Viešvilė (upė)
Viešvilė | |
---|---|
| |
Ilgis | 25,5 km |
Nuolydis | 114 cm/km |
Baseino plotas | 104 km² |
Vidutinis debitas | 0,78 m³/s |
Ištakos | Buveinių ežeras |
Žiotys | Nemunas |
Šalys | Lietuva |
Viešvilė – upė Lietuvoje, Tauragės ir Jurbarko rajonuose; Nemuno dešinysis intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10012340. Ištakos – 13 km į pietryčius nuo Tauragės, išteka iš Buveinių ežero pietinės dalies, Artosios miške[1]. Ištakų altitudė 36,8 m. Teka į pietus Artosios, Kaskalnio, Smaladaržio, Žardelių miškais, per Artosios ornitologinį draustinį (Artosios pelkę). Žemupyje pasuka į pietvakarius, įteka į Nemuną 96,9 km nuo jo žiočių, į vakarus nuo nebegyvenamo Viešvilės kaimo. Įtekėjimo altitudė 7,8 m.
Intakai: Ištoka, Ežerėlis, Kasikas (kairieji).
Siekiant išsaugoti upėtakius, upės baseine įkurtas ichtiologinis draustinis. Nuo 1991 m. visa upės vaga ir apylinkės (išskyrus žemupį) – Viešvilės rezervato teritorija.
Žemupyje upė užtvenkta 2 vietose, įrengti Gulbinų tvenkinys ir Viešvilės I tvenkinys.
Gyvenvietės prie upelio: Viešvilės miestelis, Ridelkalnis.
Istorija
Viešvilė (Wayswille) minima 1386 m. kryžiuočių kelių aprašymuose[2].
Upėvardis kildinamas iš šaknies *vieš-, kuri galėjusi reikšti „tekėti, bėgti“ (plg. skr. वेशन्तः = veśantáḥ „tvenkinys“, skr. वेषति = véṣati „liejasi, bėga“, skr. विषम् = viṣam „vanduo“, lot. vīrus „klampus skystis, sultys“, sen. isl. veisa „pelkė“).[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 429 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
|