Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Vytauto Didžiojo karo muziejus

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°54′0″N 23°54′43.36″E / 54.9°N 23.9120444°E / 54.9; 23.9120444 Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas seniausių Lietuvos muziejų. Muziejaus steigėjas (nuo 2006 m. sausio 1 d.) – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Vytauto Didžiojo karo muziejus

Turinys

Istorija

Muziejaus įkūrimas

Dar 1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. Muziejus pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. O 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“.

Muziejaus organizatorius generolas leitenantas Vladas Nagevičius ėmėsi iniciatyvos ir per 24 dienas sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-iąsias Nepriklausomybės metines.

Karo muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Kaupiami eksponatai bylojo ne tik apie ginklų evoliuciją ir buvusias kautynes karo lauke. Čia buvo stengiamasi parodyti ir didingą Lietuvos valstybės politinę ir kultūrinę praeitį. Netrukus muziejus tapo ne tik lietuvių tautos kultūriniu židiniu, bet ir tautos šventove.

Naujo muziejaus statyba

1922 m. gegužės 6 d. krašto apsaugos ministro sukviestame pasitarime, kuriame dalyvavo 30 kariškių, menininkų, mokslininkų ir valdžios žmonių, buvo pasiūlyta naują Karo muziejų statyti Lietuvos viduramžių pilių, senovinės koplyčios arba stubos stiliaus. Išrinktas komitetas muziejaus stiliui ir vietai parinkti sutarė, jog muziejų naudingiausia statyti ant Vytauto kalno pagal profesoriaus Mykolo Songailos projektą, imituojantį senovės lietuvių pilį. Jis ir kiti komiteto nariai įsivaizdavo, kad tokiame muziejuje bus įkurdinti Karo muziejus (pirmajame aukšte), Kauno miesto muziejus (antrajame aukšte) bei paminklų ir skulptūrų galerija (trečiajame aukšte). Tačiau šiuos planus sujaukė Vytauto kalno grunto tyrimai ir apskaičiuotos išlaidos jam sutvirtinti bei terasoms įrengti. Buvo sugrįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.

1929 m. parengtas naujas Karo muziejaus statutas. Buvo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių. 1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Statybą prižiūrėjo sudaryta komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Gravrogkas, komisijos pirmininkas švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

Naujieji rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis) buvo skirti dviem muziejams - Karo ir Kultūros. Naujųjų Karo muziejaus rūmų atidarymo ir Nežinomo Kareivio palaikų perlaidojimo iškilmės įvyko 1934 m. lapkričio 23 d. – Kariuomenės dieną. Įsikūrus Kultūros muziejui, 1936 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas visas muziejus – jis tapo Tautos muziejumi. Karo muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

Skyriai

„Lietuvos mokykla 1864-1904“
Karo muziejaus bokštas
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę
Nežinomojo kareivio perlaidojimo ceremonija, 1934 m.
Žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomojo kareivio kapo
J. Tiškevičiaus 1937 m. dovanoti liūtai iš Astravo dvaro

Karo muziejui teko pastato paradinė pusė priešais Nepriklausomybės aikštę. Tai buvo pirmas Lietuvoje viešasis valstybinis muziejus, kuriam sukurtas specialus interjeras, ekspozicijai įrengti pasitelktos scenografinės ir memorialinės priemonės. Ekspozicijos rėmai, t. y. jos pradžia ir pabaiga, buvo herojinis pasakojimas apie tautos istorinį kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Kulminaciniai taškai – Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta – įrengti ir dekoruoti žymaus dailininko Mstislavo Dobužinskio. Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Veikė šie skyriai:

Sodelis

Gražėjo ir tobulėjo ne tik ekspozicijos, bet ir Karo muziejaus sodelis. Šalia pastato esanti netvarkinga prekyvietė buvo panaikinta, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įrengti gėlynai. Aikštė pavadinta Vienybės vardu. Muziejaus žemės sklypą imta vadinti Karo muziejaus sodeliu. 1921 m. spalio 16 d. sodelyje atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Pradėtos žuvusiųjų pagerbimo ir valstybinės bei tautinės vėliavų pakėlimo ir nuleidimo apeigos, kurias atliko Lietuvos laisvės kovų invalidai. Jos vyko kiekvieną dieną: 7 val. ryte ir saulei leidžiantis vakare. 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Nežinomojo kareivio palaikai. Šalia paminklo žuvusiesiems pastatyti septyni iš įvairių Lietuvos vietų atgabenti kryžiai. Priešais paminklą sumūrytas akmeninis aukuras su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir lotynišku užrašu „Redde quod debes“ (atiduok, ką privalai).

1928 m. atidengtas Laisvės paminklas – Juozo Zikaro žalvarinis kūrinys. Sodelyje išaugo lietuvių tautos didžiavyrių panteonas: Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (Juozo Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ (J. Zikaro žalvarinė statula), „Sėjėjas“ (Bernardo Bučo žalvarinė statula), paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.

1937 m. Karo muziejaus bokšte ėmė skambėti varpų muzika.Iš viso buvo 36 varpai. Vienas varpas nuliedintas Filadelfijoje (JAV) ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai.

Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti artilerijos pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. Juos 1938 m. muziejui padovanojo grafas J. Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. Šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo XIX a. viduryje atsigabeno grafo tėvai. Priešais muziejaus pagrindinį fasadą įrengtas fontanas su nykštuko skulptūra.

Sodelyje buvo švenčiamos visos svarbiausios tautos šventės, sutinkami Naujieji Metai. Per šventes buvo atliekamos tradicinėmis tapusios ceremonijos, apeigos. Jos sutraukdavo daugybę lankytojų. Vasarą muziejų ir sodelį per dieną aplankydavo 2-3 tūkstančius lankytojų. 1938 m. muziejų aplankė 67 973 lankytojai.

Okupacijų laikotarpis

1940 m. sovietinė okupacija pakeitė ne tik Lietuvą, bet ir muziejų. Jau 1940 m. liepos 25 d. muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo pavadintas Kariškai istoriniu. Bolševikams įsakius muziejų perorganizuoti, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas). 1941 m. gegužės 21 d. LKP CK biuras liepė pašalinti iš Karo muziejaus sodelio skulptūras (S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus).

Nacių okupacijos metais pavadinimas muziejui buvo sugrąžintas, bet prarasta keletas stambių eksponatų, tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.

Per SSRS ir Vokietijos okupacijas labai nukentejo ir muziejaus sodelis. Jis buvo naikinamas po truputį, bet nuolat. 1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos, skambinimas Laisvės varpu, kariljonu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją sovietinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų, artilerijos pabūklų ir kt. Sunaikintos buvusios salių ekspozicijos. Muziejus buvo priverstas propaguoti svetimą ideologiją.

Sunaikinus nepriklausomos Lietuvos paminklus, imta statyti SSRS ideologiją atitinkančius: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su 4 komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros. Vietoje Laisvės paminklo pastatyta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vietoj Nežinomojo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio skulptūra, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, – rusiškas tankas.

Nuo 1956 m. muziejus buvo vadinamas Valstybiniu istorijos muziejumi.

Atgimimas

Laisvės statula
Laisvės gynėjų dienos minėjimas Karo muziejaus sodelyje. 2010.01.13 d.
Karo muziejus ant 20 litų banknoto

Atgimus Lietuvai, iškart ėmė keistis ir Karo muziejus. 1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Muziejaus darbuotojų dėka susigrąžinta ir dalis eksponatų, sovietinės okupacijos metais išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus pasipildė Lietuvos žmonių per visas okupacijas išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.

1988 m. pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą sodelis buvo pradėtas atkurti. 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatytas 1990 m. vasario 16 d., Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990 m. lapkričio 23 d. 1989–1991 m. į savo ankstesnes vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.

Muziejaus skyriai ir padaliniai

Muziejaus fonduose sukaupta apie 230 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir negatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikoma ginklų, Balio Buračo negatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 19441953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos. Mokslinėje bibliotekoje sukaupta apie 15 000 leidinių, seniausias spausdintas 1605 m.

Šiuo metu muziejuje veikia 7 skyriai:

  • Archeologijos skyrius kasmet atlieka archeologinius tyrinėjimus, saugo ir tvarko archeologinius radinius. Fonduose sukaupta per 45 000 eksponatų.
  • Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos istorijos skyrius tyrinėja XIIIXVIII a. LDK karybos problemas.
  • Karybos istorijos (17951940 m.)skyrius renka ir tiria eksponatus apie lietuvių nacionalinius dalinius kitų valstybių kariuomenėse, sukilimus, karus, Lietuvos Nepriklausomybės kovas 19181923 m. bei tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenę. Didelis dėmesys skiriamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio istorijai.
  • Naujausiųjų laikų karybos skyrius tyrinėja laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. ir atsikūrusios Lietuvos Respublikos kariuomenę.
  • Edukacijos ir informacijos skyrius informuoja visuomenę apie muziejuje veikiančias ekspozicijas ir parodas, veda apžvalgines ir temines ekskursijas, Lietuvos istorijos pamokas moksleiviams, skaito paskaitas, organizuoja šventes ir istorinių datų minėjimus.
  • Fondų apskaitos ir apsaugos skyrius saugo, inventorizuoja ir sistemina visus muziejaus rinkinius (išskyrus archeologijos). Tai ginklų, nuotraukų, negatyvų, Balio Buračo, daiktų, meno, numizmatikos, spaudos, pagalbinės medžiagos rinkiniai. Iš viso muziejuje saugoma 229 623 eksponatai.
  • 1997 m. prie muziejaus prijungta sovietmečiu buvusi pogrindinė ir iki šiol veikianti spaustuvė „ab“ (Salių k., Domeikavos sen., Kauno r.).

Vilniuje yra įsikūręs Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos ir transporto skyrius.

Muziejus yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su Vidaus reikalų ministerijomis, Lietuvos šaulių sąjunga, Tautiniu olimpiniu komitetu, Lenkijos kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torunėje bei kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Nuo 1989 m. prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, propaguojantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Paveldo objektas

2009 m. lapkričio 5 d. LR kultūros ministro įsakymu Vytauto Didžiojo karo muziejaus statinių kompleksas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. [1]

Vadovai

Nuorodos, šaltiniai


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Vytauto Didžiojo karo muziejus – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka
  • Vytauto Didžiojo karo muziejus
  • Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų (1918-1920) eksponatai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (sud. Dalė Naujalienė, Paulius Radzevičius, Andriejus Stoliarovas). - Kaunas, 2008. - 247 p.: iliustr. - ISBN 978-9986-738-99-2


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: