Uždunojės Sečė

Uždunojės Sečė (rus. Задунайская Сечь, angl. Trans-Danubian Sich) – buvusių Zaporožės Sečės kazokų bendruomenė Osmanų imperijoje 1775–1828 m. Ji buvo įsikūrusi Dunojaus žiotyse, kur jie atsikraustė likvidavus Naująją Sečę (rus. Новая Сечь), o jos žemes išdalinus dvarininkams. Pradžioje jie buvo įsikūrę kairiajame Dunojaus krante (dabartinio Vilkovo apylinkėse), o vėliau persikėlė į dešinįjį Dunojaus krantą. Prie Uždunojės Sečės prisijungdavo nemažai iš Ukrainos pabėgusių baudžiauninkų.

Po 1812 m. Bukarešto taikos sutarties Uždunojės Sečės padėtis suprastėjo. Į ją mažiau beateidavo naujų žmonių. Osmanų imperija reikalavo vis intensyvesnės karinės tarnybos, kas kazokams nepatiko. Jiems tekdavo dalyvauti osmanų baudžiamosiose ekspedicijose bulgarų, serbų žemėse ir kitur Balkanuose.

Prasidėjus 1828–1829 m. Rusijos-Turkijos karui Uždunojės kazokai, vadovaujami košo atamano O. Hladkio perėjo į Rusijos kariuomenės pusę.

Po karo jie sudarė pagrindinę Azovo kazokų kariuomenės dalį.