Vanda Zaborskaitė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vanda Zaborskaitė
250 px
Vanda Zaborskaitė .... m.

Gimė 1922 m. gruodžio 24 d.
Vaškai, Pasvalio r.
Mirė 2010 m. gruodžio 27 d.
Vilnius

Veikla
pedagoginė, mokslinė, literatūrinė
Sritis lietuvių kalba, publicistika
Pareigos
  • 1943-1945 Panevėžio 2-oji vidurinė mokykla, lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja

  • 1945-1947 Vilniaus S. Nėries vidurinė mokykla, lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja

  • 1950-1961 Vilniaus valstybinis universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, Lietuvių literatūros katedros vyr. dėstytoja

  • 1962-1971 MA Istorijos institutas Menotyros sektorius, mokslinė darbuotoja

  • 1971-1992 Vilniaus pedagoginis institutas, profesorė

  • 1992-1994 LR Švietimo ir kultūros ministerija, Ugdymo turinio departamento direktorė

Išsilavinimas
  • 1933-1941 Panvėžio mergaičių gimanzija /1-oji vidurinė mokykla, moksleivė

  • 1941-1946 Vilniaus universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, studentė

  • 1947-1950 Lietuvos MA Lietuvių literatūros institutas, aspirantė

Kvalifikacija
  • 1957 Filologijos mokslų kandidatė

  • 1969 Filologijos mokslų daktarė

  • 1973 Vilniaus pedagininio instituto profesorė

Narystė MA
  • 1990 m. Lietuvos Mokslų Akademijos narė korespondentė

Vanda Kamilė Zaborskaitė (Šurkutė, 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose, Pasvalio r. – 2010 m. gruodžio 27 d. Vilniuje; palaidota Antakalnio kapinėse) – literatūros, kultūros, teatro, estetikos istorikė, pedagogė, eseistė, visuomenės veikėja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, LMA akademikė.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Jurgis Šurkus (1882 m.? Kuršėnuose – 1922 m. lapkričio 19 d. Sebežo mieste, Rusijoje, palaidotas Sebežo kapinėse), inžinierius. Eseras, už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje ištremtas į Užbaikalę, dirbo Čitos anglies kasyklose. Mirė susirgęs dėmėtąja šiltine pakeliui į Lietuvą.
– Juozas Zaborskis (1882 m. Svėdasuose – 1944 m. lapkričio 19 d. Panevėžyje, palaidotas Panevėžio kapinėse), provizorius (Maskvos un-tas, 1912). A. Vienuolio jaunystės draugas: kartu studijavo, dirbo mokiniais Fereino vaistinėje, keliavo po Kaukazą, Gruzinų karo keliu. Užaugino Vandą Šurkutę, kuriai 1931 m. davė savo pavardę.
– Kamilija Zaborskienė /nuo 1919 m./ (Verbickaitė, Šurkienė, /nuo 1924 m./, g. 1897 m. vasario 4 d. Maliūnuose, Joniškėlio r. – 1976 m. balandžio 8 d. Vilniuje, palaidota Panevėžio kapinėse). Ji Liepojoje baigė šešias mergaičių gimnazijos klases, 1918 m. Tomsko un-tą, gavo provizoriaus padėjėjo laipsnį. 1915–1922 m. dirbo Čitos miesto "Senojoje vaistinėje", 1923–1924 m., 1940–1943 m. ir 1953–1954 m. Panevėžio vaistinėse, 1944–1953 m.Panevėžio vaistų sandėlyje, 1954–1958 m. Vilniaus vaistinėse.
Broliai – Kęstutis Šurkus (1921 m. Čitoje – 1921 m. Čitoje, palaidotas Čitoje). – Jonas Zaborskis (1925 m. gegužės 8 d. Panevėžyje – 1978 m. gruodžio 19 d. Vilniuje, palaidotas Panevėžio kapinėse), bibliotekininkas.

Šeima – sutuoktinis (nuo 1988) Rimantas Vėbra (1931 m. lapkričio 25 d. Utenoje – 1999 m. balandžio 15 d. Utenoje, palaidotas Antakalnio kapinėse), istorikas (VU 1962).
Globotinė – Virgilija Stonytė (g. 1960 m. sausio 16 d. Mažeikiuose), lietuvių kalbos mokytoja.

Vaikystė ir mokslo metai

Gimė Vaškuose, ten praleido ir pirmus dvejus kūdikystės metus. Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo anuomet humanitarinės dvasios mieste – Panevėžyje, pasiturinčios šeimos jaukiuose namuose su dideliu sodu ir gėlynu Respublikos gatvėje.

Kūdikystėje persirgo vadinamuoju ispaniškuoju gripu, jo komplikacija poliomielitas palietė dešiniąją koją. Operacijos, masažai, gydymai tęsėsi nuo ketvirtų iki dešimtų gyvenimo metų, bet kojų negalia liko visam laikui. Todėl pradžios mokyklos nelankė. Mama sergančiam vaikui daug skaitė, vėliau išmokė skaityti ją pačią. Tėvai rūpinosi dukters ugdymu: pirko knygas, samdė guvernantes vokietes, kurios išmokė vokiečių kalbos, nupirko pianiną, kad išmoktų juo skambinti, pasamdė mokytojus, kad paruoštų stoti į gimnaziją.

Į pirmą Mergaičių gimnazijos klasę įstojo 1933 m. Mokslas sekėsi gerai. Gimnazijoje buvo ryškus tautinis, religinis auklėjimas, sustiprintas dėmesys humanitarinei kultūrai. Zaborskaitė buvo aktyvi miesto viešosios bibliotekos skaitytoja, skautė, Berniukų gimnazijoje veikusios J. Lindės-Dobilo įkurtos „Meno kuopos“ dalyvė, pripažinta intelektualinė lyderė, maištinga paauglė, diskutavusi su kapelionu, biologiją ir darvinizmą dėsčiusiais mokytojais.

Nors nuo mažens gyveno knygų pasaulyje, pirmosiose gimnazijos klasėse domėjosi gamtos mokslais ir su jais siejo savo ateitį. Ketvirtoje klasėje lietuvių kalbą ėmus dėstyti klasės auklėtojai Petrei Bylaitei-Bernadišienei, pasaulio centru tapo literatūra, ypač poezija. Mokėsi iš puikaus J. Ambrazevičiaus vadovėlio „Literatūros teorija“.

Didelį įspūdį padarė jame buvęs Putino eilėraštis „Margi sakalai“. Susižavėjimas šiuo eilėraščiu atvedė į poezijos pasaulį. Tais metais gavo ir lemtingą Kalėdų dovaną – naujosios poezijos antologiją „Antrieji vainikai“. Penktoje klasėje, pamačiusi Putino fotografiją ir susižavėjusi poetu, parašė jam laišką. Jų korespondencija truko iki gimnazijos baigimo. Perskaitė visą V. Mykolaičio-Putino kūrybą. Jo poveikyje susiformavo lituanistinis pašaukimas, estetinis skonis, meninės kūrybos samprata. Šeštoje klasėje apsisprendė studijuoti lituanistiką, tapti literatūros tyrinėtoja ir interpretatore, nes pabandžiusi rašyti eilėraščius, suprato, jog tam talento neturi.

1940 m. rugsėjo 1 d. po mokyklų reformos perkelta į buvusią Berniukų gimnaziją, t. y. mišrią 1-ąją vidurinę mokyklą, 1941 m. šią mokyklą baigė.

Studijų metai

1941 m. rudenį įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Klausė V. Mykolaičio-Putino, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, V. Krėvės, B. Sruogos paskaitų, lankė garsųjį jo teatro seminarą. Vieną semestrą pas Joną Dumčių mokėsi graikų kalbos, lankė Antano Salio ir Prano Skardžiaus kalbos paskaitas. Laikė egzaminus pas Vosylių Sezemaną, Levą Karsaviną.

Universiteto literatūriniame gyvenime nedalyvavo, stebėjo jį iš šalies: lankė K. Bradūno organizuojamas ir Putino globojamas literatūrines popietes, kuriose buvo skaitoma poezija, proza, kritika, svarstoma bei diskutuojama. Tuo metu aktyviai reiškėsi būsimieji žemininkai: A. Čipkus (Nyka-Niliūnas), K. Bradūnas, V. Mačernis, Br. Krivickas, M. Indriliūnas, K. Umbrasas, E. Matuzevičius. Artimai bendravo su garsėjančiomis literatėmis Prane Aukštikalnyte-Jokimaitiene, Zita Pundziūte, būsima puikia vertėja Lilija Strepekaite-Vanagiene.

Studijų metai buvo intensyvūs kultūrinio gyvenimo metai: lankė ne tik literatūrinius renginius, bet ir Filharmonijoje vykstančius simfoninės muzikos koncertus, Dramos teatro spektaklius, dailės parodas. Domėjosi ir Vakarų menu, ir rusų literatūra bei daile.

Šv. Jonų bažnyčia su kun. Alfonsu Lipniūnu buvo svarbus religinio, tautinio ir socialinio gyvenimo centras, kurio veikloje dalyvavo ir Zaborskaitė.

Vokiečiams uždarius Universitetą 1943-1945 m. dirbo lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja Panevėžio 2-oje vidurinėje mokykloje. Nuo 1945 m. tęsė studijas universitete ir 1946 m. su pagyrimu jį baigė eksternu. 1945-1947 m. Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje mokė lietuvių ir vokiečių kalbų.

1947-1950 m. mokėsi Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto aspirantūroje. Parašė disertaciją apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“ (vadovas Kostas Korsakas), bet dėl ano meto politinės situacijos negalėjo jos ginti.

Profesinė veikla ir mokslo darbai

1950 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vyr. dėstytoja. Skaitė XX a. pradžios lietuvių literatūros, literatūros mokslo įvado, estetinių teorijų istorijos kursus, kurių klausė taip pat ir bibliotekininkystės specialybės studentai. Vedė spec. seminarus, vadovavo diplomantams ir aspirantams. Išvertė G. Abramovičiaus „Literatūros mokslo įvadą“ (parinko lietuviškus pavyzdžius, 1955).

Parengė disertaciją „Kova dėl realizmo lietuvių literatūros kritikoje 1905-1917 metais“ ir 1957 m. birželio 14 d. ją apgynė, gaudama filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1957 m. išėjo knyga disertacijos tema „Realizmo klausimai 1905-1917 metų lietuvių literatūros kritikoje“.

Šeštajame dešimtmetyje, bolševikinės okupacijos laikotarpiu, Lietuvių literatūros katedroje dirbo ir žmonės, kurie buvo svetimi sovietinei ideologijai, suvokė pavergtos tautos būklę ir savo tautinę, visuomeninę misiją, mylėjo lietuvių literatūrą ir buvo talentingi jos tyrėjai. V. Mykolaitis-Putinas, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė (katedros vedėja), Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, Donatas Sauka – šie žmonės sudarė katedros kolektyvo branduolį. Ne komunistai, skirtingų pažiūrų bendraminčiai, artimi bičiuliai, įsipareigoję savo tautos kultūrai.

Tą šeštąjį dešimtmetį katedra buvo nuolat kaltinama dėl nemarksistinio požiūrio į literatūrą ir studentus. Priekaištauta, jog rūpinamasi studentų profesiniu rengimu, o ne jų politiniu auklėjimu, jog pernelyg didelis dėmesys skiriamas lietuvių literatūrai, estetinėms vertybėms, ignoruojant tarybinę literatūrą. Po 1959-1961 m. Lietuvių literatūros katedros bylos Zaborskaitė 1961 m. pašalinta iš universiteto dėl ideologinių priežasčių (Lukšienė, Rabačiauskaitė, Kostkevičiūtė jau taip pat atleistos irgi be teisės dirbti pedagoginį darbą).

1962-1971 m. dirbo MA Istorijos instituto Menotyros sektoriuje. Parašė straipsnį „Kijevo istorikų poveikis Maironio „Apsakymams apie Lietuvos praeigą“ (1963), studiją „Renesanso kultūros apraiškos M. Stryjkovskio „Kronikoje“ (1965), tyrinėjo jėzuitų teatrą XVI-XVIII a. Tęsė literatūros mokslo darbą. Parašė ir išleido: „Eilėraščio meną“ (1965), „Šimtą literatūros mįslių“ (1966). Baigė rašyti ir parengė spaudai monografiją apie Maironį (1968), pradėtą 1957 m.

1969 m. vasario 11 d. apgynė filologijos mokslų daktaro disertaciją „Maironis (monografija)“ /1993 m. balandžio 7 d. nostrifikuotas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis. oficialūs oponentai: Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Leonas Gineitis. Pirmoji moteris – filologijos mokslų daktarė – Lietuvoje.

Išvertė: K. Ceramas, Dievai, kapai ir mokslininkai (su E. Astramsku, 1962), T. Hejerdalas, Aku-aku: Velykų salos paslaptis (1963), V. Šklovskis, Levas Tolstojus (su V. Petrausku, 1965), Laokoonas (su J. Stoniu ir K. Urbanavičiumi) // G. E. Lesingas „Mina fon Barnhelm. Emilija Galoti. Laokoonas“ (1968).

1971-1992 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (VPI/VPU/LEU). Skaitė literatūros mokslo įvado, literatūros teorijos (estetinių teorijų istorijos) kursus. Buvo disertacijų mokslinė vadovė. Profesorės vardas suteiktas 1973 m. /1993 m. balandžio 7 d. nostrifikuotas humanitarinių mokslų profesorės vardas. Išleido Istorijos institute parengtą knygą „Prie Lietuvos teatro ištakų“ (1981). Parašė vadovėlį „Literatūros mokslo įvadas“ (1982). Parengė spaudai Jurgio Lebedžio studijos apmatus „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976), dviejų tomų antologiją su įvadais ir komentarais „Poetika ir literatūros estetika“ (1 t. 1978 m., 2 t. 1989 m.). Išvertė: G. E. Lesingas „Žmonijos auklėjimas“ (1987), D. Raskinas „Menas skaityti“, O. Valcelis „Turinys ir pavidalas grožiniame kūrinyje“, „Pagrindinės H. Velflino sąvokos ir poezijos menas“, L. Špiceris „Stiliaus studijos“, G. Hegelis „Estetikos“ fragmentai, P. Lafargas, „Romantizmo kilmė“, Zola romanas „Pinigai“ // „Poetika ir literatūros estetika“ (1989).

Pedagoginiame institute vėl patyrė ideologinį spaudimą. Skaitomam literatūros mokslo įvadui parašė savo paskaitų konspektus ir, pritarus katedrai, jie turėjo būti išleisti atskirais sąsiuviniais. Pirmas sąsiuvinis išėjo 1978 m. (leido instituto spaustuvė), o antrojo sąsiuvinio tiražas, rektoriaus Jono Aničo įsakymu, 1980 m. konfiskuotas ir sunaikintas, nes jame nekalbama apie socialistinį realizmą. Sudaryta komisija lankė ir svarstė profesorės paskaitas.

1988 m., kaip instituto delegatė, dalyvavo Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Suvažiavimo metu buvo išrinkta į Sąjūdžio Seimą.

1992-1994 m. dirbo Švietimo ir kultūros ministerijos Ugdymo turinio departamento direktore. Dalyvavo švietimo reformos darbe. Su bendraautoriais parengė svarbius Lietuvos švietimo strategijų dokumentus: „Tautinės mokyklos koncepciją“ (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepciją“ (1992 m.), „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrąsias programas“ (1994 m.), „Bendrojo išsilavinimo standartų I-X klasėms“ projektą (1997). Parengė „Skaitinių“ mokyklai (1991), taip pat ir su kitais autoriais (L. Abraityte, 1992; R. Norkevičiene, 1995).

Knygų: „Trumpa lietuvių literatūros istorija“ (1 d. 2000, 2 d. 2001), „Tarp istorijos ir dabarties“ (2002), „Autobiografijos bandymas“ (2012), autorė. Parašė straipsnių „Lietuvių literatūros enciklopedijai“ (2001), „Lietuvių literatūros istorijai: XIX amžius“ (2001), „Lietuvių literatūros istorijai: XX amžiaus pirmoji pusė, 2 knyga“ (2010). Parengė V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ 8-10 t. (1999, 2007) ir parašė jiems paaiškinimus.

Visuomeninė ir ekspertinė veikla

Sovietmečiu, neslėpdama savo pilietinio, lituanistinio ir kultūrinio užsiangažavimo, gynė lietuvių kultūros reikšmingumą, stiprino jos išliekamumą. Vykstant akivaizdžiam kultūros vertybės niokojimui ar pažeidus teisėtus žymiausių kultūros kūrėjų interesus, pasirašinėjo po piliečių protesto bei pasipiktinimo raštais, siunčiamais į spaudą ar įvairiausias valdžios institucijas. Prasidėjus Nepriklausomybei, pilietinis aktyvumas išsiplėtė: ne tik rašė, diskutavo, bet ir veikė, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, įvairiuose viešuose renginiuose. Periodikoje publikavo straipsnių, interviu įvairiais švietimo, visuomeninio gyvenimo, kultūros klausimais. Skaitė pranešimus įvairiuose minėjimuose, konferencijose. Dalyvavo daugelyje radijo ir televizijos laidų.

Zaborskaitė buvo viena tų, kurių pastangomis 1981 m. Vilniuje sukurtas V. Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus. 2000 m. kartu su I. Kostkevičiūte įsteigė šio poeto vardo kultūros paramos fondą, dalyvavo jo veikloje, skyrė lėšų fondo gyvavimui.

Rašytojų sąjungos narė nuo 1988 m. Nacionalinių premijų teikimo komiteto narė (1989–1995 m.). Lietuvos radijo ir televizijos valdybos narė (1990–1996 m.). Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo tarybos narė, pirmąją kadenciją – pirmininkė (1995–2003 m.), ekspertų komisijos narė. Mokslo laipsnių teikimo tarybos narė, mokslo darbų ekspertė. Disertacijų gynimo komiteto narė, disertacijų mokslinė vadovė, recenzentė, oficiali oponentė.

Literatūros kritika ir publicistika

Daugelio literatūros istorijos, publicistikos straipsnių, recenzijų autorė. Spausdintis pradėjo aspirantūros metais. Pirmosios recenzijos (apie poeziją) pasirodė 1949 m. „Pergalėje“.

Šeštą dešimtmetį dažniausiai skelbė progines rašytojų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas, rinktinių raštų, poezijos knygų recenzijas. Vėliau kultūrinėje bei pedagoginėje spaudoje publikavo įvairaus pobūdžio tekstus: recenzavo daug literatūros mokslo knygų, vertino literatūros reiškinius, parašė literatūros istorijos straipsnių (apie Valančių, Maironį, Vaižgantą, V. Mykolaitį-Putiną), atsiminimų apie V. Mykolaitį-Putiną, B. Sruogą, J. Lebedį, V. Kubilių ir kt., įvadus G. Jokimaičio, K. Bradūno poezijos rinktinėms, Vaižganto raštams. Keturių paskutinių dešimtmečių svarbesnieji literatūros istorijos straipsniai, mokslinės studijos, atsiminimai ir publicistika sudėti į knygą „Tarp istorijos ir dabarties“ (2002).

Nuo 2005 m. įsitraukė į publicistiką. Visuomeninėmis, kultūrinėmis ir politinėmis temomis 2006–2007 m. intensyviai rašė „Lietuvos žiniose“, 2007–2010 m. interneto portale „Bernardinai“.

Įvertinimai

  • 1994 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio ordinas
  • 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
  • 2002 m. Švietimo ir mokslo ministerijos premija už vadovėlį „Trumpa lietuvių literatūros istorija“
  • 2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius
  • 2007 m. Šv. Kristoforo statulėlė
  • 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklas

Bibliografija

  1. Realizmo klausimai 1905-1917 metų lietuvių literatūros kritikoje. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, 231 p.
  2. Kijevo istorikų poveikis Maironio „Apsakymams apie Lietuvos praeigą“ // Lietuvos TSR MA darbai. A serija. – 1963, t. 2, p. 201-213.
  3. Eilėraščio menas. – Vilnius: Vaga, 1965, 279 p.| — 2-as papildytas leidimas. – Vilnius: Vaga, 1970, 367 p.| — [3-as] papildytas ir pataisytas leidimas: Eilėraščio menas: interpretacijos. – Vilnius: Tyto alba, 2002, 305 p.
  4. Renesanso kultūros apraiškos M. Stryjkovskio „Kronikoje“ // Lietuvos TSR MA darbai. A serija. – 1965, t. 2, p. 73-90.
  5. Šimtas literatūros mįslių. – Vilnius: Vaga, 1966, 195 p.| – 2-as papildytas leidimas. – Vilnius: Vaga, 1983, 389 p.
  6. Maironis. – Vilnius: Vaga, 1968, 519 p.| – 2-as leidimas. – Vilnius: Vaga, 1987, 438 p.
  7. Literatūros mokslo įvadas. 1. Grožinės literatūros esmė ir funkcijos. – Vilnius, 1978, 61 p.
  8. Literatūros mokslo įvadas. Grožinis kūrinys: bendroji struktūra, turinio aspektai, kompozicija. – Vilnius, 1980, 55 p. [Tiražas sunaikintas].
  9. Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI-XVIII a. mokyklinis teatras. – Vilnius: Mokslas, 1981, 221 p.
  10. Literatūros mokslo įvadas. – Vilnius: Mokslas, 1982, 211 p.
  11. Trumpa lietuvių literatūros istorija: vidurinės mokyklos 11-12 klasei. 2 d. – Vilnius: Baltos lankos.| – D. 1. – 2000, 152 p.| – D. 2. – 2001, 127 p.
  12. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: LLTI, 2001. Iš turinio: Lukšienė-Matjošaitytė Meilė. – p. 300; Maironis. – p. 305-307; Mykolaitis-Putinas Vincas. – p. 329-331; Misterija. – p. 337; Valančius Motiejus. – p. 529-530.
  13. Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius (su bendraautoriais). – Vilnius: LLTI, 2001. Iš turinio: Ankstyvoji didaktinė proza. – p. 509-517; Motiejus Valančius (1801-1875). – p. 726-739; Maironis (1862-1932). – p. 739-756.
  14. Tarp istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai, publicistika. – Vilnius: Tyto alba, 2002, 735 p.
  15. Lietuvių literatūros istorija: XX amžiaus pirmoji pusė, 2 knyga (su bendraautoriais). – Vilnius: LLTI, 2010. Iš turinio: Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933). – p. 71-85; Vincas Krėvė (1882-1954). – p. 191-201; Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967). – p. 261-278; Balys Sruoga (1896-1947). – p. 309-322.
  16. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 383 p.

Sudarė ir parengė

  1. Lietuvių literatūros istorijos programa (su J. Lebedžiu, L. Lisenkaite ir kt.). – Vilnius, 1958, 71 p.
  2. Jurgis Lebedys, Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. – Vilnius: Mokslas, 1976, 276 p.
  3. Poetika ir literatūros estetika. 2 t. – Vilnius: Vaga.| – T. 1. Nuo Aristotelio iki Hegelio. – 1978, 414 p.| – T. 2. Literatūros mokslas Vakarų Europoje nuo XIX iki XX amžiaus vidurio. – 1989, 391 p.
  4. Lietuvių literatūros skaitiniai, 1904-1940: XI klasei. – Kaunas: Šviesa, 1991, 439 p.
  5. Skaitiniai: mokymo priemonė IX klasei (su L. Abraityte). – Kaunas: Šviesa, 1992, 416 p.| – 2-as leidimas. – 1994, 413 p.| – 3-as leidimas. – 1997, 413 p.
  6. Lietuvių literatūros skaitiniai, 1900-1940: XI klasei (su R. Norkevičiene). – Kaunas: Šviesa. D. 1. – 1995, 324 p.| – 2-as leidimas. – 1998, 333 p.| – 3-as leidimas. – 2001, 333 p.| – 4-as leidimas. – 2002, 335 p.| – 5-as leidimas. – Vilnius: Leidybos centras, 2003, 335 p.| – D. 2. – 1996, 683 p.| – 2-as leidimas. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001, 640 p.
  7. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, 8, 9 t. – Vilnius: Vaga.| – T. 8. Estetika. Literatūros etiudai. – 1999, 466 p.| – T. 9. Literatūros kritika, meno kultūra. – 1999, 553 p.
  8. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, T. 10. – Vilnius: LLTI, 2007, 414 p.

Išvertė

  1. G. Abramovičius, Literatūros mokslo įvadas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, 480 p.
  2. K. Ceramas, Dievai, kapai ir mokslininkai (su E. Astramsku). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, 375 p.
  3. T. Hejerdalas, Aku-aku: Velykų salos paslaptis. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 444 p.
  4. V. Šklovskis, Levas Tolstojus (su V. Petrausku). – Vilnius: Vaga, 1965, 644 p.
  5. Laokoonas (su J. Stoniu ir K. Urbanavičiumi) // G. E. Lesingas, Mina fon Barnhelm. Emilija Galoti. Laokoonas. – Vilnius, 1968, p. 171-286.
  6. G. E. Lesingas, Žmonijos auklėjimas // Filosofijos istorijos chrestomatija: naujieji amžiai. – Vilnius, 1987, p. 355-374.
  7. D. Raskinas, Menas skaityti; O. Valcelis, Turinys ir pavidalas grožiniame kūrinyje; Pagrindinės H. Velflino sąvokos ir poezijos menas; L. Špiceris, Stiliaus studijos; G. Hegelis, „Estetikos“ fragmentai; P. Lafargas, Romantizmo kilmė; Zola romanas „Pinigai“ // Poetika ir literatūros estetika. – Vilnius, 1989, [t.] 2, p. 115-116, 218-226, 247-254, 320-411, 359-370.

Šaltiniai

  • Ingė Lukšaitė. Vandos Zaborskaitės 80-mečio sukaktis. – Lietuvos istorijos metraštis. 2002.
  • Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 227-230.
  • Vanda Zaborskaitė. Bibliografijos rodyklė. – Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
  • Vanda Zaborskaitė. Tarp istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai, publicistika. – Vilnius: Tyto alba, 2002.
  • Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940-2000. Sudarė Giedrius Viliūnas. – Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
Parengė: Virgilija Stonytė, 2016 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: