Supiluliumas I

Supiluliumas I
Hetitų karalius
Hetitai
Visas vardas	Šupiluliumas I
Tėvas	Tudhalijas II
Motina	Šatandu-Ḫepa arba Tadu-Ḫepa
Sutuoktinis(-ė)	Tadu-Ḫepa Ḫenti Tavanana (Mal–Nikalė)
Vaikai	Arnuvandas II Muršilis II Telepinas Pijasilis (Pijaššili) Zannanza Muwatti
Hetitų karalius
Valdė	1344 – 1320 m. pr. m. e.
Pirmtakas	Tudhalijas jaunesnysis
Įpėdinis	Arnuvandas II

Supiluliumas I arba Šupiluliumas I - hetitų karalius, valdė nuo 1344 – 1320 m. pr. m. e.. Talentingas hetitų karvedys, politikas ir diplomatas, sumaniai išnaudojęs tuo metu susiklosčiusią tarptautinę situaciją Artimųjų Rytų regione. Susilpnėjus Egiptui, Mitanijai ir kasitų Babilonijai, sugebėjo atstatyti hetitų karinę galią ir prestižą.

Supiluliumas I buvo Tudhalijaus II sūnus.

Santykiai su Mitanija

Supiluliumo valdymo metais svarbiausias įvykis buvo hetitų ir Mitanijos karas. Tikriausiai dėl Mitanijos karaliaus Artašumaro nužudymo, įvyko derybos tarp Supiluliumo ir pretendento į Mitanijos karaliaus sostą, Artatamo II. Bet į sostą atėjo nužudytojo karaliaus brolis, jaunasis Tušratas. Nors daugelis Tušrato aplinkos žmonių norėjo artimesnių santykių su hetitais, taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Mitanija sudarė sąjungą su Egiptu, o Supiluliumas dar neturėjo pakankamai jėgų kariauti su Mitanija.

Hayasos-Azzi užėmimas

Dar valdant tėvui, Supiluliumas ėmė vadovauti savo armijai. Jis sugebėjo sugrąžinti Samuchą ir pavertė šį miestą savo gynybine baze kovai su Hayasa-Azzi ir kaškų gentimis.

Supiluliumo metraščiuose, rašytuose jo anūko Hatušilio III, rašoma, kad pirmaisiais savo valdymo metais Supiluliumas vykdė šalies stiprinimo ir atstatymo politiką. Jam pavyko suvienyti, dar tėvo valdymo metais, sukilusius miestus valstybes. Ne visos užimtų teritorijų gentys norėjo paklusti hetitams, kiti bėgo į Išuvą. Persekiodamas juos, hetitai persikėlė per aukštutinį Eufratą ir susirėmė su Hayasa-Azzi armija. Hayasas buvo nugalėtas, o su jo valdovu Hukanu pasirašyta taikos sutartis. Pagal šią sutartį, Hukanas prisiekė Supiluliumui, pažadėjo karinę pagalbą ir perdavė pabėgėlius.

Supiluliumas karaliui Hukanui į žmonas atidavė savo seserį, su sąlyga, kad Hukanas nepretenduos į kitas hetitų karalystės moteris. Sąjunga su Hayaso karalyste turėjo didele ekonominę ir politinę reikšmę. Pirma – dabar hetitai galėjo Mitaniją pulti iš užnugario, antra – įsitvirtinę pietiniuose rytų Ponto kalnuose, hetitams atiteko kalnų rajonas turtingas geležies rūdos.

Pirmasis žygis į Siriją

Pirmasis žygis į Siriją per Tauro kalnų perėją buvo atremtas Mitanijos armijos ir Supiluliumas patyrė didelių nuostolių.

Mitanijos karalius Tušratas kontratakavo ir įsiveržė į Išuvą, kurią jis laikė savo tėvynės žemėmis. Supiluliumui atsitraukus į Hatušą, Tušratas su savo armiją įžengė į Išuvą ir ją užėmė. Po sėkmingos karo kompanijos, Tušratas savo Egipto sąjungininkui, faraonui Amenchotepui III, nusiuntė karo vežimą, porą arklių ir du vergus, atimtus iš hetitų.

Sutartis su Kicuvatna

Po Tušrato žygio į Išuvą, Supiluliumas pabandė surasti naujų sąjungininkų ir pradėjo derybas su Kicuvatnos (vėliau Kilikija) karaliumi Šunašura II, kuris buvo priklausomas nuo Mitanijos karalių. Pradžioje hetitai pareikalavo perduoti pabėgėlius ir suteikti nedidelį karinį kontingentą būsimiems karo žygiams – 100 karo vežimų ir 1 000 pėstininkų. Tuo pačiu susitarimu buvo apibrėžta abiejų valstybių siena.

Antrasis žygis į Siriją

Antrasis žygis buvo labiau paruoštas. Persikėlęs per Eufratą, Supiluliumas be vargo atsiėmė Išuvą ir netikėtai puolė ir užėmė Mitanijos sostinę Vašukani (skr. Vasu-khani) 36.841164°N 40.070247°E / 36.841164; 40.070247 (Washukanni (Tell el Fakhariya)).

Po sutarties su Šunašuru II, gal ir su jo pagalba, Supiluliumui pavyko užimti eilę Sirijos miestų–valstybių, tarp jų ir Nuchašše (Nuhašše), kuriame vietoj karaliaus Agi–Teššubo buvo paskirtas hetitų vietininkas Šarupšas. Šio žygio į Siriją metu prasidėjo jos išlaisvinimas iš Egipto įtakos. Prie šios kovos prisidėjo ir naujos Amurru valstybės, buvusios tarp Ugarito, Oronto upės ir Viduržemio jūros, karalius Abdi–Aširtas, kuris nebuvo nuolankus faraonui. Jam pavyko išplėsti savo valdas, užimant eilę miestų Sirijoje ir Palestinoje.

Supiluliumo planuose nebuvo numatyti kariniai veiksmai su Egiptu. Jis būtų sutikęs valstybių sieną laikyti Oronto upės vagą, bet pasipriešino Kadešas. Hetitų karo vežimai sutriuškino Kadešo armiją ir Supiluliumo armija užėmė žemes nuo Libano iki netoli Damasko. Karchemišo karaliumi buvo paskirtas Supiluliumo sūnus Pijasilis, o Alepo – sūnus Telepinas.

Mitanija užpuola Siriją

Situacija pasikeitė, kai Tanos (Mitanija) karalius įsiveržė į Zemarą (akad. Sumuru). Išliko dokumentai, kuriuose aprašomas Mitanijos puolimas prieš Siriją, bei karaliaus Abdi–Aširto mirtis. Vieno Finikijos ar Sirijos valdovo Katihu–Teššubo laiške rašoma, kad Mitanijos karalius su karo vežimais ir armija įsiveržė į Siriją, bet dėl vandens trūkumo jiems teko atsitraukti. Supiluliumo ir Nuchašše karaliaus sutartyje rašoma, kad hetitų paskirtas Nuchašše valdovas Šarupšas, prašė Supiluliumo pagalbos, kovai su Mitanija.

Išlikusi ir Supiluliumo sąjungos sutartis su Ugarito karaliumi Nikmadu II. Joje rašoma, kad prieš hetitus sukilo Mukišo (Alalahas) 36.237677°N 36.384838°E / 36.237677; 36.384838 (Alalah (Alalakh)) karalius Itur–Addu, Nukašše karalius Addu–Nerari ir Nijos karalius Agi–Teššubas.

Santykiai su Egiptu

Mirus Egipto faraonui Amenchotepui III, Supiluliumas su naujuoju Egipto faraonu Amenchotepu IV pabandė palaikyti draugiškus santykius. Jis savo laiške faraonui rašė apie draugiškus santykius su Amenchotepu III, tuo pačiu siūlė atnaujinti draugystę. Kažkokie santykiai tarp hetitų ir egiptiečių buvo suderinti, nes Supiluliumas gavo Egipto sutikimą steigti savo pirklių atstovybei egiptiečiams priklausančioje Sirijos ir Palestinos dalyse.

Faraono Echnatono, trečiosios dukros Anchesenamonos laiške, rastame Hatuše, hetitų karaliaus Supiluliumo prašoma savo sūnų paskirti jos vyru. Bet į Egiptą atvykusį princą Zannanzą, Ajo II aplinkos žmonės, nužudė. Hetitų armija, vadovaujama būsimo sosto įpėdinio, Arnuvando II puolė pietų Siriją. Dvi armijos susitiko Amkos slėnyje, bet lemiamas mūšis neįvyko.

Supiluliumo I mirtis

Hetitų ir egiptiečių mūšiui sutrukdė maras, kuris prasidėjo egiptiečių belaisvių stovykloje. Liga greitai paplito po visą Mažąją Aziją ir epidemija tesėsi dvidešimt metų, nusinešusi didžiąją hetitų gyventojų dalį. Manoma, kad Supiluliumas mirė būtent nuo šios epidemijos. Supiluliumo sūnus Muršilis II šią epidemiją aiškino, kaip Dievo bausmę už sutarties su Egiptu nesilaikymą.

Supiluliumo I šeima

Supiluliumas buvo vedęs tris kartus. Paskutinė jo žmona buvo Babilonijos karaliaus Burna-Buriašo dukra Mal–Nikalė. Po mirties ji gavo karalienės „Tavanana“ titulą ir tuo vardu išliko rašytiniuose šaltiniuose. Nors ji nebuvo Supiluliumo vaikų motina, ji aktyviai dalyvavo politikoje ir išliko įtakinga po vyro mirties. Supiluliumas turėjo penkis sūnūs ir tris dukras:

• Arnuvandas II – sūnus, hetitų karalius.
• Telepinas – sūnus, Alepo karaliaus, Kicuvatnos religinis vadovas.
• Pijasilis (Pijaššilis) arba (Šarri-Kušuḫ) – sūnus, Karchemišo karalius, Sirijos vice–regentas.
• Zannanza – sūnus, po Egipto faraono Tutanchamono mirties ketinęs vesti našlę Ankhesenamun, bet buvo nužudytas Ajo II šalininkų.
• Muršilis II – sūnus, hetitų karalius.
• vardas nežinomas – dukra, ištekėjo už vasalinės šalies karaliaus.
• Muvatti – dukra, ištekėjo už Miros ir Kuvalijos karaliaus Mašhviluvo.
• vardas nežinomas – dukra, ištekėjo už Mitanijos karaliaus Šativazos.

Po mirties parašyti „Supiluliumo analai“ yra vieninteliai šio periodo istoriniai šaltiniai. Diplomatinis susirašinėjimas su Amarna rodo, kad jau tuo metu egzistavo diplomatinis protokolas ir aukštas tarptautinių santykių lygis.

• Kituose šaltiniuose Supiluliumo I–jo valdymo metai yra nurodyti 1375 – 1340 m. pr. m. e., 1369 m. pr. m. e. – 1335 m. pr. m. e. ir 1370 – 1336 m. pr. m. e..

Taip pat skaitykite

• Hetitai
• Mažosios Azijos istorija

Šaltiniai

Karališkieji titulai
Supiluliumas I Hetitų Naujoji karalystė Gimė: nežinoma
Anksčiau valdė Tudhalijas jaunesnysis	Hetitų karalius 1344 – 1320 m. pr. m. e.	Vėliau valdė Arnuvandas II