Valerija Vilnonytė
| Valerija Vilnonytė | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1927 m. rugsėjo 28 d. Janydžių k. Anykščių r. |
| Mirė | † 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje |
|
| |
| Veikla | Bibliotekininkė bibliografė, vertėja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
|
|
| |
| Alma mater | 1951 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetas |
Valerija Vilnonytė (g. 1927 m. rugsėjo 28 d. Janydžių k. Anykščių r. – 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje) — Bibliotekininkė bibliografė, vertėja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Anykštėno Biografija
1946 m. baigė Anykščių gimnaziją 3-ojoje jos abiturientų laidoje. 1946–1951 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos išsilavinimą.
1951–1959 m. V. Vilnonytė dirbo Linkuvos (Pakruojo raj.) vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Nuo 1959 m. iki gyvenimo pabaigos ji gyveno Vilniuje.
1959–1993 m. V. Vilnonytė dirbo Lietuvos respublikinėje bibliotekoje (nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) bibliografinį darbą, buvo Bibliografijos, vėliau Lituanistikos, Retų spaudinių, Rankraščių skyrių darbuotoja, kol išėjo į pensiją.
Ji sudarė anketą, kuri buvo naudojama, renkant ir kaupiant Lietuvos nacionalinės bibliotekos istoriją. V. Vilnonytės bibliografiniai tyrimai ir jų publikacijos laikomi svarbiausiu šaltiniu, liudijančiu apie asmeninių rinkinių knygas, XX a. pirmojoje pusėje patekusias į didžiausią šalies biblioteką.
V. Vilnonytė tyrinėjo knygų naikinimą Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, šia tema paskelbė mokslinių publikacijų.
Svarbiausi V. Vilnonytės bibliografiniai ir metodiniai leidiniai:
- 1962 m. – "Eduardas Mieželaitis : rekomenduojamos literatūros rodyklė" (bibliografijos rodyklė).
- 1964 m. – "Kristijonas Donelaitis" (su kitais rengėjais, parodos katalogas).
- 1969 m. – "Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos leidinių katalogas 1946–1969".
- 1974 m. – "Petras Cvirka : bibliografija (1924–1970)" (su Algimantu Lukošiūnu, bibliografijos rodyklė).
- 1978 m. – "Kazys Boruta : bibliografija (1920–1976)" (bibliografijos rodyklė).
- 1983 m. – "Vytautas Jurgutis : bibliografija (1929–1982)" (bibliografijos rodyklė).
- 1984 m. – "Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1919–1940 m. : bibliotekų istorijos metodikos rekomendacijos : monografija".
Ji sudarė Kazio Borutos 10 tomų raštus (1970–1976 m.) ir parengė jų paaiškinimus, parašė paiškinimus Eduardo Mieželaičio 8 tomų raštams (1970–1976 m.). Sudarydama bibliografijas, ji atskleidė ir surinko P. Cvirkos ir K. Borutos pseudonimus.
V. Vilnonytė parengė ir išleido senosios raštijos leidinį – Pilypo Ruigio "Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas" (su Vytautu Jurgučiu, 1986 m.).
Ji parengė rodyklę "Lietuvos centrinė biblioteka 1940–1941 metais" (išleista periodiniame leidinyje "Tarp knygų" 1992–1993 m.), pateikė medžiagos biobibliografiniam žinynui "Lietuvių rašytojai" (t. 1, 1979 m.).
V. Vilnonytė buvo vertėja iš rusų kalbos. Ji išvertė Jusufdžono Akobirovo apysakas "Mergaitė, kurios ieškojau. Kai malūnas sustojo" (1967 m.).
V. Vilnonytė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (2002 m.).
Mirė 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse prie artimųjų.
Biografija
Gimė 1927 m. rugsėjo 28 d. Janydžių k. Anykščių r. 1946–1951 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos išsilavinimą. 1951–1959 m. V. Vilnonytė dirbo Pakruojo r. Linkuvos vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Nuo 1959 m. ji gyvena Vilniuje. 1959–1993 m. V. Vilnonytė dirbo Lietuvos respublikinėje bibliotekoje (nuo 1989 m. – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) bibliografinį darbą, kol išėjo į pensiją. Ji buvo Bibliografijos, vėliau Lituanistikos, Retų spaudinių, Rankraščių skyrių darbuotoja.
Ji sudarė anketą, kuri buvo naudojama, renkant ir kaupiant Lietuvos nacionalinės bibliotekos istoriją. V. Vilnonytės bibliografiniai tyrimai ir jų publikacijos laikomi svarbiausiu šaltiniu, liudijančiu apie asmeninių rinkinių knygas, XX a. pirmojoje pusėje patekusias į didžiausią šalies biblioteką.
V. Vilnonytė tyrinėjo knygų naikinimą Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, šia tema paskelbė mokslinių publikacijų.
Svarbiausi V. Vilnonytės bibliografiniai ir metodiniai leidiniai:
1962 m. – „Eduardas Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė“ (bibliografijos rodyklė). 1964 m. – „Kristijonas Donelaitis“ (su kitais rengėjais, parodos katalogas).
1969 m. – „Lietuvos TSR valstybinės respublikinės bibliotekos leidinių katalogas 1946–1969“.
1974 m. – „Petras Cvirka: bibliografija (1924–1970)“ (su Algimantu Lukošiūnu, bibliografijos rodyklė).
1978 m. – „Kazys Boruta: bibliografija (1920–1976)“ (bibliografijos rodyklė).
1983 m. – „Vytautas Jurgutis: bibliografija (1929–1982)“ (bibliografijos rodyklė).
1984 m. – „Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, 1919–1940 m. : bibliotekų istorijos metodikos rekomendacijos“.
Ji sudarė Kazio Borutos 10 tomų raštus (1970–1976 m.) ir parengė jų paaiškinimus, parašė paaiškinimus Eduardo Mieželaičio 8 tomų raštams (1970–1976 m.). Sudarydama bibliografijas, ji atskleidė ir surinko P. Cvirkos ir K. Borutos pseudonimus.
V. Vilnonytė parengė ir išleido senosios raštijos leidinį – Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ (su Vytautu Jurgučiu, 1986 m.).
Ji taip pat parengė rodyklę „Lietuvos centrinė biblioteka 1940–1941 metais“ (išleista periodiniame leidinyje „Tarp knygų“ 1992–1993 m.), pateikė medžiagos biobliografiniam žinynui „Lietuvių rašytojai“ (t. 1, 1979 m.).
V. Vilnonytė yra vertėja iš rusų kalbos. Ji išvertė Jusufdžono Akobirovo apysakas „Mergaitė, kurios ieškojau. Kai malūnas sustojo“ (1967 m.).
V. Vilnonytė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (2002 m.).
Mirė 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse prie artimųjų.
Prisiminimai
|
Linkuvoje pradėjau dirbti jauna, direktorius tada buvo V.Vasilevičius. Dirbau su entuziazmu, nes sutikau Linkuvoje mokytojus, gerus savo dalyko žinovus, eruditus, visuomenininkus, gyvenančius mokyklos gyvenimu, tai: lituanistės Valerija Vilnonytė ir Julija Pajarskaitė, kurios pastatė daug spektaklių, montažų, literatūrinių tautosakos vakarų, skirtų ne tik mokiniams, bet ir visuomenei; istorikas, mokymo dalies vedėjas Juozas Skrupskelis, lituanistė Stanislava Lovčikaitė, anglistas Algis Dičpetris ir kt. Didžiulis noras lygiuotis, sekti jais, džiaugtis jų organizuotais renginiais liko iki šių dienų. |
Vaizdas:Cquote1.png |
|
|
Literatūra ir istorija patiko dėl to, kad buvo labai įdomu. Literatūrą dėsčiusi mokytoja V. Vilnonytė buvo tiesiog nuostabi. Ji lyg užburdavo klasę savo žiniomis ir noru, kad vaikai kuo daugiau sužinotų, kuo daugiau viskuo domėtųsi. |
Vaizdas:Cquote1.png |
|
|
Labai pagarbiai dėkoju auklėtojai V.Vilnonytei, kuri man aukojo savo laiką (tikriausiai visą savo laisvą laiką). Auklėtoja mane papildomai mokino lietuvių kalbos ir vokiečių k. pagrindų – Sibire mokoma buvau vokiečių k. Lietuviškai mokėjau tik tiek, kiek mama mokino. Ten nuo pirmos klasės buvo tik rusų kalba ir rusas mokytojas. Lietuvių kalbos gramatikos taisyklių mane auklėtoja mokino nuo pirmos klasės. Labai nuoširdžiai ir mano amžiui suprantamai mokino kultūringo elgesio. Kartu su kitais klasės draugais pas auklėtoją namuose mokėmės austi tautines juosteles, kurias kiekvieną dieną nešiojome prie uniformų. Esu dėkinga auklėtojai už tai, kad šiandien einu teisingu keliu, esu tvirta, žinau apie Tėvynę, jos kančias, žmonių siekius būti laisvais, už tai, kad turiu supratimą apie atjautą silpnesniam, apie dorą gyvenimą apskritai. Dėkoju auklėtojai, kuri man nuo akių nuplėšė šydą, intensyviai formuotą tremtyje. Metams bėgant, man atsivėrė akys, žemai lenkiuosi savo auklėtojai – antrai motinai. Sunkiomis gyvenimo minutėmis priimdama sprendimus visada ją prisimenu. Pateiksiu vieną pavyzdį. Pavasarį prieš egzaminus rašėme istorijos rašomąjį darbą. Atsakydama į vieną iš klausimų, parašiau, gal net nesuvokdama, ką rašau, kad Lietuva ne pati prisijungė, bet buvo prijungta prie SSRS. Už darbą gavau dvejetą, ta vieta buvo riebiai pabraukta ir padėtas didžiulis klaustukas. Iki pat senatvės sapnuoju, kad laikau ir neišlaikau egzamino. Tuojau buvau iškviesta į mokytojų kambarį, buvo pasakyta, kad man neleis laikyti brandos egzaminų, turėjau į mokyklą atsivesti mamą. Auklėtoja V.Vilnonytė tada labai mane užstojo, nors aš neprisimenu visko, ką ji kalbėjo, buvau labai išsigandusi. Iki šių dienų skamba atmintyje auklėtojos pasakyti žodžiai: motina gali negalėti ateiti ir autobusai ne visada važiuoja, ji gali net neturėti kuo apsirengti, eidama į mokyklą... Direktorius liepė man išeiti iš mokytojų kambario. Po to pokalbio jau nebereikėjo atsivesti mamos, man leido laikyti egzaminus. Žinau tik tiek, kad, išleidusi mūsų klasę, V.Vilnonytė daugiau auklėtinių neturėjo. Ji išvyko į Vilnių ir dirbo bibliotekoje. Baigus vidurinę mokyklą, visą gyvenimą lydėjo auklėtojos nuoširdus žodis, nes ji buvo didžiulis autoritetas, kuriuo mes visi pasitikėjome. Iki šių dienų viską, ką gavau iš auklėtojos lūpų, kiek sugebėdama perduodu savo atžaloms. 1959 m.35 laida Birutė Genė Rimkevičiūtė-Vengrienė |
Vaizdas:Cquote1.png |
|
|
Kai sujungė devintąsias klases, mūsų klasės auklėtoja tapo lietuvių kalbos mokytoja Valerija Vilnonytė. Ji labai daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai, ypač gramatikai, skatino skaityti knygas, paragindavo eiti į susitikimus su rašytojais, muzikais. Savo laisvalaikio sąskaita ji skirdavo po valandėlę mūsų auklėjimui: galėjome raštu ar žodžiu pateikti įvairiausių klausimų, kas mums įdomu ar neaišku. Po savaitės, per kitą klasės valandėlę, auklėtoja išsamiai atsakydavo į mūsų pateiktus klausimus. Informacijos tada gaudavome tik per radijo tašką, tada vadinamą „gavarilka“. Radijo imtuvą reta šeima turėjo, o kaime ir to radijo taško nebuvo. Auklėtoja paskaitydavo įvairių autorių išmintingų posakių, gražių citatų. Dešimtoje klasėje, kai mūsų auklėtoja sirgo, laikinai ją pavadavo jaunas mokytojas literatas Vaidotas Spudas. Jis taip pat skatino mus dalyvauti literatų būrelyje, net eilėraščius kurti mokė, suorganizavo ekskursiją į Biržus, kur vyko literatų sąskrydis. Po to renginio dainavo operos solistė Vlada Mikštaitė, kitų nebekramenu. Taip vadinamame „tradiciniame“ vakare mūsų klasė suvaidino auklėtojos pagal lenkų rašytojo J. Geno apsakymą surežisuotą spektaklį „Jo akių šviesa“. Šviesos efektus (besisukantis gaublys, apklijuotas veidrodžio šukelėmis) sukonstravo klasės berniukai. Keletas mūsų klasės mokinių dainavome mokyklos chore, kuriam vadovavo mokytojas Metrikis, o vėliau Antanas Kraujelis(1915). Kiti mokiniai dalyvavo šokių būrelyje. Dainuojant „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (žodžiai Vaidoto Spudo, muzika Konrado Kavecko), solo partiją atlikdavo mūsų klasės mokinys Algis Jankeliūnas. Auklėtoja V. Vilnonytė mums nuoširdžiai linkėjo geros ateities, ypač pasirenkant specialybes, sakė, kad ypač fizika ir chemija – ateities specialybės, perspektyvios. Prisiminiau jos žodžius: „Tebūna jūsų gyvenimas nesuteptas, neišparduotas, neiškeistas į blizgučius“ Auklėtojų skatinta, iki šiol mėgstu lankyti teatrą, keliauti, kiek galimybės leidžia, lankyti įvairius renginius. Esu dėkinga visiems buvusiems mokytojams. Monika Šimaitė-Miežienė (1959 m. 35 laida) |
Vaizdas:Cquote1.png |
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |