Ukrainos istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Ukraina
Lesser Coat of Arms of Ukraine.svg


Rusija-orn.png
Rytų slavų istorija
Rusijos | Ukrainos | Baltarusijos
Rusija iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia
Riurikaičių dinastija
Rusios kunigaikštystės:
Naugardas, Pskovas, Polockas, Kijevas, Černigovas, Perejeslavas, Vladimiras-Suzdalė, Haličas-Voluinė, Smolenskas
LDK, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Romanovų dinastija
Rusijos imperija
1905–1907 m. revoliucija
Rusijos revoliucija
VULR, ULR, BLR
TSRS (RTFSR, UTSR, BTSR)
Rusija, Ukraina, Baltarusija
Rusijos istoriniai regionai:
Rusia, Karelija, Ingrija, Zavoločjė, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Podolė, Ponto stepė, Sibiras

Šis straipsnis skirtas Ukrainos istorijos aprašymui.

Priešistorė ir ankstyvoji istorija iki Kijevo Rusios

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e. Skitus III a. pr. m. e. pakeitė sarmatai.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

Kijevo Rusia

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

Kitų valstybių sudėtyje

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Lietuvių ir lenkų amžius

Pagrindiniai straipsniai:Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos karalystė

XIV a. dižioji Rusios dalis kartu su sostine Kijevu perėjo į Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių rankas. Lenkijos karalystė užėmė Haličą ir Chelmo žemės (galutinai 1387 m.). Po 1385-ųjų Krėvos sutarties LDK pradėjus krikštyti, nuolat buvo šalinami nuo valdžios stačiatikiai. 1456 m. likviduota Voluinės kunigaikštystė, 1470-aisias - Kijevo.

ATR

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų Respublika.
ATR 1619

██ Lenkijos karalystė

██ Prūsijos kunigaikštystė, valdoma Lenkijos

██ Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

██ Kuršo kunigaikštystė, valdoma Lietuvos

██ Livonija

Kazokai rašo laišką Turkijos sultonui. (Iljos Repino paveikslas)

Po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia. Ukrainoje buvo įkurta daug naujų miestų bei kitų gyvenviečių. Naujose mokyklose platinamos renesanso idėjos, prasidėda stipri polonizacija, daugelis rusinų bajorų sulenkėjo ir priėmė katalikybę, tuo tarpu paprasti valstiečiai bėgo nuo reformų.

Chmelnyckio sukilimas

Religiniai ir socialiniai nesutarimai, bandymai polonizuoti Ukrainą, XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis.

1648 m. balandžio 22 d. kazokai pradėjo sukilimą, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu. Remiamas Krymo totorių 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus.

1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika, [1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą. 1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.

Prašėsi Rusijos caro pagalbos. 1654 m. pagal prieštaringai vertinamą Perejaslavo sutartį kairiakrantė Ukraina prijungta prie Rusijos.

Rusijos imperija

Mažoji Rusija 1799 m.
Pagrindiniai straipsniai:Rusijos imperija, Ukraina Rusijos imperijoje

Kairiakrantė Ukraina Rusijai atiteko po Perejaslavo sutarties. Carinėje Rusijoje oficialiuose dokumentuose, istoriniuose šaltiniuose Ukraina buvo vadinama Mažąja Rusija [1][2]. Rusijos imperijoje iki XX a. pradžios šis regionas apėmė didelę dalį dabartinės Ukrainos teritorijos. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus ir dešniakrantės žemės - Kijevas, Podolė ir Voluinė - atiteko Rusijai, ši nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Ribojo ir draudė ukrainietišką spaudą ir viešą kalbos vartojimą. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

1917-1921 m. įvykiai

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos nepriklausomybės karai.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui prasidėjo ukrainiečių nepriklausomybės kovos, susiformavo keletas trumpalaikių su Ukraina susijusių nepriklausomų respublikų.

Ukrainos Liaudies Respublika

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos Liaudies Respublika.
Mitingas Kijeve 1918

1917 m. kovo 17 d. Kijeve sušaukta Centrinė Taryba. Jos pirmininku išrinktas profesorius Mychajlas Hruševskis. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos, o tų pačių metų lapkričio 20 d. - apie Ukrainos Liaudies Respublikos įkūrimą ir galiausiai 1918 m. sausio 22 d. - apie ULR nepriklausomybę.

1918 m. vasario pradžioje Kijevą užima Raudonoji armija. Vasario pabaigoje rusų kariai buvo okupavę didžiąją dalį Ukrainos. Tų pačių metų kovo pradžioje išvydami rusus Ukraina okupuoja vokiečių kariai.

Ukrainos valstybė

1918 m. balandžio 29 d., Vokietijai palaikant, įvyksta Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovauja Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą nauju valstybės vadovu tampa pats Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; suvažiavime priimamas naujas valstybės pavadinimas - Ukrainos valstybė (ukr. Українська держава).

Po 1918 m. lapkritį įvykusios vokiečių revoliucijos Skoropadskis neteko Vokietijos palaikymo. Neilgai trukus prieš jį įvykdomas perversmas kuriam vadovauja Simonas Petliūra.

Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija

1918-ųjų gruodžio 14 d. atkuriama Ukrainos Liaudies Respublika. Jos vadovu paskiriamas Volodymyras Vynyčenka. Pagrindiniu vykdomuoju organu tampa Ukrainos direktorija. 1919 m. vasarį šaliai pradeda vadovauti Simonas Petliūra, sutelkęs visą valdžią savo rankose. S. Petliūros valdymo metais Ukrainos teritorijoje įvykdytą daug pogromų prieš žydus. 1919 m. kovą Direktorija praranda kontrolę Ukrainos rytų žemėmis; kovo 10 d. įkuriama Ukrainos SSR su sostine Charkove.

Tuo tarpu Ukrainos pietuose vyko įnirtingi Rusijos pilietinio karo mūšiai tarp baltųjų ir bolševikų. Dabartinės Zaporožės srities teritoriją kontroliavo Valstiečių sukilėlių armija vadovaujama anarchisto Nestoro Machno.

1919 m. pavasarį bolševikai nugali ULR armiją ir užima Kijevą. Direktorija persikelia į Vinycią, vėliau - į Podolės Kamenecą. 1919 m. pabaigoje didžiojoje Ukrainos dalyje įsiviešpatauja bolševikai. 1920 m. Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija tesę darbą Podolės Kameneco apilinkėse.

Vakarų Ukraina

1918 m. lapkritį Haliče įvyksta sukilimas po kurio susiformavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR). 1919 m. sausio 22 d. iškilmingai sujungta su Ukrainos Liaudies Respublika.

1918 m. Lenkija atgavusi nepriklausomybę ėmė siekti atkurti Abiejų Tautų Respublikos dydžio valstybę (žr. Tarpjūris). Lenkijai siekiant prisijungti ukrainiečių žemes 1918 rudenį kyla ginkluotas konfliktas tarp ULR, VULR vienoje koalicijoje, bei Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos kitoje. Konfliktas baigėsi Ukrainos pralaimėjimu 1919-ųjų vasarą, nusinešęs apie 25 tūkstančius gyvybių.

1920 m. balandžio 21 d. ULR Direktorija ir Lenkija susitarė dėl sienos palei Zbručės upę, karinės sąjungos prieš bolševikus. Pagal sutartį Ukraina pripažino Haličą, su plačiomis autonomijos sąlygomis, Lenkijai mainais už karinę paramą kare prieš bolševikus bei ULR teritorinį neliečiamumą po karo.

1920 m. balandžio 25 d. Lenkija pradėjo didelę operacija prieš bolševikus:pietuose puolė jungtinė lenkų ir ukrainiečių, šiaurėje vien lenkų armija. Gegužės 7-ąją užimtas Kijevas, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija pradėjo konrtataką kurios užemė Kijevą, Vilnių, Minską bei daugybė kitų. Lemiamą mušį prie Vyslos rugpjūtį laimėjo lenkai sustabdė tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921 m. kovą pasirašius Rygos sutartį. Pagal jį: Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, Vilniaus kraštas atitenka Lenkijai; Rytų Baltarusijair Rytų Ukraina atitenka bolševikams, Užkarpatė - Čekoslovakijai, Bukovina - Rumunijai.

Po Rygos sutarties Ukrainos Liaudies Respublika faktiškai nustojo gyvausi. Valstybės vadovui S. Petliūrai prieglobstį suteikė Lenkijos maršalas Pilsudskis. Nuo 1921-ųjų veikė ULR vyriausybė emigracijoje.

Kitos respublikos

Žaliosios Ukrainos vėliava

Krymo pusiasalyje po pirmojo pasaulinio karo įkurta Krymo Liaudies Respublika, Kubanėje - Kubanės Liaudies Respublika. Tolimuosiuose Rusijos rytuose buvo įkurta Žaliosios Ukrainos valstybė kuri kreipėsi į ULR nepriklausomybės pripažinimui. Tačiau naujai sudarytoji ukrainiečių armija pralaimėjo bolševikams ir teritorijos buvo įtrauktos į Sovietų Rusijos sudėtį.

Kitų valstybių sudėtyje (1921-1939)

Po Nepriklausomybės kovų (1917-1922 m.), kurios baigėsi pralaimėjimu bei naujuoju padalijimu, Ukraina buvo okupuota kaimyninių valstybių, kurioms rūpėjo tik savo nacionaliniai interesai.

Lenkija

Po Rygos sutarties Voluinei ir Haličui tapus Lenkijos dalimi šiose teritorijose buvo vykdoma polonizacija, 1930 m. peraugusi į masines represijas prieš ukrainiečius. Represijų metu uždraustos ukrainiečių bendruomenės, į kaimus įvesta kariuomenė, sudeginta apie 500 namų. Iš viso arestuota apie 2 tūkstančius žmonių. 1932 m. Tautų lyga pareiškė Lenkijai protestą dėl šios veiksmų nukreiptų prieš ukrainiečius. Šios žemės priklausė Lenkijai iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m.

DniproHes - vienos didžiausios Dniepro hidroelektrinės statybos, Zaporožė, 1932

Sovietų Sąjunga

USSR vėliava 1923-1927
COA Ukrainian SSR.png
Pagrindinis straipsnis – Sovietų Sąjunga ir Ukrainos SSR.

Sovietų okupuotose Ukrainos žemėse buvo įkurta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika su sostine Charkove, vėliau perkeltą į Kijevą. 1922 m. gruodžio 30 d. įėjo į naujai sukurtos Sovietų Sąjungos sudėtį. III dešimtmečio pabaigoje prasidėjo kolektyvizacija. 1932-1933 m. per Stalino suorganizuotą Holodomorą mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“; susikūrė didieji pramoniniai centrai.

Kitos teritorijos

Po Rygos sutarties Užkarpatė įėjo į Čekoslovakijos sudėtį. Po Miuncheno sutarties pasirašymo Užkarpatę užemė Vengrijos kariuomenė.

Antrasis pasaulinis karas (1939-1945)

Į Reichą deportuojami ukrainiečiai. Čerkasų apylinkės, 1942

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos SSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuotaikos pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.


Pokario Ukraina (1945-1989)

USSR vėliava 1923-1927
COA Ukrainian SSR.png

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

Sovietiniu laikotarpiu vykdyta ateistinė politika, sistemingai buvo uždarinėjamos bažnyčios. Pravoslavų bažnyčių skaičius pokaryje nuolat mažėjo:

  • 1945 m. buvo 9564 bažnyčios;
  • 1956 m. – 8540;
  • 1962 m. – 6464;
  • 1966 m. – 4540;
  • 1977 m. – 4220;
  • 1983 m. – 4116.[3]

Nepaisant to Ukrainoje išliko vienas didžiausių religingų piliečių nuošimtis visoje Sovietų Sąjungoje.

Sovietų Ukraina buvo svarbus ekonomikos centras Sovietų Sąjungoje. Ypač išvystyta buvo žemės ūkio, aviacijos, mašinų kitų įrenginių gamyba. Donbase išgaunami didžiausi akmens anglių, metalų kiekiai.

Prasidėjus „perestroikai“ suaktyvėjo nacionalistiniai judėjimai. 1986 m. balandžio 26 d. Kijevo srityje Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija kurios metu į orą pateko didžiulis keikis radiacijos. Avarijos slėpimas nuo visuomenės ypač sumažino žmonių pasitikėjimą valdžia.

1990 m. įvyko pirmieji demokratiški rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. rugpjūčio 24 d. Aukščiasioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą, kuris patvirtintas referendume 90,32% rinkėjų pritarus Aktui.

Nepriklausoma Ukraina

Flag of Ukraine
The small coat of arms of Ukraine, the Tryzub.

1991 m. po SSRS žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau Aukščiausiajai Tarybai neratifikavus Sandraugos nuostatų de jure niekada nebuvo jos nare. Šalis sunkiai išgyveno perėjimą iš planinės į rinkos ekonominė sistemą. Rinkos ekonomika. 1994 m. Ukrainoje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–1997 m. 1996 m. priimta nauja konstitucija ir įvesta nauja valiuta - grivina. Valstybei tapus nepriklausomai buvo pastebėti Krymo pusiasalio, kurio gyventojų dauguma - rusakalbiai, bandymai atsiskirti nuo Ukrainos. 1996 m. priimta nauja Krymo konstitucija pagal kurį Krymo Autonominė Respublika - sritis Ukrainos sudėtyje turinti plačias autonomijas, savo vyriausybę, įteisintos ukrainiečių, rusų bei krymo totorių kalbos. 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m. 2001 m. po žurnalisto Georgijaus Gongandzės nužudymo Ukrainoje kilo politinė krizė, išaugo nepasitikėjimas valdžia ypač tuometiniu prezidentu Leonidu Kučma.

2004 m. po prezidento rinkimų ir vadinamosios „Oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo provakarietiškas Viktoras Juščenka. Juščenkos valdymo metais šalyje viena po kitos kilo politinės, ekonominės krizės. Šalį ypač palietė pasaulinė finansų krizė. 2010 m. prezidento rinkimus laimėjo Viktoras Janukovičius.

Ukraina valdžia siekia narystės Europos sąjungoje, NATO. Ukraina daug dėmėsio skiria Padniestrės konflikto sprendimui kaip tarpininkė tarp konfliktuojančių pusių.


Šaltiniai

  1. Mažoji Rusija
  2. Mažoji Rusija ar Ukraina
  3. Centrinis valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (Ukraina, Kijevas), fondas 1/25; Centrinis valstybinis aukščiausiųjų valdžios organų ir vyriausybės archyvas, fondai 4648/1,5,7. (Ukraina, Kijevas), pagal 1998 m. Natalia Shlikhta prezentaciją.




Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+20174-12=20162 wiki spaudos ženklai).