Tadžikijos istorija
Pirmieji žmonės dabartinėje Tadžikijoje apsigyveno IV tūkst. pr. m. e. Istorijos bėgyje ją valdė įvairios imperijos, daugiausia Persijos imperija. Iki mūsų eros pradžios ji buvo Baktrijos imperijos dalis. VII a. arabai atnešė islamą. Persų Samanidų imperija pakeitė arabus ir įkūrė Samarkando ir Bucharos miestus, tapusius kultūriniais tadžikų centrais. Vėliau Vidurinę Aziją ėmė iš dalies kontroliuoti mongolai, o dar vėliau dabartinė Tadžikijos teritorija tapo Bucharos emyrato dalimi. VI a. pr. m. e. į regioną atklydo ir jame įsikūrė nedidelė žydų bendruomenė, išvyta iš Artimųjų Rytų po Babilono užkariavimų, tačiau didžioji dalis žydų Tadžikijoje pasirodė tik XX a.
XIX a. Antono Petanskio vadovaujama Rusijos imperijos kariuomenė ėmė veržtis į Vidurinę Aziją ir užėmė Tadžikiją. Po 1917 m. monarchijos nuvertimo visoje Vidurinėje Azijoje prasidėjo partizanų, vadintų „basmačiais“, pasipriešinimas bolševikų kariuomenei nesėkmingai siekiant nepriklausomybės. Po ketverius metus trukusio karo, kuomet buvo deginamos mečetės ir kaimai, o gyventojai smarkiai išnaudojami, bolševikai nugalėjo. Sovietų valdžia pradėjo drakonišką pasaulietinimo kampaniją, praktikuojantys musulmonai, žydai ir krikščionys buvo persekiojami, o mečetės, bažnyčios ir sinagogos uždarytos.
1924 m. Uzbekistane buvo įkurta Tadžikijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika, o 1929 m. Tadžikijos Sovietų Socialistinė Respublika tapo atskira Sovietų Sąjungos respublika. Maskva nesistengė vystyti Tadžikijos, ir šalis atsiliko nuo kitų sovietinių respublikų gyvenimo sąlygomis, švietimu ir pramone. 8 deš.pab. pogrindyje ėmė formuotis disidentinės islamo partijos, ir 9 deš.pab. tadžikų nacionalistai ėmė reikalauti daugiau teisių. Iki 1990 m. respublikoje didelių neramumų nebuvo. Vėliau Sovietų Sąjunga žlugo, ir Tadžikija paskelbė nepriklausomybę.
Šalis beveik tučtuojau įsivėlė į pilietinį karą, kuriame klanų įtakos veikiamos tarpusavyje kovojo įvairios grupuotės. Šiuo laikotarpiu dėl persekiojimo, gilėjančio skurdo ir didesnių ekonominių galimybių Vakaruose šalį paliko gyventojai nemusulmonai, ypač rusai ir žydai. 1992 m. į valdžią atėjo Emomalis Rahmonovas, kuris šalį valdo iki šiol. Tačiau jis kaltinamas kitų etninių grupių genocidu Tadžikijos pilietinio karo metais. 1997 m. Rachmonovas ir opozicinės partijos (Jungtinė Tadžikijos opozicija) paskelbė paliaubas. 1999 m. surengti taikūs rinkimai, tačiau opozicija juos paskelbė neteisingais, o Rachmonovas buvo perrinktas beveik vienbalsiai. Iki 2005 m. vasaros pietų Tadžikijoje buvo dislokuoti rusų kariai, saugoję Afganistano sieną. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų šalyje taip pat buvo dislokuoti amerikiečių ir prancūzų kariai.
| |||||
| ||||||