Vytautas Alantas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vytautas Alantas
Vytautas Alantas.JPG

Gimė 1902 m. birželio 18 d.
Sidabravas, Naujamiesčio valsčius
Mirė 1990 m. balandžio 24 d. (87 m.)
Detroitas, JAV

Tėvas Adomas Jakševičius
Motina Agnieška Kurlenskaitė
Sutuoktinis(-ė) Elena Petrikaitė,
Irena Baleišytė-Alantienė
Vaikai

Algis, Ginas


Veikla
prozininkas, dramaturgas, poetas, žurnalistas

Alma mater 1929 m. Monpeljė universitetas

Turinys

Vytautas Alantas (iki 1937 m. Vytautas Benjaminas Jakševičius, 1902 m. birželio 18 d. Sidabrave, Naujamiesčio valsčius1990 m. balandžio 24 d. Detroite) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas, žurnalistas.

Biografija

Mokėsi pas daraktorius Sidabrave ir Šeduvoje. Nuo 1912 m. su pertraukomis mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje, iš pradžių rusiškoje, nuo 1917 m. lietuviškoje „Jėgos“ draugijos gimnazijoje, 1923 m. baigė Šiaulių valstybinę gimnaziją. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, iš kurios po pusmečio buvo išleistas tęsti mokslo. Mokydamasis šeštoje klasėje, pradėjo rašyti eilėraščius, dalyvavo ateitininkų veikloje.

1923–1924 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Dėl lėšų stokos nebeįstengė tęsti studijų, 1924–1925 m. mokytojavo Plungės gimnazijoje. Mokydamas lietuvių kalbos ir literatūros, ir pats intensyviai rašė eilėraščius. Tuomet kūrybai slapyvardžiu pasirinko kairiojo Minijos intako – Alanto – pavadinimą. Upelio vardą, šaltinio, versmės sinonimą, 1937 m. oficialiai įteisino vietoj Jakševičiaus kaip pavardę.[1] 1925–1929 m. studijavo Monpeljė universitete (Prancūzija). [2]

19301934 m. prancūzų skyriaus redaktorius Eltoje. 1934–1939 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ vyr. redaktorius. 1940 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. 1933 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu.

1940 m., artėjant sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Lietuvoje likusi šeima (žmona ir sūnus) 1941 m. birželį buvo ištremta į Sibirą. 1941–1944 m. Vilniaus dramos teatro direktorius. Vienas žymiausių tautininkų kultūrinės politikos ideologų.[3]

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, tačiau sunkiai kalbėjo angliškai, todėl galėjo dirbti tik juodadarbiu. Įsikūrė Detroite, paprastu darbininku įsidarbino automobilių gamykloje „Ford“ ir pradirbo ten devyniolika metų, iki pat pensijos. Daug rašydavo po darbo, naktimis. 19671971 m. Lietuvių žurnalistų draugijos pirmininkas.

Priklausė Lietuvos rašytojų draugijai, buvo jos garbės narys.

Mirė Detroite. 1992 m. birželio 12 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba

Dar Lietuvoje išleido apsakymų rinkinių, publicistikos knygą, sukūrė pjesių. Išeivijoje parašė romanų, novelių, dramų, eilėraščių. Romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra, neigiamai vertinamas krikščionybės poveikis lietuvių tautai, parodytas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, ūkio kilimas, Lietuvos partizanų priešinimasis sovietiniams okupantams, atskleidžiama išeivių buities kasdienybė, keliamos moralinės problemos. Stiliui būdingas realizmo ir romantizmo siejimas, publicistiškumas, schematiškumas. Novelėse vyrauja romantinės meilės kolizijos, ryškus melodramatiškumas. Straipsniai apie lietuvių literatūrą, politiką, kultūrą.[4][5]

Kauno ir Vilniaus teatruose pastatyta jo pjesių (Užtvanka, 1932 m., Gaisras Lietuvoj, 1933 m., Buhalterijos klaida, Gyvenimas iš naujo, abi 1942 m.).

Bibliografija

  • Artisto širdis, apsakymai, 1930 m.
  • Tarp penkių ir septynių, apsakymai, 1934 m.
  • publicistikos knygą Vadovybės principas valstybės gyvenime, 1937 m.
  • Žygiuojanti tauta, apsakymai, 1939 m.
  • Ant siūbuojančios žemės, novelės, 1946 m.
  • Dramos veikalai, dramų ir komedijų rinktinė, 1947 m.
  • Pragaro pošvaistės, romanas, 1951 m.
  • Svetimos pagairės, novelės, 1954 m.
  • Tarp dviejų gyvenimų, romanas, 1960 m.
  • 9 dramos veikalai, 1963 m.
  • Nemunas teka per Atlantą, novelės, 1970 m.
  • Amžinasis lietuvis, romanas, 2 t., 1972 m.
  • Šventaragis, romanas, 2 t., 1972–1974 m., 1998 m.
  • Atspindžiai ūkanose, novelės, 1976 m.
  • Romas Kalanta, apybraiža, 1976 m.
  • Liepkalnio sodyba, romanas, 1977 m.
  • Paversmiai, eilėraščių rinkinys, 1982 m.
  • Gelmių balsai, novelės, 1984 m. - Dirvos premija.
  • Aušra Paliūnuose, romanas, 1986 m. - Dirvos premija.
  • Tauta istorijos vingiais, publicistika, Čikaga, 1990 m., Vilnius, 1992 m.
  • Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba: monografija (sud. Leonas Peleckis-Kaktavičius). – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2009. – 368 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-667-12-4

Rankraščiuose liko 6 dramos ir istorinė tragedija Daumantė.

Romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra, senovės lietuvių tikėjimas, parodytas nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, jos ūkio kilimas, Lietuvos partizanų priešinimasis sovietų okupantams ir tragiškas jų likimas, atskleidžiama išeivių buities kasdienybė; stiliui būdinga realizmo ir romantizmo jungtis, publicistiškumas. Novelėse vyrauja romantinės meilės kolizijos, ryškus melodramatizmas.

Su kitais parašė ir suredagavo monografiją apie A. Vanagaitį (1954 m.). Suredagavo M. Sims-Černeckytės eilėraščių rinkinį Ant kryžkelių senų (1959 m.), parašė apie ją biografinę apybraižą.

Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie lietuvių literatūrą, politikos, kultūros ir tautinės ideologijos klausimais.

Šaltiniai

  1. Būkime gerais lietuviais // Literatūra ir menas, 2002-07-26, Nr. 2909
  2. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 16 psl.
  3. Vytautas Kazakevičius. Vytautas Alantas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 36 psl.
  4. Kęstutis Saldžiūnas. Vytautas Alantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 272 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  5. Tautybė ir krikščionybė stiprina tautą. Rašytojas Vytautas Alantas kalba mums šiandien


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: