Vladas Nagevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vladas Nagius-Nagevičius
NagevičiusVladas.jpg
Generolas Vladas Nagius-Nagevičius

Gimė 1880 m. birželio 17 d.
Rusija Kretinga, Rusijos imperija
Mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. (74 m.)
Jungtinės Amerikos Valstijos Klyvlendas, JAV

Tėvai Vladislovas Kiprijonas Nagevičius
Marija Magdalena Eitavičiūtė
Sutuoktinis(-ė) Veronika Baronaitė
Vaikai

įsūnis Leonas Nagevičius


Veikla
gydytojas, archeologas, generolas, politinis, jūrininkas ir visuomenės veikėjas, JAV lietuvis, Latvijos MA narys korespondentas (1933)
Sritis krašto apsauga, karo medicina, archeologija
Organizacijos Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos valdyba
Vytauto Didžiojo karo muziejus
Pareigos Karo sanitarijos valdybos viršininkas
Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas

Alma mater Peterburgo karo medicinos akademija

Žymūs apdovanojimai

5 laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas
2 laipsnio Gedimino ordinas
2 laipsnio Vytauto Didžiojo ordinas
Vyčio Kryžiaus ordinas
Latvijos Raudonojo Kryžiaus ordinas
Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinas
Estijos Raudonojo Kryžiaus ordinas
Estų Aro ordinas
Suomijos Baltosios Rožės Kryžiaus ordinas
Švedijos karaliaus Vazos Kryžiaus ordinas
Čekoslovakijos Baltojo Liūto Kryžiaus ordinas
Rumunijos Karūnos ordinas
Belgijos karaliaus Karūnos ordinas


Vikiteka Vladas NagevičiusVikiteka

Vladas Nagevičius-Nagius (1880 m. birželio 17 d. Kretinga – 1954 m. rugsėjo 15 d. Klyvlendas, JAV. 1995 m. palaikai perlaidoti Kretingoje.) – archeologas, mokslininkas, gydytojas, kariškis, generolas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, JAV lietuvis, politinis ir visuomenės veikėjas, Latvijos MA narys korespondentas (1933 m.).

Gyvenimo kelias

Gimė Kretingos muitinės tarnautojo, bajoro Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus (1848 m. – 1881 m. rugsėjo 10 d. Kretingoje) ir miestietės, spaudos platintojos, pirmojo lietuviško knygyno Kretingoje įkūrėjos Marijos Magdalenos Eitavičiūtės Nagevičienės (1847 m. Kretingoje – 1927 m. vasario 5 d. Kretingoje) šeimoje. 1880 m. birželio 18 d. Kretingos parapijos bažnyčioje pakrikštytas Vladislovo Antano vardu.

Pradinį išsilavinimą gavęs Kretingoje. Vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, kurioje pašalintas už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro gimnazijoje.

Nuo 1902 m. mokėsi Sankt Peterburge: 1904 m. baigė Archeologijos institutą, o 1910 m. – Karo medicinos akademiją.

Nuo 1910 m. tarnavo gydytoju Rusijos jūrų karo laivyne.

1918 m. birželio mėn. garlaiviu RUSJ (kapitonas L. Stulpinas) su lietuvių pabėgėlių grupe perplaukė iš Suomijos į Liepoją.

1918 m. grįžo į gimtinę, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, steigė visuomenines organizacijas, puoselėjo gamtos ir kultūros paveldą, vykdė mokslinius Lietuvos priešistorės tyrimus, įkūrė Karo muziejų.

Kaune sukūrė šeimą – vedė Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį į Kauną pasikvietė iš Rusijos per Lietuvos ambasadą.

Lietuvos kariuomenės kūrimą 1920 m. gavo Babtų dvaro sodybą su 20 ha žemės. Dvarą pavadino Žemaitkiemiu ir įsteigė pavyzdinį ūkį, garsėjusį veisliniais žirgais. Sulenkėjusioje |Babtų apylinkėje puoselėjo lietuvybę ir tautines tradicijas, kasmet rengė Jonines, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai.

1940 m. liepos 30 d. pavardę susilietuvino ir pasivadino Vladu Nagiumi-Nagevičiumi.

1940 m. rugpjūčio mėn. buvo atleistas iš visų užimamų pareigų.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, gyveno Austrijoje.

1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Klivlende, Ohajo valstijoje.

Politikas

19021904 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būreliuose Peterburge.

1905 m. – buvo delegatas Didžiajame Vilniaus Seime.

Platindamas Palangoje ir Kretingoje Vilniaus seimo nutarimus, Kretingos policijos valdininko už politinę veiklą buvo areštuotas, kaltintas Telšiuose, Šiauliuose ir Kaune. 1906 m. [Kauno teismo rūmuose jam buvo iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo, bet advokatas Vladas Stašinskas ir Karo akademijos profesorius Ivanas Pavlovas jį apgynė.

1917 m. Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais seimas priėmė rezoliuciją, pasisakančią už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sevastopolyje jis, kaip nepartinis socialistas, buvo renkamas į jūreivių, kareivių ir darbininkų tarybą bei į centrinį jūreivių komitetą.

Grįžęs į Lietuvą dalyvavo steigiant Nepriklausomų demokratų klubą, bet vėliau iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė.

Karys

1910 m. baigęs Karo medicinos akademiją, buvo paskirtas į Rusijos Baltijos jūros karo laivyną. Tarnavo gydytoju Liepojos jūrininkų karo ligoninėje, vyriausias gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“.

I-jo pasaulinio karo pradžioje su laivais 1,5 metų išbuvo uždarytas Rygos įlankoje, dalyvavo 16-koje mūšių su priešo laivais ir pakrantės artilerija, buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais. Vėliau rūpinosi karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankos pakrantėje.

1917 m. pabaigoje buvo perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur buvo pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošti vietas kelioms dešimtims tūkstančių grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų.

1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą, įstojo savanoriu į kuriamą kariuomenę. Buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karo gydytojas.

1918 m. m. spalio 15 d. įsteigus Apsaugos komisiją, paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi, o 1918 m. gruodžio 21 d. – Karo sanitarijos tarnybos viršininku. Susirgęs liko lenkų okupuotame Vilniuje.

1919 m. gegužės mėn. atvyko į Kauną, dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi.

1919 m. gruodžio 19 d. buvo paskirtas vadovauti Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai. Tuose pareigose išbuvo iki 1940 m. rugpjūčio mėn.

1920 m. gegužės 20 d. tapo jauniausiu to meto Lietuvos generolu leitenantu.

Įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus. Atstovavo Lietuvą karo medicinos kongresuose 1933 m. Madride ir 1935 m. Briuselyje.

Organizavo Lietuvos kariuomenės išlydėtuves iš Kauno į susigrąžintą Vilnių ir Lietuvos kariuomenės įkūrimo iškilmes išvaduotame Vilniuje Katedros aikštėje 1939 m. lapkričio 23 d.

1941 m. dalyvavo birželio sukilime, buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju.

Nuo 1943 m. buvo generalinio tarėjo generolo Petro Kubiliūno patariamosios tarybos narys, vienas Vietinės rinktinės kūrėjų 1944 m.

Pasisakė prieš SS legiono formavimą Lietuvoje, buvo persekiojamas Gestapo.

Archeologas

1904 m. baigęs Peterburgo archeologijos institutą, V. Nagevičius tapo vienu iš pirmųjų profesionalių Lietuvos archeologų. Čia jis įsijungė į mokslo tiriamąją veiklą. 1907 m. balandžio 7 d. dalyvavo pirmajame Lietuvių mokslo draugijos (LMD) susirinkime. 19181919 m. buvo LMD valdybos narys.

19051912 m. tyrinėjo Vakarų Žemaitijos – Kartenos, Kiauleikių, Kretingos, Maciuičių, Norgėlų, Pocių, Senkų, Skomantų, Šateikių, Viekšnių ir Pryšmančių kapinynus.

Iš jų žymiausias – Pryšmančių kapinynas, kurio tyrinėjimus tęsė 1921 m. Išanalizavęs kapinyno radinių metalo sudėtį, papuošalų ornamentiką, atrinkęs skandinavų kraštuose aptiktas analogijas, tyrimų medžiagą 1935 m. paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Senovė“.

Svarbiausius ir reikšmingiausius archeologijos tyrinėjimus atliko Apuolės (19311932 m.) ir Senosios Įpilties (19331934 m.) piliakalniuose. Padarė pylimų pjūvius, ištyrė vartų vietas, tyrinėjo pilies aikšteles. Tyrimus vykdant talkino archeologai (prof. Eduardas Volteris, dr. Jonas Puzinas, Karolis Mekas), dirvožemio tyrėjai (prof. Viktoras Ruokis), inžinieriai, braižytojai, karo fotografai, topografai ir pan. Kasimo darbus vykdė samdomi darbininkai ir kareiviai. Visi darbai buvo fotografuojami ir filmuojami iš lėktuvo. Tyrinėjimų eigą plačiai nušvietė spauda. Abiejų piliakalnių tyrinėjimų medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o rezultatai liko nepaskelbti.

19211925 m. buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys, rūpinosi archeologijos paminklų apsauga, ruošė pranešimus ir paskaitas.

1930 m. Rygoje dalyvavo II Baltijos šalių, 1932 m. Londone – I, o 1936 m. Osle – II tarptautiniame archeologų kongresuose.

Rygoje skaitė pranešimą apie Pryšmančių kapinyno tyrinėjimų rezultatus.Londone – apie Apuolės tyrinėjimus. 1933 m. Stokholme istorikų ir archeologų draugijoje skaitė paskaitą apie Lietuvos priešistorę. 1933 m. Italijoje stebėjo Pompėjos kasinėjimus.

1933 m. buvo išrinktas Latvijos mokslų akademijos nariu korespondentu.

Visuomenininkas

Išauklėtas katalikiškoje ir lietuviškoje dvasioje, Palangos progimnazijoje pasipriešino rusifikavimui: atsisakė lankyti stačiatikių pamaldas ir rusiškai melstis - už tai buvo pašalintas iš mokyklos. Besimokydamas Rygoje, priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo motinos išsinuomotame bute. Drauge su Kipru Bieliniu ir kitais iškovojo lietuviškas pamaldas moksleiviams.

Sankt Peterburge priklausė lietuvių studentų draugijai, nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“.

1908 m. drauge su Vladu Ingelevičiumi, Kaziu Oželiu ir Pranu Sližiu įkūrė Karo medicinos akademijoje lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą.

Tarnaudamas Rusijos] karo laivyne, Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje.

1920 m. pradėjo kurti Karo muziejų Kaune, kuris atidarytas 1921 m. vasario 16 d.

1922 m. įsteigė Lietuvos karininkų Ramovę, Jai vadovavo nuo 1924 m. Buvo renkamas Ramovės seniūnų tarybos pirmininku, daug darbo įdėjo statant jos rūmus Kaune.

Nuo 1922 m. Gyvūnų globos draugijos valdybos vicepirmininkas, nuo 1934 m. – pirmininkas.

1923 m. išrinktas į Vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti.

Vadovavo Lietuvos sporto lygai, organizavo Olimpinį sąjūdį.

Drauge su kitais 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą, kuriai ir vadovavo, bei jūrininkų mokyklą. Už nuopelnus Lietuvos jūrininkų sąjungai, 1940 m. išrinktas jos Garbės pirmininku.

1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, kuriam vadovavo iki 1940 m.

1925 m. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos narys.

19251928 m. vadovavo Lietuvai pagrąžinti draugijai.

19341940 m. Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas. 1940 m. kovo 28 d. išrinktas Lietuvos jūrininkų sąjungos Garbės pirmininku.

Įkūrė lietuvių-suomių draugiją, buvo latvių-lietuvių draugijos valdybos narys, Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas ir pirmininkas. Įkūrė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją, kuri rūpinosi kariais ligoniais. Vyčio Kryžiaus ordino įsteigimo iniciatorius, nuo 1927 m. Vyties kryžiaus ordino, nuo 1928 m. – Savanorių medalio komisijų narys.

Mėgo kryždirbystę, pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, Žemaitkiemio sodyboje, ant tėvų kapo Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplytstulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.

Asmenybė

Organizatoriaus fenomenas

Karo muziejus

Vladas Nagevičius vadovavo Karo muziejui 19211940 ir 19411944 m. Jis rūpinosi ekspozicijų kūrimu, lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą, tautos didvyrių atminimo įamžinimu, įkūrė memorialinį sodelį. Jo iniciatyva sukurta ir muziejuje sukaupta daug istorinių paveikslų, įrengtas Kauno kariljonas, 1940 m. pastatyta Knygnešių sienelė, skirta lietuvių tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti.

1919 m. gruodžio 15 d. Krašto apsaugos ministerijos valdytojas ir laikinai einantis vyriausiojo kariuomenės vado pareigas gen. ltn. Pranas Liatukas pasirašė įsakymą Lietuvos kariuomenei Nr. 205, kuris skelbė: „Gydytojui pulkininkui Vladui Nagevičiui, kaipo istorijos paminklų rinkimo žinovui, pavedu imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos Karo Muziejaus tvėrimo. Pavedu jam kreiptis į įstaigas ir asmenis, kurie šiam reikalui gali padėti. Dalių vadams ir karo komendantams įsakau teikti jam reikalingas žinias ir pagalbą.“[1]

Nors įsakymas ir buvo išleistas, nebuvo suspėta ką nors nuveikti. Sutrukdė prasidėjusios žūtbūtinės kovos su lenkais. Tik joms pasibaigus buvo vėl sugrįžta prie muziejaus idėjos įgyvendinimo.

Reali pradžia buvo Krašto apsaugos ministerijos įsakymas kariuomenei Nr. 17, pasirašytas krašto apsaugos ministro bei einančio vyriausiojo kariuomenės vado pareigas plk. ltn. Konstantino Žuko ir generalinio štabo viršininko plk. Konstantino Kleščinskio 1921 m. sausio 22 d. Pirmasis įsakymo paragrafas skelbė, kad steigiama nuolatinė „Karo istorijos kolegija“, kuriai pavedama rūpintis pulkų istorijos rašymu ir Karo muziejaus bei archyvo organizavimu. Pirmininkauti kolegijai įsakyta gen. ltn. V. Nagevičiui, Valstybinės archeologijos komisijos nariui.

Antrasis to įsakymo paragrafas apibrėžė kuriamo muziejaus tikslą: „(... Lietuvos Karo Muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“, ir užduotį „(...) atvaizdinti, kaip gimė toje pasaulio suirutėje Lietuvos kariuomenė, kaip ji augo, žygiavo, mušėsi ir tvarkė savo kasdieninį gyvenimą“.

Muziejaus patalpoms buvo skirta sena rusų cerkvė, pastatyta 18841885 m. ir buvęs carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko maniežas.

1921 m. sausio 22 d. įsakymu Karo muziejaus konservatoriumi buvo paskirtas gydytojas gen. ltn. V. Nagevičius

Nors buvo sudaryta daug komisijų, visas organizacinis darbas užgulė vieno žmogaus, gen. ltn. V. Nagevičiaus pečius, „kuris tuo laiku tiek daug parodė veiklumo ir energijos šiame darbe, kad karo muziejaus organizavimas ėjo milžiniškais žingsniais“


1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“. Įsakyme paskelbta, kad kuriamas Karo muziejus ir Karo istorijos kolegija - jos tikslas yra rūpintis, kad teisingai būtų pateikiama pulkų istorija bei tinkamai vykdomas archyvo organizavimas).

Jis ėmėsi iniciatyvos ir per 24 dienas įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją iš penkių skyrių, kurioje iš surinktų ir paaukotų eksponatų buvo pakabintas lėktuvas ir keliasdešimt nuotraukų iš Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės pulkų istorijos.

Muziejus iškilmingai buvo atidarytas 1921 m. vasario 16 d.. Jį pašventino kun. Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis ir Seimo bei Vyriausybės nariai.

1924 m. lapkritį Karo muziejus, dėl blogos vidaus būklės (kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros instaliacijos ir kt.) buvo laikinai uždarytas.

1928 m. – muziejaus sdelyje buvo atidengta Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“.

1929 m. buvo parengtas naujas Karo muziejaus statutas, kuriuo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių.

1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Nepriklausomybės aikštėje buvo pašventintas naujojo muziejaus pastato kertinis akmuo, būsimą muzisjų pavadinant Vytauto Didžiojo vardu. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

1930 m. muziejaus sodelyje buvo pradėtas kurti reprezentacinis kompleksas – pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Kiemelį taip pat papuošė Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos ir kitų valstybės bei visuomenės veikėjų biustai. Karo muziejaus sodelis tapo centrine valstybinių minėjimų vieta,

Naujieji rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirti dviem muziejams - Karo ir Kultūros.

1934 m. lapkričio 23 d. buvo škilmingai pašventinta Karo muziejaus patalpų dalis ir perlaidoti Nežinomo Kareivio palaiai.

1936 m. vasario 16 d., dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai, ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui, arkivyskupui Juozapui Skvireckui, kariuomenės vadui gen. št. plk. Stasiui Raštikiui buvo oficialiai buvo atidarytas visas muziejų kompleksas.

Lietuvos jūrininkų sąjunga
Karo invalidų šelpimo komitetas

1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, kuriam vadovavo iki 1940 m. Organizavo karo invalidų gydymą, aprūpinimą protezais, įsteigė dirbtuves, kuriose karo invalidai buvo mokomi amatų. Iš karo invalidų subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą.

Lietuvai pagrąžinti draugija

Įvertinimai

Bibliografija

  • Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII amžiuje, 1935 m.

Šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 78% (+20375-928=19447 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 28% (+7410-812=6598 wiki spaudos ženklai).