Vaclovas Miknevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vaclovas Miknevičius

Gimė 1910 m. liepos 26 d.
Zanėnai, Molėtų valsčius
Mirė 1989 m. liepos 12 d. (78 m.)
Kaunas

Vaikai

Tautvydas Miknevičius, Nijolė Miknevičiūtė - Mickevičienė


Veikla

Alma mater Kauno meno mokykla
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Vaclovas Miknevičius (1910 m. liepos 26 d. Zanėnai, Molėtų valsčius1989 m. liepos 12 d. Kaunas) – Lietuvos dailininkas keramikas, dailiosios keramikos pradininkas Lietuvoje.

Turinys

Biografija

Sūnus Tautvydas Miknevičius, dukra Nijolė Miknevičiūtė – Mickevičienė. Baigė Giedraičių mokyklą. 1936 m. baigė Kauno meno mokyklą, mokytojas Liudvikas Strolis. 1940 m. jo iniciatyva įkurtos Kauno „Dailės“ kooperatyvo (vėliau „Dailės“ kombinatas) dailiosios keramikos dirbtuvės Vilijampolėje (Jurbarko g. 2); 19411959 m. jų vadovas, 19591983 m. dailininkas.

Kūryba

Sukūrė vienetinės ir serijinės gamybos buitinės ir dekoratyvinės keramikos: servizų (vyno, 1936 m., Paryžiaus pasaulinė paroda, aukso medalis), „Kolūkiečių servizas“, 1954 m., kavos, 1964 m.), vazų („Obelys žydi“ 1953 m.), lėkščių {„Jūratė ir Kastytis“, „Kvadratai“, abi 1970 m. Šeštame dešimtmetyje vazas puošė politizuotais tarybinio gyvenimo siužetais („Derliaus nuėmimas“, „Dirbam linksmai“, „Pionieriai Palangoje“, visos 1950 m.)

Sukūrė keraminės skulptūrinės plastikos („Eglė“ 1968 m., skulptūrinė grupė „Žalgiris“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pušelės“, visi 1969 m.). Apipavidalino interjerų ir eksterjerų („Avininkystė“ ir „Kiaulininkystė“, Sąjunginė žemės ūkio paroda, Maskvoje, LTSR paviljonas, su T. Miknevičiene, 1954 m., Kauno centrinio knygyno, 1955 m., kavinės „Tulpė“ 1956]] m., P. Ziberto šilko kombinato vestibiulio, 1977 m.)

Buitinė keramika taisyklingų formų, puošta tautodailei būdingais elementais arba skulptūrinėmis detalėmis, plastika lakoniškų, geometrizuotų formų. Vėlyvojo laikotarpio kūriniai („Dekoratyvinė vaza“ 1982 m.) masyvių formų, spalvingesni, gausiai puošti lipdytomis ir žiestomis detalėmis, įrėžimais. Įdiegė į gamybą geležingą molį (1967 m.), bešvinę glazūrą (1968 m.). Suprojektavo keramikos cechus Tbilisyje (1958 m.) ir Almatoje (1964 m.).

Nuo 1933 m. dalyvavo parodose; individualios: Palanga1933 m., Kaunas – 19351936 m., 1960 m., 1970 m., 1980 m., 1990 m. surengta pomirtinė paroda, Vilnius1960 m., 1970 m., 1975 m. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.[1] Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Bibliografija

  • Dailioji keramika, 1970 m.

Literatūra

  • R. Purvinaitė. Vaclovas Miknevičius, Vilnius 1986 m.

Šaltiniai

  1. Nijolė Žilinskienė. Vaclovas Miknevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 88 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: