Pavolgio Bulgarija

Атӑлçи́ Пӑлха́р Pavolgio Bulgarija
Buvusi valstybė
← IX a. – 1241 →
Location of Bulgarija apie 1200 m.
Sostinė	Bolgaras Bilaras
Kalbos	proto-bulgarų kalba
Valdymo forma	monarchija
Bulgarų kaganai
675-710 (pirmasis)	Kotragas
1225-1242 (paskutinis)	Mustansiras
Era	Viduramžiai
- Įkurta	IX a.
- Nukariavo Mongolija	1241 m.

Pavolgio Bulgarija arba Volgos Bulgarija (čiuv. Атӑлçи́ Пӑлха́р, tot. Идел Болгары, rus. Волжская Булгария) – ankstyvųjų viduramžių valstybė Viduriniame Pavolgyje, kurioje pagrindinį politinį vaidmenį atliko tiurkų kilmės bolgarų gentys, egzistavusi VII–XIII a.

Istorija

Imperijos įkūrėjai bolgarai buvo tiurkų kilmės tauta, savo gentinę konfederaciją sukūrusi 630–668 m. Ponto stepėje. Imperijai yrant, dalis jų, kutrigūrai, vadovaujami Kotrago migravo į šiaurę, palei Volgos upę. Vadovaujant vėlesniems vadams, bolgarai kirto burtasų žemes ir apsistojo Volgos ir Kamos santakos teritorijose. Šios teritorijos iki tol buvo gyvenamos Volgos finų genčių. Per VIII–X a. į teritoriją migravo ir daugiau bolgarams giminingų genčių, tarp jų – suarai.

Bulgarijos valdovas titulavosi savitu titulu baltavar, kuris tikriausiai yra kilęs iš tiurkiško titulo elteber. Jis buvo žemesnis, nei aukščiausias tiurkų titulas kaganas. Ponto stepėje susiformavus Chazarų kaganatui, IX a. viduryje Bulgarija pripažino pastarojo valdžią. Vėliau, siekdamas susirasti sąjungininką kovoje su chazarais, Bulgarijos balatvaras Almušas pasikvietė pasiuntinius iš Abasidų kalifato, priėmė islamą ir tapo šiauriausiu musulmonu valdovu žemėje.

Islamo priėmimas įtraukė Pavolgio Bulgariją į prekybinius tinklus su musulmonais. Valstybė tapo svarbiausiu centru, kontroliavusiu pelningą prekybą tarp šiaurės tautų (pagrindinė jų prekė buvo žvėrių kailiai) ir musulmonų. Patogi padėtis leido Bulgarijai upių keliais pasiekti tiek Kaspijos jūrą pietuose, tiek Uralo kalnus, tiek Kijevo Rusią, tiek Barenco jūrą. Valstybėje buvo pradėtos kaldinti monetos su datomis, žyminčiomis Hidžros metus.

965 m. Kijevo Rusiai sunaikinus Chazarų kaganatą, Bulgarija tapo galutinai nepriklausoma. Tačiau vietoj chazarų iškilo nauja grėsmė. Į Bulgariją žygius pradėjo rengti Rusios kunigaikščiai Sviatoslavas ir Vladimiras. Bulgarų pasiuntiniai pasiūlė Rusiai priimti musulmonų tikėjimą, tačiau kunigaikščio atsisakius, 1006 valstybių nustatyti taikūs prekybiniai santykiai.

Nuo XII a. vyko nuolatinė kova tarp Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės ir Bulgarijos. Abi valstybės rengė grobiamuosius žygius viena į kitą, tačiau ryškesnių pasiekimų nebuvo.

1223 m. Pavolgio Bulgariją užpuolė mongolai ir patyrė žiaurų pralaimėjimą prie Kalkos. Keršydami mongolai grįžo 1229 m., ir per dešimtmetį ją visiškai nukariavo. Nors bulgarai atkakliai priešinosi, siekdami atkurti savo valstybingumą, jų valstybė buvo įjungta į Mongolų imperiją ir ilgainiui tapo Aukso ordos dalimi. Paskutinieji likučiai laikėsi Senosios Kazanės tvirtovėje.

Teritorija

Seniausiais laikais Pavolgio Bulgarijos pagrindinės teritorijos užėmė žemes dabartiniame Tatarstane, į rytus nuo Volgos ir į pietus nuo Kamos. Pagrindinis miestas Bolgaras stovėjo Volgos ir Kamos santakoje. Vėliau teritorija buvo išplėsta marių žemių sąskaita į šiaurę nuo Kamos ir į vakarus nuo Volgos.

Pagrindinės Pavolgio Bulgariją supusios tautos buvo mariai (čeremisai) vakaruose ir šiaurėje, kurie skyrė nuo Rostovo žemės; baškirai rytuose; burtasai pietuose; mokšai (pietvakariuose). Visos šios tautos buvo šiek tiek priklausomos nuo Bulgarijos politiškai arba ekonomiškai, įtrauktos į pelningą Volgos prekybą.

Kultūra

Elabugos Velnio bokštas priskiriamas Bulgarijos laikotarpiui

Iš Pavolgio Bulgarijos laikų yra išlikę nedaug statinių, nes dauguma miestų buvo sunaikinti mongolų invazijos metu. Bulgarai atsinešė senąją tiurkų religiją tengrizmą, kuri rėmėsi tikėjimu vienatiniu dievu Tengri. X a. islamas galutinai įsitvirtino kaip pagrindinė šalies religija. Nepaisant to ir aktyvios prekybos su musulmonų kraštais, bulgarai išlaikė labai daug pagoniškų papročių.

Kartu su islamu Pavolgio bulgarai perėmė arabų raštą, jis pakeitė pagoniškąsias bulgarų runas (neiššifruotos). Šalies gyventojai kalbėjo tiurkiška protobulgarų kalba, kurios tėra išlikę fragmentai. Po mongolų užkariavimo daugumas bulgarų perėmė atėjūnų tiurkomongolų kalbą ir sudarė pagrindą totorių susiformavimui. Iš senąją kalbą išlaikiusių bulgarų dalies ilgainiui susiformavo čiuvašų tauta.

Valdovai (baltavarai)

• Kotragas, 675–710, įkūrėjas
• Irchanas, 710–765
• Tukjis, 765–815
• Aidaras, 815–865
• Šilkis, 865–882
• Batyr Muminas, 882–895
• Almišas, 895–925
• Mikailas, 925–943
• Achmadas, 943–950
• Abdula, 950–970
• Talibas, 970–976
• Muminas 976–980
• Abd ar-Rachmanas, 980–1006
• Abu Išakas Ibrahimas, 1006–1026
• …
• Nazir ad-Dinas, ~1200–1225
• Mustansiras, 1225–1242

---