Vakarų baltų pilkapių kultūra

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

. — Vakarų baltų pilkapių kultūros ribos

Centrinės Europos kultūrų žemėlapyje

Vakarų baltų pilkapių kultūra – vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, paplitusi siaurame Baltijos pajūrio ruože – nuo Sembos iki Kuršo. Išskirta tik pagal laidojimo paminklus.

Turinys

Kultūros ypatybės

Ankstyvuosiuose pilkapiuose aptinkami griautiniai palaidojimai, priskiriami 1300-1000 m. pr. m. e. laikotarpiui. Vėlyvajame laikotarpyje mirusiuosius kremuodavo ir pelenus supildavo į keramines urnas (molinius puodus), pilkapiuose įrengiant sudėtingas akmenų konstrukcijas. Ši tradicija išliko iki ankstyvojo geležies amžiaus (VI-I a. pr. m. e.). Genetiškai susijusi su vėlyvojo neolito-eneolito laikotarpio Žucevo (lenk. Rzucewo) kultūra, gyvavusia Gdansko įlankos ir Aistmarių pakrantėse.

Lietuvoje

Vakarų baltų pilkapių kultūros Lietuvos teritorijoje pavyzdžiai: Šernų (Klaipėdos raj.), Ėgliškės , Kurmaičių (Kretingos raj.) pilkapynai.[1] Čia būdingi pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais, akmenų rentiniais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Kurmaičių, Ėgliškių pilkapiuose palaidota po keletą ar keliolika mirusiųjų įvairiai įrengtuose kapuose. Sudeginti kaulai supilti į duobutę, apdėti plokščiais akmenimis ar supilti į urną. IIIII a. pr. m. e. čia plito paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius tuose pačiuose pilkapiuose. Į jų kapus buvo dedama žalvarinių papuošalų.

Šaltiniai

  1. http://www.lad.if.vu.lt/zalvario_amzius.htm Žalvario ir ankstyvasis geležies amžiai Lietuvoje

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: