Vladas Terleckas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vladas Terleckas
Terleckas 1990.jpg
Vladas Terleckas 1990 m.

Gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. (84 m.)
Krivasalyje, Saldutiškio valsčius

Sutuoktinis(-ė)
  • Regina Stasė Terleckienė
  • 1941 m. lapkričio 11 d. Kretingoje
Vaikai
  • Jūratė Terleckaitė
  • 1966 m. gegužės 17 d. Vilniuje

Veikla
mokslinė, visuomeninė
Sritis ekonomika, politika
Pareigos
  • 1958-1961 Rusijoje, Kazachstane ir Lietuvoje, darbininkas, geodezininkas, meistras

  • 1966-1967 Valstybinio banko Vilniaus skyriaus tarnautojas

  • 1967-2000 Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas

Išsilavinimas
  • 1951-1958 Linkmenų vidurinės mokyklos moksleivis

  • 1961-1966 Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentas

Kvalifikacija
  • 1976 Ekonomikos mokslų daktaras

Vladas Terleckas (g. 1939 m. rugsėjo 13 d. Krivasalyje, Saldutiškio valsčius) – ekonomistas, mokslininkas, ekonomikos mokslų daktaras, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Kilmė ir šeima

Tėvai — Pranas Terleckas (~ 1896–1964 m. lapkričio 5 d. Krivasalyje); — Teklė Terleckienė (Mičėnaitė, 1902–1980 m. vasario 19 d. Vilniuje). Tėvai - mažažemiai valstiečiai.
BroliaiAntanas Terleckas (g. 1928 m. vasario 9 d. Krivasalyje, Saldutiškio valsčius, Ignalinos raj.), ekonomistas, visuomenininkas, politikas, disidentas; — Jonas Terleckas (1929 m. Krivasalyje, Ignalinos raj. - 1985 m.), nagingas stalius, sodininkas.

Žmona — Regina Stasė Terleckienė (iki 1965 m. Žeimytė, g. 1941 m. lapkričio 11 d. Kretingoje), ekonomistė, 1961–1966 m. studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.
Dukra — Jūratė Terleckaitė (g. 1966 m. gegužės 17 d. Vilniuje). Išsilavinimas: M.K. Čiurlionio menų mokykla, VU Filologijos fakultetas (1990), Roberto Šumano žurnalistikos institutas (Briuselis), Teologijos institutas (Briuselis). Nepriklausoma žurnalistė, vertėja, Lietuvos meno istorijos tyrinėtoja.

Išsilavinimas

19461951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje, 19511958 m. Linkmenų vidurinėje mokykloje.

1958 ir 1959 m. dėl brolio Antano antisovietinės veiklos ir kalinimo nebuvo priimtas studijuoti nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginiame institutą.

1961 m. priimtas į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, 1966 m. čia baigė bankininkystę.

1975 m., išėjęs kūrybinių atostogų, rašė disertaciją.

1976 m. Leningrado finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“. Disertacijos vadovas – VU Finansų ir kredito katedros vedėjas prof. Alfonsas Žilėnas. Disertaciją gynė Leningrade nes nuo 1976 m. Sovietų sąjungoje veikė tik dvi disertacijų gynimo tarybos – Leningrade ir Maskvoje, o kituose miestuose jos buvo panaikintos 1975 m. birželį.

Darbinė veikla

19581961 m. dirbo Kazachstano plėšiniuose, Karelijos medienos įmonėse ir Lietuvoje – durpyne, Vilniaus oro uoste. Buvo darbininkas, geodezininkas, ėjo meistro pareigas rekonstruojant Vilniaus oro uosto nusileidimo taką.

19661967 m. buvo SSRS valstybinio banko Vilniaus skyriaus tarnautojas.

1967 m. rudenį pakviestas į Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedrą dėstyti bankininkystės dalykų. Dirbo VU iki išėjimo į pensiją 2000 m.

Nuo 1967 m. rudens VU dėstė šiuos dalykus: „Kapitalistinių šalių pinigų cirkuliacija ir kreditas“, „TSRS pinigų cirkuliacija ir kreditas“, „Prekybos finansavimas ir kreditavimas“.

Nuo 1968 m. 3 metus važinėjo į Kauną dėstyti VU Kauno fakulteto vakarinio skyriaus studentams.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, parengė ir dėstė naują kursą „Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorija“. Visąlaik vadovavo studentų kursiniams ir diplominiams darbams, doktorantų disertacijoms, dirbo valstybinių egzaminų komisijos nariu.

Nepakluso reikalavimui viešai pasmerkti brolio veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį, todėl 10 metus negavo docento vardo. Šis vardas V. Terleckui suteiktas tik 1986 m.

Akademinė ir mokslinė veikla

Nuo 1972 m. tyrinėjo Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją.

19891996 m. reikšmingai prisidėjo prie dabartinės Lietuvos pinigų ir kredito sistemų kūrimo.

1989 m. paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. Ši grupė parengė daugelį bankininkystės įstatymų projektų.

19911993 m. papildomai dirbo Lietuvos banko konsultantu, Mokslo centro direktoriumi (atsistatydino protestuodamas prieš prieštaringos reputacijos asmens paskyrimą Lietuvos banko valdybos pirmininku).

19931996 m. buvo Lietuvos valstybinio komercinio banko Mokymo centro direktorius.

19901992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, išrinktas Vilniaus Pilies rinkimų apygardoje Nr. 1, iškeltas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio.

Darbai

Daugybėje paskelbtų mokslinių straipsnių svarstė Lietuvos nacionalinės pinigų ir bankų sistemos sukūrimo, pinigų politikos, valstybinio turto privatizavimo klausimais, teikė konkrečius pasiūlymus. Drauge su prof. Stasiu Uosiu, Viliumi Baldišiu ir kitais mokslininkais bei bankininkais praktikais parengė Lietuvoje veikusių sovietinių bankų transformavimo programą, sprendimų dėl nacionalinių pinigų įvedimo projektus.

Kita informacija

Buvo mokslo žurnalo „Pinigų studijos“ ir savaitraščio „Voruta“ redakcinės kolegijos nariu. Nepriklausė ir nepriklauso jokiai partijai.

Nuo 1967 m. rudens Vilniaus universitete dėstė „Kapitalistinių šalių pinigų cirkuliacija ir kreditas“, „TSRS pinigų cirkuliacija ir kreditas“, „Prekybos finansavimas ir kreditavimas“ disciplinas.

Nuo 1968 m. trejetą metų važinėjo į Kauną dėstyti Vilniaus universiteto Kauno fakulteto vakarinio skyriaus studentams. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, parengė ir dėstė naują kursą „Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorija“. Visąlaik vadovavo studentų kursiniams ir diplominiams darbams bei doktorantams, dirbo valstybinių egzaminų komisijos nariu.

Apie 1985 m. Finansų ir kredito katedros kabinete įrengė vertybinių popierių ir banknotų ekspoziciją, kuri po mėnesio buvo „pavogta“.

1991 m. sutrukdė tuometiniam premjerui parduoti Prancūzijos grąžintą Lietuvai auksą.

1992 m. Aukščiausiosios Tarybos priskaičiuotą kompensaciją (25 tūkst. talonų) paaukojo Vilniaus vyskupijos labdaringai valgyklai „Betanija“.

1997 m. šeimos pastangomis ir lėšomis Krivasalio kapinėse pastatė paminklinį kryžių žuvusiems tėviškės partizanams.

19672015 m. (išskyrus 1990–1992 m.) laisvą nuo pedagoginio darbo laiką praleisdavo archyvuose ir bibliotekose studijuodamas pirminius šaltinius ir mokslinius darbus.

Pomėgiai

Grožinės ir istorinės literatūros skaitymas, darbas sode, žvejyba, grybavimas, uogavimas.

Įvertinimai

  • 1992, 1999 ir 2012 m. Lietuvos banko valdyba V. Terleckui skyrė prof. Vlado Jurgučio premiją už 1990–2011 m. mokslinius darbus Lietuvos bankininkystės ir pinigų tema
  • 2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu
  • 2010 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi
  • 2017 m. - LR Seimo apdovanojimas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“

už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes

Bibliografija

19702016 m. pagal pirminius šaltinius parašė ir paskelbė per 500 didesnių įvairaus pobūdžio publikacijų. Lietuviškosios tarybinės, Tarybų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos straipsnių autorius.

Monografijos:

  • Pinigų apyvarta ir kreditas. Vilnius, Mintis, 1988, 140 p.
  • Rublio nokautas (su bendraautoriumi). Vilnius, Žinija, 1989, 30 p.
  • Pinigai Lietuvoje 1915–1944 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, 195 p.
  • Broliai Antanas ir Vladas Terleckai prieš Gedimino Vagnoriaus politiką. Vilnius, Antano Terlecko leidykla, 1994, d. 1, p. 138; 1997, d. 2, 202 p.
  • Lietuvos bankas 1922–1943 metais: kūrimo ir veiklos studija. Vilnius, Lietuvos bankas, 1997, 263 p.
  • Lietuvos bankas, 1990-1995. Atsakingas redaktorius. Vilnius, Lietuvos bankas, 1995, 227 p.
  • Šatrininkų kolona (su bendraautoriumi). Vilnius, Antanas, Vladas Terleckai, 1997, 238 p.
  • Kelias nuo Žemės banko iki Lietuvos žemės ūkio banko (su bendraautoriumi). Vilnius, AB Lietuvos žemės ūkio bankas, 1999, 90 p.
  • Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941. Vilnius, 2000, Lietuvos bankas, 444 p.
  • Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918–1940. Vilnius, 2001, Lietuvos bankas, 526 p.
  • Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu. Vilnius, Vladas Terleckas, 2007, 309 p.
  • Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, Petras Jonušas, 2009, 518 p.
  • Bankininkystė Lietuvoje 1795–1915. Vilnius, Lietuvos bankas, 2011, 622 p.
  • Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, 127 p.
  • The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953. Vilnius, Vladas Terleckas, 2014, 146 p.
  • Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953. Vilnius, Vladas Terleckas, 2015, 135 p.

ir kitos.

  • Pages tragiques de l'histoire de la Lituanie. 1940–1953. Vilnius, Vladas Terleckas, 2016, 163 p.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 55% (+5917-61=5856 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 46% (+5002-94=4908 wiki spaudos ženklai).