Vladas Valiušaitis
Vladas Valiušaitis | |
---|---|
| |
Gimė | 1918 m. balandžio 19 d. Juodupių k., Baisogalos valsčius, Kėdainių apskritis |
Mirė | † 2012 m. gegužės 7 d. Kaune |
| |
Sutuoktinis(-ė) | Irena Ivaškaitė-Valiušaitienė |
Vaikai |
Gražina Valiušaitytė-Kalvaitienė, |
| |
Veikla | Linkuvos gimnazijos direktorius.
|
| |
Išsilavinimas | Šeduvos gimnazija |
Vladas Valiušaitis (1918 m. balandžio 19 d., Juodupių k., Baisogalos valsčius, Kėdainių apskritis – 2012 m. gegužės 7 d. Kaune) – Linkuvos gimnazijos direktorius.
Kilmė ir šeima
Tėvas – Nikodemas Valiušaitis (1858–1926), ūkininkas.
Mama – Emilija Valiušaitienė (Damaševičiūtė, 1883–1973), namų šeimininkė. Anksti mirus vyrui, motina liko našlė su 2,5 ir 3,5 metukų kūdikiais ant rankų. Vladukui tada buvo aštuoneri.
Broliai, seserys – Jonas Valiušaitis (1902–1957), Vytautas Valiušaitis (1904–1992), Emilija Kiserauskienė (Valiušaitytė, 1905–1993), Antanas Valiušaitis (1907–1943), Juozas Valiušaitis (1909–1975), Stasys Valiušaitis (1910–1971), Petras Valiušaitis (1912–1977), Ona Bložienė (Valiušaitytė, 1914–1992), Stasė Buivienė (Valiušaitytė, 1915–2001), Bronė Kuzminskienė (Valiušaitytė, 1917–2000), Genovaitė Valiušaitytė (1919–1939), Vincas Valiušaitis (1922–1980), Adolfas Valiušaitis (1923–1996).
Netikri broliai, seserys – Elena Povilanskas (Valiušaitytė, 1894–1966), Joana Valiušaitytė (1896–1961), Bronius Valiušaitis (1898–1981).
Žmona – Irena Valiušaitienė (Ivaškaitė, 1926–2009)
Vaikai – Gražina Kalvaitienė (Valiušaitytė), Alma Teresė Vaičiulienė (Valiušaitytė), Jūratė Elena Stasiulienė (Valiušaitytė).
Mokslo ir studijų metai
Jis buvo jauniausias vaikas daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Išėjęs Augmėnų, Legečių pradžios mokyklos kursus, baigęs Šeduvos progimnaziją, neturtingos valstiečių šeimos jaunuolis ištvermingai ir atkakliai kabinosi į gyvenimą. Privačiai pasirengęs ir eksternu išlaikęs gimnazijos egzaminus, 1936 m. gavo brandos atestatą, įgijo teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Gabus, komunikabilus, kalbų pramokęs, subtilų humoro jausmą turintis jaunuolis laimėjo vieną iš dviejų vietų studijoms Čekoslovakijoje. 1936 m. išvyko į Zliną – istorinį Moravijos pirklių ir amatininkų miestą, esantį pietryčių Čekijoje. Čia aukštojoje Zlino prekybos ir pramonės mokykloje studijavo iki 1940 m. ir rengėsi tapti „Bate“ firmos Kaune produktų komercijos specialistu. 1939 m. naciams užėmus Čekoslovakiją, užsienio valstybių studentams buvo įsakyta išvykti iš šalies, bet V. Valiušaitis nepakluso, todėl jį suėmė ir išvežė į Vokietiją. Paleido netoli Olandijos, pristatė dirbti statybose, tačiau V. Valiušaitis su kitais studentais vogčiomis patraukė Olandijos link, bet Olandijos teritorijoje juos areštavo. Uždarė Hamo miesto kalėjime, paskui pervežė į Žemutinės Saksonijos miestelio kalėjimą. Tačiau „Bate“ firmos atstovai pasigedo savo studento, kurio studijas jie finansavo, todėl kreipėsi į pasiuntinybę ir jis buvo išlaisvintas. Grįžo į Lietuvą.
Oupacijos metai
1940 m. porą mėnesių tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Iš Raudonosios armijos buvo atleistas kaip „nepatikimas“, o 1941 m. jau kaip „antitarybinis elementas“ areštuotas ir uždarytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Nuteisė 10 m. lagerio. Kalėti ilgai neteko, nes 1941 m. išvadavo sukilėliai.
Pokario laikotarpis
1944 m. antrą kartą sugrįžus į Lietuvą bolševikams, V. Valiušaitis vėl turėjo pasijusti kaltas jau dvigubai: iki galo neatlikęs nustatytos bausmės ir „neteisėtai“ išėjęs į laisvę iš tarybinės įkalinimo įstaigos. Svarbiausia V. Valiušaičio „kaltė“ ta, kad jis buvo išsilavinęs, patriotiškai nusiteikęs žmogus, studijavęs Vakaruose, mokėjęs kalbų, pažinęs laisvojo pasaulio gyvenimo sąlygas ir bendravimo normas.
Kaune, Veršvų progimnazijoje, dėstė anglų kalbą, istoriją, geografiją. Pradėjo domėtis NKVD agentai, todėl spruko iš Kauno ir įsidarbino Betygaloje, paskui Klaipėdoje. Turėdavo keisti gyvenamąją vietą, kad jo nesuimtų. 1945–1946 m. dirbo Ivoškių pradinėje mokykloje (Joniškio raj.) mokytoju, o 1946 m. buvo paskirtas į Kriukus, kur reikėjo įkurti progimnaziją. Dirbti sekėsi. Moksleiviai ir jų tėvai mylėjo linksmą, entuziastingą, išradingą direktorių. Gabumai buvo įvertinti ir jam pasiūlyta užimti Linkuvos gimnazijos direktoriaus vietą.
Linkuvos gimnazijoje sekėsi gerai. Nors dirbo palyginti trumpai, bet pavyko suburti draugišką, solidarų, kūrybingą mokytojų kolektyvą, plėtoti meno saviveiklą, palaikyti itin gerus, tarpusavio pasitikėjimu ir žmogiškumu grindžiamus santykius tarp mokytojų ir mokinių. 1948–1949-ieji metai- didžiųjų trėmimų metai. Į tremiamųjų sąrašus pakliūdavo ir Linkuvos gimnazijos moksleivių šeimos. Gimnazijos direktorių informacija apie trėmimus pasiekdavo anksčiau, todėl jis rasdavo būdų įspėti. Vladas Valiušaitis jautė, kad ir jo arešto valanda artėja. 1949 m. telegrama iškviestas į Vilnių, neva į „direktorių suvažiavimą“, tačiau išduotas mokytojo, kuriam sunkiu jo gyvenimo momentu buvo pagelbėjęs.
Katorgos metai
Dar sykį nuteisė 10 metų katorgos ir išsiuntė į Džezkazgano lagerį Kazachstano stepėse. Dalyvavo garsiajame lagerio sukilime. 1954 m. buvo sužeistas. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, lageriuose praleidęs 8 metus. Po suėmimo darbo knygelėje atsirado įrašas: „Atleistas iš Linkuvos gimnazijos direktoriaus pareigų kaip neatvykęs į darbą“.
Prisiminimai
1949 metais dingus tėveliui, su mama ir sesutėmis Alma ir bei Jūrate pradėjo slapstytis. Iš pradžių pas mamos seserį Jadvygą, paskui – Radviliškyje. Tada sužinojo, kad tėvelis suimtas, nuteistas ir išsiųstas į Džezkazganą. Slapstytis darėsi vis sunkiau. Kadangi buvau dar nedidelė ir turėjau lankyti mokyklą, giminių nutarimu buvau apgyvendinta tetos Stasės ir dėdės Jono Buivių šeimoje Kaune. Kaune baigusi septynmetę mokyklą, toliau mokiausi S.Nėries vidurinėje mokykloje. Iš lagerio sugrįžus tėveliui, atgal į šeimą grįžau 1960 m. būdama jau 17 metų. Vlado Valiušaičio šeima apsigyveno Lampėdžiuose. 1962 m. baigė Kauno 18 vidurinę mokyklą, įstojau į VU studijuoti žurnalistikos. Šeimoje su Romualdu Kalvaičiu auginu dukras Daivą (1965 m.) ir Jurgą (1968 m.) Gražina Irena Valiušaitytė–Kalvaitienė. Vlado Valiušaičio ir Irenos Ivaškaitės vyresnioji duktė. Gimė 1943 m. Skuode. |
1949 m. liepą tėveliui, Linkuvos gimnazijos direktoriui, išvykus į Vilnių ir iš ten nebegrįžus, su sesute Gražina ir mama, besilaukusia trečio kūdikio, turėjo slapstytis. Jūratė gimė 1949 m. spalį. Pirmiausia apsistojome Skuode. 1955 m. pradėjau lankyti Skuodo vidurinę mokyklą. Antrą klasę lankiau Kauno 4-oje vidurinėje mokykloje. 1957 m. vėl sugrįžau į Skuodą. 1958 m. vasarą tėvelis buvo amnestuotas, jam buvo leista grįžti į Lietuvą, dukrytes pasiėmė pas save į Kauną. 1959 m. baigiau Lampėdžių pradžios mokyklą, toliau mokiausi vidurinėje mokykloje. Vėliau baigiau Kauno medicinos mokyklą. Dirbau vaikų darželiuose auklėtoja. Šeimoje su Vladu Vaičiuliu užauginau dukrą Moniką (1974-1984 m.), sūnų Vladą (1977 m.), Alma Teresė Valiušaitytė–Kalvaitienė. Vlado Valiušaičio ir Irenos Ivaškaitės antroji duktė. Gimė 1948 m. Kriukuose. |
Kai aš gimiau, mano tėvelis Vladas jau du mėnesius buvo kalinamas ir tardomas. Apie mano gimimą sužinojo iš tetos Stasės, kuri į siuntinį įdėjo jam tris „barankėles“, perrištas rožiniu kaspinėliu. Taip tėvelis sužinojo, kad turi trečią dukrytę. Mamai Irenai Valiušaitienei, politinio kalinio žmonai, likusiai su trimis mažamečiais vaikais be maitintojo, buvo labai sunku rasti darbą ir pragyventi. Vyriausiąją sesutę Gražiną priėmė teta Stasė, o mažosios glaudėsi pas motinos seserį Jadvygą Klovienę ir jos mamą Skuode. Esu dėkinga Dievui, kad man teko augti pas tetą Jedvygą, kurios gerumą ir meilę jaučiu ir dabar. Kai teta nusivesdavo mane ir Almą pas kaimynus, žmonės pasiteiraudavo, kieno tos mergaitės. Ji atsakydavo, kad tai Vlado Valiušaičio dukros. Tada žmonės sakydavo, koks geras žmogus buvo mano tėvelis. Buvau maža ir niekaip negalėjau suprasti: kaip gi taip? Žmonės sako, kad tėvelis geras žmogus, tai kodėl jis sėdi kalėjime? Juk ten – tik blogi žmonės? Mirus močiutei Ivaškienei, toliau gyvenimo vėjai blaškė tarp Skuodo ir Kauno. Grįžus tėveliui iš lagerio, persikėlėme gyventi į Lampėdžius. Baigusi vidurinę mokyklą, mokslus tęsiau Kauno prekybos mokykloje. Šeimoje su Kostu Stasiulu užauginau dvi dukras Rasą (1971 m.) ir Miglę (1979 m.) Jūratė Valiušaitytė–Stasiulienė. Vlado Valiušaičio ir Irenos Ivaškaitės jauniausioji duktė. Gimė 1949 m. Linkuvoje. |
Nuotraukos
Šaltiniai
- http://v1.vz.lt/Print.aspx?ArticleID=4c20a257-538c-4542-80b8-b3728156b174
- http://www.versme.lt/pdf/kikn_bais_valiusaitis.pdf
- http://www.senas.kriukumokykla.lt/Istorija%20naujas/mokesi.html
- http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?ArticleId=59c49168-e307-4bdd-82b8-2445f14fb311
- „Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
- Gimę 1918 m.
- Gimę balandžio 19 d.
- Mirę 2012 m.
- Mirę gegužės 7 d.
- Linkuvos gimnazija:Direktoriai
- Augmėnai: asmenybės
- Ivoškiai: asmenybės
- Joniškis: asmenybės
- Juodupiai (Baisogala): asmenybės
- Kaunas: asmenybės
- Kriukai: asmenybės
- Lampėdžiai: asmenybės
- Legečiai: asmenybės
- Skuodas: asmenybės
- Vilnius: asmenybės
- Šiauliai: asmenybės