William Shakespeare
| William Shakespeare | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono |
| Mirė | 1616 m. balandžio 23 d. ten pat |
|
| |
| Veikla | anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas
|
|
| |
| Vikiteka | William ShakespeareVikiteka |
| Parašas | |
| Vaizdas:Shakespeare-WillSignature3.png | |
Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono – m. 1616 m. balandžio 23 d. ten pat) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu ir "Avon bardu".[1] Iki šiol yra išlikusios 38 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir keletas eilėraščių; kai kurie šių darbų gimė bendradarbiaujant su kitais rašytojais. Šekspyro pjesės buvo išverstos į daugelį kalbų ir tai yra dramaturgas, pagal kurio pjeses pastatoma daugiausia spektaklių.[2]
Biografija
Viljamo Šekspyro tėvas buvo pasiturintis miestietis, pirštinių meistras, tikriausiai dar prekiavęs odomis ir vilna. V. Šekspyras mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos : lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija.
1592 m. atvyko į Londoną, kur vaidino, daug rašė scenai. Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas – buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus.
1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė naują trupę – „Lordo Šambeliono žmones“. Grupės populiarumą lėmė Šekspyro dramos. „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. 1599 m. trupė pasistatė teatrą „Globe“. Šekspyras buvo vienas šio teatro dalininkų.
Paskutiniuosius gyvenimo metus Šekspyras praleido gimtajame Stratforde. Teatrui, manoma, neberašė, tačiau ryšius su Londonu palaikė. Jo testamente šalia artimųjų minimi ir trys aktoriai – Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas. Du pastarieji daug nusipelnė, kad išliktų Šekspyro kūryba.
Kūryba
Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu Šekspyras rašė daugiausia dramines kronikas ir komedijas, po 1600 m. – tragedijas ir dramas.
Draminėse kronikose „Henrikas VI“ (1590-1591), „Ričardas III“ (1592), „Ričardas II“ (1595), „Henrikas IV“ (1597), „Henrikas V“ (1598) vaizduojami daugiausia XIV–XV a. politiniai konfliktai. Monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. Kai kuriose draminėse kronikose pabrėžiama istorinės būtinybės įtaka politinių asmenybių likimui, atskleidžiami sudėtingi luomų santykiai, liaudis parodoma kaip visai nesvarbi istorinių įvykių dalyvė.
Pirmojo kūrybos dešimtmečio komedijose vyrauja meilės, draugystės temos. Daugelio jų pagrindinė herojė – energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. Komedijose „Klaidų komedija“ (1592), „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593) gaivališkas renesansinis optimizmas reiškiamas bufonados priemonėmis, situacijų komizmu. Komedijose „Du veroniečiai“ (1594), „Tuščios meilės pastangos“ (1594), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1594), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1599), „Vindzoro šmaikštuolės“ (1598), „Kaip jums patinka“ (1599), „Dvyliktoji naktis“ (1600) humoras, žaismingumas, tautosakinė fantastika gretinama su lyrizmu, sukurta ryškių komiškų charakterių.
Pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedijose „Romeo ir Džuljeta“ (1595), „Julijus Cezaris“ (1599) ir dramoje „Venecijos pirklys“ (1597) daugiau dėmesio skiriama asmenybės ir aplinkos kontrastams, tragiškiems gyvenimo reiškiniams.
Po 1600 m. Šekspyro kūryboje atsispindėjo humanizmo idealų krizės nuotaikos, sustiprėjo tragiškas gyvenimo suvokimas. Tragedijoje „Hamletas“ (1601) vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Tragedijų „Otelas“ (1604) ir „Karalius Lyras“ (1605) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Tragedijoje „Makbetas“ (1606) vaizduojama garbėtroškos ir savanaudiškumo aistrų, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė. Valdžios, savanaudiškumo, meilės ir draugystės problemos keliamos ir antikinių siužetų tragedijose „Antonijus ir Kleopatra“ (1607), „Koriolanas“ (1607), „Timonas Atėnietis“ (1608).
Vėlyvosiose komedijose „Troilas ir Kresida“ (1602), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (1603), „Akis už akį“ (1604) ryškūs ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose „Žiemos pasaka“ (1611), „Audra“ (1612) humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais. Šekspyras dar parašė poemą „Venera ir Adonis“ (1593) ir 154 sonetus (1609). Juose vyrauja filosofiškai įprasminti meilės, draugystės motyvai.
Šekspyro kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. Ji turėjo didelę įtaką pasaulio kultūros raidai.
Nuorodos
Šaltiniai
| ||||||