Sukilėlių kalnelis
Sukilėlių kalnelis – smėlio kalva vakarinėje Šiaulių dalyje, prieš dabartinę turgavietę, Vilniaus ir Žemaitės gatvių sankryžos vakariniame kampe – 1863 m. sukilimo dalyvių egzekuzijos vieta bei 1915-1917 m. per Pirmąjį pasaulinį karą ir 1941-1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių bei karo ligoninėje mirusių Vokietijos kariuomenės karių kapinės.
Istorija
Kalnelis, žmonių vadinamas „Ponų kalneliu“ grafo N.Zubovo gubernijos dvaro laukuose 1863 m. buvo užmiestyje, tuo metu neužstatytoje vietovėje ir buvo matomas nuo dabartinės Tilžės gatvės, nuo 1851 m. pastatytos Šiaulių vyrų gimnazijos. Pro jį ėjo vieškeliai iš Šiaulių į Kuršėnus ir senojo kelio į Rygą atšaka, kuri neteko transportinės reikšmės 1836-1858 m. nutiesus Rygos–Tilžės plentą per miesto centrą. Tačiau vieškeliais pravažiuodavo daug žmonių, todėl vieta 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijoms buvo labai paranki gyventojų įbauginimui.
Rusijos imperijos kariuomenės baudėjai čia įvykdė septynias egzekucijas vienuolikai dalgininkų kuopos sukilėlių juos sušaudant ar pakariant. Kalnelyje nuo 1863 m. birželio 14 d. iki 1864 m. kovo 6 d. buvo nužudyti Paulinas Bagdonavičius, Kazimieras Braziulis, Aleksandras Kobilinskis, Andrejus Kuprijenka, Aleksandras Kučauskis, Bronislovas Kvietkauskas, Jonas Morkis, Jurgis Pranaitis, Mečislovas Scipijonas, Konstantinas Sungaila, Albinas Verbliugevičius. Sukilėlius žudydavo grojant kariuomenės orkestrui. Vienmarškinius, surištomis rankomis, pakartus laikydavo kelias dienas, paskui jų kūnus sukapodavo, čia pat užkasdavo ir dar arkliais sutrypdavo palaidojimo vietą, kad neliktų jokios žymės, kad artimieji negalėtų slapčia paimti nužudytųjų palaikų.
Žmonės šią vietą praminė Sukilėlių kalneliu. Žmonių pastatytą kryžių caro valdininkai nuvertė. Kalva apaugo krūmokšniais. Žuvusiųjų už tautos laisvę kraujo auka kalnelį apgaubė legendomis, padavimais, net kraupiomis istorijomis. Todėl žmonės čia retai lankydavosi. Spaudos draudimo laikais knygnešiai nuo žandarų čia slėpė lietuviškas knygas. [1]
Paminklas
Plečiantis miestui ant kalvos 1922 m. buvo pastatytos kelios medinės trobelės. Pažangesniai visuomenei tai atrodė švento atminimo įžeidimas. Istorinės vietos įamžinimui mokytojas Juozas Orlauskis, Lietuvai pagražinti draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas, tarp mokytojų pradėjo rinkliavą paminklo statybai. Buvo sudarytas paminklo statybos komitetas, į kurį įėjo J. Orlauskis, miesto burmistras Jackus Sondeckis, gydytojai Jonas Mickis ir Domas Jasaitis, apskrities viršininkas Antanas Staškevičius. Pirmieji atsiliepė šiauliečiai, bet aukos plaukė ir iš visos Lietuvos. 1924–1926 m. aplink Sukilėlių kalnelį esančios žemės perduotos visuomenės žiniai, Lietuvai pagražinti draugijai.
Miesto vyr. inžinierius Karolis Reisonas veltui suprojektavo 14 metrų aukščio tašytų akmenų obeliską. Paminklo statytojas A. Raudonis, dirbęs taip pat veltui, paminklą sukilėliams pradėjo vadinti Nepriklausomybės paminklu. 1928 m., dešimtosioms Nepriklausomybės metinėms, prie statomo paminklo buvo sutvarkyta aplinka, pasodinta medelių ir atidarytas „Nepriklausomybės sodas“. 1929 m. nukeltas nuo kalvos paskutinis namelis.
1930 m. balandžio 6 d. patvirtintas pradinis inžinieriaus architekto K. Reisono paminklo projektas, o 1931 m. sausio 17 d. – ir galutinis. Paminklo statyba iš esmės buvo baigta 1931 m. rudenį. 1935 m. gegužės 30 d. paminklas iškilmingai atidengtas. Jo papėdėje palaidota urna su čia rastais trijų sukilėlių kaulais. 1938 m. prie paminklo Pasaulio skautijos vadas Robertas Baden-Povelis pasodino ąžuoliuką. [2]
Vokiečių karių kapai
1915-1917 m. Sukilėlių kalnelio prieškalnėje, arčiau Vilniaus gatvės, buvo palaidoti Pirmajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kareiviai. Kapinės buvo aptvertos tvora, kapai pažymėti kryžiais su pavardėmis. Vokiečių karių kapų globos tarnybos duomenimis, greta galėjo būti palaidoti ir keli žuvę rusų kariai.
1941–1944 m. ant kalnelio buvusios vokiečių karių kapinės praplėstos, ten laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kariai. Pradžioje laidota siaurame ruože pagal Sukilėlių gatvę, vėliau kapinės praplėstos ir iki 1863 m. sukilėlių paminklo. Pokario metais okupacinės karinės valdžios įsakymu vokiečių karių kapinės sunaikintos, per jų vidurį nutiestas takas iki sukilėlių paminklo.
Okupacijos laikotarpis
Antrojo pasaulinio karo metu pats paminklas šiek tiek nukentėjo, buvo apgadinti obelisko ir jo pamato akmenys. Tačiau krūmais apžėlęs kalnelis kurį laiką okupacinės valdžios dėmesio netraukė. Tik 1955 m. sovietiniams ideologams užkliuvo metalinis kryžius obelisko papėdėje. Bijodamas, kad valdžia nesugalvotų paminklo nugriauti dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir skulptorius Antanas Dimžlys, tuo metu lipdęs herbą statomiems Šiaulių srities rūmams, pasiūlė vietoje kryžiaus pastatyti dar 1953 m. A. Dimžlio apgintą diplominį darbą „1863 m. sukilėliai“, kuris tais pačiais metais buvo nulietas Leningrade. Rekonstruoti paminklą buvo pavesta architektui Broniui Semaškai.
1956 m. prieš rekonstrukciją paminklą nufotografavo Šiaulių vykdomojo komiteto architektas Vytautas Nistelis, geodezininkas J. Ramanauskas ir architektė Apolonija Nistelienė padarė paminklo matavimus. Nuo paminklo nupjautą metalinį kryžių V. Nistelis ir monsinjoras Liudvikas Mažonavičius paslėpė Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios palėpėje. Nuplėštas varines lenteles su užrašais „Tiems, kurie žuvo už Tėvynę“ ir „Tėvyne, būk laiminga“ „Aušros“ muziejaus direktorius Julius Naudužas išprašė iš saugumo viršininko B. Žilinsko ir paslėpė muziejuje, bet negalėjo jų užpajamuoti. B. Žilinskas išsijuokė: „Juk tau jų niekada nebeprireiks“. O kai 1988 m. prireikė, jau kitas „Aušros“ direktorius (Edvardas Cicėnas) gynėsi jų neturįs ir tik su dideliu vargu jas grąžino. [3]
Atstatymas
Paminklo atstatymo projektą parengė architektas Kajetonas Jurėnas pagal A. Nistelienės išsaugotus paminklo apmatavimus. Kryžių pagal V. Nistelio nuotrauką rado ir atidavė monsinjoras Kleopas Jakaitis, nes abu jo slėpėjai jau buvo mirę. Granitą paminklui tašė ir visus akmens darbus, pagal tradiciją taip pat veltui, atliko liaudies meistras Adomas Ganusauskas. Jis ir A. Nistelienė nuimtam A. Dimžlio horeljefui siūlė iš atlikusio granito žemiau skvere pastatyti sienelę, tačiau užprotestavo miesto vyr. architektė Gertrūda Šumskienė ir skulptorius Kazys Kasperavičius, turėjęs kitą sumanymą šiam skverui. Tada horeljefas ir likęs granitas buvo išvežti į miesto tvarkymo valdybą. Restauruotas obeliskas iš naujo atidengtas 1992 m. kovo 11 d.
Tačiau kitokį Sukilėlių kalnelio skvero sutvarkymo projektą įgyvendinti nebuvo lemta. 1994 m. atvykę Vokiečių karių kapų globos tarnybos savanoriai pateikė duomenų apie Sukilėlių kalnelyje esančias vokiečių karių kapines. Pagal vokiečių pateiktus sąrašus paaiškėjo, kad čia palaidota apie 1270 abiejų karų Vokietijos kareivių. Tai patvirtino ir archeologiniai kasinėjimai. Todėl toliau Sukilėlių kalnelio teritorijos tvarkymo iniciatyvą perėmė Kultūros ministerija kartu su Vokiečių karių kapų globos tarnyba. Sukilėlių kalnelio ir vokiečių karių kapu atkūrimo darbai užbaigti 2001 m.
Nuorodos
Galerija
Sukilėlių kalnelis
Sukilėlių pavardės
Sukilėlių pavardės
Vokiečių karių kapai
Vokiečių karių sąrašai
Vokiečių karių sąrašai
Vokiečių karių sąrašai
Vokiečių karių sąrašai
Šaltiniai
- ↑ Genovaitė Pivorienė. Gal mus vadins barbarais. Ar išsaugosime Sukilėlių kalnelį? Šiaulių naujienos, 1994 m. rugpjūčio 19 d.
- ↑ Apolonija Nistelienė. Sena ir nesena istorija – kas ir dėl ko dėjo ranką prie paminklo. Šiaulių naujienos. 1999 m. gruodžio 4 d.
- ↑ Apolonija Nistelienė. Sena ir nesena istorija
Koordinatės:
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
| ||||||