Stasys Šalkauskis/Veikla

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Šaulių gimnazijoje

    Nors Šalkauskis gimė ir augo šeimoje kur, taikantis prie motinos bajoraitės Barboros Goštautaitės, buvo kalbama lenkiškai. Tačiau lietuviškumas visai šeimai buvo savaime suprantamas. Kaip pats St.Šalkauskis rašė „rusų mokykla auklėjimo atžvilgiu buvo policijos nuovados skyrius. Rusinimo tendencijos, šnipinėjimo metodai ir demoralizavimo išvados, štai kas charakterizavo rusų mokyklą.“ Gimnazijos vadovybė reikalavo, kad mokiniai katalikai dalyvautų pravoslavų pamaldose mokslo metų pradžioje. Taip buvo prievartaujama mokinių sąžinė ir jie aktyviai pasipriešino. Pasitarę su kapelionu vyresniųjų klasių mokiniai nusprendė iš šių pamaldų demonstratyviai išeiti. Išgirdę draugo šūktelėjimą „Eikim!“ vyresniųjų klasių mokiniai-katalikai pradėjo vieningai eiti pro užpakalines salės duris. Jais pasekė ir jaunesnieji, su jais ir St.Šalkauskis. Tačiau nevisi juos suprato, ką visa tai reiškia. Prasidėjo tardymai ir represijos. Labiausiai nukentėjo gimnazijos kapelionas, kuris buvo atleistas ir nutremtas į Kretingą. Tačiau pasikartojus panašioms demonstracijoms Mintaujoje ir kitur, valdžia panaikino prievolę mokiniams katalikams dalyvauti provoslavų pamaldose.

    Rusinimo ir provoslavinimo režimas atskyrė mokytojus nuo mokinių, bet paskatino mokinių savitarpio solidarumą. St.Šalkauskis savo prisiminimuose aprašo, kaip buvo nubaustas vienas rusas, pranešinėjęs gimnazijos vadovybei apie visus priešingus rusinimo veiklai veiksmus. Buvo sutarta, kad jį nubaus grafas Zubovas, kuris jautėsi Lietuvos patriotu. Skundikas gavo visos klasės akivaizdoje nuo Zubovo antausį. Kai jis bandė atsakyti tuo pačiu, kitas draugas griebė jį už pakarpos ir išmetė iš klasės. Po to jam buvo paskelbtas visos klasės boikotas.

    St.Šalkauskis savo atsiminimuose [II. 3.] rašo, kad „Einant į aukštesnes klases mūsų draugija ėmė skirtis, nors bendri palinkimai pasiliko tie patys. Tarp šių palinkimų visadaos buvo pasiryžimas kovoti su neteisingais rusų mokytojų reikalavimais, su visa jų rusinimo politika ir sykiu demokratinis nusistatymas atsižvelgti į liaudies reikalavimus, užstoti pavergtųjų teises. Esant tokiam nusistatymui, savaime susidarė palankios sąlygos ir tautiniam lietuvių atgimimui.“ Susipratusių lietuvių buvo mažuma. Aštuntoje klasėje iš 36 mokinių, jų buvo tik 6. Tačiau tai buvo aktyvi mažuma. Ji Intensyviai mokėsi lietuvių kalbos mokėsi iš Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ išleistos Tilžėje 1901 m. , „Mes domėjomės jau lietuvių knygomis, mokėme veltui vieną kitą gabesnį vaikiną iš liaudies, perrašinėjome Žemaitės raštus, lankydavomės lietuvių gegužinėse .... Spaudos atgavimas ir lietuvių leidinių atsiradimas buvo labai gyvai mūsų atjaustas. Šiuo atžvilgiu 1904 m. pavasaris mums buvo naujo visuomeninio gyvenimo pavasaris. ….Anas pavasaris man ypatingai atmintinas dar tuo, kad tuomet man teko dalyvauti draugiškoje ekskursijoje po Lietuvą. Penki draugai buvome išėję pėsti iš Šiaulių ir 17 dienų keliavome po mūsų kraštą. Kurtuvėnuose aplankėme Povilą Višinskį, tiek prisisielojusį spaudos reikalais; su juo kiek prisimenu buvome nuvykę į Girininkų kalną. Iš ten keliavome per Šaukėnus į Užventį. Prie Kaltinėnų aplankėme Baublį. Kražiuose matėme dar kazokų apgriautą bažnyčią. Per Nemakščius, iš kur pasukome iš kelio į Šatrijos kalną; toliau per Plemborgo dvarą, kur aplankėme tapytoją ir archeologą Tadą Daugirdą, priėjome Dubysos krantą, kuriuo ėjome per Ariogalą iki pat Nemuno. Nemunu jau garlaiviu aplankėme Seredžų, Veliuoną , Vilkiją, o paskui aplankėme ir Kauną. Kaune mus sutiko pirmas nepasisekimas. Befotografuojant mums Kauną iš Aleksoto kalno kaip iš po žemės atsirado žandaras ir nugabeno mus visus pas miesto komendantą.Tačiau nieko ypatingai blogo mes ten nepatyrėme, nes pasirodė, kad komendantas buvo dėkingas mano tėvui už asmeninį patarnavimą Šiauliuose. Todėl jis mus visus pavaišino pietumis ir atleido laisvus, tik pareikalavo grąžinti visas klišes su Kauno ir apylinkių vaizdais. Mat Kauno tuomet būta tvirtovės, ir jokios fotografijos čia negalėjo būti daromos be vyriausybės žinios. Iš Kauno geležinkeliu nuvykome į Vilnių, su kuriuo neblogai susipažinome. Čia irgi susipažinome su vienu kitu lietuviu veikėju. Iš Vilniaus dar nuvykome į Trakus aplankyti lietuvių kunigaikščių pilies griūvėsių, o iš ten jau išsiskirstėme į namus. Per šitą ekskursiją iš kurios pasiliko geriausi įspūdžiai ir atsiminimai, turėjau progos įsitikinti, kiek panašios ekskursijos yra naudingos visais atžvilgiais: ir sveikatos, ir aktyvumo auklėjimo, ir išsilavinimo, ir krašto pažinimo bei jo meilės atžvilgiu.“.....

    „Vyresnybė, patyrusi sąmoningą mokinių nusistatymą, ėmė daryti represijas. Šituo atžvilgiu ypatingai pasižymėjo mūsų direktorius Jakuškevičius, kuris buvo ne tiek pedagogas, kiek policijos valdininkas. Baigdami gimnaziją buvome nutarę padaryti jam demonstraciją. Jam išdalinus mums brandos atestatus ir pradėjus kalbėti į mus...., mes nebeklausėme toliau jo prakalbos ir visi urmu išbėgome pro duris.“

    „Į įvykusią tomis dienomis Šiaulių apylinkėje lietuvių gegužinę važiavome jau be baimės. Atsimenu dar, kad gegužinė buvo itin gyva ir susieta su Lietuvos klausimo svarstymu. Nepriklausomos Lietuvos perspektyvos jau buvo numatomos. Dar šiek tiek atsimenu kan.Tumo, inž. Stepo Kairio ir Sirutavičiaus kalbas. --- Rudenį tais pačiais (1905) metais teko išvažiuoti į Maskvą“. (Cituota iš [II.3.]. Šių St.Šalkauskio atsiminimų svarbesnės ištraukos pažodžiui perspausdintos J.Ereto knygoje „Stasys Šalkauskis“ leidykla „Ateitis“, 1960 m. p. 12-17 iš kur jas ir paėmiau. Kalba netaisyta – J.Š.)

    Studijos Maskvoje ir Samarkande, darbas Samarkande

    Studijuoti teisės ir ekonomikos St. Šalkauskis kartu su broliu Kaziu išvyko į Maskvos universitetą 1905 m. rudenį. Toks studijų pasirinkimas atrodo kiek keistas ir mažai derinasi su tolimesne St.Šalkauskio veikla. Šalkauskio biografai pav. J.Eretas tuo klausimu daro įvairias prielaidas [ž. III,2., p. 19-20). Pats St.Šalkauskis tokį savo apsisprendimą aiškina taip: „Jau būdamas teisių fakultete, gyvai domėjausi Istorijos-filologijos fakulteto mokslais. Teisinius ir ekonominius mokslus ėjau su viltimi, kad galėsiu grįžti Lietuvon ir dirbti čia tą ar kitą darbą. Tuo tarpu istorijos-filologijos mokslai nesudarydavo Lietuvoje jokios aiškios perspektyvos; dažniausiai tų mokslų specialistai priversti buvo likti Rusijos gilumoje.“ [II. 9.]. Maskvos universitete studijavo porą metų ilgiau negu buvo įprasta. Tam buvo keletas priežasčių. Apie tai jis pats rašo [II. 3. cituota pagal III. 3.) , pirma, kad Maskvos universitete jis pateko „į tokią revoliucinę nuotaiką, kurioje joks rimtas mokslas nebuvo galimas “ Kitoje vietoje jis atvirai pasisakė „pirmoje savo buvimo universitete pusėje maža teko studijuoti dėl tuo metu viešpatavusios studentijoje revoliucinės nuotaikos ir nuolatinių streikų“ Ir dar priduria „mokslui apskritai mažai buvau atsidėjęs“, nes „nedaug tebuvau susidomėjęs savo fakultetiniu mokslu“. Antra – dėl paaštrėjusios tuberkuliozės St.Šalkauskis savo tėvo buvo išsiųstas į Samarkandą, kurio klimatas leido St.Šalkauskiui sėkmingai ligą įveikti. Gyvendamas Samarkande St.Šalkauskis studijavo savarankiškai ir tik važinėjo į Maskvą laikyti egzaminų ir sutvarkyti kitų su studijomis susijusių formalumų.

    Tačiau jau pirmaisiais studijų metais Maskvoje pasireiškė jo susidomėjimas filosofija. St.Šalkauskis Maskvoje buvo įstojęs į Religinę-filosofinę Vladimiro Solovjovo atminimo draugiją, kur pirmą kart susipažino su jo filosofija. „Ji remdamasi šio rusų filosofo idėjomis, atstovavo socialinės krikščionybės linkmei. „Visa tai man buvo ir nauja, ir sykiu gerai atitiko mano dvasinius pareikalavimus“. „Nors tai buvo Dievo ieškotojų pravoslavų draugija, niekada neteko katalikui St.Šalkauskiui patirti „nei siauro užsisklendimo savo tarpe, nei neapykantos kitatikiams“ [III.3. ir II. 3.]. Tai vėliau turėjo įtakos renkantis disertacijos temą. Maskvoje susidraugavo su Ramūnu Bytautu, su kuriuo intensyviai diskutavo pasaulėžiūros ir filosofijos klausimais. Nors jų pažiūros diametraliai skyrėsi, nes R.Bytautas buvo tikėjimo atžvilgiu indiferentas ir aušriniečių liberalinio judėjimo ideologas. Tačiau tai netrukdė jų artimai draugystei. R.Bytautas bus paskatinęs St.Šalkauskį užsiimti filosofijos terminijos klausimais, ką jis tęsė beveik visą gyvenimą. „Savo terminologijos studijos [II.2.] įžangoje St.Šalkauskis aiškiai pareiškė, kad šio darbo „tiesioginis įkvėpėjas“ yra „atgailėtinai anksti pasimiręs“ R.Bytautas – „brangus mano draugas iš Maskvos universiteto“. Yra išlikęs ir R.Bytauto laiškas St.Šalkauskiui (1913.X.5) (III. 3.), kuris liūdyja jų artimą bičiulystę. Tokia įmanoma buvo įmanoma, nežiūrint jų priešingų pasaulėžiūrų, tik didelės abipusės tolerancijos dėka.

    Maskvoje 1910 m grįžęs baigti laikyti likusius egzaminus, St.Šalkauskis susipažino su Pr.Dovydaičiu, kuris paskatino St.Šalkauskį rašyti į jo redaguojamą „Ateitį“. Dar Maskvoje St.Šalkauskis išvertė savo nuo gimnazijos laikų mėgiamo prancūzų eseisto Ernesto Hello (1828-1885) kelis straipsnelius ir išspausdino Ateityje [II. 1. ir 2.], kur pasirodė ir kiti jo vertimai „Vienas būtinai reikalingas dalykas“ antrajam „Ateities“ Nr [II. 1.]. Vėliau, jau gyvendamas Samarkande Šalkauskis siuntė eilę savo rašinių į „Ateitį“ ir taip tapo faktiškai ateitininku. Anksčiau, dar pirmaisiais studijų Maskvoje metais jis priklausė Lietuvių studentų draugijai, kur sekretoriavo ir skaitė keletą referatų. Juose pateikė „bendrą lietuvių studentų nusistatymo ir idealų kritiką“...kadangi “dauguma lietuvių studentų ėjo įprasta rusų studentų linkme: pozityvizmo, laisvamaniškumo ir marksizmo“.. ir dar Šalkauskis išsako savo reakciją į paplitusias studentų nuotaikas “griaunamasis nusistatymas ir netolerantiškumas atžvilgiu į kitaip manančius visada keldavo manyje pasibaisėjimo nuotaiką.“ Tačiau St.Šalkauskis tada nesiėmė “padaryti iš tos kritikos kokių nors praktinių išvadų“ [II.3.]. Praktines išvadas padarė Pr.Dovydaitis, organizuodamas apie „Ateities“ žurnalą ateitininkų judėjimą. Dovydaitis su tokio judėjimo planais supažindino St.Šalkauskį, tuo jį labai nudžiugindamas. St.Šalkauskis Pr.Dovydaičiui rašė, ką pastarasis cituoja savo vėlesniuose atsiminimuose [IV. 1.]: „buvau maloniai nustebęs ir ėmiau Tavimi domėtis ir prie Tavęs artintis, kaipo prie naujo sąjūdžio įkvėpėjo ir vado“. Dovydaitis kalbino St.Šalkauskį bendradarbiauti jo pradedamam leisti „Ateities“ žurnale. Dar Maskvoje St.Šalkauskis vertė eseisto Ernesto Hello ir V.Solovjovo straipsnelius ir išspausdino Ateityje [II. 1. ir 2.].

    Studijos St.Šalkauskiui gyvenant Samarkande, ir negalint dalyvauti universiteto užsiėmimuose – paskaitose, pratybose ir seminaruose buvo visiškai savarankiškos ir žymiai sudėtingesnės. Todėl jos užėmė daugiau laiko ir dalis egzaminų liko neišlaikyta. Todėl 1911 m. balandžio mėnesį St.Šalkauskis grįžta į Maskvą. Čia jis išlaikęs visus likusius egzaminus ir pristatęs bei apginęs diplominį darbą „Apie ūkio reformą Turkestane“ tų pat metų rudenį gauna teisininko diplomą. Baigęs universitetą jis grįžta į Samarkandą gyventi, dirbti ir toliau stiprinti sveikatą.

    St.Šalkauskis dirba Komerciniam banke juriskonsultu ir kai kada eina prisiekusio advokato padėjėjo pareigas. Tačiau teisininko profesija greit nusivilia. Pirmos jo pralaimėtos bylos jam parodė, kad „teisė nesugeba apginti teisingumo“. Jis pasijuto neesąs „dar baigtas žmogus“, nors ir „labai lengva žmogui baigtis pilkose gyvenimo pelkėse“ [II.5.]. Jis vis intensyviau ima domėtis filosofija. 1913 m. pradeda susirašinėti filosofijos klausimais su Adomu Jakštu-Dambrausku ir rašyti didesnės apimties veikalą „Bažnyčia ir kultūra“, kurį dalimis spausdina Ad.Jakšto redaguojamoje Draugijoje. Ši studija buvo pilnai išspausdinta Draugijoje 1913 -1914 m. ir A.Dambrauskas šį St.Šalkauskio darbą labai teigiamai įvertino. Tai padėjo A.Jakštui išrūpinti JAV katalikų draugijos „Motinėlės“ stipendiją filosofijos studijoms užsienyje. Šis pirmasis St.Šalkauskio veikalas žymiai vėliau buvo atspausdintas ištisai jo Raštų III tome [I. 1.]. Deja, Motinėlės stipendija prasidėjus I-jam pasauliniam karui St.Šalkauskis pasinaudoti negalėjo. St.Šalkauskis vis vien buvo pasiryžęs vykti Šveicarijon ir Friburgo universitete studijuoti filosofiją. Jis nuvyko į Petrapilį, kur 1815 m. buvo organizuojama Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jos pirmininku tapo Martynas Yčas, o jo pirmuoju padėjėju buvo Stasio Šalkauskio brolis Kazys, dirbęs šios draugijos centriniame komitete. Jis padėjo gauti St.Šalkauskiui paskyrimą šios draugijos centrinio komiteto įgaliotiniu Šveicarijai. Leidimą išvykti iš Rusijos į Vakarus St.Šalkauskis gavo tik 1915 m. gale ir negaišdamas juo pasinaudojo. Šveicariją St.Šalkauskis pasiekė po pavojingos karo metu 18-kos dienų kelionės sausuma ir jūromis. Jis vyko per Suomiją, Švediją, kur Sokholme susitiko su kun. Juozu Tumu-Vaižgantu ir iš Amerikos atvykusiu dr.Jonu Šliūpu. JAV spaudoje pastarasis paskelbė, kad jau surado būsima Lietuvos universitetui filosofijos profesorių, nors šis dar filosofijos studijų nebuvo pradėjęs. Toliau St.Šalkauskis keliavo per Oslą, Londoną, Paryžių kol pasiekė Berną Šveicarijoje. Friburgo universitete jau buvo susirinkęs nemažas lietuvių studentų būrelis, kuris St.Šalkauskiui atvykus dar prasiplėtė. Savo apsisprendimą vykti Šveicarijon studijuoti filosofijos St.Šalkauskis laiške kun.J.Tumui motyvavo taip : „Aš iš pačios Azijos širdies skubėjau atvykti Europon, kad savo tautiečių tarpe rasčiau tikrų draugų ir bendromis pajėgomis tarnaučiau šventajam tėvynės darbui.“ (II.6.)

    Studijos Šveicarijoje

    Atvykęs į Šveicariją St.Šalkauskis negalėjo iš karto atsiduoti mokslo studijoms. Jam teko dirbti pagal paskyrimą atstovu Lietuvių Centriniame Komitete Lietuvos karo aukoms šelpti. Šį komitetą įsteigė Lietuvių Studentų draugija „Lithuania“ Lozanoje, kuri yra 50 km nuo Friburgo. Jo vadovu ir veikliausiu nariu buvo kun. Antanas Steponaitis. Dėl karo veiksmų Vokietijoje atsidūrė apie 13000 lietuvių karo belaisvių. Energinga šio komiteto veikla ne vieną lietuvį – belaisvį išgelbėjo nuo bado, ligos ir mirties (III.2.). Šiame komitete St.Šalkauskiui teko susidurti ir su pradedančiais savo veiklą lietuviais – politikais, tokiais, kaip kun.Juozas Purickis (1883-1934), manęs, kad vokiečiai laimės karą ir palaikęs glaudžius ryšius su Vokietija. Kita savotiška asmenybė buvo Juozas Gabrys-Paršaitis (1880-1951), veikliai siekęs Lietuvos nepriklausomybės ir įsteigęs Lietuvos informacijos biurą, kuris kaip ir minėtas komitetas irgi įsikūrė Lozanoje. Jis sirgo didybės manija ir užsienyje prisistatydavo kaip „kunigaikštis de Garliava“. Operavo didelėm pinigų sumom ir jas naudodamas neskyrė savo asmeniškų ir Lietuvos reikalų. Buvo įtariamas, kad esąs santarvės agentas. Tokiomis asmenybėmis pasipiktino ir J.Eretas ir St.Šalkauskis, apie ką neminėdamas pavardžių labai liūdnai ir kritiškai laiške kun. j.Tumui yra atsiliepęs (žiūr. žemiau.). Dirbdamas įgaliotiniu St.Šalkauskis tobulino savo prancūzų kalbą ir visapusiškai ruošėsi studijoms, kurias pradėjo Friburgo universitete 1916-tųjų metų rudenį.

    Studijoms pasirinko kelias specialybes: pagrindinė studijų šaka buvo filosofijos sistema, o šalutinės – filosofijos istorija ir pedagogika (III.3.) Tokį pasirinkimą St.Šalkauskis vėliau paaiškino laiške kun J.Tumui: „... visur brėkšta mintis bei rūpesnis, kaip pastačius prieš netikusios politikos pakraipą lemtą auklėjimo jėgą. Prie šitos rūšies priklauso ir mano planai apie Lietuvos edukaciją. Tuo tikslu drauge su filosofija einu čia ir pedagogikos mokslą “ (II.6.p.431). Apie savo darbus tik neseniai pradėjus studijas universitete St.Šalkauskis tėvams 1917 IV 21 rašo: „Prancūzų kalbos kursą, pateiktą vokiškai, jau užbaigiau. Dabar kartoju vokiečių kalbą prancūziškai. Tačiau tai nereiškia, kad nors vieną iš tų kalbų moku patenkinamai. Kalbėti galiu jau abiem kalbom, nors sunkiau sekasi su prancūzų kalba, nes dar nepraėjo šeši mėnesiai, kai pradėjau rimtai mokytis šios kalbos. Jau ėmiausi versti į prancūzų kalbą darbą, kurį ruošiu spaudai: „Au mileu de deux mondes“ („Dviejų pasaulių takoskyroje ) arba „Essai syntetyque sur le probleme de la civilizacion nationale en Lithuanie“ („Sintetinis Lietuvos tautinės civilizacijos problemos tyrimas“ – vert. J.Š.). Šia tema praeitų metų gale turėjau dvi paskaitas vietinėje draugijoje ‚Lithuania“. Dabar šį darbą apdoroju detaliau rusų kalboje ir verčiu tuo pat metu į prancūzų kalbą, o po to su mokytoja nagrinėjame tą vertimą. Tuo būdu turiu galimybę apjungti kalbų mokymąsi su tuo tikslu kurio siekiu. “ (II.7. 3 laišk.) Matome, kad šalia pagrindinių studijų St.Šalkauskis mokosi lygiagrečiai dviejų kalbų ir tuo pat metu rašo bei verčia nemažos apimties knygą apie Lietuvą ir jos kultūrą (I. 2.). Šioje knygoje pirmą kartą pateikiamas Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja, kaip lietuvių kultūros siektinasis idealas. Ši idėja ne visų buvo tinkamai suprasta, kas sukėlė gyvas diskusijas, o kai kada net aštrią kritiką. St.Šalkauskis studijų metais buvo pradėjęs rašyti su kun. A.Viskanta dar vieną knygą „Religingoji Lietuva“, kurią St.Šalkauskis parašė beveik vienas. A.Viskantai atsisakius parodyti galutinį rankraštį St.Šalkauskiui prieš duodant į spaudą, jis šią knygą atspausdino vien savo pavarde.

    Draugų ir bendraminčių Šalkauskis Friburge tikrai surado „Lithuania“ lietuvių studentų draugijoje, kur kartais skaitydavo paskaitas dėstydamas savo naujas mintis. Ypač susibičiuliavo su kiek vėliau atvykusiu į Friburgą Kaziu Pakštu, būsimuoju Lietuvos universiteto geografijos profesorium. Jau turintis visuomeninio darbo patirtį Amerikoje, Pakštas pradėjo su St.Šalkauskiu intensyviai diskutuoti įvairias naujas idėjas ir veiklos planus. Taip gimė Romuvos judėjimo sumanymas. Iš kai kurių „Lithuania“ draugijos narių-bendraminčių su Šalkauskiu ir Pakštu priešakyje jau pradėjo formuotis „Romuvos“ kuopelė, turėjusi duoti pradžią naujam “Romuvos“ judėjimui Lietuvoje. Taigi St.Šalkauskio viltis „... rasti tikrų draugų .... šventajam tėvynės darbui“ iš dalies pasitvirtino, bet iš kitos pusės pasireiškus karjerizmo tendencijoms, toliau Šalkauskis prideda „... o tuo tarpu likimas kiek skaudžių apsivylimų lėmė patirti...“ Apsivylimui būta realaus pagrindo, kurį Laiške kun. J.Tumui (II.6. 2.laišk.) St.Šalkauskis apibrėžia taip: „Kol buvome turėję vieną bendrą visiems svetimą priešą, mūsų tarpe buvo visados .... vienybė, bet dabar, kai atėjo laikas nuskinti pirmąsias mūsų kovos išdavas, mumyse prabilo įvairūs instinktai, kurie ne vieną iš mūsų ragina naujame gyvenime srėbti gėrybių pilna burna.“ Tačiau toks, kaip jis pats apibūdina, „pesimistinis optimizmas“ nors leidžia įvertinti neigiamus reiškinius, bet neatgraso nuo įtempto ir kūrybingo darbo studijuojant ir ruošiant ateities darbų planus.

    Dr.Juozas Girnius savo trumpoje, bet reikšmingoje St.Šalkauskio kūrybos ir veiklos apžvalgoje [III. 3.] pateikia ištraukas iš St.Šalkauskio asmeninių dienoraščių, rašytų nuo 1918.IX.5 iki 1919.XII.28, iš kurių matome, kokius tikslus St.Šalkauskis kėlė savo ateičiai ir kaip kryptingai save jiems ruošė. „Žinau, kad likimas man skiria uždavinius, kuriuos tik su Apvaizdos pagalba tepajėgsiu išpildyti“ (1919.IV.15). Deda viltis į jaunąją kartą „Apskritai dabarties karta savo daugumoje yra pagedusi, ir sunku man su ja susitarti. Ji nesupranta manęs, gi aš jaučiuosi jų tarpe visai ne savo gaivale. Tikiuosi galėsiąs susitarti su jauniausiąja karta, kuriai teks man vadovauti. Jai noriu pašvęsti visus savo darbus, jai norėčiau tarnauti, iš jos laukiu pasitikėjimo ir pritarimo savo idealams“ (1918.IX.11). Tiems uždaviniams vykdyti Šalkauskis matė reikalo susitvarkyti su savo charakterio trūkumais, ką dienoraštyje sau primena: „Pirma reikia man pačiam susitvarkyti, kad neįnešti sumišimo į jaunąsias kartas. Reikia nugalėti savyje svyravimus, kurie kyla iš būdo trūkumų ir dar nenusistovėjusių pažiūrų. Dienoraštyje prisipažino, kad „lygiai stipriai veikia mano savimeilė ir žmonių baimė, o kartu palinkimas teisti savo artimus“ (1919.XII.28). „Savo artimus turiu patraukti prie to paties tikslo pavyzdžiu ir meile. Juo didesnį turiu atlikti uždavinį, juo mažiau privalau turėti savimeilės“ (1919.IV.14). Kas bendravo su St.Šalkauskiu dar studijų metais ir jam grįžus į Lietuvą, manė kad jo santūrus išlaikytas būdas ir pagarba kiekvienam žmogui yra jo prigimtos savybės. Niekas nepagalvojo, kad tai sunkios kovos su savo trūkumais ir nuolatinio darbo su savimi rezultatas. Kaip rašė dienoraštyje, šiame darbe jam daug padėjo intensyvi religinė praktika.

    Dar nebaigęs studijų rankraštyje „Pageidaujami darbai“, pažymėtu data 1919 05 06 St.Šalkauskis sudaro savo būsimų darbų planą iš 21-os temos, apimantį beveik visas filosofijos sritis ir jau pradėtų nagrinėti temų tolimesnį išvystymą. Po septynių metų jau grįžęs į Lietuvą ir susipažinęs su lietuvių visuomenės ugdymo problemomis jis tą planą pakoreguoja daugiau dėmesio skirdamas pedagogikai (edukologijai), kaip svarbiausiai Lietuvos ateities krypčiai (II. 8.).

    Baigdamas studijas St.Šalkauskis jau pateikė universitetui užbaigtą disertaciją „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“, kurią Friburgo universitetas priėmė 1919 kovo 28 d. Disertacijoje Šalkauskis įrodė, kad V.Solovjovo filosofijoje įvesta pasaulio siela, yra dirbtinė antropomorfinė ir panteistinė sąvoka kuriai realybėje negali būti jokio atitikmens. Po metų 1920 kovo 12 d. jis išlaikė ir visus doktorato egzaminus. Jo disertacijos vertintojai ir egzaminatoriai buvo filosofas prof. Marc de Munnynck (M. de Menenkas), turėjęs St.Šalkauskiui didžiausios įtakos, ir pedagogikos profesorius Eugene Devoud (E.Devu). Filosofijos daktaro laipsnis St.Šalkauskiui buvo pripažintas su atžymėjimu magna cum laude. Taigi, jau ankstyvą 1920 m. pavasarį St.Šalkauskis galėjo grįžti į Lietuvą kaip jaunas filosofijos daktaras.

    Visą studijų laikotarpį silpnos sveikatos St.Šalkauskis dažnai sirgo, buvo priverstas nuolat gydytis ir ilsėtis, o taip pat turėjo neretai pasikartojančias migrenas, kurios labai trukdė darbui. Šiomis aplinkybėmis tik išskirtiniai gabumai, nepaprastai stipri valia ir griežta darbo ir poilsio sistema jam leido per penkis metus baigti trijų specialybių studijas, parašyti du veikalus, disertaciją ir išlaikyti visus daktarato egzaminus. Su tėvo sveikatos problemomis ir geležine jo darbo ir poilsio sistema ir man vaikystėje teko susipažinti. Todėl tai, kad per penkis studijų metus sunkiomis karo sąlygomis ir dažnai trukdomas sveikatos sutrikimais jis tiek daug sugebėjo nuveikti, manęs visai nestebina.

    Grįžus į Lietuvą

    St.Šalkauskis grįžo į Lietuvą tinkamai pasiruošęs moksliniam darbui. Tačiau pedagoginės dėstymo praktikos jis dar neturėjo. Todėl pradėjo dėstyti logiką Kauno gimnazijose. 1920.VIII.19 St.Šalkauskis buvo pakviestas tų pat metų pradžioje įkurtų Aukštųjų kursų lektoriumi, kur paskaitas pradėjo skaityti 1921 m. pradžioje. 1922 m. buvo paskirtas docentu o kiek vėliau tais pat metais – ekstraordinariniu profesoriumi, o 1928 – ordinariniu profesoriumi. Jis dėstė universitete nuo 1921 iki 1940 m. – taigi visus 20 savo darbingo gyvenimo metus. Jo mokslinis darbas buvo glaudžiai susijęs su dėstymu nes visus savo kursus ruošdavo originalius, mažai naudodamasis dėstomo dalyko literatūra, nors su ja buvo gerai susipažinęs. St.Šalkauskis savo gausius kursus parašydavo ir paskaitose juos skaitydavo iš parašyto teksto. Kiekvienais metais juos paržiūrėjęs atnaujindavo ir patobulindavo. Tik dalis jo kursų ar jų santraukų buvo spausdinama. Dauguma liko rankraščiuose ir tik išlikę po karo buvo atspausdinti St.Šalkauskio Raštuose 1990 – 2012 m., kurių šiais 2012 m. turėtų išeiti paskutinis 9-sis tomas. Pagrindiniai St.Šalkauskio skaitomi Teologijos-Filosofijos fakultete *kursai buvo: Filosofijos įvadas [I. 10.], Mokslinio darbo metodika [I. 11.], Kultūros filosofija [I. 12.], *Logika [I. 13.], Pedagogika [I. 14.].

    St.Šalkauskis kaip profesorius sulaukė savo klausytojų išimtino dėmesio ir pagarbos. Tai apspręsdavo ne tik kruopščiai paruoštos ir įtaigiai skaitomos, nors ir nelengvos suprasti, jo paskaitos, bet ir draugiškas, dėmesingas santykis su studentais. Apie St.Šalkauskio skaitomas paskaitas ir jo asmenį buvę jo studentai taip atsimena: „Į paskaitą profesorius ateidavo „nuolankus, tarsi į šventyklą“ (kun.J.Petrėnas). Didesnei auditorijai jis stovėdamas kalbėjo. Tokiais atvejais jis prisilaikydavo už pulto šono, nes dėl silpnų kojų dažnai svyrinėdavo.... Atėjęs mažais smukiais žingsniais, profesorius sveikinančiu žvilgsniu apmesdavo auditoriją... iš švarko kišemės ištraukdavo paskaitos tekstą, švelniai ranka išlygindavo lapus ir ramiu tonu pradėdavo skaityti.“pati jo iškultivuota išvaizda, jo apkirpti ūseliai ir nusmailinta barzdelė lygiai kaip ir jo laikysena, kalbėjimo tonas, studento traktavimas įkvėpdavo jam didelės pagarbos ir meilės. Auditorija klausėsi ištempusi ausis. Girdėdavai jo žodžius, lyg kokio su žeme mažai ką bendro turinčio išminčiaus mokslo (Z.Ivinskis)“ [III. 2.]. Paskaitos buvo taip logiškai sąryšingai parašytos, kad praleidus paskaitos vidury vieną kokią mintį, kaip atsimena dauguma jo klausytojų, tolesnė paskaitos tąsa tapdavo nebesuprantama. Turėdamas silpnus plaučius ir su tuo susietą silpną balsą St.Šalkauskis pas specialistus užsienyje konsultavosi siekdamas sustiprinti savo balsą ir pagerinti dikciją. Tam tikslui kasdien atlikdavo specialius pratimus ir pasiekė, kad nekeldamas balso ir ramiai kalbėdamas buvo gerai girdimas ir suprantamas net auditorijos gale. Jei besidomintis dėstomu dalyku studentas St.Šalkauskiui užduodavo kokį, kad ir daugiau ar mažiau sudėtingą klausimą, tai profesorius aukodavo savo taip taupomą darbui laiką, kad studentui žodžiu ar laišku į tokį klausimą išsamiai atsakyti. „Turėjo savo gerbėjų Šalkauskis ir provincijos gimnazijose. Vienas jų buvo dr.Juozas Girnius (Boston,Mass), kuris rašo: „Dar anksčiau, esant gimnazijoje, bundąs filosofinis interesas buvo iškėlęs man blogio kilmės klausimą... : kaip išaiškinti blogio kilmę, nedarant Kūrėjo už jį atsakingu? Šovė galvon vaikiškai įžūli mintis paprašyti atsakymo iš universiteto filosofijos profesorių, ir būtent iš kelių,kad galima būtų paskiau atsakymus svarstyti. Atsakė vienas St.Šalkauskis, ir atsakė rimtu, išsamiu laišku. Tai vienas iš atvejų pailiustruoti, kaip jis rimtai ėmė kiekvieną klausimą ... ateidamas su savo pagalba ne tik ten, kur jos reikėjo, bet ir ten, kur būtų buvę pagrindo nesigaišinti.““ [III. 2.]. Šalkauskio studentams didelės lavinamosios ir ugdomosios reikšmės turėjo jo vedami seminarai ir pratybos. „Net menkame referate Šalkauskis rasdavo ką nors teigiama ir tai *iškeldamas neleisdavo nusiminti nė patiems silpniausiems studentams ... jei pasitaikydavo stipresnis *referatas, tai atitinkamai kietesnis būdavo ir vertinimas, kad nebūtų pagundos keltis į *išdidumą“....primindamas, kad „Iš ko daugiau laukiama, iš to daugiau ir reikalaujama“ [III. 3. p. 71]. Jis veikdavo savo klausytojus ne tik tiesiogine pedagogine veikla, bet ir asmeniniu pavyzdžiu ir visa savo neeiline asmenybe.

    Dar studijų Maskvoje metais diskutuodamas su anksti mirusiu savo draugu Ramūnu Bytautu Šalkausis susidomėjo filosofinės terminologijos klausimais, kuriuos kėlė R.Bytautas. Vėliau šiuo klausimu St.Šalkauskis daug dirbo. Apie St.Šalkauskio mokslinę veiklą jo artimiausias draugas K.Pakštas rašo „Dvidešimt vaisingų darbo metų jis mokė tūkstančius jaunimo.Stambesnių knygų jis parašė apie tuziną, o rimtų straipsnių įvairiais kultūriniais klausimais jis davė mūsų spaudai didelę daugybę. Jis domėjosi lietuvių kalbos moksline pažanga, dalyvaudavo Lietuvių Kalbos draugijos posėdžiuose ir darbuodavosi lietuviškosios terminologijos komisijoje. Jam teko stambus nuopelnas pirmam sukurti lietuvišką filosofinę terminiją, duodant kartu lotyniškus, prancūziškus ir vokiškus atitikmenis.. Šis jo darbas mano manymu, iškelia lietuvių kalbą į eilę pačių kultūringiausių pasaulio kalbų, tinkamų subtyliam abstrakčiam galvojimui.“

    Tačiau šalia tiesioginio savo filosofinio beii pedagoginio darbo St.Šalkauskis buvo labai aktyvus ir visuomeninėje veikloje. Pirmas jo sumanymas, kuriam skyrė daug dėmesio ir pastangų, buvo „Ramuvos“ sąjūdžio sukūrimas. *Ši idėja kilo dar studijuojant Friburge, St.Šalkauskiui susitikus su K.Pakštu, kuris ją buvo atsivežęs iš Amerikos. Šalkauskis šia mintim labai susidomėjo ir ją savaip perdirbo. Julija Šalkauskienė šią idėją jau St.Šalkauskio konkrečiai suformuotą pristato taip: „mes Lietuvoje paruošime jaunų intelektualų kartą, kuri puoselėtų pilnutinį gyvenimą, taip pat ir tautinę kultūrą. Visas darbas turėtų remtis pasauliečių bei dvasininkų kartu sudaroma pusiau vieša „Ramuvos“ draugija ir būti skatinamas atitinkamo žurnalo. Kandidatai tai prasmingai misijai turėtų būti auklėjami elitinėje švietimo ir ugdymo įstaigoje, numatytoje įsteigti Raudondvario pilyje. Tai būtų gimnazija su licėjiniu kursu. Taigi ten prie Nemuno, istoriškoje vietoje, turėtų išaugti bent miniatiūriškas, lietuviškai nuspalvintas Oksfordas, kurį pirmiausiai turėtų išeiti Vilniaus bei Klaipėdos sričių ir užsienio lietuvių jaunimas. Toliau abiturientas turėtų baigti katalikų universitetą, o vėliau specializuosis Vakarų mokslo ar meno centruose.“ [III.1.].

    Kazys Pakštas ir Karolis Dineika bei dar keletas bendraminčių karštai palaikė šį St.Šalkauskio sumanymą. K.Dineika jau senatvėje man pasakojo, kaip jis kartu su Šalkauskiu pasisamdę vežiką pavasarį, *lakštingaloms čiulbant, važiavo į Raudondvarį apžiūrėti aplinkos būsimai „Ramuvos“ kolegijai. K.Pakštas šiam sumanymui pritarė ir pritaikė jam dar Friburge Šalkauskio sukurtą šūkį „Ir nupinsime iš brangios tėvynės gyvą dainelę, ir padarysime iš jos pasigėrėjimą amžiams“. Gavęs iš Amerikos lietuvių materialinę paramą šiai iniciatyvai, St.Šalkauskis nieko nelaukdamas pradėjo leisti „Romuvos“ žurnalą. [I. 4. ir 5.]. Abu „Romuvos“ numerius Šalkauskis pats didele dalimi ir prirašė. Pirmą No jis prirašė pilnai. „Įkurtuvių pratartyje“ Šalkauskis rašė: „ Būdama tautinės lietuvių kultūros reiškėja, senovės Ruomuva buvo tuo pačiu visuomenės ir religijos autoritetu. Ilgainiui prasidėjus kultūrinei diferencijacijai, Lietuvoje atsirado atskirų valstybės ir Bažnyčios organų, kurie ėmė kėsintis ant Ruomuvos autoriteto. .... Toje kovoje Ruomuva prarado ne tik visuomenės ir religijos autoritetą, bet daug ir kultūrines savo teises. Ruomuvos aukuras buvo suardytas, ir paskutiniai žarijos likučiai nuėjo su vėjais. Tačiau jie neužgeso visiškai laikų pelenuose. Tautos dvasia saugojo juos šeimynos gabijoje, kad sukurtų iš jų šventąją ugnį tautinio atgijimo valandą.“ [I. 4. p.5-6]. „Redakcijos žodyje“ Šalkauskis rašo: „Žodis yra tiesos reiškėjas. Kaip toks jis reiškiasi stilium. O stiliaus dėsnis, pasak Hello yra šitoks „Žmogus privalo gyventi tiesoje; mąstyti, kaip gyvena; kalbėti, kaip mąsto “ Pagrindinė „Ruomuvos“ kūrėjų stiliaus norma: „jų žodis neprivalo skirtis nuo jų gyvenimo.“ Šalia programinių straipsnių „Ruomuvos Pradmens“ ir „Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda“ Šalkauskis pirmajame numeryje pateikia savo vertinamo E.Hello biografiją ir keletą jo straipsnių vertimų pasirašydamas pseudonimu Salduvos Žynys.

    Antrajame „Romuvos“ numeryje St.Šalkauskis pateikia savo filosofijos profesoriaus M. de Munnynck‘o prakalbą, pasakytą laiminant Friburgo „Lithuania“ draugijos vėliavą. Tęsia „Pirmąsias Atžalas“ straipsniu „Tautinės civilizacijos problema Lietuvoje“, įdeda K.Pakšto straipsnį „Baltijos Pajūris – Būsimosios Civilizacijos centras“. Atspausdina dar porą savo straipsnių „Pilnutinio ugdymo gairės“ ir „Pirmutinės Prielaidos Visuomeninei Kritikai Lietuvoje“ ką papildo dviem E.Hello straipsnių Pieš kritiką vertimais ir dviejų Pr.Dovydaičio vertimais iš vokiečių kalbos apie Dante, jo mirties 600 m. sukaktuvėms. Nutrūkus paramai iš Amerikos „Romuva“, apsiribojusi tais dviem numeriais, nustojo eiti. Romuvos judėjimas platesnėje lietuvių visuomenėje ir valdžioje irgi nesulaukė pritarimo, nes jai atrodė, kad besikuriančiai Lietuvai yra daug skubesnių ir svarbesnių uždavinių. Tai buvo pirmas, bet deja – ne paskutinis Šalkauskio apsivylimas Lietuvos visuomene.

    Nepavykus įkurti Romuvos sąjūdžio, St.Šalkauskis atsigręžė į jau susikūrusias idealistinės pakraipos organizacijas – visų pirma į Ateitininkus ir Skautus. Su ateitininkais St.Šalkauskis jau buvo susirišęs bendradarbiaudamas dar prieš pirmąjį Pasaulinį karą Dovydaičio redaguojamoje Ateity. Šalkauskio dėmesį atkreipė su Nepriklausomybės pradžia pradėję organizuotis skautai. Jų Baden-Powell‘io sukurti jaunimo ugdymo ir ugdymosi principai patraukė Šalkauskio, kaip pedagogo dėmesį. Susirišęs su skautų pradininku Lietuvoje Petru Jurgelevičiumi (Jurgėla) Skaitė jiems paskaitas ir dalyvavo redaguojant lietuviškąją skautų statuto versiją, pateikęs jai eilę pasiūlymų. Jurgelevičius dedikavo St.Šalkauskiui vieną iš pirmųjų skautų leidinių savo parašytą knygelę „Lietuvos Ateitis“ prierašu ant jos: „Kilniausios idėjos skelbėjui, Skautijos Draugui prof.Šalkauskiui – autorius. 1926, Kaunas“. Tais pat metais St.Šalkauskis atspausdino straipsnį „Skautai ir pasaulėžiūra“ [II.10.], išplėtęs savo referatą, skaitytą 1926 balandžio 8 d. Lietuvos skautų brolijos kursuose Kaune. Šalkauskio nuomone „skautizmas stengiasi atitaisyti tai, ką ardo dabartinio kultūringo gyvenimo aplinkybės“ [II.11].

    Tačiau, pagrindinė organizacija, su kuria Šalkauskis bendradarbiavo visą buvo Ateitininkija. Pradžioje, kol 1930 m. ateitininkų veikla švietimo įstaigose buvo Švietimo ministro įsakymu viešai uždrausta, o skautai buvo suvalstybinti kaip tautininkų režimo rezervas, ateitininkai su skautais artimai bendradarbiavo, ką St.Šalkauskis aktyviai palaikė. Dar 1925 m. Šalkauskis, straipsnyje „Ateitininkų principai ir pareigos“ pagal pranešimą Jubiliejiniame Ateitininkų sąjungos kongrese 1925.08.12, rašė: „Skautai, kaip grynai praktinė drausmingo auklėjimosi organizacija, negali atstoti visos ateitininkų ideologijos ir visų jų siekiamų uždavinių; bet iš kitos pusės ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų būreliuose, negalės pakankamame laipsnyje visų tų teigiamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja ir kuriomis ne visada ateitininkai pasižymi. Todėl būtų visai tikslinga ir naudinga ateitininkams, kad į jų privalomas pareigas būtų įrašyta dar pareiga išeiti visas skautizmo pratybas, tarsi savo rūšies karo tarnybą, privalomą kiekvienam ateitininkui “ [II.11]. Ir tikrai, matyt šis kvietimas sulaukė atgarsio, nes iki 1930 metų apie 70% ateitininkų buvo kartu ir skautai.

    1927 m. vasarą Ateitininkijos Reorganizacinėje konferencijoje St.Šalkauskis buvo išrinktas Ateitininkų Federacijos vyriausiuoju vadu, o Pr.Dovydaičiui buvo suteiktas garbės vado vardas. Prasidėjo St.Šalkauskio trijų metų aktyvios veiklos ateitininkų organizacijoje laikotarpis. Pirmiausia Šalkauskis įgyvendino dar 1925 m.iškeltą mintį, kad ateitininkiją turėtų sudaryti trijų autonomiškų organizacijų – moksleivių, studentų ir mokslus baigusių sendraugių federacija. Ką netrukus ir įgyvendino. Visus savo raštus ateitininkų ideologijos, veiklos ir uždavinių klausimais sujungė į vieną nuoseklią „Ateitininkų ideologiją“ [I. 6.]. Į ateitininkų ideologiją Šalkauskė įtraukė pirmame skyriuje ir ankstyvesnius „Romuvos pradmenis“, kaip „Paruošiamuosius ideologinius formulavimus“ . Toliau St.Šalkauskis apibrėžia ateitininkų organizaciją, kaip „mokslą einančio lietuvių katalikiško jaunimo federacija, besinaudojanti moraline bei materialine pagalba savo sendraugių, kurie, atitinkamai susiorganizavę, realizuoja savo gyvenime ir veikime ateitininkų ideologiją ... Ateitininkų judėjimas ir savo kilme ir uždaviniais yra lietuvių tautai antrasis, būtent dvasinis atgimimas....Todėl ateitininkas turi būti pasiryžęs, tarnaudamas sykiu Dievui ir Tėvynei, padėti visas pastangas vyriausiam savo principui realizuoti: visa atnaujinti Kristuje.“ [I. 6. Raštai p.52]. Pagrindinius ateitininkų principus Šalkauskis suveda į šešis skyrius, detaliai paaiškindamas kaip jie turi būti gyvenime realizuoti. Jie yra: 1. Katalikiškumas 2. Tautiškumas 3. Inteligentiškumas 4. Veiklumas 5. Šeimyniškumas ir 6.Visuomeniškumas. Tuos principus Šalkauskis ne kartą yra detalizavęs ir aptaręs ir Ateitininkų ideologijoje ir vėlesniuose savo darbuose bei straipsniuose. Po trijų metų aktyvios veiklos, kurios metu buvo suformuota nauja organizacijos struktūra ir smulkiai aptarti jos ideologijos principai, vadovavimą ateitinininkams St.Šalkauskis 1930 m. perleido K.Pakštui. Jis ateitininko vado pareigas buvo prisiėmęs tik vienai kadencijai, t.y. trims metams, kad tuo metu įvykdyti struktūrines organizacijos reformas ir suformuluoti ateitininkų ideologiją ir principus. Tačiau ir išėjęs iš ateitininkų vyriausio vado pareigų, kaip ir anksčiau jis rūpinosi ateitininkų reikalais ir spaudoje gvildeno principinius klausimus, susijusius su ateitininkų pasaulėžiūra ir veikla. [II. 12 – 15].

    Penkių dalykų dėstymo krūvis Šalkauskiui buvo per didelis. Tuo labiau, kad jis tuo metu norėjo susikoncentruoti pedagogikai ir tautos ugdymo reikalams. Todėl jis, siekdamas tą krūvį sumažinti, Filosofijos įvado ir logikos kursus 1933 m. perleido L.Bistrui, o Bendrąją mokslinio darbo metodiką ir Kultūros filosofiją nuo 1935 m. – A.Maceinai. Tuo metu St.Šalkauskis pradėjo rašyti daug straipsnių ugdymo ir pedagogikos klausimais ir tobulinti savo pedagogikos kursus.

    Paskutinis aktyvios veiklos penkmetis (1935 – 1940)

    Apie 1935 -1936 m. St.Šalkauskis pajuto, kad jo ir taip silpna sveikata eina blogyn. Matydamas tautininkų režimo ir „tautos vado“ kulto pražūtingas pasekmes jis Lietuvos ateitį vertino labai pesimistiškai. ( žiūr. šios svetainės skyrių „ĮŽVALGOS“) Todėl sukaupęs visas savo jėgas ieškojo būdų, kaip Lietuvai nuo jai gręsiančių pavojų galima būtų apsiginti arba bent juos sumažinti.

    Politinės St.Šalauskio pažiūros rėmėsi plačiai suprantama demokratija, kaip laisvės, lygybės ir brolybės idealų įgyvendinimu nepažeidžiant krikščioniškos etikos reikalavimų. Socialines problemas St.Šalkauskis siūlė spręsti korporatyvinės santvarkos principais. Jie reikalauja visose gyvenimo srityse kylančias socialines problemas spręsti kuriant profsąjungas, kuriose lygiomis teisėmis dalyvautų ir darbdaviai, ir dirbantieji. Turimo turto pranašumas netrėtų suteikti jokių privilegijų, nei didesnės valdžios atžvilgiu mažiau pasiturinčiųjų. Dar Leono XIII-jo enciklikoje „Rerum Novarum“ reikalavo kad turtingieji padėtų vargstantiems tuo mažindami socialinę atskirtį, kuria Lietuva dabar pirmauja Europoje.

    St.Šalkauskis pasmerkė 1926 m. gruodžio perversmą, kaip akivaizdų Konstitucijos ir demokratijos pažeidimą. Jis išbarė studentus-ateitininkus ir krikščionis demokratus prisidėjusius prie perversmo. Vėliau, po perversmo nusistovėjus vienpartiniam autoritariniam tautininkų režimui greit paaiškėjo, kad tie talkininkai nieko nelaimėjo. Priešingai krikščionys-demokratai, nors ankstyvesniuose rinkimuose buvo laimėję nepalyginamai daugiau balsų už tautininkus, iš valdžios buvo visai pašalinti, o ateitininkai 1930 m. švietimo įstaigose buvo visai uždrausti. St.Šalkauskis greit po perversmo jau 1927 m. su keliais bendraminčiais parašė pirmąjį laišką prezidentui A.Smetonai [II. 24, p. 534], kuriame reikalauja atstatydinti paskirtą ministrų kabinetą, laikytis Konstitucijos, paskelbti amnestiją ir aplamai atstatyti demokratinę santvarką. Žinoma šis raštas autoritarinio režimo sąlygomis neturėjo jokio poveikio. Pranešimo tezėse [II. 25] St.Šalkauskis labai griežtai ir konkrečiai išvardina tautininkų režimo ydas. Antrąjame savo asmeniškai prezidentui A.Smetonai 1935 m. gale nusiųstame laiške [II. 25. p. 546-561] St.Šalkauskis rašo: „ ... šiuo metu mažiau negu kada nors esu linkęs dalyvauti politinėje akcijoje pozicijos ar opozicijos pusėje .... neliūdėčiau jei šiandien išeitų iš valdžios tautininkai, ir nesidžiaugčiau, jei jų vieton ateitų .... krikščionys demokratai. Apskritai į visas mūsų politines grupes žiūriu pesimistiškai ir nė vienoje iš jų nematau išganymo laido.“ ....“...mes turime suharmonizuoti reformų priemonėmis teisinę sąmonę, šiaip ar taip paliestą revoliucinės pervarta įvykių...“ „Seimas, kuriame iškilmingai žadėta senąją konstituciją saugoti ir tesėti, buvo paleistas be Konstitucijos reikalavimų patenkinimo. Netrukus buvo dekretuota nekonstituciniu būdu nauja konstitucija, kuri,daugelio žmonių nuomone, .... yra jau ne kartą pažeista.“ ... „...neteisėta vyriausybės padėtis pasidarė permanentinė.“....“.... nueita vienpartinio režimo keliu.“... „Tas faktas,kad režimas turi remtis cenzūra, nepaprastu policijos pareigų išplėtimu ir normaliai nepateisinamu elementariųjų laisvių suvaržymu, yra geriausias vienybės nebuvimo visuomenėje įrodymas.“ „Tautininkų režimas yra politinė sistema, kurioje ne vyriausybės interesai subordinuojami visuomenės interesams, bet atvirkščiai, visuomenės interesai subordinuojami vyriausybės interesams“...“...kaip yra pavojinga, kai viena partija identifikuoja valstybės interesus su savo interesais....“ „...favorizuojamoji jaunuomenė auga karijerizmo ir materialinių išskaičiavimų nuotaikoje.“ „ ... jinai yra auklėjama vado principo įtaigoje. Joje egzaltuojamas vado reikalas ir pasiilgimas gaivališkai įsiteigiančios vado asmenybės.“....“... dabartinė politinė sistema ir net daugelis naujai išleistų įstatymų stumia mūsų visuomenę į beprincipiškumo, opurtunizmo ir saervilizmo vagą.“ ...“...į mokyklinės jaunuomenės tarpą yra įskiepytas šnipinėjimo kirminas, kuris griaužia pačią jos širdį.“...“... jei negalima laisvai rašyti ir viešai kritikuoti vyriausybės veikimo, vadinasi vyriausybė slepia savo veiksmus, vadinasi, oficiozu ir radiofonu negalima tikėti.“ ... „ Tuo metu, kai, pavojai Lietuvos valstybei iš šalies vis auga ir darosi kasdien grasesni, viduje viešpatauja nelemtos dekonsolidacijos stovis.“ ...“Šis tragiškas mūsų tėvynės stovis labai primena Rusų imperijos padėtį prieš 1917 m. revoliuciją.“...“Nikolajus II nesusiprato neišvengiamais nusileidimais viešajai opinijai iškrauti sprogstamosios energijos įelektrintą visuomenės atmosferą.“....“....drįstu kviesti Poną Prezidentą valandėlei atsistoti bešališko vyriausiojo arbitro rolėje savitarpinei visuomenės ir vyriausybės bylai išspręsti, nes esu įsitikinęs, kad tik iškilimas į tokią rolę padės Ponui Prezidentui išvengti Lietuvoje to vaidmens, kokį suvaidino Rusijoje Nikolajus II „Mano giliu įsitikinimu yra atėjęs laikas padaryti tai, ko nesiryžo padaryti paskutinysis Rusijos caras, būtent: aiškiai, nedviprasmiškai, lojaliai ir griežtai pakeisti valdomąjį režimą ir tuo pačiu leisti priešingybių įtampai išsispręsti taikiu būdu“ Toliau seka tie patys reikalavimai, kurie buvo išdėstyti pirmąjame St.Šalkauskio su bendraautoriais laiške prezidentui 1927 m. gale. Įdomios buvo šio antrojo laiško įteikimo prezidentui aplinkybės ir prezidento reakcija į jį.

    St.Šalkauskio kolega prof.V.Šilkarskis, antykės kalbų specialistas, neretai užeidavo pas prezidentą A.Smetoną padėdamas jam versti iš graikų kalbos Platono raštus. Kadangi oficialiai per kanceliariją toks laiškas prezidentą vargu ar būtų pasiekęs, nes jam paprastai buvo pateikiama tik palanki informacija. Todėl St.Šalkauskis pasinaudojo prof.V.Šilkarskio paslauga, paprašęs jo laišką asmeniškai įteikti A.Smetonai. Šis, gavęs tą laišką, išėjo į kitą kambarį ir apie valandą jį studijavo. Po to grįžęs išėmė iš lentynos knygą, užrašė dedikaciją ir paprašė perduoti ją prof.St.Šalkauskiui. Šis gavęs tą knygą garsiai perskaitė jos antraštę „Pasakyta parašyta“ ir nusijuokęs pridėjo .... „bet nepadaryta“. Po šio laiško St.Šalkauskis tikėjosi iš valdžios kokių tai represijų, bet jų nesulaukė. Po nepilnų penkių metų pesimistinės St.Šalkauskio prognozės pasitvirtino liūdniausiu būdu. O visuomenės dalis demoralizuota tautininkų režimo servilizmo ir opurtnizmo linkme, prasidėjus sovietinei okupacijai greit persimetė į kolaboravimą su okupacine valdžia. Deja tada prasidėjusi krizė tęsiasi iki šiol napriklausomoje Lietuvoje. Kaip jaunimas ir visuomenė turėtų ugdytis, kad būtų pajėgi tai visapusiškai – ir moralinei ir materialinei krizei pasipriešinti St.Šalkauskis nurodė paskutiniuose savo straipsniuose, išanalizavęs krizės priežastis ir pasekmes, nurodęs sėkmingos raidos kelią jaunimui ir inteligentijai (Žiūr. skyrių „STRAIPSNIAI“)

    Tačiau tuo pat metu pradėjo formuotis iš buvusių St.Šalkauskio studentų ir jaunesniųjų bendradarbių nauja pajėgi opozicija tautininkų režimui. Pirmas jos viešas pasireiškimas buvo 1936 m. vasario 23 d. „Naujosios Romuvos“ žurnale paskelbta deklaracija “Į organiškos valstybės kūrybą“ [26] . Ją pasirašė 16 asmenų, daugumoje buvę St.Šalkauskio studentai ar jaunesnieji bendradarbiai, tokie kaip J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaitis, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, , prof. K. Pakštas, dr. Ig. Skrupskelis ir kiti. Jie deklaracijoje rašė „Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis“. [26] St.Šalkauskis entuziastingai ją sveikino išspausdinęs apie ją tame pat žurnale straipsnį [27], kuriame rašoma:“ ... deklaracija prieš suprastintąto talitarinės valstybės koncepciją pastato organiškosios valstybės idėją; prieš liberalistinį individualizmą – personalizmą, palenkiantį individą visuomenei, o visuomenę –asmeniui; prieš unitarinę valstybės lytį – pliuralizmą, pasireiškiantį organiška visuomene, korporatyvine santvarka ir kultūrine autonomija; prieš formalinę demokratiją – organinę demokratiją, pagrįstą personalizmu ir pliuralizmu ir atremtą į objektyviai suprasto autoriteto principą.“ Baigdamas šį straipsnį St.Šalkauskis taip kreipiasi į deklaracijos autorius: „Brangieji draugai romuviečiai, vadindamas Jus šitaip noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią. Man nėra net reikalo įsijungti į Jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose. .... nuo mano referato „Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda“ atspausdinto 1921 m. [28] „.... manyje brendo daugelis iš tų idėjų, kurias Jūs taip sistemingai ir sugestyviai esate pareiškę savo deklaracijoje. Bet iki šiol mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė daug drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplink tai, kas man rūpėjo, yra susibūręs gražus ratelis daugiausiai jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei.“ Ta pati grupė asmenų, siekdama atnaujinti lietuvių visuomenės socialinį gyvenimą, 1936 m. birželio 24 d. ėmė leisti dienraštį „XX amžius“. Jo redakcinę kolegiją sudarė J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis, A. Maceina, Ig. Skrupskelis ir kiti. Tai turbūt tobuliausias dienraštis visoje mūsų spaudos istorijoje. Net dabar gavus kokį tai XX Amžiaus numerį skaitai jį kaip aktualų istorinį dokumentą. Taigi, artėjant St.Šalkauskiui į gyvenimo pabaigą dar jam teko pasidžiaugti šiais savo viso gyvenimo pedagoginio darbo universitete rezultatais.

    Dalis tos pat grupės asmenų vėliau vadovavo 1941 m. birželio 23-čios sukilimui ir įėjo į Laikinosios vyriausybės sudėtį. Deja prasidėjusi nauja nacistinė okupacija nutraukė jos sėkmingai prasidėjusią veiklą. Antroji sovietinė okupacija išblaškė šią besikuriančią „1936-jų metų generaciją“ į Vakarus, ar į sovietinius kalėjimus bei konclagerius. Kita dalis įsijungė į partizaninį ginkluotą pasipriešinimą ir daugumoje žuvo. Priverstinoje emigracijoje tie žmonės, tokie kaip Maceina, Girnius, Ivinskis ir kiti tęsė kūrybinį darbą emigracijoje ir nemaža nuveikė mūsų kultūros labui.

    Paskutinieji gyvenimo metai (1939-1941)

    St.Šalkauskis, kaip nurodyta „Įžvalgose“ ir trumpoje „Biografijoje“ toliau dirbo rašydamas straipsnius ir keldamas naujas iniciatyvas siekiant platesnės mūsų visuomenės pažangos. Labai nepalankiai susidėjus aplinkybėms – sunkus gripas, pilnai nepasveikus VDU Rektoriaus išleistuvės, Vilniaus atgavimo iškilmės St.Šalkauskį privedė prie tokio pervargimo, kad 1939 m spalio 11 įvyko pirmasis infarktas. Nors iš šio sunkaus ir grėsmingo susirgimo per keletą savaičių sėkmingai pasitaisė ir pradėjo eiti rektoriaus pareigas, kurios tęsėsi iki pat pirmosios sovietinės okupacijos. Jai prasidėjus greit išvyko į žmonos tėviškę atostogoms ir tik ten per radijo sužinojo, kad iš visų pareigų yra atleistas ir lieka be jokių pragyvenimo šaltinių. Greit išvyko į Kauną perduoti rektoriaus pareigų buvusiam prorektoriui prof.A.Purėnui. Mes su motina jį išlydėdami vargiai tikėjomės jį dar pamatyti, nes daugelis jo kolegų iš VDU Teologijos-Filosofijos fakulteto jau buvo areštuoti. Tačiau laimei to neįvyko ir jis savarankiškai persikėlė pas brolį Kazį į Vilnių. Tuo metu mes su motina buvome sunkiai susirgę ir gulėjome Mažeikių ligoninėje.

    Pasveikę ir mes atvykome į Vilnių, kur tėvas mus džiaugsmingai sutiko stotyje ir vežikas pravežė į Žygimantų gatvę, kur ir dabar su žmona gyvename, pravežęs pro Katedros aikštę. Tada pirmą kartą pamačiau išsvajotą Vilniaus istorinį centrą – Gedimino pilį ir Katedrą, kas man padarė didelio įspūdžio. Įsikūrę dėdės Kazio bute, kur jis užleido mūsų šeimai du kambarius, pasijutome laimingi visi būdami kartu ir nepaliesti okupanto represijų. St.Šalkauskis tuoj pat pradėjo ieškoti darbo, bet jokio darbo, net mokytojo vidurinėje mokykloje negalėjo nei jis, nei jo žmona negalėjo gauti. Gyvenome palaikomi gausios tėvo šeimos, o nesėkmingos darbo paieškos toliau tęsėsi, kol pagaliau mama gavo darbą Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje.

    Žiemą tėvas gavo antrą sunkų infarktą, bet laimei tuo metu jis buvo lankomas jį gydančių gydytojų Starkaus ir Petukausko, kurie kritišką padėtį injekcijomis gan greit stabilizavo. Bet nuo to laiko tėvas tapo nuolatiniu ligoniu. Daugumoje sėdėdavo fotelyje arba gulėdavo sofoje giliai susimąstęs. Vėliau jis mums pasakė, kad per tą ligą jis apgalvojo tiek, kad tam parašyti jam reikėtų dešimties metų. Jam dar didelis smūgis buvo, kai sužinojo, kad 1941 birželio 14-tą į Sibirą buvo ištremta jo sesuo Vanda, o atskirtas nuo jos vyras išsiųstas į konclagerį.

    Netrukus prasidėjo karas, kurį aštriai pajutome, nes Žaliojo tilto aplinka buvo vokiečių aviacijos intensyviai bombarduojama. Į langus pataikydavo netoli krentančių bombų skeveldros. Tėvas šį pavojų priėmė visai ramiai ir su patalyne savarankiškai perėjo į vonios kambarį, kuris neturėjo langų. Ten mes ir slėpėmės, kol tik naktį bombardavimas nurimo. Tėvas visą laiką buvo ramus ir jo savijauta buvo stabili. Prasidėjus nacių okupacijai jis sunkiai pergyveno masinius žydų šaudymus.

    Sveikatai vis silpstant ir jausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą jis panoro persikelti pas motiną į Šiaulius. Sunki ir sudėtinga buvo kelionė iš Vilniaus per Panevėžį nepritaikytu karo išdaužytiems keliams automobiliu, kurį paskolino Vilniaus apskrities viršininkas pulk.Dabulevičius. Kartu važiavo ir mechanikas, nes nes automobilis galėjo bet kada sugesti. Taip ir atsitiko Širvintų apylikėse lūžus lingei. Mechanikas išėmė lingę iš pašauto sovietų šarvuočio ir pritaikė automobiliui. Pernakvoję pas vaišingus ūkininkus kitą dieną sėkmingai pasiekėme Panevėžį. Apsistojome pas vysk.K. Paltaroką, kuris buvo tėvo draugas ir mamos pusbrolis. Čia tėvas pailsėjo ir artimiausiomis dienomis, gavus greitosios pagalbos mašiną patogiai pasiekė Šiaulius.

    Pradžioje pagyveno pirmame aukšte, kur kelias dienas pabendravo su motina. Vėliaus persikėlėme į du kambarius mansardoje, nuo kurios Tėvui jau nebeteko nusileisti. Šiauliuose pradžioje lyg ir pasijuto geriau ir pradėjo kiek pajėgdamas rašyti. Kai jau teko pastoviai atgulti į lovą, tai jis bandė iš paskutinių jėgų rašyti ant lovos įtaisyto specialaus pulto. Kai jau nepajėgė visai silpstant jėgoms, jis dar nurodė smulkiai kaip nubraižyti labiausiai tinkamos Lietuvai politinės santvarkos schemą, kurią apačioje, kaip ir paskutiniųjų jo prirašytų lapelių pradžios (Originalaus plano schemą ir teksto faksimilę parodome apačioje).

    Optimali Lietuvos valdymo sistema

    Šalkauskio optimali Lietuvos valdymo schema. (Padiktuota žmonai prieš mirtį)
    Faksimilė pirmo iš kelių lapelių, parašytų St.Šalkauskio ranka neužilgo prieš mirtį, kur išdėstytas veikalo apie tinkamiausią Lietuvai politinę santvarką planas.

    Faksimilė pirmo iš kelių lapelių, parašytų St.Šalkauskio ranka neužilgo prieš mirtį, kur išdėstytas veikalo apie tinkamiausią Lietuvai politinę santvarką planas.

    Jis dalinai prarado sąmonę paaštrėjus edemai tik dieną prieš mirtį, kuri įvyko 1941 m. gruodžio 4-tą. .

    Laidotuvės Šiauliuose suruoštos labai iškilmingos, dalyvaujant miniai šiauliečių. Ne visi, norintys l galėjo laidotuvėse dalyvauti, nes sunkiomis karo sąlygomis susisiekimo priemonės buvo rezervuotos tik vokiečių armijai. Todėl ne visiems pavyko atvažiuoti į Šaulius. Gedulingas šv. Mišias laikė ir palydėjo vysk. Kazimieras Paltarokas, kuris prieš 14-ką metų buvo St. Šalkauskį sutuokęs. Iš VDU kolegų buvo J. Ambrazevičius, P. Dielininkaitis ir dar keletas asmenų, kurių jau neprisimenu.

    Tėvui mirus prasidėjo ilgokas, sunkiai mūsų išgyventas, liūdnos tuštumos laikotarpis. Tačiau laikas, užpildytas tragiškais karo, besikeičiančių okupacijų ir masinių represijų įvykiais, netekties skausmą kiek apramino, nors jis liko gyvas visą tolimesnį gyvenimą.


    Parengė: St.Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 103% (+59116-1570=57546 wiki spaudos ženklai).