Vytas Urbonas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vytas Urbonas
Juozapas Vytas Urbonas.jpg
Vytas Urbonas 2005 m.

Gimė 1939 m. gruodžio 6 d. (79 m.)
Viešnagiai, Alytaus apskritis

Sutuoktinis(-ė)
Danutė Urbonienė
  • 1949 m. rugpjūčio 23 d. Jokūbonių km., Vilniaus raj.
Vaikai
  • Romas Urbonas
  • 1970 m. birželio 19 d., Vilnius

  • Jolanta Urbonaitė
  • 1972 m. lapkričio 26 d., Vilnius

Veikla
informacinė, mokslinė
Sritis žurnalistika
Pareigos
  • 1965-1972 Lietuvos informacijos institutas, vyresn. inžinierius, vyresn. mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas

  • 1972-1987 žurnalas „Mokslas ir technika“, vyr. redaktoriaus pavaduotojas

  • 1987-1991 VU Radijo ir televizijos žurnalistikos katedra, mokslinis bendradarbis

  • 1991-2000 VU Žurnalistikos institutas, destytojas

  • 2000-2009 KU Socialinių mokslų fakultetas, Komunikacijos katedros vedėjas

Išsilavinimas
  • 1951-1954 Buckūnų septynmetė mokykla, moksleivis

  • 1954-1958 Kauno politechnikumas, moksleivis

  • 1961-1967 VU Istorijos-filologijos fakultetas, studentas


Kvalifikacija
  • 1985 Filologijos mokslų kandidatas

  • 1993 Humanitarinių mokslų daktaras


  • 2005 KU profesorius


Žinomas už ...
Nuopelnai ...

Turinys

Vytas Urbonas (tikr. Juozapas Vytas Urbonas, g. 1939 m. gruodžio 6 d. Viešnagiai, Alytaus apskritis) – filologas, žurnalistas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.

Kilmė ir šeima

TėvaiJonas Urbonas, Broniaus (1909 m. gruodžio 25 d. Alytaus apskrityje, Simno valsčiuje – 1997 m. gruodžio 1 d. Kumečių kaime, Alytaus rajone), dvaro darbininkas, valstietis, stalius.
Marija Urbonienė, Antano (Varpulytė, 1908 m. lapkričio 25 d. Alytaus apskrityje, Simno valsčiuje – 1998 m. vasario 14 d. Kumečių kaime, Alytaus rajone), dvaro darbininkė, valstietė, audėja. Motinos broliai buvo Lietuvos partizanai: Varpulis Juozas (g. 1918 m. – žuvo 1948 m.) ir Varpulis Jonas (g. 1923 m. – žuvo 1947 m.).

Kilęs iš Urbonų daugiavaikės šeimos: turėjo brolius Joną, Algirdą, Juozą ir Stasį bei seseris Birutę, Aldoną, Nijolę ir Danutę.

Šeima – žmona (nuo 1969 m. birželio 7 d.) Danutė Urbonienė, Vladislavo (Šukelytė, g. 1949 m. rugpjūčio 23 d. Jokūbonių kaime, Vilniaus raj.), buhalterė.
Vaikai – Romas Urbonas (g. 1970 m. birželio 19 d. Vilniuje), auditorius (VU, 1993); – Jolanta Urbonaitė (g. 1972 m. lapkričio 26 d. Vilniuje), ekonomistė, (VU, 1995).

Mokslo ir studijų metai

1947 m. Vytas pradėjo lankyti Alytaus raj. Viešnagių pradinę mokyklą, nuo 1951 iki 1954 m. mokėsi Buckūnų septynmetėje mokykloje ir tuo metu pradėjo bendradarbiauti spaudoje (rajono laikraštyje). 1954 m. įstojo į Kauno politechnikumą, kurį 1958 m. su pagyrimu baigė, gaudamas „Automobilių remonto ir eksploatacijos specialybės techniko-mechaniko“ diplomą.

1958 m. jis, pasiryžęs tapti žurnalistu, išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto (VU) žurnalistikos specialybę. Tačiau nepraėjo konkurso ir netrukus buvo pašauktas į sovietinę armiją. Kadangi į žurnalistiką neturintiems praktinio darbo buvo beveik neįmanoma patekti, 1961 m., užbaigęs karinę tarnybą, įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Po trejų metų dieninių studijų perėjo į neakivaizdinį skyrių, kurį 1967 m. baigė ir įsigijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Besimokydamas bendradarbiavo (kaip neetatinis korespondentas) keliuose rajonų, miestų bei respublikiniuose laikraščiuose.

1982 m. įstojęs į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Žurnalistikos katedros aspirantūrą, parengė ir 1985 m. Maskvos universiteto Žurnalistikos fakulteto specializuotoje taryboje apgynė filologijos mokslų žurnalistikos specialybės disertaciją „Periodinė spauda kaip mokslinės-techninės pažangos spartinimo veiksnys (Lietuvos žurnalinių leidinių pagrindu)“ (vadovas docentas Juozapas Laucius), įgydamas filologijos mokslų kandidato laipsnį; 1993 m. jį nostrifikavus, suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis.

Darbinė veikla

1965 m. dėl prastos materialinės padėties (nors besimokydamas gaudavo stipendiją, bet neapsieidavo be šeimos, ypač vyriausiojo brolio paramos) Vytas buvo priverstas iš dieninio skyriaus pereiti į neakivaizdinį ir ieškotis darbo. Kaip tik tuo metu viena bendrakursė laikinai dirbo Lietuvos informacijos institute (iki 1971 m. jis vadinosi Respublikiniu mokslinės-techninės informacijos ir propagandos institutu) ir buvo girdėjusi, jog institutui reikalingas darbuotojas informacijai automobilių transporto klausimais teikti. Taip 1965 m. birželio mėn. jis buvo priimtas į šį darbą. Iš pradžių jis ėjo vyresn. inžinieriaus bei vyresn. mokslinio bendradarbio pareigas, o nuo 1967 iki 1972 m. dirbo skyriaus vedėju.

Čia jam teko rinkti mokslinę-techninę informaciją automobilių transporto klausimais, ją apibendrinti, rengti informacinius leidinius ir juos teikti atitinkamoms Lietuvos įmonėms bei organizacijoms. Per kelerius metus jis aplankė visas respublikos automobilių transporto įmones ir susipažino jų poreikiais. Nuolat jis rengė informacinius lapelius ir kitus leidinius apie mokslines-technines naujoves. Tad darbas Lietuvos informacijos institute buvo labai panašus į žurnalistinę veiklą.

Dėl to 1972 m. pabaigoje žurnalo „Mokslas ir technika“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Indriūnas pakvietė Vytą Urboną pereiti į žurnalo redakciją dirbti jo pavaduotoju. Ten jis išdirbo beveik 15 metų.

Mokslo keliu

Dar dirbdamas Informacijos institute Vytas puoselėjo svajonę imtis mokslinės veiklos. Tada pradėjo rinkti medžiagą moksline tematika.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje jis tęsė tą darbą. 1974 m. žurnalo vyr. redaktoriumi tapo Juozapas Laucius (juo buvo iki 1992 m.). Jis irgi užsiėmė moksline veikla - 1977 m. apsigynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją ir dėstė VU Žurnalistikos katedroje. Todėl jis pasisiūlė vadovauti moksliniam darbui ir V. Urbonui. 1982 m. jis buvo priimtas į VU neakivaizdinę aspirantūrą Žurnalistikos katedroje.

1985 m. Vytas Urbonas Maskvos universitete apgynė filologijos mokslų žurnalistikos specialybės disertaciją „Periodinė spauda kaip mokslinės-techninės pažangos spartinimo veiksnys (Lietuvos žurnalinių leidinių pagrindu)“ /vadovas docentas Juozapas Laucius/ ir įgijo filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1993 m. jį nostrifikavus, suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis.

1987 m. pradėjęs dirbti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedroje V. Urbonas ėmė rengti ir 1991 m. užbaigė Filologijos mokslų (žurnalistikos specialybės) daktaro disertaciją "Respublikos žurnalinės periodikos organizavimas specialiojo žurnalo tipologinio modelio pagrindu" (rusų kalba). Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultetas, ją apsvarstęs ir rekomendavęs viešam gynimui, 1991 m. išspausdino tuo pačiu pavadinimu autoreferatą (jis yra ir Lietuvos bibliotekose). Tačiau dėl reorganizacijos (vykstant visuotinai pertvarkai) metams uždarius Žurnalistikos specializuotą tarybą, po to Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos ir pagaliau jai visai suirus disertacijos neatnaujino ir negynė.

Vėliau jos pagrindu jis parašė ir 1999 m. išleido monografiją "Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu", kuri tapo pagrindine publikacija (greta mokslinių straipsnių) 2002 m. laimint konkursą Klaipėdos universitete Komunikacijos katedros profesoriaus pareigoms užimti. O už 2004 m. išleistą recenzuotą dviejų dalių vadovėlį "Lietuvos žurnalistikos istorija" (taip pat paskelbtus mokslinius straipsnius) 2005 m. jam buvo suteiktas socialinių mokslų profesoriaus pedagoginis vardas ir išduotas profesoriaus atestatas.

Universitetinė veikla

1987 m. iš žurnalo "Mokslas ir technika" redakcijos perėjo dirbti į Vilniaus universiteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratoriją vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

1991 m. jis tapo Žurnalistikos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir dėstytoju. 1994 m. jam buvo suteiktas docento vardas.

1999 m. Klaipėdos universiteto rektoratas (rektoriaus Stasio Vaitekūno pasiūlymu) nutarė universitete įsteigti žurnalistikos specialybę ir pradėti rengti specialistus Vakarų Lietuvos žiniasklaidai. Dėl pagalbos kreipėsi į Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojus. Vytas Urbonas sutiko padėti.

Naudodamasis žurnalistų rengimo patirtimi Vilniuje, kai kurių užsienio šalių žurnalistų rengimo programomis, per pusantrų metų jis parengė žurnalistikos studijų Klaipėdos universitete programą. Jai pritarė Klaipėdos universiteto Studijų skyrius, ją aprobavo Vilniuje esantis Studijų kokybės vertinimo centras ir patvirtino Švietimo ir mokslo ministerija.

2000 m. buvo paskelbtas studentų priėmimas į šią programą, o Vytas Urbonas buvo paskirtas Socialinių mokslų fakultete naujai įsteigtos Komunikacijos katedros vedėju. Pirmąjį semestrą katedroje buvo tik du darbuotojai – katedros vedėjas ir sekretorė. Bet jų pakako: bendrojo universitetinio lavinimo dalykus dėstė įvairių Klaipėdos universiteto fakultetų dėstytojai, o vedėjas skaitė du žurnalistikos specialiuosius dalykus – Žurnalistikos įvadą bei Žiniasklaidos technologijas, kitą semestrą - Lietuvos žurnalistikos istoriją bei Pasaulio žiniasklaidos sistemas, t.y. tuos dalykus, kuriuos daugelį metų jis dėstė Vilniuje, Žurnalistikos institute.

2002 m. Klaipėdos universiteto Komunikacijos katedroje laimėjo konkursą ir ėmė eiti profesoriaus pareigas, o 2005 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Per kelerius metus buvo suformuotas katedros dėstytojų kolektyvas ir 2004 m. išleista pirmoji žurnalistų laida.

2009 m. Vytas Urbonas išėjo į pensiją ir sugrįžo į Vilnių. Komunikacijos katedra dirba toliau, kasmet išleisdana vidutiniškai po 20 žurnalistų.

Dėstyti kursai

  • Žurnalistikos įvadas
  • Žurnalistikos teorija ir praktika
  • Visuomenės informavimo priemonių sistema
  • Lietuvos žurnalistikos istorija
  • Žurnalistikos pagrindai
  • Žiniasklaidos technologijos
  • Pasaulio žiniasklaidos sistemos
  • Žurnalistikos teorija
  • Žurnalistikos problemos

Mokslinė žurnalistinė produkcija

Paskelbė per 300 mokslinių, mokslinių-techninių ir publicistinių straipsnių šalies ir užsienio laikraščiuose bei žurnaluose. Išleido apie 20 knygų (monografijų, vadovėlių, mokomųjų leidinių, apžvalgų).

Pirmosios lietuviškos Žurnalistikos enciklopedijos (išleista 1997) vienas iš sudarytojų, vyr. redaktorius. Kolektyvinės monografijos Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje 1988–1998 m. (išleista 2000) vienas iš autorių ir redaktorių.

Visuotinės lietuvių enciklopedijos (išleista 2001–2015) straipsnių apie visų pasaulio valstybių žiniasklaidą, taip pat apie kai kuriuos lietuvių laikraščius ir žurnalus bei žurnalistikos terminus autorius.

Visuomeninė veikla

2000–2009 m. Komunikacijos katedros vedėjas, profesorius.

Įvertinimai

Bibliografija

  • Mokslinė-techninė pažanga respublikos pramonės įmonėse: Apžvalga. V.: LIMTI, 1977. 84 p.
  • Mokslinės-techninės pažangos įtaka produkcijos kokybės gerinimui: Apžvalga. V.: LIMTI, 1980. 52 p.
  • Respublikos žurnalų sistema: Dabartis ir perspektyvos. V.: VU, 1989. 70 p.
  • Žurnalistikos pagrindai: Vadovėlis. V.:VU leidykla, 1992. 178 p.; Klaipėda: KU leidykla, 2000. 210 p.; 2002 ir 2007. 252 p.
  • Lietuvių žurnalas: Nuo pirmojo numerio iki šių dienų. V.: Voruta,1993. 178 p.
  • Lietuvių periodinė spauda: Raidos istorija ir dabartis. V.: Voruta, 1995. 180 p.
  • Pasaulio šalių periodika: Trumpa istorija ir dabartis. V.: „Lietuvos geležinkelių“ Informacijos ir leidybos centras, 1995. 234 p.
  • Lietuvių laikraštis: Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. V.: VU leidykla, 1997. 212 p.
  • Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu: Monografija. V.: Voruta, 1999. 174 p.
  • Lietuvos žurnalistikos istorija: Periodinė spauda. Vadovėlis. Klaipėda: KU leidykla, 2001 ir 2002. 324 p.; 2004. I dalis, 178 p., II dalis, 250 p.
  • Žurnalistikos specialaus lavinimo dalykų programos. Klaipėda: KU leidykla, 2002. 72 p.; 2007. 90 p.
  • Žurnalistikos teorija: Mokomoji knyga. Klaipėda: KU leidykla, 2002. 155 p.; 2005. 210 p.
  • Pasaulio žiniasklaidos sistemos: Mokomoji knyga. Klaipėda: KU leidykla, 2003. 244 p.
  • Stasys Šilingas: Gyvenimas tautai ir valstybei. V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010. 254 p.

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: