Tojotomi Hidejoši

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Tojotomi Hidejoši
jap. 豊臣 秀吉
Toyotomi hideyoshi.jpg

Gimė 1536 m. vasario 2 d.
Mirė 1598 m. rugsėjo 18 d. (62 m.)

Tautybė japonas
Tėvas Jaemonas

Veikla
svarbus Sengoku daimis

Vikiteka Tojotomi HidejošiVikiteka
書.svg
Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Tojotomi Hidejoši (豊臣 秀吉, 1536 m. vasario 2 d. – 1598 m. rugsėjo 18 d.) buvo Sengoku laikotarpio daimis, kuris suvienijo Japoniją. Tojotomi Hidejoši buvo savo pono Odos Nobunagos įpėdinis ir užbaigė Sengoku laikotarpį. Jo valdymas dažnai vadinamas Momojama laikotarpiu pagal jo pilį. Tojotomi Hidejoši atsimenamas dėl daugybės pradėtų kultūrinių tradicijų, pvz.: jis leido tik samurajams nešiotis ginklus. Hidejoši laikomas antruoju iš Japonijos "vienytojų"[1].

Pradžia

Mažai žinoma apie Hidejoši iki 1570 m., kai jo vardas atsirado išlikusiuose raštuose ir laiškuose. Jo autobiografija prasideda 1577 m., bet joje Hidejoši mažai kalba apie praeitį. Pagal tradiciją, jis gimė Nakamura-ku, Nagoya (anksčiau Ovario žemė, dabar Aičio apskritis), Oda klano teritorijoje. Jis neturi jokios atsekamos kilmės, jo tėvas buvo valstietis-karys Jaemonas[2]. Jis neturėjo pavardės, o vardas buvo Hijoši-maru (日吉丸) ("Saulės dovana"), kuris turi daug variantų.

Oda Nobunaga jį pravardžiavo Kozaru t. y. beždžione dėl veido bruožų ir lieso sudėjimo.

Daugybė legendų pasakoja, kad jis buvo pasiūstas į šventyklą mokytis, bet pabėgo ieškoti nuotykių. Pasivadinęs Kinošita Tōkičirō (木下 藤吉郎) jis iš pradžių susidėjo su Imagava klanu kaip vietinio valdytojo Macušitos Jukicunos tarnas. Jis nukeliavo į Imagavos Jošimoto žemes Surugoje, kad pabėgtų su Macušitos patikėtais pinigais.

Iškilimas

1547 m. Hidejoši grįžo į Ovarį ir prisijungė prie Odos Nobunagos vadovaujamo Odos klano kaip žemos pakopos tarnas. Jis tapo pėstininku ir kovėsi Okehazamos mūšyje 1560 m., kur Oda Nobunaga nugalėjo Imagavą Jošimoto ir tapo galingiausiu Sengoku daimiu. Pasak jo biografų jis prižiūrėjo Kijosu pilies taisymą (tuo faktu abejojama) ir prižiūrėjo virtuvę. 1561 m. Hidejoši vedė Nene, Asano Nagamasos įdukrą. Jis taisė Sunomatos pilį su jaunesniu broliu Tojotomi Hidenaga ir plėšikais Hačisuka Masakacu bei Maeno Nagajasu. Jo pastangos buvo įvertintos, nes pilis buvo priešų teritorijoje. Legendos teigia, kad Sunomatos pilis buvo pastatyta per naktį, o Hidejoši atrado slaptą kelią į Inabos kalną (dabar Kinkos kalnas) ir taip privertė pasiduoti priešų įgulą.

Hidejoši buvo labai sėkmingas derybininkas. Dosniais kyšiais jis papirko Saitō klanoMino žemės samurajus, kad šie pereitų į Odos Nabunagos pusę. Tarp jų buvo ir klano strategas Takenaka Hanbei.

Nobunaga lengvai užėmė Inabajamos pilį 1567 m. dėl Hidejoši pastangų, tad nepaisant žemos kilmės, jis tapo vienu iš patikimiausių Nobunagos generolų ir pasivadino Hašiba Hidejoši (羽柴 秀吉). Naują pavardę sudaro du heroglifai iš Nobunagos pasekėjų Niva Nagahide ir Šibata Kacuie pavardžių.

1570 m. Anegavos mūšyje, kuriame Nobunaga sudarė sąjungą su Tokugava Iejasu, Hidejoši kariai apgulė dvi Asakurų ir Azai klanų pilis. 1573 m. po pergalės prieš abu klanus Nobunaga paskyrė Hidejoši trijų rajonų Omio žemės šiaurėje daimiu. Iš pradžių įsikūrės buvusioje Azai būstinėje Odani, jis persikėlė į Kunitomo ir pervadino miestą Nagahama Nobunagos garbei. Vėliau jis persikėlė į Imahamos uostą prie Bivos. Čia Hidejoši pradėjo statyti pilį ir perėmė Kunitomo ginklų gamyklos, kurį prieš kelis metus buvo įkūrę Azai ir Asakuros klanai, valdymą. Jis drastiškai padidino ginklų gamybą. Nobunaga pasiuntė Hidejoši į Baltojo garnio pilį užkariauti Čiūgoku regioną 1576 m.

Po Honnō-dži incidento, kai Akeči Micuhide nužudė Oda Nobunaga ir jo vyriausiąjį sūnų Oda Nobutada 1582 m., Hidejoši nugalėjo Akeči Jamazaki mūšyje.

Susitikime Kijosu pilyje, kur turėjo būti nuspręstas Nobunagos įpėdinis, Hidejoši atmetė svarbiausią kandidatą Oda Nobutaka ir jo rėmėją svarbiausią klano generolą Šibata Kacuie, paremdamas Nobunagos jauną sūnų Oda Hidenobu. Gavęs kitų klano vyresniųjų (Niva Nagahide ir Ikeda Cuneoki) paramą, Hidejoši užsitikrino Hidenobu poziciją ir savo paties įtaką klanui. Tačiau kilo įtampa tarp Hidejoši ir Kacuie ir Šizugatake mūšyje kitais metais Hidejoši nugalėjo Kacuie armiją, sutvirtino savo galią ir perėmė klano valdymą.

1583 m. Hidejoši pradėjo statyti Osakos pilį. Pastatyta ant Išijama Hongandži šventyklos, kurią sugriovė Nobunaga, pamatų ši pilis tapo paskutine Tojotomi klano citadele po Hidejoši mirties.

Nobunagos kitas sūnus Oda Nobukacu išliko priešiškas Hidejošiui. Jis sudarė sąjungą su Tokugava Iejasu ir abi pusės kovėsi Komaki ir Nagakute mūšyje, kuris baigėsi lygiosiomis, bet Hidejoši patyrė daug nuostolių. Galiausiai Hidejoši susitaikė su Nobukacu ir pasiuntė savo motiną ir jaunesnę seserį kaip įkaites Tokugavai. Po kurio laiko Tokugava Iejasu sutiko būti Hidejoši vasalu.

Galios viršūnė

Tojotomi Hidejoši Kaō (stilizuotas parašas)

Kaip Nobunaga, Hidejoši netapo šiogūnu. Vietoj to jis susitarė, kad bus įvaikintas į Fudživarų regentų šeimą, taip užsitikrindamas svarbiausius imperatoriaus rūmų titulus, įskaitant regento (Kampaku)[3]. 1586 m. imperatoriaus rūmai Hidejoši suteikė Tojotomi pavardę. Jis pastatė prabangius Džurakudajaus rūmus 1587 m., o kitais metais linksmino imperatorių Go-Jodzėjų[4].

Po to Hidejoši užėmė Kijo žemę[5], o nugalėjęs Čōsokabe klaną gavo Šikoku. Po to sekė Ečiū žemės ir Kiūšiū užkariavimas. 1587 m. Hidejoši išvijo krikščionių misionierius iš Kiūšiū, kad labiau suvaldytų į krikščionybę atsivertusius daimius[6]. Kadangi prekyba su europiečiais buvo pelninga, į pavienius krikščionis neoficialiai buvo žiūrima pro pirštus. 1588 m. Hidejoši uždraudė valstiečiams nešioti ginklus ir pradėjo kardų medžioklę[7]. Iš išlydytų kardų buvo nulieta Budos statula. Ši priemonė užkirto kelią valstiečių maištams ir užtikrino didesnį stabilumą pavienių daimių laisvės kaina. Odavaros apgultis 1590 m. prieš Vėlyvąjį Hōdžō klaną Kanto regione užbaigė pasipriešinimą Hidejoši autoritetui[8]. Jo pergalė žymi Sengoku laikotarpio pabaigą. Per apgultį Hidejoši pasiūlė Iejasu, kad šis atiduotų tada jo valdomas 5 provincijas mainais į Kanto 8 provincijas, kurias valdė Kitadžo. Iejasu sutiko, o Date Masamune prisiekė ištikimybe Hidejošiui.

1591 m. vasarį Hidejoši liepė Sen no Rikyū nusižudyti[9]. Rikyū buvo ištikimas pasekėjas ir arbatos ceremonijos meistras valdant Nobunagai ir Hidejoši. Su pastarojo parama jis pakeitė arbatos ceremonijos estetiką ir turėjo didelę įtaką įvairiems japonų kultūros aspektams. Teigiama, kad net po savižudybės, Hidejoši statydavo pastatus pagal Rikyū modelius ir principus.

Po to Hidejoši dėmesys nukrypo į No, kurį jis studijavo Komparu stiliumi nuo tapimo regentu. Trumpam apsistojęs Nagojos pilyje (Sagos prefektūra, Kiūšiū) jis išmoko Šite (pagrindinius vaidmenis) iš 10 No pjesių, kuriuos jis vaidino privesdamas įvairius daimius atlikti waki (antraielius vaidmenis. Hidejoši netgi vaidino imperatoriui[10].

Iškilo grėsmė Tojotomi dinastijos ateičiai po Hidejoši mirties, kai 1591 m. rugsėji mirė jo vienintelis sūnus Curumacu, kai jam buvo trys metai. Netrukus mirė Hidejoši pusiau brolis Tojotomi Hidenaga ir Hidejoši padarė įpėdiniu jo sūnų Tojotomi Hidecugu, kurį įsūnijo 1592 m. sausį. Hidejoši atsistatydino iš kampaku (regento) pareigų ir tapo taikō (atsistatydinusiu regentu). Hidecugu perėmė jo pareigas.

Nuosmukis ir mirtis

Silpstant sveikatai Hidejoši norėjo naujų pasiekimų, kad įsiamžintų, ir sugalvojo užkariauti Kiniją (šią mintį turėjo ir Oda Nobunaga), tad surengė dvi blogai pasibaigusias invazijas į Korėją. Norint užkariauti Ming Kiniją[11], jis nuo 1587 m. derėjosi su korėjiečiais dėl netrukdomo praėjimo į Kiniją. Būdami kinų sąjungininkai jie atsisakė kalbėtis su Hidejoši ir 1591 m. balandį ir liepą uždraudė japonų kariams žygiuoti per Korėją. Tų metų rugpjūtį Hidejoši įsakė ruoštis invazijai.

Pirmoje invazijoje Ukita Hideie buvo paskirtas lauko maršalu, įsiveržimas į Korėją įvyko 1592 m. balandį. Koniši Jukinaga užėmė Seulą, Joseon dinastijos sostinę, gegužės 10 d. ir po keturių mėnesių japonai turėjo kelią į Mandžūriją bei buvo užėmę beveik visą Korėją. Korėjos karalius Seonjo iš Joseon pabėgo į Pchenjaną ir paprašė Kinijos įsikišti. 1593 m. Mingų imperatorius Wanli pasiuntė generolą Li Rusong su armija sustabdyti planuojamą invaziją į Kiniją bei išvaduoti Korėją. Li atgavo Pchenjaną ir apsupo Seulą. Išida Micunari sutelkė japonų karius Seule ir atrėmė kinus su kontrataka. Karas pasiekė aklavietę ir susitarus dėl paliaubų japonai apleido Korėjos pusiasalį.

Hidejoši antrojo sūnaus Tojotomi Hidejori gimimas 1593 m. iškėlė paveldėjimo problemą. Kad jos būtų išvengta Hidejoši ištrėmė sūnėną ir įpėdinį Hidecugu į Kojos kalną bei liepė nusižudyti 1595 m. rugpjūtį. Jo šeimos nariai, nepasekę Hidecugu pavyzdžiu buvo nužudyti, įskaitant 31 moterį ir kelis vaikus[12].

1597 m. Tojotomi nužudė 26 krikščionis kaip kankinius, kad atgrasintų japonus, norinčius atsiversti į krikščionybę.

Po kelių metų derybų (nutrūkusių, nes abiejų pusių diplomatai pranešdavo šeimininkams, kad priešininkai nusileisdavo), Hidejoši paskyrė Kobajakava Hideaki antros invazijos, kuri buvo dar nesėkmingesnė už pirmąją, vadu. Japonų kariai buvo užspausti Gyeongsang provincijoje. Iki 1598 m. birželio japonai desperatiškai kovėsi, atmušė kelias kinų atakas ties Suncheon ir Sacheon miestais, o kinai ruošėsi galutiniam antpuoliui. Korėjiečių partizaninė taktika labai kenkė japonų kariams. Nors Hidejoši pajėgos laimėjo Sochon mūšį visos trys pusės išseko, netgi Hidejoši pripažino, kad nebelaimės karo. Savo karo vadui Korėjoje jis pasakė: „Neleisk mano kariams tapti dvasiomis svetimoje žemėje“[1]. Tojotomi Hidejoši mirė 1598 m. rugpjūčio 18 d. Penkių Vyresniųjų Tarybą jo mirtį laikė paslaptyje, kad būtų išlaikyta moralė, o japonai pasitraukė iš Korėjos.

Neužėmus Korėjos, nebuvo įsiveržta į Kiniją. Karas ne sustiprino, o išsekino Tojotomi iždą ir karinius resursus, o vasalai nesutarė kas kaltas dėl nesekmės. Mintis sukurti Japonijos imperiją, kuri apimtų visą Aziją mirė kartu su juo. Tokugavos uždraudė ne tik karinius įsikišimus į žemyną, bet ir uždraudė ryšius su užsieniečiais. XIX a. pabaigoje japonai vėl kovėsu su Kiniją per Korėją, naudodama tuos pačius kelius kaip Hidejoši.

Po Hidejoši mirties Penkių Vyresniųjų Taryba nesugebėjo sutramdyti Tokugavos Iejasu ambicijų. Du geriausi Hidejoši generolai Katō Kijomasa ir Fukušima Masanori narsiai kovėsi per karą, o grįžę valdžioje rado klano kaštelioną Išida Micunari. Jis iš aukšto žvelgė į generolus, tad šie susidėjo su Iejasu. Po Sekigaharos mūšio Tokugava tapo šiogūnu.

Kultūrinis palikimas

Hidejoši pakeitė Japonijos visuomenę daugybe būdu. Jis įvedė griežtą klasių struktūrą, apribojo keliones, darė žemės ir produkcijos apžvalgas.

Klasių reforma paveikė prasčiokus ir karius. Sengoku laikotarpyje buvo įprasta, kad valstiečiai tapdavo kariais, o samurajai versdavosi žemės ūkiu dėl nuolatinio netikrumo, kadangi nebuvo centralizuotos valdžios, ir laikinos taikos. Hidejoši įsakė nuginkluoti valstiečius[13]. O samurajai turėjo palikti žemę ir apsigyventi pilių miestuose[14]. Tai sutvirtino visuomenės klases kitiems 300 metų.

Be to jis įsakė atlikti visuotinę apžvalgą ir gyventojų surašymą. Kai tai buvo padaryta, Hidejoši įsakė gyventojams likti savo han (feoduose), nebent jie gaudavo leidimą persikelti. Tai užtikrino tvarką kai plėšikai niokojo kaimus ir taika buvo nauja. Apžvalgos bvuvo sistemingo apmokestinimo pagrindas[15].

A atkurta Osakos pilis buvo pastatyta Hidejoši didžiojo dondžono vietoje. Ikoninė pilis yra Osakos, kaip didelio miesto atsigavimo po Antrojo Pasaulinio Karo, simbolis.

1590 m. Hidejoši užbaigė statyti Osakos pilį, didžiausią ir galingiausią Japonijoje, kad ši saugotų vakarinį kelią į Kiotą. Tais metais jis uždraudė "nelaisvą darbą", kitaip vergiją[16], bet šalia sutarčių buvo baudžiamojo kodekso numatytas priverstinis darbas.

Hidejoši taip pat įtakojo materialinę Japonijos kultūrą. Jis leido pinigus ir laiką arbatos ceremonijai, įrankių kolekcionavimui, rėmė prabangius visuomeninius renginius ir pripažintus meistrus. Kilus susidomėjimui arbatos ceremonija aukštuomenėje, prireikė porcelianinių indų, tad per karą Kinijoje buvo ne tik konfiskuota daug porceliano, bet ir korėjiečių meistrai per jėgą atgabenti į Japoniją[17].

Įkvėptas Auksinio Pavilijono Kiote jis sukūrė kilnojamus arbatos kambarius, padengtus aukso lapais ir papuoštus raudonais voratinkliais. Tad jis galėjo surengti arbatos ceremoniją kur panorėjęs, taip parodydamas savo statusą vasalams.

Politiškai jis sukūrė tokią sistemą, kad galingiausi daimiai viens kitą nusverdavo. Svarbiausi iš daimių sudarė Penkių Vyresniųjų Tarybą(五大老 go-tairō). Jai vadovavo regentas.

Prieš mirtį jis tikėjosi sukurti pakankamai stabilią sistemą, kuri išsilaikytų, kol užaugs sūnus. Bet po Maeda Tošiie mirties Tokugava Iejasu pradėjo sudarynėti sąjungas, įskaitant politines santuokas (kurias uždraudė Hidejoši). Tojotomi sąjungininkai metė jam iššūkį, bet pralaimėjo ir po dviejų metų Tokugava tapo šiogūnu.

Tojotomi Hidejoši garbinamas keliose šventyklose visoj Japonijoje.

Tokugavos paliko galioti daugumą Hidejoši dekretų ir jais remdamiesi sūkūrė savo šiogūnatą. Tai užtikrino Hidejoši palikimo išlikimą. Hidejoši rašė savo žmonai:

Cquote2.png „Aš noriu daryti garsius darbus ir esu pasirengęs ilgai apgulčiai su daugybe atsargų, aukso ir sidabro, kad grįžčiau su triumfu ir palikčiau po savęs didingą vardą. Aš noriu, kad tu tai suprastum ir pasakytum visiems.“[18]
Cquote1.png


Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 Richard Holmes, The World Atlas of Warfare: Military Innovations that Changed the Course of History, Viking Press 1988. p. 68.
  2. Berry, Mary. (1982). Hideyoshi, p. 8.
  3. Berry, p. 168-181.
  4. Berry, p. 184-186.
  5. Berry, p. 85-86.
  6. Berry, p. 91-93.
  7. Berry, p. 102-106.
  8. Berry, p. 93-96.
  9. Berry, p. 223-225.
  10. Ichikawa, Danjūrō XII. Danjūrō no kabuki annai (團十郎の歌舞伎案内, "Danjūrō's Guide to Kabuki"). Tokyo: PHP Shinsho, 2008. pp. 139-140.
  11. Berry, p. 208.
  12. Berry, p. 217-223.
  13. Jansen, Marius. (2000). The Making of Modern Japan, p. 23.
  14. Berry, p. 106-107; Jansen, p. 21-22.
  15. Berry, p. 111-118.
  16. Lewis, James Bryant. (2003). Frontier Contact Between Choson Korea and Tokugawa Japan, p. 31]-32.
  17. Takeuchi Rizō. (1985). Nihonshi shōjiten, p. 274–275; Jansen, p. 27.
  18. Sansom, George. (1943). Japan. A Short Cultural History, p. 410.


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Tojotomi Hidejoši – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+18793-155=18638 wiki spaudos ženklai).