Tryškių dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tryškių dvaras yra pietiniame Tryškių miestelio pakraštyje, dešiniajame Virvytės krante. Išlikęs dvaro ponų namas (Klaipėdos g. 19), svirnas, kumetynas, parkas.

Išliko apie 7,6 ha buvusio dvaro sodybvietė, kurios pagrindinis – gyvenimo jau pagniuždytas medinės architektūros perlas – gyvenamasis namas. Apie 1900 m. užveistas ir 10 hektarų sodas, kuris kolchozinės santvarkos buvo sunaikintas po II pasaulinio karo.

Istorija

Minimas nuo 1537 m.

Vienas žymiausių šio dvaro savininkų, Edvardas Paulavičius, dvarą įsigiję 1840 m., buvęs Kališo (pietvakarių Lenkijoje) gimnazijos direktoriumi. Atsidėkodami už nuoširdų darbą, gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo gimnazijos biblioteką, kurią pedagogas parsigabeno į Pavirvytę. Galima sakyti, kad čia – viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazgos, nes Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų dvarų raštingais savininkais. Į Pavirvytę knygų 8 kilometrus iš Viekšnių pėsčiomis žingsniuodavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos, knygomis buvo keičiamasi ir su gausius tuo metu literatūros rinkinius turėjusiais Santeklių, Daubiškių dvarais. Iš dvarininkų paulavičių giminės kilusi ir garsaus lietuvių rašytojo Balio Sruogos žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, karo negandų nublokšta į Vakarus ir daugiau tėviškės nebeišvydusi.

Dvaro pastatus supo ūksmingas parkas, savo neapglėbiamų medžių didybę išsaugojęs iki mūsų dienų. Parkas už dvaro namo terasomis leidosi į Virvytės slėnį. tašyto granito pakopų laiptai ir alėjos buvę apsodinti karpomais jazminų ir alyvų krūmais.

Legendos

Yra išlikęs pasakojimas apie šiame dvare vykusią dramą. Profesorius M. Biržiška mini Pavirvytėje 1848 m. nusižudžiusį 35 metų amžiaus Domininką Paulavičių, gal pirmojo iš Paulavičių, Juozo, brolį? Po kelių metų kerdžius ganęs per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, ateivis vis sulaikydavęs, girdi, niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, svečias pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Tik tuomet išsigandęs. Ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susiglaudusius, piktai prunkščiančius. Kas dabar bepaliudys, buvo taip ar ne?

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: