Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) – Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta valstybės įstaiga, kuri kolegialiai sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus. Komisiją sudaro septyniolika 5 metams Seimo skiriamų narių – aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo institutų, kultūros įstaigų darbuotojų, iš jų etatiniai yra tik pirmininkas ir pavaduotojas.

Turinys

Įgaliojimai

Valstybinė lietuvių kalbos komisija:

  • teikia Seimui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos srityje, išvadas dėl teisės aktų kalbos
  • nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus
  • vertina ir tvirtina norminamuosius kalbos veikalus – žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius
  • aprobuoja svetimybių keitimą lietuviškais atitikmenimis, rūpinasi tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimu, tvirtina lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir nustato tradicinių vietovardžių vartojimo tvarką
  • nagrinėja visuomenės kalbos kultūros klausimus ir priima dėl jų sprendimus, rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse

Valstybinė lietuvių kalbos komisija atskaitinga savo steigėjui – Lietuvos Respublikos Seimui.

Savivaldybėms yra perduota valstybinė funkcija – valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė. Atlikti šią funkciją dažniausiai pavedama kalbos tvarkytojams, jie prižiūri, kaip vartojama valstybinė kalba ir kaip laikomasi jos taisyklingumo reikalavimų savivaldybės teritorijoje, Kalbos inspekcijos vardu nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, konsultuoja kalbos klausimais ir t. t. Kalbos tvarkytojus turi daugiau kaip du trečdaliai savivaldybių.

VLKK prižiūri LR Terminų banką.

Istorija

Lietuvių kalbos komisija LKP CK sprendimu įsteigta 1961 m. prie Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo. Jos pirmininku paskirtas Juozas Žiugžda, pirmininko pavaduotoju – Genrikas Zimanas, moksliniu sekretoriumi – V. Ambrazas, nariais – T. Butkus, Jonas Januitis, Jonas Kabelka, J. Macevičius, Vladas Niunka, Juozas Palionis, Donatas Roda, Romas Šarmaitis, Kazys Ulvydas, Antanas Venclova. Pirmasis posėdis įvyko 1961 m. spalio 27 d. Komisija su pertraukomis veikė iki 1970 m. rugsėjo. Daugiausia svarstyta, kaip turėtų būti rašomi kitų kalbų tikriniai vardai – adaptuoti ar originalo forma, tačiau dviejų požiūrių šalininkai nesutarė, taisyklės nebuvo patvirtintos.

1976 m. gruodį buvo sudaryta nauja Lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos TSR Mokslų Akademijos (pirmininkas – Kostas Korsakas, pavaduotojai – V. Mažiulis ir G. Zimanas, sekretorius – K. Ulvydas). Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu komisija buvo įgaliota suvienodinti terminiją, rašybą spaudoje, periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose, tarnybiniuose dokumentuose, spręsti sudėtingus lietuvių bendrinės kalbos klausimus. Nurodyta, kad komisijos parengtos rekomendacijos privalomos visoms ministerijoms, žinyboms, organizacijoms, redakcijoms, leidykloms. 1977 m. birželio 16 d. priimtame nutarime pateiktos rekomendacijos dėl j rašymo (bjaurus, pjauti, spjauti), dėl veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens rašymo, kai kurių žodžių rašymo kartu ir atskirai, žodžių kėlimo, brūkšnelio rašymo. Kitais nutarimais reglamentuotas didžiųjų raidžių rašymas įvairiuose pavadinimuose, įterpinių, lyginamųjų posakių, išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių, išplėstinių pažyminių, sudėtinių sakinių skyryba. Vėl pradėta svarstyti, kaip turėtų būti rašomi nelietuviški tikriniai vardai, tačiau ir vėl prie vienos nuomonės neprieita. 19811983 m. komisijos veikla buvo nutrūkusi.

1984 m. pradėjo dirbti atnaujinta komisija (pirmininkas – Jonas Palionis, pavaduotojas – Vytautas Mažiulis, sekretorius – Arnoldas Piročkinas). Komisija priėmė nutarimą dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje, taip pat nutarimus dėl tokių asmenvardžių galūnių rašymo bei dėl ilgųjų balsių rašymo adaptuojamuose tikriniuose varduose, kelis kitus nutarimus. Visi nutarimai 1987 m. išleisti atskira knygele „Lietuvių kalbos komisijos nutarimai“ (Vilnius, Mokslas).

LKP CK 1987 m. birželio 6 d. nutarimu komisija buvo papildyta, pirmininku paskirtas Aleksandras Vanagas, pavaduotoju – V. Mažiulis, sekretoriumi – Pranas Kniūkšta. Komisija svarstė radijo ir televizijos kalbą, su informatikos specialistais aptarė lietuvių kalbos raidyno pritaikymo elektroninėms skaičiavimo mašinoms problemas. Kreiptasi į LKP CK ir Ministrų Tarybą, kad mokyklos būtų aprūpintos kompiuteriais su lietuviška abėcėle. Svarstyta nemažai kalbos praktikos klausimų.

1990 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (pirmininkas – A. Vanagas, pirmininko pavaduotojas – V. Mažiulis, sekretorius – P. Kniūkšta). Ji buvo įgaliota spręsti ne tik kalbos kodifikavimo ir norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. Komisijai, iki tol veikusiai kaip visuomeninei organizacijai, paskirti dviejų darbuotojų etatai. Pirmieji naujosios komisijos darbai buvo glaudžiai susiję su šalies gyvenimo pokyčiais. Ypač kruopščiai svarstytas ne lietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymas Lietuvos Respublikos piliečio pase. Netrukus Kalbos komisija parengė Lietuvos lenkų, baltarusių, ukrainų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles, kurios patvirtintos protokoliniais nutarimais.

1992 m. pradžioje atnaujinta komisijos sudėtis (pirmininkas – Albertas Rosinas, pirmininko pavaduotojas – A. Vanagas, sekretorė – Danguolė Mikulėnienė. Tais pačiais metais patvirtintos Firmų vardų darymo taisyklės, dalimis pradėtas rengti didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, apsvarstyti ir patvirtinti lietuvių kalbos mokėjimo testai kitakalbiams.

1993 m. kovo 27 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymas. Juo Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo įpareigota spręsti lietuvių kalbos kodifikavimo, normų vartojimo ir valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus. Įstatyme nurodyta, kad komisijos nutarimai kalbos klausimais privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, žiniasklaidos priemonėms.

1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Valstybinė kalbos inspekcija, 1990 m. liepos 30 d. įsteigta kaip Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos padalinys, 1995 m. tapo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija.

1998 m. liepos 17 d. Kalbos komisijos pirmininke paskirta D. Mikulėnienė, pavaduotoja – J. Palionytė. 2000 m. Kalbos komisija pradėjo koordinuoti dar tris programas: Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000–2006 metų programą, Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 metais programą ir Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis įgyvendinimo tvarką.

2001 m. lapkričio 20 d. priimta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymo nauja redakcija. Pagal įstatymą Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo reorganizuota – išskaidyta į Seimui atskaitingą Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Sumažintas komisijos narių skaičius – vietoj 23 liko 17. [1]

Pirmininkai

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: