Titas Masiulis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Titas Masiulis
Titas Masiulis.jpg

Gimė 1962 m. vasario 6 d.
Kaunas
Mirė 1991 m. sausio 13 d. (28 m.)
Vilnius

Tautybė lietuvis
Tėvas Povilas Masiulis
Motina Vitalija Masiulienė

Veikla
Lietuvos nepriklausomybės gynėjas

Žymūs apdovanojimai

Titas Masiulis (1962 m. vasario 6 d. Kaune – 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje) – Lietuvos didvyris, žuvęs 1991 m.sausio 13 d. naktį gindamas televizijos bokštą.

Turinys

Kilmė ir šeima

TėvasPovilas Masiulis, Vardenio s. (1929 m. ... d. – 1961 m. birželio 26 d. Kaune), geodezininkas (KPI, ...)
MamaVitalija Gecevičiūtė-Masiulienė-Krivickienė, Adomo d. (g. 1939 m. kovo 28 d. Kaune), inžinierė-sąmatininkė, ilgametė Kauno "Žemprojekto" darbuotoja.
Seneliai - Adomas Gecevičius (1914 m. rugsėjo 12 d. Kauno raj. - 2008 m. gruodžio 4 d. Kaune); - Bronislava Gecevičienė (1911 m. balandžio 22 d. Sidabrave, Radviliškio raj. - 1999 m. sausio 1 d. Kaune). Teta - Ligija Tautkuvienė.

Seserys - Rimantė Masiulytė-Ivoškienė (g. 1960 m. lapkričio 9 d. Kaune), logopedė (Šiaulių pedagoginis institutas, 1983); - Vilija Krivickaitė-Banaitienė (g. 1964 m. birželio 14 d. Kaune), inžinierė-programuotoja (KPI, 1987); - Giedrė Krivickaitė-Prialgauskienė (g. 1978 m. kovo 8 d. Kaune), inžinierė-programuotoja (KTU, 2000).

Gyvenimo pradžia

Nuo pat gimimo Tito gyvenimas buvo išskirtinis. Tikrasis jo tėvelis Povilas Masiulis nuskendo Juodkrantėje, kai jis tik beldėsi į šį pasaulį. Liko mama Vitalija našle, teturėdama dvidešimt dvejus metus, dar nevaikščiojančią dukrelę ir po širdimi užsimezgusią naują gyvybę.

Vardą vaikas gavo iš kalendoriaus, užrašyto tą dieną lapelyje. Mama pratino save prie šio vardo mažybinio varianto: Titukas, Titelis, Titytis, Titučiukas… Bet visą gyvenimą jis jai buvo Titu – paukščiu, balandžiu, atnešusiu jai ir daug džiaugsmo, ir skausmo. Tokiu augo vaikystėje, toks buvo ir visą trumpą savo gyvenimą: laisvas, daug matantis, galintis pasitikėti tik savo sparnais.

Našlaičiu niekada nesijautė, mylėjo lyg tikrą tėvą Juozą Krivicką, kuris į jų šeimą atėjo tada, kai Titas dar ir vaikščioti savarankiškai nemokėjo. Kartą būnant jau šešiolikmečiu ir besimokant Kauno politechnikume, jam nepaskyrė stipendijos. Mama siūlėsi išimti pažymą, kad jis našlaitis, tada stipendija jam būtų paskirta. Jaunuolis prieštaravo: “Jokiu būdu. Aš juk turiu tėvelį!”.

Tito tvirtas charakteris, valia, teisingumas kitiems, to teisingumo reikalavimas ir iš draugų, paveldėti iš senelių ir tėvų - Gecevičiai, Masiuliai kaip tik tomis vertybėmis savo gyvenimuose ir vadovavosi. Laisvomis minutėmis jie aiškino vaikui Lietuvos istoriją, nevengė ir žodžio “okupacija”. Protestas prieš tėvynės okupaciją vaiko sieloje pabudo anksti, tačiau to jis aktyviai nereiškė, o šią nuoskaudą nešiojo savo širdelėje. Pas senelį matė Lietuvos valstybingumo atributus Trispalvę ir Vytį. Jo aplinka suformavo ir tai, kas ne visada ateina su giminės genais, o išugdoma šeimoje: meilę atminčiai, Tėvynei, šalia gyvenančiam žmogui. Nuo pat kūdikystės jis buvo labai savarankiškas.

Pusantrų metų Titą tėvai pradėjo leisti jį į kitoje Tunelio gatvės pusėje nuo jų bendrabučio esantį vaikų lopšelį–darželį.

Mokykliniai metai

1969 m. pradėjo lankyti Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą Demokratų gatvėje, kurioje baigė aštuonias klases.

Mokykla buvo jų pašonėje, todėl čia buvo savas, turėjo daug pažįstamų. Ir po pamokų vaikai bendravo kartu, žaidė kieme, mokyklos stadione. Ta vaikiška draugystė su kaimynų vaikais Titą siejo visą jo trumpą gyvenimą. Nekeisdavo draugų, naujus į savo širdelę įsileisdavo nedrąsiai. Su kaimynu Valdu Linksmuoliu draugavo artimiau: žaidė toje pačioje gatvėje, kartu ėjo į tą pačią mokyklą, paskui mokėsi Politechnikume. Juo visada pasitikėjo.

Mokykloje išryškėjo polinkis menams - labai gerai piešė. Jo jaunystės piešiniai pateko net į vaikų piešinėlių pasaulinę parodą Japonijoje. Mokytoja Janina Cibulskienė prisimena, kad Titas labai gražiai lipdė iš plastilino, dažniausiai kareivius su kardais, tankus, mašinas.

Tėvai jau pradinėse klasėse vaiką leido į plaukimo (treneris Sigitas Skarelis) treniruotes ir liaudies tautinių šokių (mokytoja Janina Cibulskienė) būrelį. Šoko mokykloje ilgai, net jau besimokydamas Kauno politechnikume, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse.

Šiap jau Titas nemėgo sėdėti prie knygų ir mokytis dėl to, kad įtiktų mokytojams. Nesistengė būti pirmas, bet užduotis atlikdavo rūpestingai ir sąžiningai. Mokėsi tai, kas jam buvo įdomu, ne kaldamas, o tiesiog suprasdamas. Mėgo bėgioti lauke, kad batai suplyšdavo net per savaitę...

Mokykloje labiausiai patiko ir geriausiai sekėsi valstybės ir teisės pagrindai.

Aukštesnėse klasėse pasižymėjo matematikos žinojimu. Tiek, kad net dvejomis klasėmis aukščiau besimokančiai seseriai Rimai patardavo, kaip paprasčiau uždavinį spręsti.

Klasėje vienintelis nebuvo pionieriumi. Tai senelio Adomo Gecevičiaus ir Juozo Krivicko įtaka.

Mokykloje ypač susidomėjo ir intensyviai užsiiminėjo fotografija.

Ankstyva profesija

Kadangi Tito gyvenimo sąlygos buvo gana sunkios (keturi vaikai ir trys suaugę gyveno mažame 2 kambarėlių butelyje) jis nutarė anksčiau įsigyti profesiją ir greičiau prisidėti prie šeimos pajamų). Todėl 1977 m. Titas toliau mokslus tęsė Kauno politechnikume studijuodamas pramoninę ir civilinę statybą. Čia buvo sudarytos galimybės baigti lengvųjų automobilių vairuotojų kursus. 1980 m. spalio 27 d. išlaikė vairuotojo mokyklinius egzaminus.

Kai mokėsi politechnikume, braižybos darbus padarydavo daugumai kursiokų, nespėdamas sau. Niekad nesureikšmindavo nereikšmingų dalykų – sakydavo – „a, čia kruopa“. Jis jautė žmones, labai vertino žmonių tikrumą, nuoširdumą, nes ir pats toks buvo.

Politechnikumo "PCS" b kursą kartu su Titu baigė 29 jaunuoliai. Jau tarnaudamas sovietiniame laivyne, Titas svajojo apie susitikimą su kursiokais, vylėsi visus pamatyti, kai ateis draugai jau su žmonomis ar vyrais ir vaikais.… Visus mylėjo, nors artimiau draugavo su nedaugeliu, nes nemėgo atskleisti save, pasakoti apie gyvenimą ir savo problemas.

Jų kurso auklėtoja Janina Sučilienė žinojo jų šeimos nelaimę ir jaunuolio gyvenimo istoriją. Todėl Titui skirdavo daugiau dėmesio nei kitiems, skatindavo jį mokytis geriau nei tas norėjo. Mokytojos nuoširdumą jaunuolis pajuto, ją labai gerbė.

Mokydamasis politechnikume pamėgo rudenį užsiauginti barzdą. Iki pavasario…

1981 m. Titas Masiulis užbaigė mokslus Kauno politechnikume ir gavo statybininko-techniko diplomą.

Kariuomenėje

Tuojau po technikumo 1981 m. jis buvo pašauktas tarnauti sovietėje armijoje. Kariuomenė tada kiekvienam jaunuoliui buvo didelė blogybė. Veltui prabėgę dveji metai, o jei laivyne, tai ir visi treji.

Kadangi Titas nebuvo komjaunuolis Kauno kariniame komisariate jis buvo įrašytas į komjaunimą, išduodant tam dokumentą. Traukinyje tą dokumenta jis suplėšė ir nuleido į tualetą. Taip Titas atsidūrė Leningrado apmokymo dalinyje, kur vienintelis buvo ne komjaunuolis.

Nesidžiaugė sužinojęs, kad skiriamas į laivyną. Taip atsidūrė Lomonosovo mieste, prie Leningrado. Čia jis tapo radistu ir buvo paskirtas tarnauti į povandeninį laivą.

Jau birželio viduryje mama Vitalija išvyko komandiruotėn į Leningradą, Pramoninio transporto projektavimo institutą ir tuo pačiu aplankyti Titą Lomonosove. Jai į kompaniją pasisiūlė Tito geras draugas ir kaimynas Algis Kalašnikovas, su kuriuo ne tik gyveno kaimynystėje, bet ir lankė tą pačią mokyklą.

1981 m. birželio 13 d. būsimieji jūreiviai Lomonosove prisiekė. Po pusmetį trukusių mokslų Titas pateko į karinį laivą Sevastopolyje, kur dirbo radiometristu-planšetistu.

Titas tarnavo kariniame laivyne, kur ypatinga drausmė ir muštras… Ir čia spiriamas į komjaunimą nestojo, o tai buvo laikoma didele jauno žmogaus blogybe. Visas būrys komjaunuoliai, o vienas - ne… Per komjaunuolių susirinkimus jam tekdavo budėti prie ryšio linijos, tai vadovybė leisdavo paskambinti namo.

Laive tarp 150 jūreivių jis buvo vienintelis lietuvis. Savo pažiūrų dėl tvirtų charakterio bruožų neslėpė, todėl buvo vadinamas fricu. Kartą, tarnaudamas jau antrus metrus, buvo net sumuštas, tysojo denyje be jėgų. Išgyveno, namiškiams nesiskundė, tik paprašė mamos, kad toji atsiųstų lietuvių–vokiečių kalbos žodyną… Po to, sako, užsitarnavo didelę jūreivių pagarbą, kad nesiskundė, neverkšleno.

Už gerą tarnybą būrio vadas net atsiuntė vadovybės laišką tėvams, kad Titas geras jūreivis, tėvai išaugino gerą sūnų… Tik sudaužytas stuburas dar ilgai jį kamavo, kad jau po gal penkerių metų teko kreiptis net pas Kauno gydytojus.

Laiškuose daugiausiai rašydavo apie supančią gamtą, miestus, jūrą, tačiau beveik nieko apie tarnybą. Šį laikotarpį jis laikė priverstiniu pareigų atlikimu. Tačiau neleido laiko tik svajodamas, o norėjo mokytis ir išmokti.

“Džiaugiuosi, kad turiu sveikas kojas, rankas ir galvą” – ramino mamą laiškuose… Titas savo laive buvo pripažintas geriausiu radiometristu, tai yra prietaisų priežiūros specialistu, nors vaikinas viską mokėjo. Kai tik laivas grįžta į uostą, ar kitu patogiu laiku, kai atsirasdavo remonto darbų, imdavosi darbo tarsi pagal specialybę.

Tėvų sode ir namuose buvo išmokęs visus statybos darbus, mokslas Politechnikume tuos įgūdžius sustiprino. Tad ir duoda vadovybė Titui komandą pasirinkti reikiamą žmonių skaičių ir atremontuoti kokias nors patalpas. Už sąžiningą darbą buvo gavęs daug paskatinimų, tapo vyresniuoju jūreiviu, jam buvo suteiktos trumpalaikės atostogos su išvykimu į Lietuvą.

Jis labai didžiavosi savo lietuviška prigimtimi viską daryti sąžiningai, dorai, mokėti ūkio darbus.

Audros metu tris paras Titas laive buvo duonos kepėju, viską tai darė pirmą kartą, perskaitęs receptą. Juk duonos kepime yra išlaukimo periodai, kai tešla turi iškilti. Ir duona gavosi tokia skani, kad seni jūreiviai prašė, kad ir toliau Titas ją keptų.

Mėgo fotografuoti ir armijoje, net buvo pasigaminęs iš senų prietaisų detalių savadarbį fotoaparatą. Rašė laiškus tėvams, deja, jų iki mūsų dienų neišliko. Rašė juos ir keliems draugams, nepamiršdamas pasveikinti su gimtadieniais ar kitomis paminėtinomis progomis.

Darbinė veikla

1981 m. Titas Masiulis gavo Kauno politechnikumo statybininko-techniko diplomą ir buvo paskirtas dirbti į Gražiškius (Vilkaviškio rajonas) darbų vykdytoju. Nuvažiavo į tą kolūkį Gražiškėse, įsidarbino, o po mėnesio gavo šaukimą į sovietinę armiją.

1984 m. rudenį Titas Masiulis grįžo iš tarnybos kariuomenėje ir pradėjo dirbti Kauno rajono „Pirmūno“ kolūkio statybos brigadoje darbų vykdytoju.

Tito asmenybė

Buvo aukšto ūgio (189 cm).

Charakteris

Tai buvo gražios ir geros sielos žmogus. Nors buvo drovus ir pakankamai uždaras, tačiau turėjo keletą savo draugų. Juos rinkdamasis buvo atsargus. Nenorėdavo prisirišti prie žmogaus, sakydavo – gal aš jį apsunkinsiu....

Pasižymėjo vaikinas tvirtu charakteriu, valia, ko net kiti jo draugai pavydėjo. Draugams buvo paslaugus.

Buvo teisingas kitiems, to teisingumo reikalavo ir iš savo draugų. Negalėjo taikstytis su veidmainyste. Jeigu darydavo šunybę – atvirai prisipažindavo, nesislėpdavo už kitų nugarų.

Buvo visada tvarkingas, patrauklios išvaizdos.

Pagal draugų atsminimus prie Tito kitus traukdavo sąžiningumas, atjauta kitam, tvirta valia.

Gamtos žmogus

Titas labiausiai buvo susijęs su gyvąją gamta. Kieme, Demokratų gatvėje, jis labiausiai tuo ir pasižymėjo, kad glaudė ir globojo visus nelaimėn patekusius paukštelius, žvėrelius. Visi aplinkiniai vaikai žinojo, kad Titas priglaus sužeistą ar iš lizdo iškritusį paukštelį. Randa vaikai kokį iškritusį iš lizdo ar sužeistą paukštelį, tuoj į jų laiptinę suka: tai Tito... Ne kartą išgelbėtas nuo mirties varniukas, paskui paleistas į laisvę, suko ratus aplink jų balkoną…

Jų namuose augo ne tik papūgėlės, gydėsi varnas, kojeles ar sparnelius susižeidę žvirbliai, varnėnai. Pagyja paukšteliai ir tuoj juos į laisvę paleidžia. „Narvelis jiems narveliu ir lieka, – sakydavo vaikas. – Paukšteliui reikia laisvės“.

Jau besimokydamas Politechnikume, praktiką atliko Dotnuvoje. Tada namuose laikė kanarėles. Išvažiuodamas į praktiką užmiršo tėveliams pasakyti, kada reikia kanarėlių narvelį valyti, dezinfekuoti. Tai vieną popietę beldžiasi jaunuolis į buto duris Kaune: sugrįžo iš Dotnuvos namo pamaitinti kanarėlių, jų gardelį išvalyti. Nuo praktikos vadovo V. Daukšos tada gavo barti.

Būdavo, kai tik Titas nuvažiuoja į sodą, tuoj lekia savo medelių žiūrėti. Džiaugėsi, kai jie kilo į viršų, kai pavasariais pasipuošdavo sprogstančiais lapeliais.

Mėgo gėles, visoms merginoms dažnai dovanodavo po didelę puokštę. Niekada neskaičiavo pinigų. Sunkiai uždirbdavo pinigus, tačiau jam buvo didelis malonumas daryti žmogui gera.

Nagingos rankos

Turėjo polinkį į techniką ir viskas jam gerai sekėsi. Mėgo eksperimentuoti. Tarp vaikų turėjo autoritetą ir kaip „chemikas“. Vieną kartą pasigamino naujametinių fejerverkų. Tik panaudojo jas nesėkmingai: sprogo taip ir nepakilę aukštyn, prakiurdė megztinį ir nudegino rankas.

Išmoko fotografuoti. Įsigijo fotoaparatą, didintuvą, pats pirko ir gamino chemikalus. Buvo didelis džiaugsmas, kai išryškintoje foto juostelėje įamžindavo draugus, aplinką, kurioje gyveno. Paskui, jau besimokydamas Politechnikume, kūrė menines fotonuotraukas, draugų portretus, kurių dalis ir dabar saugomos šioje mokykloje bei namuose.

Labai anksti Titas išmoko vairuoti tėvelio automobilį.

Visuomeniškumas

1987 m. Titas įsijungė į Kauno turistų klubą. Čia turėjo nuostabius draugus – keliautojus, su kuriais išvažinėjo visą Lietuvą, keliaudavo po tada buvusios TSRS teritorijos kalnus pietinėje Europoje ir Azijoje. Kad susiruošti į kalnus, reikia pinigų. Jis numatydavo – kiek turi laiko, kiek reikia pinigų, kiek turi užsidirbti per dieną. Pats sau pasidarydavo įtemptą darbo grafiką - miegodavo po 4 – 5 valandas - ir dirbdavo (pagalbiniai verslai), bet iš tėvų pinigų neprašydavo.

Jau atitarnavusį sovietinėje armijoje, pakvietė šokti į „Žemprojekto” ansamblį. Nuėjo į pirmąsias repeticijas, tačiau čia ilgai neužsibuvo.

Atgimimo sūkuryje

Sąjūdžio laikotarpiu pagarsėjo kaip aktyvus sovietinės valdžios priešininkas ir kovotojas už nepriklausomybę.

Jis buvo ne tik piketų prie rusų armijos karinių objektų Kauno rajone dalyvis, bet jų organizatorius.

1989 m. protesto prieš sovietų okupaciją metu grąžino karinį bilietą, vienu metu kartu su 9 bendraminčiais oficialiai atsisakė SSRS pilietybės.

1988 m. rugpjūčio 5 d. dalyvavo ekologiniame protesto žygyje Tilžėje (Kaliningrado sritis).

1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo „Baltijos kelyje“.

19891990 m. dalyvavo „Sąjūdžio“ organizuotuose mitinguose Kaune ir Vilniuje.

1990 m. dalyvavo akcijoje „Europos kelias“ Lazdijuose.

1990 m. rugsėjo 16 d. piketavo Piliuonoje (Kauno rajonas) prie statomo karinio objekto.

1990 m. piketavo prie Šančių kareivinių Kaune.

1991 m. sausio 5-13 d. budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų Vilniuje.

1991 m. sausio tryliktąją žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto. [1]

Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. 1993 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulptorius Robertas Antinis, architektas Linas Tuleikis).

Įvertinimas

Atminimo įamžinimas

  • 1991 m. sukūrtas dokumentinis filmas (rež. Kazimieras Šaulys).
  • 1991 m. jo vardu pavadinta Kauno m. Petrašiūnų gatvė (buv. M. Gorkio).
  • ... m. Kauno rajone jo vardu pavadinta gatvė Piliuonos gyvenvietėje.
  • 1993 m. Kauno Petrašiūnų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas (skulptorius Robertas Antinis, architektas Linas Tuleikis).
  • 1993 m. spalio 24 d. Kaune prie Neries krantinės ir Demokratų gatvės sankryžos esančiame skverelyje pastatytas koplytstulpis Titui Masiuliui atminti (Autoriai: tautodailininkas Viktoras Žilinskas, architektas Linas Tuleikis). [4]
  • 1996 m. rugsėjo 24 d.reorganizuotas Kauno moksleivių techninės kūrybos ir darbo centras (Pramonės pr. 35) pavadintas Kauno T. Masiulio jaunimo mokykla.
  • 2005 m. gruodžio 2 d. Kaune Vilijampolėje, Petro Vileišio vidurinės mokyklos kiemelyje (Demokratų g. 36) pastatytas paminklas (autorius VDA KDF studentas Šarūnas Stirbys, vadovas A. Vaura). [5]
  • 2006 m. sukurta memorialinė Tito svetainė.
  • Žalgirio pergalės parke ir Vilniuje prie televizijos bokšto Tito Masiulio atminimui pasodinti ąžuoliukai.

Šaltiniai

Nuorodos

Parengė: Ligija Tautkuvienė, 2015 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: