuko nuo komunizmo ir susijungė į Krikščionių darbininkų sąjungą, vadovaujamą Dovydaičio ir Dielininkaičio. Ir jau tada, kai sovietinės įgulos buvo Lietuvoje, tos darbininkų masės mitinguose Kaune, Vilijampolėje mėtė jėga iš savo tarpo komunistų agentus.

Girdėjo Šalkauskis ir apie augantį jaunimą gimnazijose, apie jo entuziastingą susidomėjimą kultūriniais reiškiniais — literatūriniai vakarai gimnazijose buvo ilgai atmenamos šventės.

Jau sovietinės okupacijos metu Šalkauskis, atleistas iš darbo ir gulėdamas ligos patale, suspėjo pamatyti, kaip tame jaunime buvo gyvas idealizmas, pasiaukojimas, kada jis prasiveržė 1941 metų sukilimu, pareikalavusiu aukų per savaitę daugiau kaip trejų metų kovos po pirmojo pasaulinio karo.

Šalkauskis — didžiausias savo intelektu; didžiausias savo vizija į idealinę tautos ateitį; didžiausias savo skausmu dėl trijų milijonų; didžiausias savo įtaka to meto intelektualiniam sluoksniui; didžiausias iš tų, kuriuose tobuliausiai realizuotas pilnutinio žmogaus idealas.

Parengė: St.Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: