Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje
Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje – Rusijos lietuvių politinis organas, trumpam atstovavęs Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius šioje šalyje.
Istorija
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui iš Lietuvos į Rusijos imperijos gilumą savo noru ar prievarta pasitraukė apie 300 tūkst. tautiečių. Karui užsitęsus, okupuotos Lietuvos teisinė padėtis tebebuvo neaiški. Imperijos neokupuotoje teritorijoje veikusi Lietuvių tautos taryba, nors ir turėjo Rusijos lietuvių seimo palaikymą, dėl vidinių nesutarimų savo veiklą nutraukė.
1917 m. rudenį Jonas Jablonskis, Kazys Grinius ir Pranas Mašiotas kreipėsi į visas lietuvių politines partijas kviesdami sušaukti suvažiavimą, kuris suformuotų naują valdžios organą. Jis įvyko 1917 m. lapkričio 16–19 d. viename iš lietuvių pabėgėlių centrų Voroneže. Dalyvavo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų, Demokratinės tautos laisvės santaros, Lietuvių krikščionių demokratų, Lietuvių katalikų tautos sąjungos ir Tautos pažangos partijų bei Lietuvių karininkų sąjungos atstovai. Į Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje buvo išrinkti: Martynas Yčas, Mykolas Sleževičius (pirmininko pavaduotojas, vėliau – pirmininkas) ir Kazys Grinius (pirmininkas). Taryba siekė atstovauti Lietuvą Rusijoje ir kitose šalyse, rūpintis pabėgėliais ir evakuacijos metu iš šalies išvežtu turtu, rengti būsimos Lietuvos administravimo įstatymų projektus.
1918 m. vasario 1 d. Taryba išleido Atsišaukimą į pasaulio tautas ir valstybes, kuriame ragino pripažinti Lietuvos teisę kurti nepriklausomą demokratinę valstybę, pripažinti etnografines jos sienas ir atlyginti karo metu padarytą žalą. Toks radikalus pareiškimas iššaukė didelį nepasitenkinimą tuo metu Rusiją valdžiusių bolševikų tarpe. Tų pačių metų vasario mėn. pabaigoje Tarybos nariai buvo suimti ir jos veikla nutrūko.
Šaltinis
- Vytautas Lesčius, Arvydas Anušauskas. Kovų istorijos: XX amžius – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - ISBN 978-5-420-01635-0