Vladas Rasikas

Vladas Rasikas
Gimė	1917 m. birželio 27 d. Rygoje
Veikla	Linkuvos gimnazijos direktorius 1945 -1948 metais Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktorius 1950 -1951
Išsilavinimas	Šiaulių gimnazija
Alma mater	1950 m. Šiaulių mokytojų institutas

Vladas Rasikas Linkuvos gimnazijos direktorius 1944 -1948 metais, Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktorius 1950 -1951.

Gyvenimo kelias

Rasikas Vladas gimė 1917 m. birželio 27 dieną Latvijos sostinėje Rygoje, darbininkų šeimoje. 1928-1936 metais mokėsi Šiaulių gimnazijoje, ten gavo bendrą išsilavinimą. 1937-1938 metais dirbo Pašvitinyje savivaldybės raštininku. 1938-1940 metais atliko tarnybą Šiauliuose 8-tame pėstininkų pulke. 1940 metais keletą mėnesių buvo laisvai samdomas mokytojas Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje, dirbo Titonių pradinėje mokykloje nuo vasario iki rugsėjo mėnesio. Nuo 1940 iki 1941 birželio 22 dienos dirbo vyr. buhalteriu Šiaulių kalėjime.

Nuo 1941 m. birželio 28 dienos iki tų pačių metų lapkričio 1 dienos dirbo buhalteriu kalėjime Nr.5, Irkutske (Rusija). Po to du mėnesius dirbo Irkutsko srities tarybiniame ūkyje „Gegužės 1-oji“ sąskaitininku, dar porą mėnesių, iki 1942 m. kovo 21 dienos dirbo kroviku Irkutsko makaronų fabrike. Nuo minėtos dienos iki 1942 m. spalio 8 dienos tarnavo eiliniu 16-toje Lietuviškoje divizijoje, Gorkio sritis, Balachna. Nuo 1942 m. spalio 9 dienos buvo Lietuvos meno ansamblio choristas bei vyr. buhalteris iki 1944 m. spalio 3 dienos Rusijoje, Pereslavl-Zalesskij (Jaroslavlio sritis). Apdovanotas LTSR Aukščiausios tarybos medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame tėvynės kare“ (1944 lapkritis).

Atsitraukus vokiečiams, 1944 spalio 4 dieną-1945 metų kovo 31 dieną dirbo Šiaulių apskrities Papilės progimnazijos direktoriumi.

1945 metų balandžio 1 dieną pradėjo direktoriauti Šiaulių apskrityje, Linkuvos gimnazijoje. Čia direktoriavo iki 1948 kovo 15 dienos. Nuo kovo 16 iki rugpjūčio 31 dienos mokytojavo, buvo mokyklos ūkvedys.

Nuo 1948 metų rugsėjo 1 dienos iki 1950 rugpjūčio 31 dienos dirbo mokytoju Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje. Tuo pačiu metu studijavo Šiaulių mokytojų institute. Jį baigė 1950 metais, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.

1950-1951 m.m. dirbo mokymo dalies vedėju Šiaulių I-ojoje septynmetėje mokykloje.

Nuo 1951 metų rugpjūčio 23 dienos tapo Tytuvėnų vidurinės mokyklos direktoriumi. Juo dirbo vienerius metus.

Tolimesnis gyvenimo kelias nežinomas.

Prisiminimai

1940 m. į Padvarsko name esančią mokykla atvyko dirbti Vladas Rasikas. 1941 m. Vladas Rasikas pasitraukė į Rusijos gilumą. 1944 m. iš Rusijos grižo Vladas Rasikas ir tapo Linkuvos gimnazijos direktoriumi. Aš tada rengiausi laikyti eksternu I kl. egzaminus: rengiausi vienas, tik retkarčiais ateidavau ko nors pasiklausti pas mokytoja E. Lopeikiene. 1945 m. atvyko dirbti mokytojas Leonas Timinskas. Ir jis kartais man patardavo, o kai rašiau Linkuvos gimnazijos direktoriui Vladui Rasikui pareiškimą, jis netgi man sukūrė tekstą. Dėl egzaminų tartis pas direktorių ėjo mama. Vladas Rasikas su žmona skundėsi mamai, kad labai sunku buvo gyventi trejus metus Rusijoje, teko daug badauti. Pirmosios klases egzaminus išlaikiau, rezultatus paskelbė buvęs mano mokytojas Titoniuose (mokiausi tada I skyriuje), dabar direktorius. Vladas Rasikas netrukus įstojo mokytis į Šiaulių mokytoju institutą, nes dar neturėjo mokytojo mokslo cenzo. 1945 m. rudenį iš Vilniaus geležinkelininku mokyklos, kur dirbo dėstytoja, atvyko Zita Valentelytė į tėvų ūki. Čia dar gyveno jos motina Grasilda ir brolis Julius ( Julius 1945 m. žuvo nuo saugumiečių kulkos). Zita kuri laika negavo darbo. Išsikėlus Leonui Timinskui, ji įsidarbino Titoniuose. Zita Valentelytė su Elžbieta Lopeikiene dirbo iki 1951 08 31. Man persikėlus dirbti į Titonių pradine mokykla vietoj Elžbietos Lopeikienes (ji buvo iškelta į Rimdžiūnų pradine mokykla. vėliau — į Pašvitinio sept. mokykla), iš Titonių kaimo mokykla buvo perkelta į vienkiemį — St. Pilipavičiaus namą. Leonas Balčiūnas

Mokytojai gyveno sunkiai. 1943 m. pradinių klasių tėvų susirinkimo protokole rašoma: „Mokinių tėvai, apsvarstę sunkią mokytojų materialinę būklę, vienbalsiai nutarė remti mokytojus maisto produktais ir pinigais“. Apie darbą mokykloje okupacijos metais (1944 m.) mokytoja Janina Kairienė savo atsiminimuose rašo: „Mokyklos darbo sąlygos buvo sunkios. Man pradžioje teko dėstyti daug dalykų: vokiečių kalbą, psichologiją - logiką, chemiją, biologiją, namų ruošą, anglų kalbą. Mokiausi pati kaip mokinė. Nebuvo ne tik kabinetų, bet ir cheminių medžiagų. Chemijos visas turtas buvo nešiojama dėžutė, kaip rankinukas. Namų ruošai irgi nebuvo jokių priemonių, indus atsinešdavome iš namų.“ Mokykloje 1944-1945 mokslo metai prasidėjo lapkričio mėnesį. Direktorius B.Bučinskas su mokyklos sargu J.Mickevičium išsaugojo visą inventorių, todėl buvo galima pradėti normalų darbą. Pradžioje trūko vadovėlių, nebuvo programų. Iki pavasario direktoriumi buvo B.Bučinskas, o jo pavaduotoju Karolis Dineika. 1945 m. pavasarį direktoriumi paskiriamas Vladas Rasikas. Atvyksta naujų mokytojų: A. ir P. Jusiai, J.Kriaučiūnas, A.Misevičius, J.Bikauskas, J.Jasiūnas, L.Brazdžiukas, J.Jonaitytė, E.Kemeklienė, K.Virvičiūtė, A.Šaulys, J.Skrupskelis, P.Garšva. „Linkuvos gimnazija“ 1918–2008; leidinį parengė Linkuvos gimnazijos mokytojai; Leidybos vadovasStasys Tumėnas; Išleido S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, Šiauliai, 2008-10-20;

1945 m. birželio viduryje, baigėsi pirmieji mokslo (pokariniai) metai. Vyresni vaikinai gavo raginimus apsilankyti kariniame komisariate. Vis dažniau kaimuose naktimis aidėjo šūviai. Dangų nušviesdavo gaisrų pašvaistės, žuvo žmonės. Birželio 25-tą aš su pusbroliu Jonu Maldučiu pėsti parėjome į mano tėviškę Titonių kaime (Pašvitinio valsčius). Naktį mūsų sodybą apsupo NKVD ir stribokai. Padegė daržinę, kambarį, kuriame miegojome aš su Jonu, įmetė galingą sprogmenį. Atgavome sąmonę sugriautoje degančioje troboje, aidint šūviams. Sprogimas man nutraukė abi kojas, sužeidė Joną, sunkiai apdegino močiutę Balčiūnienę, kuri neužilgo mirė. Tada ir prasidėjo mano kančių keliai. 1945 m. metų rudenį jau pradėjau vaikščioti keliais ir norėjau grįžti į gimnaziją mokytis. Mokytojas Vladas Rasikas tuomet man davė Rygos Raudonojo Kryžiaus ligoninės adresą. Ortopdinėje įmonėje atsitiktinai patekau karo ligoninės vyr.gydytojo Levinsono globon ir po papildomų dviejų operacijų buvau protezuotas. Pradėjau vaikščioti su lazda. Tai man buvo pats didžiausias džiaugsmas, kad aš jau stačias. Dar būdamas Rygos ligoninėje iš draugų sužinojau, kad 1946 m. vasario mėnesyje buvo suimtas partizanas Valentinas Miliauskas. Ryšium su tuo, darant kratą pas jo brolį Vytautą, buvo rastas pogrindinis laikraštėlis „Nepavergtos mintys“. NKVD išsiaiškino jo leidėjus – Eleną Macytę, Joną Maldutį, Vytautą Maliauską – nuteisė 10-15 metų katorgos. „Nepavergtos mintys“ taip ir užgeso. 1946 m. rudenį grįžau į Linkuvos gimnaziją. Patekau į kitą labai draugišką klasę. Klasės vadovas buvo Antanas Laskauskas. Draugai Egidijus Radžius, Juozas Jakučinskas, Vaclovas Lašinis, Feliksas Antanas Zaleckis, Aloyzas Liudvikas Pupinis, Boleslovas Balčiūnas, Aleksandras Antanas Liukpetris – mane palaikydavo moraliai, neleisdavo grimsti į depresiją, padėjo surinkti siuntinius nuteistiesiems draugams. 1948 m. abitūros egzaminų metu, ištrėmė mano tėvus, brolį ir seserį. Likau luošas be jokios paramos. Per Aleksandrą Liukpetrį ir kleboną Jurgį Danį gavau piniginę pašalpą – 50 rublių, su kuriais važinėjau po respubliką, kol suklastojęs dokumentus, gavau darbą žemaitijoje. Ir čia išliko grėsmė būti demaskuotam. Dirbant mokytoju teko taikytis prie partijos reikalavimų. Vyko dešimtmečius trukęs dvasios prievartavimas, kai „lūpos sakė „taip“, o širdis šaukė „ne“!“. Ir taip iki Atgimimo... Esu dėkingas savo XXIV-os laidos klasės draugams, su kuriais per penkiasdešimt metų daug kartų buvome susitikę ir dar kasmet susitinkame. Po tokių susitikimų pasijuntame pakilėti dvasiškai. Esu dėkingas Rezistentų teisių komisijai, kuri įvertino mano mikroskopinę rezistensinę veiklą ir suteikė man Laisvės kovų dalyvio statusą. 1998 m. Vytautas Juozapas Dikšas