Teodoras Grotusas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Teodoras Grotusas
Grotuso mechanizmo modelis

Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d. Leipcige1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose, Pakruojo raj.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas.

Turinys

Biografija

Visa pavardė vokiškai – Freiherr Christian Johann Dietrich Theodor von Grotthuß. Pirmasis žodis rodo, kad T. Grotusas buvo freiheras.

Gimė Gedučių dvarininkų bajorų šeimoje, keliaujančioje po Vokietiją. Leipcigo universiteto studentu būsimasis mokslininkas tapo sulaukęs 3 dienų amžiaus, tačiau tik 1803 m. įstojo į universitetą. Puikų išsilavinimą įgijo namuose, Gedučiuose, kur jį mokė samdyti kalbų, filosofijos, filologijos mokytojai. Nuo 1803 m. rudens pradėjo lankyti Paryžiaus Politechnikos mokyklą. Čia jis išklausė garsių profesorių Klodo Bertoleto (Claude Louis Berthollet), Antuano Furkrua (Antoine-François Fourcroy) ir kitų įžymybių paskaitas. Lankė paskaitas ir kitose mokslo institucijose, susipažinęs su galvaniniais reiškiniais įsitraukė į jų tyrimus.

1804 m. pradėjęs savarankiškas studijas Neapolyje, susipažino su Aleksandru fon Humboldtu, Lui Gay-Lusaku (Louis Joseph Gay-Lussac), besiruošiančiais tyrinėti vulkaninius reiškinius, gilino mineraloginius įgūdžius. 1805 m. dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų, domėjosi bioliuminescencija, atlikdamas sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, rašė šį procesą pagrindžiančią teoriją. Atvykęs į Romą, išspausdino mokslinę studiją. Nedidelėje brošiūroje prancūzų kalba buvo atspausdinta pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija, vėliau perspausdinta žurnale „Annalen de chemie“, o po kelių mėnesių išversta į anglų, vokiečių kalbas mokslinėje spaudoje. 1807 m. išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu. 1808 m. išrinktas Turino Mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, bet netrukus sugrįžo į Gedučius.

18091812 m. pirmasis tyrė grandinines reakcijas. 1812 m. pusmečiui išvyko į Peterburgą, susipažino su chemiku ir žurnalo leidėju A. N. Šereriu. 1814 m. išrinktas Dorpato universiteto profesoriumi, bet dėl įvairių priežasčių nepradėjo eiti šių pareigų. 1814 m. suteiktas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas.

1815 m. suformulavo fosforoscencijos dėsnį – šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. 18161818 m. tyrinėjo Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius, nustatė jų vandens sudėtį, tirdamas rodanidus atrado analitinės chemijos reakcijas, dabar jau tapusias klasikinėmis, sukūrė kelis analizės būdus. Jis padarė teisingą išvadą, kad sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika.

1818 m. suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, tinkantį naudoti ir kaip cheminį laikrodį. 1817 m. Mintaujoje tapo Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu. 1820 m. vienu metu su Tomu Zejebeku (Thomas Johann Seebeck), bet nepriklausomai nuo jo, nustatė, kad elektros srovės reiškiniai metaluose ir tirpaluose yra identiški. Niurnberge išleidžiami jo rinktiniai raštai.

1817–1822 m. buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos (Kurländische Gesellschaft für Literatur und Kunst) (seniausia mokslinė draugija dabartinėje Latvijos teritorijoje) narys.

Grotusas gyveno ir dirbo Gedučių dvarelyje, netoli Žeimelio. Čia tragiškai ir mirė (nusižudė). Palaidotas dvaro laidojimo rūsyje. Vėliau mokslininko palaikai buvo perkelti kitur, kapas taip ir liko nežinomas.

Prie buvusio dvaro tvenkinio minint gimimo 200 m. sukaktį, atidengtas paminklinis akmuo su T. Grotuso bareljefu.

Netoliese pamiškėje augantis senas ąžuolas vadinamas T. Grotuso vardu (pasakojama, kad mokslininkas mėgęs po juo sėdėti).

Fondas

1994 m. Lietuvos mokslų akademija ir baronų von Grotthussų giminės įsteigė Theodoro Grotthusso fondą.

Pagal fondo nuostatus kasmet turi būti įteikiama stipendija pasižymėjusiam jaunuoliui, studijuojančiam chemijos dalykus, o kas 5 metai – premija ir atminimo medalis mokslininkams, tyrinėjantiems T. Grotthusso veiklą ar pasižymėjusiems įamžinant šio mokslininko vardą.

Išradėjo gimtinė skęsta užmarštyje

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/isradejo-gimtine-skesta-uzmarstyje-papildyta/

Pakruojo rajono pakraštyje netoli Lietuvos ir Latvijos pasienio esantis Gedučių dvaras nė iš tolo neprimena savo kažkada buvusios didybės. O juk čia prieš du šimtmečius gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos išradėjas ir mokslininkas Teodoras Grothusas. Žmogus, pralenkęs laiką, – taip dažnai sakoma apie garsiausią Lietuvos mokslininką. Jo paskelbta elektrolizės teorija ir pagrindiniai gamtos dėsniai tapo pasaulinio mokslo dalimi. Iš Gedučių dvaro didybės dabar beliko tik baigiantis sugriūti dvaro kumetynas, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad čia galėjo būti garsioji T. Grothuso laboratorija. Tačiau pirmojo garsiausio Lietuvos mokslininko gimtinė, vos dešimt kilometrų nuo Žeimelio esantis Gedučių dvaras, baigia sunykti. Iš visos jo didybės beliko tik baigiantis griūti kumetynas. Kaip pasakojo Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ muziejininkas Pranas Ruzgus, Teodoras Grothusas pagal kilmę buvo vokietis. Jo protėviai – didikai iš Vesfalijos žemės, žinomi jau nuo XII a., tačiau tėvai ir seneliai valdė dvarus netoli Latvijos sienos, prie Biržų. Pats T. Grothusas gimė Vokietijoje per vieną kelionę. Mat jo motina lydėjo sunkiai sergantį ir nuolat važinėjantį po įvairias Europos gydymo įstaigas savo vyrą. Būsimojo išradėjo vaikystė prabėgo Gedučių dvare. Kaip ir kiti kilmingieji, jis gavo visapusišką išsilavinimą, tai padėjo pagrindus mokslinei veiklai. Tėvas mirė anksti, tad jaunasis Teodoras, paveldėjęs nemažą biblioteką, nuo mažumės domėjosi gamtos mokslais, nors motina jį labiau lenkė į humanitarinius. Taip pat labai mėgo piešti. Kadangi dažų nebuvo, jis pats pradėjo eksperimentuoti ir kurti. „Jis buvo elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikas ir chemikas, daug nuveikęs Lietuvos labui. T. Grothusas tyrinėjo Likėnų mineralinius vandenis ir nustatė, kad jie tinkami gydyti. Tai buvo žmogus, savo darbais ir pažiūromis pralenkęs laiką. Jo tyrimų objektai buvo ir augalai, ir meteoritai, ir šviesa“, – „Sekundei“ pasakojo muziejininkas. Paaugęs T. Grothusas išvyko mokytis į Leipcigą, vėliau – į Paryžių, Neapolį, kur klausėsi garsių to meto mokslininkų paskaitų, dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų ir tyrinėjo vulkaninius reiškinius. T. Grothusas išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, Turino mokslo ir menų akademijos nariu, garsių Europos universitetų garbės nariu. Talentingas jaunuolis buvo kviečiamas dėstyti į įvairius užsienio universitetus, tačiau grįžo į gimtuosius namus, nuošalų Lietuvos kampelį. „Galima tik spėlioti, kodėl parvyko į Lietuvą. Gal grįžti pastūmėjo Europoje prasidėję Napaleono karai, o gal kitos priežastys“, – svarstė P. Ruzgus. Tačiau ir gimtuosiuose namuose nebuvo ramu. Gedučių dvare tuo metu buvo apsistojusi rusų kariuomenė. Per vieną konfliktą su rusų karininku, kai šis užsipuolė jaunojo dvarininko mamą, T. Grothusui buvo sužalota ranka ir jis nebevaldė trijų pirštų. Ši trauma labai paveikė mokslininką, mat nebegalėjo skambinti garsiuoju iš tėvo paveldėtu Silbermano klavikordu, kurio savininku prieš tai buvo didysis K. P. E. Bachas, J. S. Bacho sūnus.

Paskutinė valia nebuvo išpildyta

Mokslininką nuolat kvietė atvykti dirbti Tartu universitetas, tačiau iš Gedučių T. Grothusas niekur nenorėjo važiuoti. Tikėtina, kad profesoriaus darbo jis atsisakė dėl ligos, mat iš tėvo paveldėjo sunkią genetinę ligą ir kentėjo nežmoniškus skausmus. „Liga progresavo, o užėjus skausmo priepuoliams, jis nežinodavo, kur dėtis. Manoma, kad jis turėjo kasos patologiją. Nebegalėdamas pakelti skausmų, jis, būdamas vos 37-erių, nusišovė iš tėvo paveldėtu šautuvu“, – tragiško likimo vingius atskleidė P. Ruzgus. Prieš žengdamas lemiamą žingsnį mokslininkas paliko testamentą ir dvarą bei visą savo turtą – vertingas knygas, mokslo rinkinius paliko Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kuriai pats priklausė. Tiesa, jis palikimo perėmėjams iškėlė ir tam tikras sąlygas: iš jo pinigų kasmet mokėti po 300 sidabro rublių dvaro savininkui mokesčiams padengti ir ten dirbantiems žmonėms išlaikyti. Kita dalis pelno turi būti skirta įsigyti fizikos ir chemijos prietaisams ir suburti autoritetingą fizikos ir chemijos profesūrą. Dalį turto – baldus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus – siūlė pasidalyti savo dviem seserims arba jų vaikams. Tačiau paskutinei T. Grothuso valiai nebuvo lemta išsipildyti. „Dvaras buvo T. Grothuso mamos nuosavybė, tad ji užprotestavo testamentą. Mokslininko valia buvo kaip iššūkis to meto rašytoms ir nerašytoms taisyklėms“, – kalbėjo muziejininkas. T. Grothusas buvo paskelbtas net psichikos ligoniu ir visi palikimo dokumentai anuliuoti. Net Jelgavos literatūros ir meno draugija, kuriai buvo užrašęs savo palikimą T. Grothusas, nesiryžo apginti mokslininko garbės.

Atokiame užkampyje – mokslo šventovė

Kas atsitiko su turtinga mokslininko sukaupta knygų ir rinkinių kolekcija, kur dingo archyvas ir dvare buvusios laboratorijos bent kokie pėdsakai, niekas nežino. „Yra duomenų, kad mokslininkas savo dvare turėjo įsirengęs tais laikais gana modernią laboratoriją, kurioje leisdavo ištisas dienas. Tačiau kur ji buvo, dabar gana sunku pasakyti. Prieš keletą metų su metalo detektoriais buvo jos ieškoma. Nustatytos net kelios galimos vietos, bet tam reikia išsamesnių tyrimų. Deja, tam nėra lėšų, bet galbūt kada nors galėsime atsakyti ir į šį klausimą“, – kalbėjo P. Ruzgus. Praėjus maždaug devyneriems metams po T. Grothuso mirties jo mama pardavė dvarą ir išsikėlė gyventi kitur. Gedučių dvaras atiteko baronui von Toro. T. Grothusą vietos gyventojai labai mėgo, mat šis gydė ir švietė valstiečius, itin rūpinosi jų gerove, o naujasis dvaro savininkas buvo visiška priešingybė – itin žiaurus ir negailestingas. Tačiau netrukus jis žuvo dvikovoje. Netoli Gedučių dvaro, lapuočių miškelyje, buvo įkurta Grothusų šeimos kapavietė, joje palaidotas ir T. Grothusas, tačiau 1971 m. vykę kasinėjimai parodė, kad rasti palaikai – ne T. Grothuso, o barono von Toro. „Manoma, kad motina, pardavusi dvarą, išsivežė ir sūnaus palaikus. Jie galėjo būti perlaidoti Lieporų kaime, kur buvo Grothusų dvaras ir šeimos kapavietė. Iš Lieporių buvo kilęs T. Grothuso tėvas Evaldas Dietrichas fon Grothusas, buvęs Lieporių dvaro savininkas. Tačiau kur gali būti mokslininko palaikai, nėra žinoma“, – pasakojo P. Ruzgus.


Atsisakė aristokratiškos kilmės

T. Grothusas jau nuo mažens išsiskyrė savo imlumu ir domėjimuisi viskuo. Jis garsėjo kaip geras gamtos ir tiksliųjų mokslų žinovas, tačiau tuo pat metu žavėjosi muzika, menu ir literatūra. Jis puikiai piešė, mokėjo keletą kalbų ir puikiai skambino. Būdamas vos dvidešimties 1805 m. Romoje paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, vėliau jo atradimą bandymais patvirtino H. Deivis, J. Berselijus, M. Faradėjus. T. Grothusas pirmasis atskleidė pagrindinius fotochemijos dėsnius, išsiaiškino, kad reakciją gali sukelti medžiagos sugerta šviesa. Mokslo istorijoje šis dėsnis vadinamas Grothuso ir Dreiperio dėsniu. Prie dvaro įrengtoje laboratorijoje T. Grothusas tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforoscencijos dėsnį, sukūrė pirmąjį pasaulyje fotometrą. „Tai buvo be galo gabus žmogus, bet gal dėl to, kad gyveno užkampyje, toli nuo didžiųjų Europos mokslo centrų, buvo mažiau žinomas. Nežinia, galbūt jeigu ne jo liga ir susiklosčiusios istorinės aplinkybės, dabar kalbėtume apie šį žmogų ne kaip apie garsiausią Lietuvos, o visos Europos ar pasaulio mokslininką“, – svarsto muziejininkas. T. Grothusas buvo labai paprastas ir mielai bendravo su valstiečiais. Jaunasis dvarininkas daug dėmesio skyrė Gedučių ūkio reikalams, siekė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, savo laboratorijoje gamino vaistus dvaro tarnams. Dar besimokydamas Prancūzijoje sąmoningai atsisakė savo aristokratišką kilmę pabrėžiančios dalelytės „von“ ir vietoj tėvų jam suteiktų Christiano Johano Dietricho vardų pasirinko daug paprastesnį – Teodoro. Gaila, kad tokio žymaus žmogaus gimtinė baigia nykti. Iš visos dvarvietės belikęs tik kumetynas išdaužytais langais, išdraskytomis krosnimis. Tačiau kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad išlikęs pastatas gali būti ir visai kitos paskirties, mat niekur kumečiams nebuvo statomos baltų koklių krosnys, o sienų nepuošdavo pusapvaliais piliastraia. Profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, tai galėjo būti net T. Grothuso laboratorija arba vėliau, po jo tragiškos žūties, dvaro karčema. „Apie čia gyvenusį mokslininką liudija tik jo bendraamžis ąžuolas, po kuriuo mėgdavo sėdėti mokslininkas, ir bebaigiantis griūti dvaro kumetynas. Minint T. Grothuso 200-ąsias gimimo metines buvo atidengtas paminklinis akmuo su T. Grothuso bareljefu ir užrašu „Nėra nieko tamsesnio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje“, tačiau ilgapirščiai netrukus pavogė metalines dalis“, – apgailestavo P. Ruzgus.

Paslaptingi sutapimai

Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Dvarvietės vienintelį išlikusį kumetyną atgavusi tolima Grothusų šeimos giminaitė Marijona Čiurlienė tikisi atstatyti garsiojo mokslininko namus, renka tam reikalingas lėšas, tačiau, P. Ruzgaus teigimu, dvaras turi kažkokią neigiamą energiją – kas tik arčiau prisiliečia prie T. Grothuso palikimo, vienaip ar kitaip nukenčia. „Latvių mokslininkas Janis Stradinis yra prasitaręs, kad kai pradėjo tyrinėti T. Grothuso gyvenimo vingius, prasidėjo negerumai. Maskvos ir Leningrado archyvuose pradėjus ieškoti informacijos, mirė tėvas, išleidus knygą apie T. Grothusą, iš gyvenimo pasitraukė sesuo. Kai 200-ųjų T. Grothuso gimimo metinių proga J. Stradiniui buvo įteikta T. Grothuso premija, šeimoje iškilo sunkumų. Todėl kai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie žymųjį mokslininką ir lietuvių kalba, jis sutiko, bet leidime dalyvauti nenorėjo. Pagaliau kraštotyrininkas Juozas Šliavas, daug nuveikęs, kad Gedučiai nebūtų tik užmirštas užkampis, tragiškai užduso dūmuose, nors gaisro ir nebuvo. Kumetyną atgavusi tolima T. Grothuso giminaitė M. Čiurlienė atidarė sąskaitą paramai, kad galėtų atstatyti dvarą, tačiau ją ištiko insultas. Kai atsigavo ir pradėjo tvarkyti dokumentus – ir vėl insultas. Gal tai tik sutapimai, o gal kas nors ir daugiau“, – svarsto P. Ruzgus.

Lina DRANSEIKAITĖ

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/isradejo-gimtine-skesta-uzmarstyje-papildyta/


Literatūra

Atminimas

Iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Teodoras Grotusas[1]:

Šaltiniai

  1. GABRIŪNĖ, Julita. Žymiausi Lietuvos istorijoje biržiečiai gimtinėje vis dar laukia pelnytos pagarbos 2009-08-10 http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F98230


Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius – 64% (+11989-28=11961 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius – 37% (+6901-0=6901 wiki spaudos ženklai).