Vargaso valstija
| Vargaso valstija Vargas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC-4:30) | |||||||
| Valstybė: |  Venesuela
| ||||||
| Centras: | La Gvaira | ||||||
| Savivaldybių skaičius: | 1 | ||||||
| Gubernatorius: | Jorge Luis García Carneiro | ||||||
| Gyventojų: | 332 900 (2007 m.) | ||||||
| Plotas: | 1496 km² | ||||||
| Tankumas: | 223 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2: | VE-X | ||||||
 Vikiteka: |
Vargaso valstijaVikiteka | ||||||
Vargasas (isp. Vargas) – viena iš 23 Venesuelos valstijų, esanti šalies šiaurinėje dalyje. Pavadinta šalies prezidento Chosė Marijaus Vargaso, šalį valdžiusio 1835–1836 m., garbei. Valstija pietuose ribojasi su Sostinės apygarda, vakaruose su Aragva ir rytuose su Miranda. Šiaurinę valstijos dalį skalauja Karibų jūra. Vargase yra didžiausi Venesuelos jūrų ir oro uostai. Tai 22-a pagal plotą, 21-a pagal gyventojų skaičių ir 7-a pagal gyventojų tankumą šalies valstija. Administracinis centras – La Gvaira.
Vargasas valstija tapo 1998 m. Ją sudaro viena savivaldybė (La Gvaira) ir vienuolika parapijų.
Istorija
Šis Venesuelos regionas per daugelį metų patyrė daug svarbių teritorinių pokyčių. Anksčiau sritis buvo viena iš dviejų Venesuelos federalinės apskrities departamentų ir turėjo gubernatorių, skiriamą šalies valdžios. Vėliau, 1986 m., teritorija tapo savivaldybe, tačiau vis dar smarkiai priklausoma nuo federalinės apskrities. 1990 m. buvo pradėta siūlyti, kad Vergasas taptų atskiru administraciniu vienetu, nepriklausomu nuo sostinės Karakaso. 1998 m. tuometinis šalies prezidentas Rafaelis Kardenas priėmė sprendimą, suteikiantį regionui nepriklausomos valstijos statusą. Netrukus po to Vergasas tapo 23-a Venesuelos valstija.
1999 m. gruodžio viduryje valstijoje prasidėjo keletą dienų trukusios stiprios liūtys, sukėlusios didžiulius potvynius ir nuošliaužas, kritulių iškrito tiek, kiek įprasta teritorijai per visus metus. Valstybė patyrė milžiniškų nuostolių, tūkstančiai žmonių žuvo arba liko be namų, keletas miestų buvo visiškai sugriauti. Potvyniai masiškai naikino šalies infrastruktūrą, įskaitant daugelį pagrindinių kelių, tiltų, gyvenamųjų namų, pastatų. Neveikė telefonų linijos, elektra, kanalizacija, o maistas ir vanduo nebuvo tiekiami mėnesius, todėl beveik visi teritorijos gyventojai buvo priversti palikti savo namus. 100 000 žmonių buvo evakuoti, sugriauti 8000 namų, kuriuose gyveno 75 000 gyventojų. Oficialiais duomenimis, apie 50 000 žmonių (10 % visų valstijos gyventojų) žuvo arba dingo be žinios, tačiau realus skaičius gali būti žymiai didesnis. Nuostoliai siekia kelis milijardus JAV dolerių. Nustatyta, kad toks klimato reiškinys, pasižymintis neįprastai dideliu kritulių kiekiu, gali būti periodiškas, vykstantis maždaug kas 70 metų, ir praeityje yra pasikartojęs šimtus, o gal ir tūkstančius kartų.
Geografija
Valstija sudaro siaurą, apie 160 km ilgio pakrantės ruožą, stačiai nusileidžiantį į jūrą. Pakrantėje taip pat yra keletas kalnuotų vietovių, esančių 2 km virš jūros lygio. Aukščiausios kalvos – Agustín Codazzi (2425 m) ir Naiguatá (2765 m).
Vyrauja atogrąžų klimatas. Vidutinė metinė temperatūra svyruoja nuo 25,6º iki 27º C. Klimatui būdingas šalnų nebuvimas, maža temperatūros kaita ištisus metus, aukštas slėgis. Per metus iškrenta nuo 1530 iki 900 mm kritulių.
Valstijos simbolis – uoginė pajūrenė (Coccoloba uvifera).
Ekonomika
Pagrindiniai valstijos ekonominiai centrai yra išsidėstę ties jūrų ir oro uostais. Iki 1999 m. tragedijos valstija buvo populiarus užsienio ir vietinių turistų traukos centras su besiplečiančiais gyvenamaisiais rajonais, didelėmis investicijomis turizmo sektoriuje (viešbučių statyba, naujų klubų, restoranų steigimu).
Po 1999 m. įvykusios tragedijos, investicijos sumažėjo, nekilnojamojo turto vertė smarkiai smuko, didelė dalis viešbučių, restoranų ir turizmo centrų užsidarė. Itin lėtais tempais vykęs valstijos ekonominis atsigavimas, sunkumai su pagrindinių kelių ir įstaigų atstatymu, paslaugų sferos atnaujinimu bei išaugęs nusikalstamumo lygis smarkiai paveikė valstijos pramonės sritį, daug parduotuvių, įvairių įstaigų buvo sunaikintos arba bankrutavo, pagrindiniai viešbučiai užsidarė, tūkstančiai žmonių prarado savo darbus. Turizmo sektorius iš esmės žlugo.
La Gvairos jūrų uostas yra antras pagal užimtumą uostas Venesueloje bei labai svarbus transporto taškas, tiekiantis krovinius šalies didžiausiam miestui Karakasui ir aplink esančioms valstijoms (Vargasui, Aragvai, Mirandai).
Maiketijos Simono Bolivaro tarptautinis oro uostas (vietinių gyventojų vadinamas tiesiog Maiketija) yra pats svarbiausias iš dvylikos šalyje veikiančių tarptautinių oro uostų, esantis už 21 km nuo valstybės sostinės Karakaso. Jame yra vykdomi skrydžiai į pačius svarbiausius miestus Amerikoje, Europoje ir Karibų jūros regione.
| ||||||