Tadas Kosciuška

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Tadas Kosčiuška)
Tadas Kosciuška
Tadeusz Kościuszko.PNG
Herbas "Roch III"
Herbas "Roch III"

Gimė 1746 m. vasario 4 d.
Kosava
Mirė 1817 m. spalio 15 d. (71 m.)
Zoloturnas

Tėvas Ludvikas Tadeušas Kosciuška
Motina Tekla Ratomska

Žymūs apdovanojimai
Order Orła Białego
Order Virtuti Militari

Vikiteka Tadas KosciuškaVikiteka
Parašas
Autograph-TadeuszKosciuszko.png

Tadas Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko; 1746 m. vasario 4 d., Kosava1817 m. spalio 15 d., Zoloturnas) – istorinėje Lietuvoje gimęs bajoras, Jo Karališkosios Malonybės ir Abiejų Tautų Respublikos Varšuvos kadetų korpuse ir Paryžiaus karo mokykloje subrendęs inžinerijos karininkas. Savo talentus atskleidęs JAV Nepriklausomybės kare (1775-1783), Rusijos – Abiejų Tautų Respublikos kare (1792) ir jo vardu pavadintame sukilime (1794) prieš Rusiją ir Prūsiją vadovas.

Laikomas vienu svarbiausių pasaulio laisvės simbolių XVIII a. pabaigos- XIX a. I pusės Revoliucinių karų epochoje. Kovojęs už tautų ir žmogaus laisvę tiek tarnyboje, tiek asmeniniame gyvenime. Nepripažinęs nei vergovės, nei baudžiauninkų išnaudojimo. Darbų neskyręs nuo žodžių, tikėjęs Teisybe, Laisve ir Nepriklausomybe, visuotinės piliečių idėjos propaguotojas ir ideologas, karys ir poetas.

Gyvenimas

Gimė 1746 metais Kosavos miestelyje, neturtingo bajoro šeimoje. Anksti netekęs tėvo, motinos buvo išleistas į Varšuvos kadetų korpusą, kuris rengė Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkus. Su karaliaus S. A. Poniatovskio stipendija išvyko tęsti mokslų į Prancūziją. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje tarnybos negavo. 1774 m. trumpam grįžo į Lietuvą, vėliau grįžo į Paryžių. Galiausiai 1775 m. jis iškeliavo į JAV. Ten jis sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Dž. Vašingtonu, kuris apie Kosciušką atsiliepė taip:

Cquote2.png Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę.[1]
Cquote1.png


Karui pasibaigus, gavęs brigados generolo laipsnį, gausiai apdovanotas, dalyvavęs masonų ložėje T. Kosčiuška išplaukė į Europą. 1792 m. jis pasižymėjo mūšiuose su Targovicos konfederatais. Vėl grįžęs į Prancūziją, čia iš revoliucinės vyriausybės gavo garbės piliečio vardą. 1794 m. pradžioje prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška buvo pakviestas būti sukilimo vadu. Jis viešu raštu (lietuvių kalba) suteikė visiems valstiečiams asmens laisvę, o dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, į švelnaus režimo (taip caras nenorėjo blogai pagarsėti tarptautinėje arenoje) Petropavlovsko kalėjimą, kuriame kalėjo dvejus metus. 1796 m. naujas Rusijos caras Pavlas I grąžino jam laisvę, kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, grąžino kardą, bet T. Kosciuška jam atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes jis nebeturės tėvynės, ir pasiprašė, kad leistų jam išvykti į užsienį[2]. 1796 m. pabaigoje T. Kosciuška išplaukë į JAV ir 1797 m. pradžioje apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau jis čia pasijuto svetimas neradęs senų kovos draugų ir 1798 m. gegužės pradžioje sugrįžo į Paryžių, turėdamas užduotį atstovauti JAV Prancūzijoje.

Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su caru dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. T. Kosciuška vylėsi, kad jis bus paskirtas karalystės kariuomenės vadu, bet caras savo vietininku paskyrė savo brolį Konstantiną[2].

Prasigyvenęs vakaruose carui grąžino dovanotus pinigus. Pasitraukęs iš politikos, gyveno Prancūzijoje, vėliau Šveicarijoje, kur 1817 m. ir mirė nukritęs nuo arklio ir susižeidęs. Jo palaikai buvo pargabenti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje šalia greta J. Sobiesko ir kitų garbingiausių Lietuvos–Lenkijos valstybės žmonių.

Generolo laipsnį gavo kovodamas Amerikos nepriklausomybės kare kolonistų pusėje. Buvo garsus ir plačiai žinomas tarptautiniu mastu, laikomas vienu žymiausių savo meto didvyrių Europoje. Jo garbei pavadintas aukščiausias Australijoje Kosciuškos kalnas.

Asmeninis gyvenimas

1774 m. grįžus į Lietuvą T. Kosciuška patyrė nelaimingą meilę didiko Sosnovskio dukteriai Liudvikai – tėvas jai neleido tekėti už neturtingo bajoraičio.

1790 m. jis paprašė Teklės Žurovskaitės rankos, bet jos tėvas, išdidus Ukrainos dvarininkas, atstūmė, kadangi T. Kosciuška nebuvo turtingas, mat nepasinaudojo JAV gautomis privilegijomis ir pinigais - didelę jų dalį paliko juodaodžių vaikų mokyklai steigti.[3]

Taip jis ir liko nevedęs.

Nuorodos, šaltiniai

  1. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 214 psl.
  2. 2,0 2,1 Algimantas Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai, I tomas. Vilnius, Mokslotyros institutas, 2011. 80 psl.
  3. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 215 psl.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+30-0=30 wiki spaudos ženklai).