Tuskulėnų dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°41′53″N 25°18′08″E / 54.69806°N 25.30222°E / 54.69806; 25.30222

Tuskulėnų dvaras
Tuskulėnų dvaro rūmai
Tuskulėnų dvaro rūmai
Vieta Žirmūnai
Įkurtas XVI a. vidurys
Rūmų stilius Neoklasicizmas
Bajorų giminės Valickiai,
Julijanas Titijus
Savininkas Lietuvos genocido aukų muziejaus padalinys
Tuskulėnų dvaras 1848 m. (dail. A. Žameto piešinys)
Tuskulėnų dvaro rūmai 2008 m. rugpjūtį.

Tuskulėnų dvaras – buvusi dvaro sodyba (apie 1825 m. statytų dvaro rūmų, oficinos ir kt. dvaro pastatų kompleksas), esanti Vilniuje, Žirmūnuose, tarp Neries upės ir Žirmūnų bei Tuskulėnų gatvių.

Dvaro istorija

Buv. dvaro parko vidurio bei rytų dalyse rasta XVIXVII a. ūkinių duobių. Dauguma jų be radinių, kitose rasta smulkintų virtų bei keptų gyvulių kaulų, keramikos šukių, taip pat viena ~XIV a. pab. (Jogailos laikų) moneta.

Prieš keletą amžių būsimo Tuskulėnų dvaro teritorija buvo Vilniaus girininkijos valdos. Apie XVI a. vidurį Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šalia Vilniaus, Neries dešiniajame krante įkūrė specialų valstybinį dvarą, turėjusį aptarnauti Vilniaus pilį. Vėliau to dvaro sodybą valdė įvairios Lietuvos didikų šeimos, o XVIII a. viduryje centrinė dvaro dalis priklausė iš Lenkijos atvykusiems vienuoliams Laterano kanauninkams, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum, o lenkiškai − Tuskulany (greičiausiai iš liet. „*Tuskulionys“).

XVIII a. pab. Tuskulėnai tapo Rusijos imperijos iždo dvaru ir buvo valdomi įvairių rusų valdininkų. Manoma, kad iki šiol išlikusius dvaro rūmus apie 1825 m. pasistatydino Vilniaus generalgubernatorius A. Rimskis-Korsakovas. Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, kuris labiausiai išgarsėjo kaip literatūros almanacho „Athenaeum“ leidėjas. XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru, nes J. Titijus juos buvo pavertęs tikra užeiga, − tuo metu vad. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius S. Moniuška, rašytojas J. Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai.

1869 m. dvaro sodyba priklausė atskirojo žandarų korpuso pulkininkui A. Losevui, − nuo tada Tuskulėnų dvaro pagrindinė valda, arba palivarkas dar vadinta Losiuvka.

Prieš II pasaulinį karą dvaro rūmus ir parką valdė dvarininkai Valickiai, kurie po karo išvyko gyventi į Lenkiją, o 1944 m. visa 1,3 ha ploto Tuskulėnų dvaro sodyba (trys namai, daržinė, trys pagalbiniai ūkiniai pastatai, garažui pritaikytos arklidės ir kt.) atiteko LTSR NKVD; nuo tada visuomenei ji buvo žinoma kaip „Bartašiūno vila“ (LTSR NKVD perimtame dvare buvo įrengta tuometinio LTSR NKVD − MVD vadovo J. Bartašiūno vasarvietė).

19441947 m. dvaro parke buvo slapta laidojami LTSR NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsyje nužudytų lietuvių rezistentų, kitų sovietų okupacinio režimo aukų, taip pat kai kurių už kriminalinius bei karo nusikaltimus sušaudytų asmenų palaikai. Istorikai spėja, kad minėtu laikotarpiu Tuskulėnų dvaro parke buvo užkasti 559 lietuvių, 56 rusų, 52 lenkų, 38 vokiečių, 32 baltarusių, 18 latvių, 9 ukrainiečių, 3 žydų palaikai. Tarp jų aptikti ir perlaidoti Jono Noreikos Generolo Vėtros ir vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai.

Sovietmečiu dvaras buvo labai saugomas. Po TSRS iširimo be deramos priežiūros likęs Tuskulėnų dvaro ansamblis 2009 m. rekonstruotas Tuskulėnų dvaro pastatų ir parko kompleksas tapo Lietuvos genocido aukų muziejaus padaliniu.

Šaltiniai

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Tuskulėnų dvaras – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka
  • „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 427 psl.



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: