Upytės žemė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Upytės žemė buvo vidurio Lietuvoje. Centras – Upytė. Apėmė teritoriją abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio dešinėje pusėje, rytuose ribojosi su aukštaičių Deltuvos žeme, Nalšios žeme, vakaruose – su žemaičių Šiaulių žeme.

Istorija

Upytės žemei buvo priskiriami kunigaikščiai RuškaičiaiButautas, Kitenis, Kintibutas, Plikienė, Višlys, Vižeikis. Kunigaikščio valdžia Upytėje jau buvo paveldima. Kunigaikščių sąraše Upytės kunigaikščiai vardijami trečioje vietoje, iš karto po žemaičių kunigaikščių. Tai rodo gana aukštą jų padėtį, o kartu ir pačios Upytės žemės svarbą žemaičių ir aukštaičių žemių konfederacijoje.

Rašytiniame šaltinyje Upytės žemės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1254 m., Rygos arkivyskupui Albertui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis Žiemgalą. 1345 m. Algirdui ir Kęstučiui pasidalijus LDK, Upytės žemė atiteko Kęstučiui. Livonijos ordinas Upytės žemę puolė 1368, 1370, 1371, 1372, 1377, 1378 ir 1394 m.

Šaltiniai



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: