Vytautas Bučas (Ūdekai)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Vytautas Bučas (1931 m. sausio 1 d. – 2020 m. rugsėjo 27 d. Ūdekuose) –



    Felicija ir Vytautas Bučai – 65 metus kartu


    Neseniai Ūdekų kaimo gyventojai Felicija ir Vytautas Bučai kaimo bendruomenės šventėje buvo nominuoti ilgaamžiškiausia sutuoktinių pora. Ranka rankon jie gyvena jau šešiasdešimt šeštus metus. Ar Bučai – ne seniausia sutuoktinių pora Pakruojo rajone, nežinoma: metrikacijos skyriuje tokia statistika nerenkama.

    Darnūs dešimtmečiai kartu

    „Nominacija „Ilgaamžiai sutuoktiniai“ skiriama Felicijai ir Vytautui Bučams. Linkime stiprios sveikatos ir gražaus tolimesnio bendro gyvenimo“ – rašoma bendruomenės atstovų įteiktoje nominacijoje. Felicija ir Vytautas 65-metų bendro gyvenimo sukaktį paminėjo šį pavasarį. Didelių iškilmių nerengė, šventė vyko šeimos rate – Bučai susilaukė trijų dukterų ir sūnaus, džiaugiasi aštuoniais anūkais ir devyniais proanūkiais.

    Anūkų šeimos seneliams Geležinių vestuvių proga sukūrė sveikinimą – vinjetę su nuotraukomis. F. Bučienė prisimena, kad šeimos šventės artimųjų rate buvo švenčiamos visą laiką. Nuo pat jų kuklių sutuoktuvių 1952-aisiais, kuomet registruoti santuokos telydėjo liudininkai – Vytauto sesuo ir pusbrolis. O santuokos sakramentą Linkuvos bažnyčioje jaunoji šeima priėmė, dviračiais atvažiavę iš atlaidų Pamūšyje... Felicijai tuomet buvo dvidešimt ketveri, Vytautui – pora metų mažiau.

    Abu – kilę iš tų pačių apylinkių. Felicija gimusi ir augusi Puodžiūnuose. Vytautas – iš jau išnykusio Pagirninkų kaimo, kuriame jo tėvelis, Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbo už tarnybą gautus šešiolika hektarų. Felicija ir Vytautas susipažino šokiuose, vykdavusiuose Ūdekų kaime. Tuoktis jauni nebijojo – tuo labiau, kad šviesios atminties Vytauto tėvelis sūnui vis kalbėdavęs, kad užaugęs turi susikurti savo gyvenimą.

    Ūdekų apylinkėse Bučai žinomi išskirtine tarpusavio darna: nuo pirmųjų šeimyninio gyvenimo dienų jie – visur tik kartu.

    „Felė ir Vytautas, Vytautas ir Felė“, – šypsodamasi uždeda ranką ant peties vyrui Felicija. Ir sako, kad gyvenimą jiedu praleido gerai.

    Gyvenimas statytas savo rankomis

    Felicija ir Vytautas bendrą gyvenimą pradėjo, prisimena, turėdami tik vienas kitą ir savo rankas. Keletą dienų po vestuvių praleidę Felicijos tėvų namuose, išsikėlė į valdžios skirtą kambarėlį tuose pačiuose Puodžiūnuose, nuo tremties pasislėpusių ūkininkų paliktame name. Be jaunųjų Bučų čia dar gyveno trys iš Dzūkijos atkeltos šeimos. O kurį laiką namas buvo tapęs iš dalies kareivinėmis – jame apgyvendinta apie dvi dešimtis rusų kareivių. Ką kareiviai veikė Ūdekų apylinkėse, Bučai nežinojo – tik matė, kad jie išvažiuodavo į kaimus.

    „Gal kareiviai saugojo į kolūkį paimtus žmonių padargus“? – spėja Vytautas. Ir prisimena, kad kartą Felicija vos nebuvo nušauta.

    Jaunoji Bučienė vėlai grįžo iš Panevėžyje vykstančių buhalterijos kursų – dalį kelio į Puodžiūnus tekdavo eiti pėsčiomis. Ėmė belstis į užsklęstas namo duris. O kareiviai išsigando, griebėsi šautuvų, rėkė „stoj!“ Rusiškai nesuprantanti Felicija, neprisibeldusi į duris, ėmė belstis į langus – tada jau kareiviai susivokė, kad čia ne užpuolimas...

    Vytautas kurį laiką dirbo apylinkės komiteto sekretoriumi, po to perėjo į naujai sukurtą MTS-ą (mašinų ir traktorių stotį, kokias tarybinė valdžia kūrė kaimuose). O po penkerių metų, įgijęs vairuotojo teises, iki pat pensijos dirbo anuometiniame „Pažangos“ kolūkyje. Felicija buvo vietos kolūkio apskaitininkė. Jaunoje šeimoje vienas po kito krykštė kūdikiai. Bučai savo jėgomis statėsi namą Ūdekuose.

    „Buvo sunku, bet juk sau namus statėme. Visas plytas pats suvežiojau“, – prisiminė Vytautas. Darbas šeimos galvos negąsdino: pusantrų metukų likęs našlaičiu, Vytautas prisimena jau nuo dvylikos metų šienaudavęs, talkindamas tėveliui. Šiam reikėjo rūpintis dviem vyresniais vaikais iš pirmosios santuokos ir trimis jaunėliais, susilauktais su antraja žmona. Vytautui buvo septyniolika, kai mirė tėvelis – vaikinas liko pagrindinis darbininkas šeimoje. Namą Bučai baigė statyti 1957-aisiais.

    Po kurio laiko Felicijai pasiūlė darbą Ūdekų bibliotekoje. F. Bučienė juokiasi, kad už menką atlyginimą, vos 46 rublius, valdžia nerado bibliotekininkės.

    „Tebuvau baigusi pradinę mokyklą ir apskaitininkų kursus. Dirbdama bibliotekoje, šviečiau žmones ir pati šviečiausi, baigiau vidurinę mokyklą. Perskaitydavau visas Ūdekų bibliotekoje buvusias knygas. Žmonių tuomet lankydavosi daug. O neturintiems jėgų ateiti į biblioteką senukams pati nešdavau knygas, susidėjusi į kuprinę“, – prisimena F. Bučienė.

    Skaityti ūdekietė mėgsta iki šiol, nuo pat pirmųjų numerių prenumeruoja „Šiaulių kraštą“. Ponia Felicija juokiasi, kad visuomet dienraštį prenumeruoja metams – geriau iš anksto taupo, bet be mėgiamo leidinio nelieka.

    Bučai visą laiką gyveno ūkiškai – sodino daržus, laikė gyvulius. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Vytautas susigrąžino tėvelio žemę, ūkininkavo. Bučų kieme iki šiol tebesirikiuoja žemės dirbimo technika. Tik, susilpnėjus sveikatai, ūkininkauja jau nebe jie, o dukra su žentu. Linkuvoje gyvenančios dukros padeda susitvarkyti ir namuose.

    Šeimai netrūko ir laisvalaikio

    Važinėti į darbą Vytautas buvo nusipirkęs motociklą. Su Felicija juo keliaudavo ir į Palangą, ir į Šiluvą, ir į svečius pas toliau gyvenančius gimines. Šeimai pagausėjus, Bučai persėdo į motociklą su lopšeliu, kuriame keliaudavo vaikai. O vėliau kieme atsirado ir pirmasis automobilis – moskvičius „kremliukas“. Juo šeima keliaudavo į renginius ne tik Pakruojo, bet ir aplinkiniuose rajonuose.

    Felicija ir Vytautas prisimena, kad šia mašina išsileisdavo vasaroti ir kelioms dienoms. Nusibodus žmonių sausakimšai Palangai, Bučai pasuko į Jūrmalą. Išvažiuodavo kartu su keliauti mėgstančiais kaimynais. Netoli jūros pastatydavo mašinas, atsuktas galu viena į kitą, pakeldavo bagažinių dangčius ir ant jų ištiesdavo brezentą. Improvizuota stoginė tapdavo ir slėptuve nuo lietaus, ir abiejų vasarotojų šeimų virtuve – nes kaimynai atsigabendavo visus valgiui virti reikalingus indus. Felicija šypsosi – vasaroti Jūrmaloje šeimoms su vaikais buvo saugu. Kartą Bučams prireikė skubiai parvažiuoti namo. Paliko pajūryje visus puodus, „bliūdus“, ir išlėkė. O sugrįžę indus rado taip, kaip buvo padėję.

    Felicija mėgo dainuoti, vaidinti saviveiklos kolektyvuose, mena „nuo scenos nenulipdavusi“. O kiek metų mojavose giedota!

    „O dabar mūsų kelionės – daugiausiai pas gydytojus“, – juokiasi Bučai.

    Nebeužtenkant sveikatos didesniems darbams, Felicija ėmėsi užrašinėti prisiminimus apie gimtąjį Puodžiūnų kaimą. Nusibraižė jo bei gretimų Puodžiūnėlių, senovėje vadintų Puodžiūnų bobiliais, planus, kapinaičių schemą, surašė sodybų šeimininkų pavardes. F. Bučienė jau aprašė keturias dešimtis šeimų, gyvenusių senuosiuose Puodžiūnuose.

    „Bobiliais vadindavo vietas, kur gyvendavo mažažemiai ar bežemiai, nepasiturintys kaimiečiai. Anuomet pravardes duodavo pagal gyvenimo būdą ar elgesį. Iš vaikystės prisimenu kaimynę Vincentą Gasiūnienę, vadintą Kaipgine – ji šnekėdama vis pridėdavo žodelius „kaip gi ne"“, – sako Felicija.

    Įstrigęs ūdekietės atmintyje ir kartu su tėvu mėgtas krėsti pokštas. Kaimynai turėję labai piktą gaidį, puldinėdavusį žmones. Paukštis ypač aršiai reaguodavo į raudonos spalvos drabužius. Tad tėvas Felytę, apsirengusią raudona suknele, vesdavosi prie kaimynų sodybos to gaidžio erzinti. Pikčiurna neperskrisdavo sodybos tvoros, tad įniršį išliedavo ant jos.

    2017 m. rugpjūčio 11 d. Janina ŠAPARNIENĖ

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+8613-0=8613 wiki spaudos ženklai).