Teodora Strockytė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Teodora Strockytė
    LG 1948 m. laida Teodora Stockytė.png

    Gimė 1924 m. kovo 15 d.
    Pakruojo rajone Triškonių kaime
    Mirė 2018 m. vasario 9 d. (93 m.)

    Veikla
    Lietuvos respublikos fizikos mokslų daktarė

    Išsilavinimas 1948 m.Linkuvos gimnazija
    Alma mater 1955 m. Vilniaus universitetas, fizika,
    1967 m. Vilniaus universitetas, gamtos mokslai

    Teodora Strockytė (g. 1924 m. kovo 15 d. Pakruojo rajone Triškonių kaime – 2018 m. vasario 9 d. Šiauliuose) – Lietuvos respublikos fizikos mokslų daktarė.

    Biografija

    Teodora Stockytė 1948 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XXIV laida).


    Iš Teodoros atsiminimų...

    Cquote2.png

    Tėvas Dominykas Strockis (g. 1886 m.), (tėvo tėvas Pranas Trockis – ūkininkas)

    Mama Emilija Baumanaitė (g. 1888 m.), mokėjo skaityti, rašyti, turėjo labai gerą atmintį. Mamos tėvas Jokūbas Baumanas – tikras latvis, o motina – Uršulė Valiulytė.

    Tėvas buvo pamokytas siūti. Turėjo rankinę siuvamąją mašiną, buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti. Po penkerių metų grįžo. Jam Amerikoj nepatiko, grįžus prasidėjo pirmasis pasaulinis karas ir turėjo eiti kariauti. Pražuvo visas Amerikos uždarbis.

    Šeimoje užaugome šeši vaikai – trys mergaitės ir trys berniukai.

    Gimiau Triškonių „Erbergyje“. Taip vadino kumetyną. Kumečius vadino „ordinarščikais“. Kaip atrodė „Erbergis“: tai didelis žemas namas iš penkių butų. Du galuose ir vienas per vidurį. Butas susidėjo iš gryčios su pečium-duonkepe ir „kuchnia“ virimui. Dar buvo kamara ir priesienis-koridorius bendras su kitu butu. Buvo kieme ir tvarteliai su daržinėlėm vienai karvei ir kiaulei laikyti.

    1931 m. mamos tėvai nupirko 20 a sodybėlę. Čia tėvas pasistatydino grytelę iš senos klėties. Toj nuosavoj gryčioj buvo plūktinė asla. Žiemą kibire užšaldavo vanduo. Bet buvo smagu, daugiau erdvės, sodelis ir labai džiaugėmės nuosava gryčia.

    Pradžios mokyklą pradėjau lankyti Gegiedžiuose. O paskui atidarė mokyklą Triškoniuose. Ji buvo vadinama antruoju Laborų mokyklos komplektu. Triškonių mokykla – tai vienas kambarys visiems keturiems skyriams. Pusė ūkininko trobos. 1935 m. baigus Triškonių pradinę mokyklą. Egzaminus laikėm Laboruose.

    Po baigimo praėjo devyneri metai iki įstojau į pirmąją gimnazijos klasę. Visą laiką labai norėjau mokytis. Bet reikėjo užsidirbti duoną. Prižiūrėdavau savo mažuosius brolius ir eidavau pas kaimynus „prie vaikų“. Kai paaugau, ėjau su mama linų rauti, runkelių taisyti ir kitokių darbų dirbti.

    Sulaukusi 13 metų, išėjau tarnauti už piemenę–pusmergę. Tai buvo ne parduotos vasaros, o beveik visi metai parduoti. Taigi ištarnavau dvejus metelius. Nuo kovo mėnesio iki Kalėdų, į parą 24 valandas, per savaitę 7 dienas – ir taip 10 mėnesių. Tarnavau Gataučiuose, būsimo klasioko Aloyzo Pupinio mamos tėvonijoj. Gataučiai nuo Linkuvos 10 km., nuo Triškonių iki Linkuvos 6 km. Ūkis didelis – 60 ha. samdydavo tris bernus, dvi mergaites ir dar piemenę-pusmergę – tai mane. Žiemą, kai nereikėdavo ganyti, kartu su mergaitėmis (pas mus taip vadindavo kaimo samdines) dirbau visus darbus – liuobdavau gyvulius, melždavau karves ir t.t.

    Reikia atsiminti, kad išėjau tarnauti 13 metų vaikas. Toli nuo namų, kurių nematydavau visus 10 mėnesių. Vasarą karves (apie 20) rišdavo, o avis paganydavau iki pusryčių ir pavakariais. Dieną dirbdavau visus darbus. Sekmadieniais kartais nuveždavo į bažnyčią. Vieną kartą atvažiavus į Linkuvą nebeišlaikė širdis ir, niekam nieko nesakiusi, iškūriau į namus. Turbūt buvo rugpjūtis, šilta, gražu, saulėta. Jau buvo obuolių. Pridėjo jų „karzinkėlę“ ir palydėjo vakarop į tarnybą per palaukes, per miškelius.

    Ganydama megzdavau ir planuodavau, kaip vaikus išgelbėti nuo ganymo. Visą laiką svajojau apie mokslus, rašydavau iš knygų ir taip išmokau rašyti be klaidų.

    Vokiečiams užėjus Panevėžyje buvo atidaryti vieno mėnesio prekybos kursai. Įstojau į tuos kursus. Baigusi juos, įgavau įžūlumo ieškoti „valdiškos“ tarnybos. Taip nuo 1942 m. pradžios pradėjau dirbti Pašvitinio valsčiaus raštininke. Maždaug po metų valsčiaus sekretorius persikėlė į Pakruojį ir mane išsikvietė, kaip gerą darbuotoją.

    Čia, valsčiuje, išdirbau iki 1944 m. liepos, kol grįžo frontas, o tada išlakstėm kaip žvirbliai.

    Dabar vyko karas, skelbimus duodavo klebonams paskelbti iš „ambonos“. Kartą pranešė, kad nuo Visų Šventų Šiauliuose pradeda veikti prekybos mokykla.

    Sesuo Liucija, dviem metais vyresnė, irgi buvo baigusi keturis skyrius. O metais jaunesnė sesuo Adolfina mokėsi gimnazijoje. Ją leido mokytis teta Monika (mamos sesuo), paėmusi iš 11 metų vaiko pasižadėjimą, kad stos į vienuolyną.

    Sesuo Liucija panaudojo klastą, sakydama, kad jei klebonas pranešė, tai reikia važiuoti mokintis. Šiaip taip išvažiavom į Šiaulius. Prekybos mokykloje mane priėmė į antrą klasę, kadangi turėjau vieno mėnesio prekybos kursų baigimo pažymėjimą, įsiprašė ir Liucija į antrąją klasę.

    Bet mes troškom „tikro“ mokslo, todėl nuėjom į suaugusių gimnaziją, nors į pirmąją klasę. Pasimokę iki Kalėdų, laikėm egzaminus į antrą klasę, bet ir čia nebuvo ko mokytis. Todėl, pasiėmusios matematikos ir lietuvių kalbos mokytojus, ruošėmės pavasarį laikyti egzaminus eksternu už keturias klases. Išlaikėm labai gerai.

    Buvo 1945 m. pavasaris. Rudenį svajojom abi eiti Linkuvoje į penktą klasę. Žmonės kalbėjo, kad suaugusių gimnazijoje žemas lygis. Linkuvoje 5 klasės trečiame trimestre buvau pirmoji.

    Kai galvojau stoti į penktą klasę, tėvas sakė, kas mums suverps, kas išaus, mokinsies. Taigi penktoj kalėj megzdavau, arba pasistačius ratinį, pasidėjus ant kelių užrašus, verpiau pašukas ir linus. Taip mokiausi, o 1946-1947 m. m. audžiau ir savarankiškai ruošiaus laikyt už 6 ir 7 klases. 1947 m. rudenį laikiau eksternu egzaminus kartu su pataisininkais į 8 klasę. Buvau paėmusi tik kelias lietuvių kalbos pamokas pas mokytoją Apolinara Radžių.

    Baigusi 8 klases, stojau į dvimetę medicinos seserų mokyklą Šiauliuose. Metus pasimokiusi persikėliau į Kauno medicinos seserų mokyklą. Buvau pirmūnė, bet baigiamųjų egzaminų nelaikiau, kad neįrašytų pase „karo prievolininkė“. Direktorius, labai užpykęs, pasakė: „Taip ir lakstysi nieko nebaigus“.

    1948 m. baigiau Linkuvos gimnaziją (XXIV laida).

    1950 m. rudenį stojau į Vilniaus universiteto Fizikos - matematikos fakulteto fizikos specialybę. Jau penktame kurse pradėjau dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos-technikos institute laborante. Po baigimo ten ir palikau. 1967 m. apgyniau fizikos-matematikos mokslų kandidatinę disertaciją iš atomų teorijos, pavadinimu: „Hartrio ir Foko suderintinio lauko metodo daugiakonfigūraciniame artutinume taikymas ir tolesnis vystymas“. Po disertacijos apgynimo buvo suteiktas mokslų kandidato diplomas. 1993-03-30 Lietuvos Mokslo Taryba nostrifikavo mokslo laipsnį, suteiktą už fizikos-matematikos mokslų kandidatės disertaciją, apgintą 1967 m. Vilniaus universitete, į daktarės (gamtos mokslai) diplomą.

    Pareigos (etatai) ir instituto pavadinimai keitėsi kelis kartus, bet darbovietė buvo vis ta pati. Paskutiniuoju metu buvau jaunesnioji mokslinė bendradarbė mokslų Akademijos Fizikos institute.

    Pomėgiai – kalbos, skaitymas, mezgimas ir t.t.

    1979 m. išėjau į užtarnautą poilsį. Gyvenu daugiabutyje, vieno kambario bute, turiu 4 a daržiuką, prižiūriu brolio sūnaus vaikus.


    Teodora Strockytė

    Cquote1.png


    Atsiminimų šaltinis

    • Aldona Valiulytė-Rakickienė, Linkuvos gimnazijos XXIV laida 1948 m. Vilnius, 2003.

    Disertacija

    Teodora Strockytė
    Titulas daktaras
    Disertacijos laipsnis daktaras
    Disertacijos metai 1967 m. birželio 6 d.
    Mokslų kryptis Fizika
    Įstaiga Vilniaus valstybinis universitetas
    Disertacija Hartrio ir Foko suderintinio lauko metodo daugiakonfigūraciniame artutinume taikymas ir tolesnis vystymas
    Vadovas
    Gynimo taryba
    Disertacijos oponentai

    1967 m. birželio 6 d. apgynė Lietuvos respublikos fizikos mokslų daktaro disertaciją „Hartrio ir Foko suderintinio lauko metodo daugiakonfigūraciniame artutinume taikymas ir tolesnis vystymas“. Disertaciją apgynė mokslų įstaigoje: Vilniaus valstybinis universitetas.


    Šaltiniai


    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 97% (+9964-20=9944 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 3% (+294-0=294 wiki spaudos ženklai).