Senasis vengrų raštas
| Senasis vengrų raštas | |
|---|---|
| Vaizdas:Nikolsburg.gif | |
| Tipas: | abėcėlė |
| Naudojamas kalbose: | senoji vengrų kalba |
| Rašymo kryptis: | iš dešinės į kairę |
| Laikotarpis: | IX-XI a. (vietomis iki XVII a.) |
| ISO 15924: | hung |
| Kilmė: | Senasis tiurkų raštas senasis vengrų raštas |
| Dukterinės sistemos: | |
.JPG)
Senasis vengrų raštas, dar vadinamas vengrų runomis – abėcėlinė rašto sistema, naudota užrašyti vengrų kalbai iki X a. Dabar vadinama székely írás. Nors vadinamas runomis, su germanų runomis šį raštą sieja išvaizdos panašumas, bet ne bendra kilmė.
Manoma, kad vengrų raštas susidarė iš senojo tiurkų rašto apie IX a. dėl glaudžių ryšių tarp vengrų ir tiurkų genčių. Vengrai Panonijoje apsigyveno 895 m. Jie priėmė krikščionybę 1000 m., ir senąjį vengrų raidyną pakeitė lotyniškas. Tiesa, székely írás kai kur gyvavo dar keletą amžių, o Transilvanijos atokiuose kaimuose išsilaikė iki XVII a. (tarp vengrų sekėjų).
Istorija
Pagal plačiausiai priimtą versiją, vengrų rašto pirmtakas, senasis tiurkų raštas (iš šaltinių žinomas nuo 720 m.) susidarė iš iranėnų rašto sistemų (pehlevi, Sogdo) arba Indijoje naudoto Kharošthi rašto. Šios rašto sistemos savo ruožtu kilo iš aramėjų rašto. VII-VIII a. tiurkų ir vengrų gentys dažnai kontaktavo - tai rodo ir tiurkiškų skolinių gausa vengrų kalboje. Seniausias šaltinis su senuoju vengrų raštu yra X a. užrašas kaulinėje strėlinėje, rastas Homokmedžio kaime. Jo iššifruoti nėra pavykę. XIII a. Šimono iš Kežos kronikoje minima, kad sekėjai naudoja nelotynišką raštą. 1483 m. inkunabule, rastame Nikolsburgo pilies bibliotekoje, pateikta visa senoji vengrų abėcėlė su lotyniškais atitikmenimis. 1598 m. János Telegdi veikale Rudimenta Priscae Hunnorum Linguae aprašytas senasis raštas, pateikta maldos „Tėve Mūsų“ versija senuoju raštu. Nuo XIX a. pradėti moksliniai vengrų runų tyrinėjimai ir rekonstrukcija.
Abėcėlė
Senojo vengrų rašto abėcėlę sudaro 42 ženklai. Kaip ir senojoje tiurkų abėcėlėje, dalis priebalsių turi po 2 variantus, kurie vartojami su skirtingais balsiais. Paprastai rašoma iš dešinės į kairę.
Taip pat būta unikalių ženklų, žyminčių ne garsą, o visą žodį. Rašte plačiai vartojamos ligatūros (iš jų gali būti sudarytas ištisas žodis). Balsiai kartais praleidžiami (išskyrus: kai greta eina 2 ar daugiau balsių, kai žodis be užrašyto balsio gali būti suprastas nevienareikšmiškai, balsiai būtinai rašomi žodžio gale). Didžiosios ir mažosios raidės neskiriamos.