Viačeslavas Molotovas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
VIačeslavas Michailovičius Molotovas
rus. Вячеслав Михайлович Молотов
Molotov-Stalin.png
Molotovas (kairėje) su Stalinu

Gimė 1890 m. kovo 9 d.
Kukarkoje, Viatkos gubernijoje (dabartinis Sovietskas Kirovo srityje
Mirė 1986 m. lapkričio 8 d. (96 m.)
Maskvoje

Veikla
tarybinis politinis veikėjas, Socialistinio darbo didvyris, Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras

Vikiteka Viačeslavas MolotovasVikiteka

VIačeslavas Michailovičius Molotovas (rus. Вячеслав Михайлович Молотов; tikroji pavardė Skriabinas, rus. Скрябин; 1890 m. kovo 9 d. Kukarkoje, Viatkos gubernijoje (dabartinis Sovietskas Kirovo srityje1986 m. lapkričio 8 d. Maskvoje) – tarybinis politinis veikėjas, Socialistinio darbo didvyris (1943 m.), Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovas (19301941 m.) ir užsienio reikalų ministras (19391949, 19531956 m.). XX a. 6-me dešimtmetyje iš aktyvios politinės veiklos jį išstūmė N. Chruščiovas.

Vaikystė ir jaunystė

V. Skriabinas kilęs iš nuskurdusios rusų kilmingųjų šeimos, motina Ana Jakovlevna Nebogatnikova (Анна Яковлевна Небогатикова) kilusi iš labai turtingos pirklių šeimos. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš jų trys mirė ankstyvoje vaikystėje. Mokykliniais metais grojo smuiku, rašė eiles. 1902 m. kartu su vyresniais broliais įstojo ir iki 1908 m. mokėsi Kazanės Pirmojoje realinėje mokykloje.

Priklausė bolševikų partijai nuo 1906 m. vasaros. Dalyvavo nelegalioje revoliucinėje moksleivių organizacijoje. 1909 m. už revoliucinę veiklą buvo suimtas ir ištremtas į Vologdą. 1911 m. paleistas, eksternu išlaikęs egzaminus įstojo į Petrogrado Politechnikos instituto ekonomikos fakultetą, prasimokė du kursus. Tuo metu Skriabinas dirbo partinį darbą Peterburge ir Maskvoje. 19121913 m. buvo Pravdos laikraščio sekretorius, dalyvavo jos leidime. 1915 m. ištremtas į Irkutsko guberniją, bet 1916 m. iš tremties pabėgo. Tuo metu kaip ir daugelis komunistų turėjo slapyvardį, jo atveju tai buvo Molotov.

Prasidėjus 1917 m. Vasario revoliucijai, jis buvo vienas iš nedaugelio bolševikų esančių sostinėje. 1917 m. kovo 4 d. tapo „Pravdos“ redkolegijos nariu. jo vadovaujam „Pravda“ užėmė „kairiąją“ opoziciją Laikinajai vyriausybei, suformuotai po revoliucijos. 1917 m. spalį tapo Petrogrado karinio – revoliucinio komiteto, kuris planavo spalio revoliuciją, nariu.

Nuo revoliucionieriaus iki vyriausybės vadovo

1918 m. paskirtas Šiaurės srities Liaudies ūkio tarybos pirmininku (buvo vienas iš artimiausių Grigorijaus Zinovjevo bendradarbių). Nuo 1919 m. RKP(b) CK įgaliotinis Pavolgyje, Nižnij Novgorodo gubernijos vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo 1920 m. rugsėjo Donecko gubernijos RKP(b) komiteto sekretorius. Nuo 1920 kandidatas, o nuo 1921 m. Centro Komiteto narys. 1920 m. lapkričio – 1921 m. kovo mėn. Ukrainos komunistų partijos Centrinio komiteto sekretorius. 1922 m., kai stalinas tapo bolševikų partijos generaliniu sekretoriumi, jis susigrąžino Molotovą į Petrogradą ir padarė jį partijos sekretoriato, kuris greitai tapo efektyviu galios partijoje centru, nariu.

Vykstant kovai dėl įtakos po Lenino mirties 1924 m., Molotovas buvo lojalus Stalino šalininkas jo kovos su varžovais metu: pirma su Levu Trockiu, po to Levu Kamenevu ir Grigorijum Zinovjevu ir galiausiai su Nikolajumi Bucharinu. Jis tapo pagrindine „stalinistinio centro“ partijoje figūra, kartu su Klimentu Vorošilovu, Lazariu Kaganovičium, Grigorijum Ordžonikidze ir Sergejumi Kirovu. Trockis ir jo šalininkai neįvertino Molotovo, Trockis jį buvo pavadinęs „įsikūnijusia vidutinybe“, tačiau po pilkoka išore slėpėsi aštrus protas ir dideli administraciniai gebėjimai. Jis veikė daugiausia užkulisiuose ir palaikė savo bespalvio biurokrato įvaizdį – jis buvo vienintelis iš bolševikų lyderių nuolat nešiojusių kostiumą ir kaklaraištį.

Proteguojant Stalinui jis 1926 m. tapo TSKP politinio biuro nariu. Išoriškai korektišką įspūdį darantis Molotovas buvo absoliučiai ištikimas Stalinui šaltakraujis oportunistas, pritaręs masinėms egzekucijoms.

Ministras pirmininkas

1930 m., kai Bucharino šalininkas Aleksejus Rykovas buvo pašalintas iš Liaudies komisarų tarybos pirmininko (ministro pirmininko) posto, jo vietą užėmė Molotovas. Šiame poste jis prižiūrėjo didžiausią Stalino režimo vykdytą socialinę revoliuciją – kolektyvizaciją. Molotovas palaikė Stalino liniją naudoti maksimalią jėgą, siekiant palaužti valstiečių pasipriešinimą kolektyvizacijai, įskaitant milijonų „buožių“ (turtingų valstiečių) deportaciją į darbo stovyklas, kur daugelis jų žuvo.

Jis asmeniškai vadovavo Ypatingajai grūdų tiekimo komisijai Ukrainoje, kuri rekvizavo 4,2 mln. tonų grūdų iš valstiečių, kurių daugybė dėl to mirė badu. Šiuolaikinių istorikų skaičiavimu nuo 4 iki 6 mln. rusų ir ukrainiečių žuvo lageriuose ir iš bado, vykdant Stalino kolektyvizaciją. Molotovas taip pat kontroliavo pirmojo penkmečio planų, kuriais siekta pramoninio persilaužimo, įgyvendinimą.

Kaip Stalino užsienio reikalų ministras tarėsi su Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministru J. Ribentropu dėl nepuolimo sutarties tarp TSRS ir Vokietijos, kuri 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyta Maskvoje.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+9149-91=9058 wiki spaudos ženklai).