Vytauto Girdzijausko autobiografija
Tėvai
Gimiau 1930 metų balandžio 19 dieną Bulzgeniškių kaime (dab. Jurbarko rajonas) vidutinių valstiečių šeimoje. Tėvai (Jonas Girdzijauskas, 1893 – 1964 ir Elena Stoškutė Girdzijauskienė, 1908 – 1990) valdė 20 ha ūkį. Abu jie buvo pusiau beraščiai – tėvas mokėjo skaityti ir pasirašyti savąją pavardę, motina buvo šiek tiek labiau prasilavinusi, bet pradžios mokyklos baigimo pažymėjimo ir ji neturėjo. Namuose knygų buvo labai mažai, išskyrus maldaknyges, beveik jokių. Vis dėlto mus pasiekdavo laikraštis „Ūkininko patarėjas“, o man šiek tiek paūgėjus, buvo užprenumeruotas ir vaikiškas, katalikiškas žurnalas „Žvaigždutė“. Jos, žinoma, nekantriai laukdavau ir mamai padedant skaitydavau. Bet iš tų tekstų galvoje nieko neužsiliko, išskyrus vieno kito spalvoto paveikslėlio neaiškius kontūrus.
Tėvas labai didžiavosi savo cinkiastoge, geltonlange stuba, stovinčia ant dešiniojo Bebirvos šlaito, subudavota pagal tą patį projektą kaip ir buvusio Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus gyvenamasis namas, esantis netoli Pašaltuonio, prie Šešuvies. Namo statyba vyko mano akyse, gerai prisimenu, kaip šiurpdavo mano nugara, matant ką išdarinėja pameistrys Levukas ant dar nebaigto dengti stogo. Man atrodė, kad jis tuoj tuoj nupuls ir užsimuš, o jis iš tų mano baimių tik šaipėsi ir erzindamasis dar labiau ten išdykavo. Labai stebėjausi, kad Pūteikių Stasiukas, tašantis kieme rąstus rengiamo naujo tvarto kiaulėms statybai, nekreipė jokio dėmesio nei į mano nuogąstavimus, nei į pameistrio išdaigas.
Tikroji namų šeimininkė buvo mama – jos priežiūroje augo vaikai – ji mus laikė kietai savo rankose, rūpinosi ne tik, kad būtume sotūs ir tinkamai aprengti, bet ir pratinami prie bažnytinės regulos: rytinės ir vakarinės maldos, sekmadienių ir šventadienių mišių klausymas, kas mėnesį išpažintys ir komunijos. Jokių keiksmažodžių, barnių, išdykavimų: mokyklos užduočių, namų ir gyvulių priežiūros darbai - paklusnus tėvų nurodymų vykdymas, tvarkos troboje ir kieme palaikymas. Šeimos solidarumas – viena iš kertinių nuostatatų. Vyresnieji globoja mažesniuosius ir silpnesniuosius: pasūpuoja, numaldo, papeni. Darbai paprasti, bėt gana nuobodūs, todėl nėra labai lengvai ir kruopščiai atliekami - be drausmės ir prievartos čia neišsiversi: rykštė ar diržas visada paruoštas veiksmui, nors neprisimenu, kad būtų reguliariai naudojamas. Išskyrus vieną kartą, kai buvau mamos pričiuptas iš tėvo tabako darantis suktinę sau ir bendraamžiui draugui bei kaimynui Pauliui Pušnieraičiui. Bet tai nutiko vėliau, jau pradinės mokyklos metais.
Vaikystės metuose
Sulaukus šešerių, botagą į rankas ir imkis bandos ganymo profesijos, o sunkiai sunegalavus motinai, ir visa galvijų priežiūra ir namų ruoša nukrinta ant mano, kaip vyriausiojo, pečių. Norom nenorom, valia nevalia tenka išmokti melžti karves, kepti lietinius, virti sriubas, suktis virtuvėje, gaminant ne tik šeimai maistą, bet ir kiaulėms bei vištoms pašarą. Laimė, mama greitai, vos ne per gerą pusmetį pasveiksta ir gyvenimas grįžta į senąsias vėžes, bet tai nereiškia, kad mums bus leidžiama dykinėti.
Ne, ne visai į senąsias – darželiuose atsiranda anksčiau nematytų augalų – salotų, rabarbarų, paskiriama keletas lysvelių braškėms. Sode „išdygsta“ iš pradžių vienas, o paskui ir keletas bičių avilių, jo pakraščiai apsodinami avietėmis, kitais vaisuogių krūmais – laisvame jo plote užveisiamas vyšnių, kriaušių, obelų medelynas. Mama kaip ir anksčiau karaliauja namuose, bet laiko daugiau praleidžia gryname ore (ypač prie bičių) nei virtuvėje. Ir kas anksčiau buvo visai nematyta – rytais ji ima mankštintis, darydama sportinius pratimus, pečius ir nugarą apsipildama šaltu šulino vandeniu iš kibiro. Tos naujovės buvo parsivežtos iš Kauno klinikų ir vėlesnės, poros mėnesių reabilitacijos brolio Martyno Stoškaus sodyboje, esančioje ant Nemuno kranto, netoli Raudonės. Mamos nervų liga išprovokavo modernesnio ir sveikesnio gyvenimo proveržį konservatyviuose, iš senelių paveldėtuose, mūsų namuose.
Dvylikmečiams ir dešimtmečiams „vyrams“ parūpinami šiek tiek pamažintų gabaritų dalgiai ir grėbliai šienui doroti, lengvėlesni kirviai ir kastuvai malkoms skaldyti, daržovių lysvėms sode sukasti. Po tryliktojo gimtadienio jau galiu kibti į žagrės rankenas, o po penkioliktojo - stoti į gretą su suaugusiasisi vyrais rugių bei kviečių kirsti. Ir negalėčiau tarti, jog tie darbai man nepatinka ar yra ne pagal jėgas – šiuose baruose gėdos patirti neteko. Beje, tada pas mus kurį laiką bernavo jaunuolis Pranas Narbutas, kuris taip pat mėgo paišdaigauti ir mus, vaikigalius, paerzinti, bet vyriškuose darbuose visada paremdavo, užstodavo, pagelbėdavo ir patardavo. Buvo linksmo būdo, visada paslaugus ir geranoriškas. Vėliau jis iš mano akiračio dingo - susidėjęs su partizanais, kurį aiką nesislapstė, tik parūpindavo jų būriui maisto ir kitų reikmenų, girdėjau, kad po kelerių metų vis dėlto išėjo į mišką ir tapo partizanų dalinio tiekimo skyriaus viršininku, bet finalinis etapas jam susiklostė itin nesėkmingai – išpartizanavęs visą dešimtmetį, saugumiečių spaudimo jis neatlaikė ir, puolęs į neviltį, pasiryžo išdavystei. Ši istorija verta atskiro tyrimo ar net stambaus romano.
Tėvo rūpestis: trobesių statyba ir remontas, pašarų gamyba, laukų ir kiti sunkesnieji darbai - jis mėgo ir atidžiai prižiūrėjo arklius, vertino modernią žemės ūkio techniką, siekė kuo daugiau jos įsigyti, bet senelio praskolintas ūkis neleido jam visu ūgiu išsitiesti. Apie jį dažniausiai tupinėdavo ir mano jaunesnysis brolis Petras, vengdamas namų ruošos ar galvijų bandos ganymo - jis nuo mažumės labiau linko prie „vyriškų“ darbų ir šeimininko ar pirmojo paveldėtojo vaidmens. Niekas, žinoma į tai dėmesio nekreipė, bet vėlesniais laikais dėl to atsirado tam tikrų „nepatogumų“. Skolose skendinčio ūkio problemas teko spręsti ne vaikams, o suaugusiems – darniai sutariant tėvams, padedant artimiems giminaičiams ir kai kuriems kaimynams, praeito šimtmečio, ketvirto dešimtmečio pabaigoje tos naštos pavyko atsikratyti. Bet tuojau pat užgriuvęs Antrasis pasaulinis karas sutrikdė galutinius gyvenamojo namo įrengimo darbus – vaikams studentams skirtas antrasis aukštas taip ir liko tik prejekte. Ne visiškai pavyko įvykdyti ir tvartų bei daržinių komplekso statybos darbų planus.
Tuo laikotarpiu į mūsų namus užklysdavo, o kai kurie ir šiek tiek ilgėliau užsibūdavo kaimo amatininkai, ypač siuvėjai, muzikantai, prekeiviai ar šiaip perėjūnai, elgetos. Kai kurie iš jų būdavo geri pasakotojai, pramaniūgai, išdaigininkai. Mes jų labai laukdavome ne tik dėl naujo drabužio ar avalynės pagaminimo, bet ir dėl pasakų ar dainų, nes tėvai „tokiais niekais“ užsiiminėti neturėdavo laiko. Gal metus ar šiek tiek ilgėliau mūsų naujojo namo viename iš kambarių gyveno nuomininkas Amerikonas. Nei jo vardo, nei pavardės neįsidėmėjau, bet šiokių tokių užduočių iš jo gaudavau – tekdavo nubėgti į Vadžgirį parnešti papirosų, degtukų ar kitų mažmožių – kas su juo vėliau nutiko, neteko girdėti, bet naujų įnamių neatsirado, matyt, uždarbis iš jo buvo menkas, o gal ir seneliai užprotestavo tokiu „svetimkūniu“ neapsikentę. Senelių ir tėvų (ypač mamos) santykiai nebuvo patys geriaisi, dėl to ir ta minėta nervų liga ją buvo užklupusi, bet tai nebuvo koks nors iškirtinis mūsų šeimos bruožas, o senojo, lietuviško, archainio gyvenimo reliktas, kurio tėvai iš visų jėgų stengėsi atsikratyti.
Tėvo meistrystė pasiekė viršūnę, kai jis klojime sumanė įsirengti malūną. Tai nebuvo koks nors kaprizas ar nematyta kaimo keistuolio išmonė, veikiau šiokia tokia išeitis – karas sutrikdė normalią gyvenimo eigą – Vadžgirio apylinkių malūnai arba sudegė, arba dėl kitų priežasčių nustojo veikti, o maisto ruošimas šeimai ir pašarų gamyba galvijams privalėjo būti tęsiamas. Vieną rudenį (rodos, 1942) tėvas, ilgokai triūsęs klojime prie girnų, ėmė šį bei tą meistrauti. Iš pradžių kažką lyg braižė ar paišė, paskui, tašė, pjaustė obliavo lentas ir kitokius medgalius, pagaliau surentė žmogaus ūgio, mažo automobilio kėbulo pavidalo šešiakampę dėžę su pakojomis ir keliomis angomis jos dugne, o jos viduje įtaisė tuščiavidurį, prailgintą reketuką, aptrauktą iš dalies šilko medžiaga, iš dalies metaliniu sietu, su ašimi jo centre. Per transmisiją tą patobulintą krijelį prijungė prie girnų, kurios buvo sukamos arklių kinkinio, esančio greta klojimo manieže po tamtyč įrengta stogine. Mums, vaikams, atsirado nauja „profesija“ - to kinkinio priežiūra ir raginimas nesustoti. Užsikabaroję arba užkelti ant maniežo centre esančio pastolio, turėjome nuolat mostiguoti botagu, kad kinkinio dalyviai netinginiautų ir nepoilsiautų, o tinkamai atliktų savąsias pareigas. Tai nebuvo labai smagus ir viliojantis užsiėmimas, bet garbingas – esame bendro namų ūkio proceso dalyviai, nors mažesnieji kartais darbo vietoje ir užsnūsdavo.
Tėvas nuo miltų baltas kaip angelas ištisas dienas stovėdavo arba triūsdavo prie savo mechanizmo jį vis tobulindamas, kol jo malūnas ėmė gaminti net trijų rūšių produkciją: piklių pyragams, rupesnius miltus duonai ir atliekas galvijų pašarui. Mama gi iš tėvo pagamintų miltų sumanė kepti šviesiai pilką, plikytą duoną, analogišką vėliau atsiradusiai „Palangai“. To malūno paslaugomis dažnokai pasinaudodavo ir kaimynai, bet mums, vaikams, didelio džiaugsmo tai neteikė, nes už prailgintus budėjimus po maniežo stogine jokio atlyginimo niekas nemokėdavo ir padėkos nereikšdavo.
Mokyklų prieglobstyje
Senieji Gtirdzijauskai, Petronėlė ir Izidorius, mus paliko 1943 – siais – vienas kovą, kitas – liepą. Tų pat metų pavasarį aš baigiau Vadžgirio pradžios mokyklos šeštąjį skyrių ir ilgai nedelsęs, mėginau stoti į Raseinių gimnazijos trečiąją klasę. Gavęs nepatenkinamą pažymį iš algebros (ši disciplina mūsų mokykloje nebuvo dėstoma), tos užgaidos buvau priverstas atsisakyti. Į Jurbarko gimnazijos antrąją klasę buvau priimtas be egzaminų, bet ten pasimokiau tik porą savaičių, nes gerokai arčiau nuo namų Bulzgeniškiuose buvo Eržvilko progimnazija – į ją ir buvau perkeltas. Ten besimokant, 1944 metų spalio pradžioje Lietuvoje vyko svarbios permainos – praūžė frontas, o nacistinę okupaciją pakeitė bolševikinė. Ji tą pat rudenį Vadžgiryje įkūrė mokyklą, kuri buvo pavadinta Šimkaičių progimnazija. Joje mokiausi iki 1948 – jų pavasario, o rudenį privalėjau grįžti į Eržvilko gimnazją, nes Vadžgirio mokykloje aštuntoji klasė nebuvo sukomplektuota.
Metai, praleisti besimokant Šimkaičių progimnazijoje, turėjo lemiamos reikšmės formuojantis pasaulėžiūrai. Ši mokykla, atsiradusi viename iš tolimiausių šalies užkampių, turėjo ne tik sunkių negerovių – purvas, neišbrendami keliai rudenį ir pavasarį, blausi prieblanda su žvake ar žibaline lempa ilgais žiemoes vakarais – elektros lempelės net sapnuose neregėdavome – visgi toks būvis mokyklai teikė ir tam tikrų privalumų. Jau pirmaisiais (1944 – 1945) mokslo metais čia buvo atsiųstas dirbti Jurbarko gimnazijos direktorius (1941 - 1944) Jonas Greičius, po kurio laiko Vadžgiryje atsirado ir Raseinių gimnazijoje pagarsėjęs „kirvis“, lituanistas Edmundas Dirgintas, 1945 – 1946 tapęs mūsų mokyklos, o vėliau ir Jurbarko gimnazijos direktoriumi. Jie ir jų buvę mokiniai, dabar mokytojai, kolegos, kūrė šios mokyklos dvasią, formavo jos gyvenseną, tęsė tarpukario Lietuvos gimnazijų tradicijas, pusiau slapčiomis laikėsi senųjų įgūdžių ir mokymo programų.
Pirmieji Šimkaičių progimnazijos auklėtiniai gavo gerus ne tik lietuvių, rusų, vokiečių, bet ir lotynų kalbos pagrindus. Mes atmintinai mokėmės ne tik kai kurias gramatikos taisyklių mantras, bet buvome verčiami deklamuoti Ovidijaus „Metamorfozių“ ar Juliaus Cezario veikalo „Galų karas“ ištisus originalo puslapius. Gal tada ir nepilnai suvokėme, kokį intelektinį turtą kraunamės, bet jau universitete pajutome, jog esame pranašesni už didžiųjų šalies miestų gimnazijų absolventus, kurie apie „Metamorfozių“ ir „Galų karo“ tekstus net girdėti nebuvo girdėję. Leonas Valkūnas, Merkelis Račkauskas, išklausę mūsų deklamuojamų tekstų lotyniškai, ne tik rašydavo geriausius pažymius į vadžgiriškių studijų knygeles, o nuo paskaitų lankymo juos atleisdavo. Tuo tarpu kauniškius, raseiniškius ar eržvilkiškius pirmakursius studentus kamuodavo savaičių savaites, mėnesių mėnesius. Net istorijos ar matematikos dėstytojai čia sau gėdos nedarė – spaudė mus „smetoniškai“.
Man čia dar labiau pasisekė - tobulėti padėjo porą metų už mane vyresnis klasės draugas Vincas Steponaitis (1928 – 2017). Jis dar pradžios mokyklos penktajame ir šeštajame skyriuje pradėjo domėtis literatūra. Iš kažkur gavęs ir atsinešęs į mokyklą man rodydavo keistą turtą - kažkada išleistas knygas. Pusiau slapčiomis kyšteldavo ne tik Bernardo Brazdžionio, Jono Asleksandravičiaus-Kossu, Antano Miškinio eilėraščių tomelius, bet ir Juozo Grušo, Vinco Mykolaičio Putino, Antano Vasičiulaičio novelių ir romanų tekstus. Tada perskaičiau ne tik „Sunkią ranką“, „Vakarą sargo namely“ ir „Vidudienį kaimo smuklėje“, bet ir Antano Maceinos „Buržazijos žlugimą“, Povilo Jako „Krikščionybės krizę“, Aljos Rachmanovos romaną „Studentai, meilė ir ČK“, nekalbant jau apie prancūzų, anglų, rusų klasikų vertimus, kurių ir mokyklos bibliotekoje buvo galima rasti. Manasis bičiulis ne tik papildydavo mokykloje gaunamas žinias, bet ir aktyviai plėtė akiratį, skatindamas domėtis, kas vyksta už namų, kaimo ir net šalies ribų. Ir apie kūrybą jis pirmasis prabilo – ne kartą ragino tuoj pat imtis plunksnos. Nors ir ne visais jo patarimais tada sugebėjau pasinaudoti, kartais net nesupradsdavau, ko jis iš manęs nori, betgti turiu pripažinti, kad jie nepranyko be ženklo. Apie tai, kad rašo dienoraštį, eiliuoja ir svajoja apie poeto karjerą man net į galvą nešovė, o jis apie tai nė žodeliu neprasitarė.
Panirti į literatūros gelmes, perprasti jos paslaptis tada gerokai kliudė muzikos, ypač dainavimo trauka. Vadžgirio bažnyčios vargonininkai Paulius Bajorinas ir Vladas Simanavičius (pastarasis dėstė muziką ir mokykloje) gyrė mano balsą, bažnytiniame chore leisdavo kai kuriose giesmių frazėse ir kaip solistui pasireikšti - abu pranašavo mano šviesią muzikanto ateitį. Iš jų nei vienas, nei kitas muzikinės karjeros laiptais aukštai neužkopė, nors Vladas Simanavičius galimybių turėjo – absoliuti klausa, subtilus skonis, išlavintas muzikinis intelektas, bet koją kišo impulsyvus charakteris, gal ir valios stoka. Nors vėliau kartą kitą jis ir blygstelėjo su savo vadovaujamais chorais respublikiniuose konkursuose užimdamas aukštas vietas, bet ilgėliau ten neįsitvirtino. O apmaudu,tikro muziko talento būta. Vokalo prestižą stiprino ir parapijiečio Viktoro Kvietkaus (dirbo Vilniuje Valstybinės filharmonijos choro artistu) kasmetiniai pasirodymai per atlaidus Vadžgirio bažnyčioje. Ypač įspūdingai skambėdavo jo atliekamas Liudviko van Bethoveno „Sanctus“. Klausydamasis jo pagalvodavau, kad ir aš taip, o gal net geriau galėčiau pagiedoti.
Mokymasis Vadžgiryje buvo patogus dar ir dėl to, kad pamokoms vykstant antroje pamainoje, tėvams galėjau talkinti ir namuose, ir laukuose, nes nuo Bulzgeniškių iki Vadžgirio tik du kilometrai, o kolektyvizacija iki pat 1948 metų rudens dar nebuvo įsibėgėjusi. Tėvai dėl tos grėsmės labai baiminosi, dažnai diskutavo su kaimynais ir su mumis, vaikais – derėjo apsispręsti dėl ateities. Jei ūkininkauti nėra perspektyvos, reikia ieškoti kitų išeičių. Vadinas, nori nenori, tenka griebtis mokslo - gimnazija ir universitetas. Mama šiai idėjai labai pritarė, man tai irgi patiko, nors tėtė niekaip nenorėjo atsisakyti ūkio, tik jo išsaugojimo galimybės darėsi vis menkesnės ir menkenės, kol šis reikalas visai žlugo. Tiksliau buvo per prievartą sužlugdytas.
Eržvilko gimnaziją baigiau kitą pavasarį – brandos atestatą gavau 1949 metų birželio 30 dieną. Jau kitą rytą buvo suimtas gimnazijos direktorius Vincas Ulevičius (tikroji pavardė Stasys Jarmala) ir trys mokytojai, bet abiturientai jau buvo išsivaikščioję po namus ir jokių pasekmių nepatyrė. Beje, Jurbarko saugumo darbuotojas, apsimetęs Švietimo skyriaus inspektoriumi Skandūnu, šiek tiek ankstėliau tą pavasarį mėgino man sutrikdyti Brandos atestato įgijimo procesą.Buvo suorganizuotas egzaminų reglamento pažeidimas, sušaukta Mokytojų taryba, kuri uždraudė laikyti paskutinį (istorijos) egzaminą. Patarus gimnazijos direktoriui tą pačią popietę dviračiu išvykau į Jurbarką, paryčiais sunkvežimiu – į Kauną, o iš ten traukiniu - į Vilnių. Per porą dienų pateikęs dokumentus Švietimo ministro pavaduotojai (metiniai ir kitų egzaminų pažymiai buvo geri), gavau leidimą egzaminus tęsti. Šią žaibišką operaciją padėjo įvykdyti mano klasės daraugės Rožės Abaronaitės dėdė, Švietimo ministerijos buhalteris, Juozas Kavaliauskas. Jis ir apnakvindino mane savo namuose Žvėryne, Birutės gatvėje, ir pareiškimą rašant konsultavo, ir su viceministre suvedė.
Egzaminų nutraukimo akcija nebuvo atsitiktinė, ji buvo dalis operacijos, kurią Jurbarko saugumas vykdė visą žiemą – kovo mėnesį buvo areštuoti du mūsų gimnazijos šeštokai, iš jų ir mano brolis Petras (g.1932), buvo sekami ne tik mokytojai, bet ir mokiniai, mėginant išsiaiškinti slaptų, patriotiškų lapelių „Varpas“ ir „Aušra“ spausdinimą ir platinimą miestelyje. Tos operacijos finalas – mokytojų areštas. Mes, abiturientai, puikiai nutuokėme, kas krašte vyksta, matėme trėmimus, girdėjome susišaudymus, žinojome apie okupacinio garnizono ir partizanų kovas, matėme nukautų ginkluotos rezistencijos dalyvių palaikus miestelio aikštėje, bet pačiame veiksme nedalyvavome – su ginkluotu partizanu akis į akį nebuvau susidūręs, išskyrus tuos keturis gimnazijos mokytojus, apie kurių pogrindinę veiklą iki tol nieko nebuvau girdėjęs.
Pirmasis universitetas
Tą patį rudenį įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakultetą. Šiek tiek pasvarstęs ir giminaičio, profesoriaus Vytauto Girdzijausko bei jo žmonos Paulinos patariamas, pasirinkau istorijos specialybę, bet išklausęs keletą paskaitų, suvokiau, jog istorijos studijų čia nebus, tik marksizmas leninizmas. Dekaną Eugenijų Meškauską mėginau įtikinti, kad man leistų įsijungti į lituanistų grupę, bet jis spyrėsi, sakydamas jog šios specialybės vietų limitas yra išsemtas, tad primygtinai siūlė tenkintis rusų filologija, patardamas lankyti ir kai kurias lituanistų paskaitas. Kurį laiką taip ir dariau – įkišdavau nosį į ir profesoriaus Juozo Balčikonio, ir į Vinco Mykolaičio Putino, ir į Meilės Lukšienės skaitomus kursus, bet jų lekcijomis nesusižavėjau. Vienas jau buvo gerokai pavargęs ir rezignavęs, kitas apskritai krapštukas, labiausiai besigardžiuojantis naujais studentų jam atneštais žodžiais, gal tik Lukšienės skaitomas tautosakos kursas buvo šiek tiek įdomesnis, bet ir jis man entuziazmo nekėlė.
Neradęs universitete, ko tikėjausi, mėginau dairytis kitos išeities. Tą pat rudenį įsijungiau į Dramos teatro aktorių parengimo kursą. Studijos vadovas buvo garsus režisierius Juozas Rudzinskas, bet dėl laiko stokos dažniausiai jį pavaduodavo vidutinių gabumų lektorius Jonas Biržys, tad vaidybos meistriškumo pratimai tapo formalūs. Vytauto Maknio skaitomas Teatro istorijos kursas man pasirodė taip pat nuobodokas. Pasitrynęs ten pusmetį, aktorystės atsisakiau. Nepavyko patekti ir į valstybinį Radijo komiteto chorą, vadovaujamą Antano Gimžausko. Nors dainavimo egzaminą išlaikiau, bet kai padavė gaidas, nė mū, nė mė – muzikos teorijos pradmenų neturėjau. Komisijos narys Zigmas Venckus guodė ir drąsino, girdamas unikalų balsą, bet reikėjo laukti kito rudens, kol galėsiu bandyti laimę Vilniaus Tallat Kelpšos muzikos mokykloje.
Nemesdamas universiteto, sulaukiau, stojau, ir pavyko. Pirmasis vokalo specialybės dėstytojas buvo docentas Antanas Norvaiša. Po metų jam išvykus profesoriauti į Rygos konservatoriją, jo pareigas perėmė Vilniaus operos solistas Stsys Sodeika (bosas). Muzikos teorijos ir solfedžiuoti mus mokė žinomas Vilniaus krašto kultūrininkas Antanas Krutulys, o skambinti fortepijonu – praeityje garėjusi pianistė ir pedagogė Aleksandra Dirvianskaitė. Mokydamasis ketvirtame kurse ten pamačiau ir jaunuolį Virgilijų Noreiką, belavinantį savo balsą pas mokyklos direktorių Antaną Karosą. Bet dėl amžiaus skirtumo draugais mudu netapome.
Universitetą baigiau 1954, įgydamas filologo, o Muzikos mokyklą palikau 1955, įsidėjęs kišenėn choro artisto diplomą, mat nuo 1952 – jų jau dainavau valstybiniame Lietuvos filharmonijos profesionaliame chore, vadovaujamame kompozitoriaus Konrado Kavecko. Šis kolektyvas dar tais pačiais metais buvo inkorporuotas į Operos ir baleto teatrą, sustiprinant jo pajėgas, kad tinkamai galėtume pasirengti lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje, tad įtemptai repetavome Aleksandro Borodino operą „Kunigaikštis Igoris“ ir Antano Račiūno „Maryrę“, kurias 1954 metų vasarį ir kovą parodėme Maskvos publikai Didžiajame teatre, taip pat surengėme didelį vokalinės muzikos koncertą Čaikovskio vardo konservatorijos Didžiojoje salėje. Visa Lietuvos delegacija (apie 1000 dalyvių) buvo apgyvendinta geriausiuose Maskvos viešbučiuiose. Dirbdamas teatre susidraugavau su kolega Albertu Zvicevičiumi, kuris savo ruožtu supažindino mane su buvusiu politiniu kaliniu, “įdomios biografijos žmogumi” Kazimieru Skebėra, vėliau suvaidinusiu mano gyvenime svarbų vaidmenį.
Pirmą kartą buvau areštuotas 1954 – jų balandį, vos grįžus iš dekados Maskvoje. Kartu su manimi į Lukiškių požemius buvo įmesti dar keli lituanistai – poetai Vytautas Martinėnas ir Domas Tertelis, žurnalistas Vytautas Mikuličius, kalbininkas Jonas Pilypaitis, dailininkas Petras Martinėnas ir dirigentas Antanas Statkus. Patardę porą parų, prigrasinę nekelti balso prieš tarybų valdžią Lietuvoje, saugumiečiai mus paleido, sakydami, kad išmoksliniti jaunus žmones ir sodinti juos į kalėjimą nėra prasminga. Tikroji priežastis, žinoma, buvo kita, nes po Stalino mirties aukštuosiuose TSRS valdžios sluoksniuose vyko persigrupavimai, tad ir priespaudos varžtai buvo šiek tiek atsipalaidavę, vis dėlto paaiškėjo, kad slapčiomis ir tada buvo skaitomi ir tikrinami mūsų laiškai – man saugume buvo priekaištaujama dėl tendencingo Maskvos priemiesčių apibūdinimo, o Jonui Pilypaičiui kliuvo už susirašinėjimą su Minsko universiteto studentais.Tas areštas didesnio poveikio mūsų likimams tada neturėjo – man, kaip turinčiam tarnybą sostinėje, leido pasilikti Vilniuje, kitiems buvusiems areštantams vis dėlto teko paragauti Lietuvos užkampio mokytojo duonos. Tik ne visi ten užsibuvo – Jonas Pilypaitis vėliau pagarsėjo kaip profesionalus „Vagos“ leidyklos redaktorius ir lietuvių kalbos subtilus žinovas, o Vytautas Mikuličius net Maskvos radijo korespodentu ir atstovu Lietuvai tapo.
Dar būdamas penkto kurso studentu pradėjau dirbti Vilniaus devynioliktoje rusų mokykloje, kur dėsčiau lietuvių kalbą bei muziką, vadovavau moksleivių chorui, o 1956 – jų metų rudenį, atsisakęs tarnybos Valstyninės filcharmonijos chore ir mokytojavimo minėtoje rusų mokykloje, pradėjau dirbti Vilniaus statybos technikume rusų ir prancūzų kalbų dėstytoju. Mat paaiškėjo, kad mano galimybės tapti aukštos kvalifikacijos muziku yra ribotos. o pragyvenimą pelnytis iki dienų galo iš choro artisto profesijos nėra patrauklu. Kur kas didesnės perspektyvos vėrėsi filologijoje. Viltį skatino ne tik kažkada praktikuoti studentiški eiliavimai, mintis audrino pamiklinti plunksną prozoje ir dramoje, patikrinti intelektines galimybes rašant kandidatinę ar net daktaro disertaciją. Universiteto rektotate nesunkiai susitariau dėl kandidatinių filosofijos ir pranzūzų kalbos egzaminų datų, o su Istorijos filologijos fakulteto profesūra konsultavausi dėl būsimos disertacijos temos – buvo siūloma imtis amžiaus pradžios Vilniaus spaudos tyrinėjimo darbų. Visus šiuos projektus bei darbą Statybos technikume netikėtai ir grubiai nutraukė naujas areštas - 1957.12.29 buvau antrą kartą nuvežtas į Vilniaus saugumą.
Ne iš karto patikėjau, jog tai rimta ir neatšaukiama. Vyliausi, kad patardys dieną kitą ir kaip aną kartą nieko nepešę paleis. Bet atsitiko šiuokart kitaip: nors visomis turimomis priemonėmis - iš pradžių riksmais, ašaromis, kameros durų spardymais, vėliau logika. savųjų darbų ir projektų vardijimu mėginau protestuoti, bet viskas buvo veltui – vieno asmens ar net grupės argumentai yra niekiniai, lyginant juos su valstybine valia ir galia. O ji buvo paprasta – aptikti ir demaskuoti organizuotą antitarybinę, tai yra antivalstybinę, grupę. Tokią užduotį buvo gavęs Vilniaus saugumas iš savo šefų Maskvoje.
Užduotis nebuvo lengva ir paprasta. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje ginkluota rezistenzija Lietuvoje senokai buvo sutriuškinta, o taiki disidentinė veikla dar neprasidėjusi. Net užuomazgos, menkų daigelų nesimatė. O aptikti ką nors reikėjo. Ir aptiko. Dailės institute painiojosi man jau pažįstamas ,“įdomios biografijos individas” Kazimieras Skebėra. Jis ne tik papozuodavo kuriam nors iš Instituto profesorių, daugiausia skulptoriui Petrui Aleksandravičiui, pakibindavo, o kartais ir pamylėdavo vieną kitą prieinamesnę studentę, padalindavo savo “kolegoms” knygelių. Žinoma, ne tarybinių, o prieškarinių – Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Jono Aleksandravičiaus Kossu – poezijos rinkinių. Jo rankinėje atsirasdavo vietos Aljos Rachmanovos romanui “Studentai, meilė ir ČK” bei Nikolajaus Berdiajavo traktatui “Filosofija niščety”. Ir tai tęsėsi ne mėnesį ar pusmetį, o vos ne keletą metų. Mat pamažu skleidėsi tas vadinamasis 1953 – 1956 atšilimas. Gavę skundą iš Dailės instituto komjaunuolių, saugumiečiai poną draugą Skebėrą supakuodavo ir išveždavo į jo gimtinę Bagaslaviškyje, Širvintų rajone, bet jis ten ilgai neužsibūdavo, po savaitės kitos, vėliausiai po mėnesio vėl pasirodydavo savo “darbo vietoje”. Tad pirmasis būsimodsios bylos pretendentas pats, savo noru lįste lindo į saugumo bučių.
Kai 1957 – ji ėjo į pabaigą, o Kazimieras Skebėra buvo eilinį kartą supakuotas ir rimčiau papurtytas, iš jo rankinės ir trobelės stalo stalčių pabiro tikras lobis: dienoraščiai su datomis, pavardėmis ir dialogais, dalinamų knygų grafikais – iš ko gauta, kam ir kada atiduota, kada grąžinta. Bičiuliški pasisvečiavimai ar šiaip pasibuvojimai studentų ir jaunų inteligentų aplinkoje aprašyti su kronininko tikslumu, kompretencija, netgi su menininko užmojumi. Bylos pradžiai daugiau ir nereikia, tik surinkti užrašuose paminėtus asmenis. Radosi ne tik organizacija, bet ir vadas. Argi svarbu, kad kažkada jis buvo net labai savas – prikiausė MOPRUI, kabinėjo Bagaslaviškio apylinkių medžiuose raudonas vėliavėles, per kaimus eidamas pasakodavo žmonėms apie kaimynynės šalies pasiekimus, apie kalamą ten “Laisvės saulę”. Tegu ir ne veltui tai darė, už atlyginimą, tiesa, ne visada tikslingai panaudotą, sako, kad už jį broliui net žemės gabalas pirktas. Gal buvo taip, gal šiek tiek kitaip, bet 1944 metų antrojoje pusėje, kai tik Raudonoji armija “išvadavo” Kauną, ponas draugas Skebėra buvo griebtas už čiupros ir patupdytas 8 metams už grotų. Argi svarbu, kad pridengiant kriminalą buvo prijungtas ir politinis šleifas, neva teikęs popierių iš sandėlio Kaune, kur darbavosi krovėju, besiformuojančioms partizanų grupėms. O gal ir svarbu, nes tai ne tik papildo jo priešišką veiklą, bet ir pagrindžia bei praplečia naujojo arešto motyvus.
Manoji pavardė puikavosi ne tik šio buvusio “laisvės kovotojo” užrašuose, bet ir kito, gerokai tikresnio rezistento – Viktoro Petkaus – kratos medžiagoje. Tad tikėtis, kad greitai iš saugumo rūsių būsiu paleistas, buvo daugiau negu naivu. Žinoma, buvo išeitis – paliudyti, kad tiek Kazimieras Skebera, tiek Viktoras Petkus, tiek Antanas Terleckas yra tikri Tarybų valdžios priešai, sąmoningai agituoja, kad būtų pakeista esama santvarka ir grąžinta buržuazinė. Tik tai padaryti aš negalėjau, nes tai būtų buvęs juodžių juodžiausias melas, o tai man buvo visiškai nepriimtina. Per tardymus pripažindamas, kad retkarčiais prieš valdžią paburblendavom ar kokį anekdotą suriesdavom, jokių konkrečių priešiškų veiksmų imtis neketinome ir kitų tai daryti neraginom, nes puikiai supratome, kad tai būtų buvę ne tik neprotingas ir tuščias darbas, bet ir savosios karjeros sužlugdymas ir laisvės praradimas.
Nepaisant ilgų pokalbių, įrodinėjimų, išsisukinėjimų, atsirašinėjimų, įtikinėjimų, kad sąžiningai dirbsiu tarybinei Tėvynei pagal įgytą bet kurią savo profesiją, buvo bevaisis. Išleisdamas į teismą tardytojas Klopovas su liūdesiu konstatavo: “A pro tainuju organizacijų vy, Viktor Ivanovič, vsiotaki promalčiali”. Nežinau, ar tai buvo nuoširdus seno frontininko apgailestavimas, gal jis vis dėlto norėjo tikėti, jog mes iš tikrųjų prieš valdžią kažką rengėme, bet jis nesugebėjo tai įrodyti. Apie kokį nors bendradarbiavimą ar slaptą suokalbį su Vilniaus saugumu nebuvo net užuominos. Šioje byloje reikėjo ne bendradarbių ar draugų, o priešų, grasinančių nuversti teisėtą valdžią. Tad po pusmėnesį trukusio teismo buvau išsiųstas į Irkutsko srities, Taišeto lagerį atlikti trejų metų bausmės, skirtos “už antitarybinę agitaciją ir šviesios tarybinės tikrovės juodinimą”.
Bendro likimo draugais tada tapo ne tik Kazimieras Skebėra, juokais kartais pavadinamas juoduoju pulkininku, bei Viktoras Petkus, bet ir Stasys Stungurys, Antanas Terleckas, Albertas Zvicevičius, brolis Petras Girdzijauskas (vis labiau ir labiau nirdamas į pseudorezistencijos sūkurį, mėgindamas demonstruoti patriotiškumą, vyriškumą ir išskirtinumą nepelnė nieko daugiau tik pirmąjį ir antrąjį teistumą) ir dar penketas man visai nepažįstamų asmenų – iš viso tą “futbolo komandą” sudarė “nusikaltėlų” vienuoliktukas. Į Taišetą vežant viename vagone atsidūrėme tik mudu su Antanu Telecku, visi kiti buvo išsklaidyti po dar nesuskubtus išardyti didžiojo gulago užkampių barakus. Namuose pasiliko žmona Birutė (mokytoja, g.1929) ir vienerių metų sūnus Arvydas (g.1956.12.29).Taišeto mieste statėme ir medinius, ir šlako blokų namus, ten įsigijau ir mūrininko kvalifikaciją.
Grįžus iš lagerio, nė pagal vieną ankstesnę savo specialybę darbo gauti nepavyko – buvau kviečiamas tik į mėgėjų chorus, o mūrininku ar tinkuotoju į statybas eiti nesiryžau. Beje, 1960 - jų metų vasarą buvo keleto mėnesių laikotarpis, kai pavyko įsidarbinti Medicinos darbuotojų pionierių stovykloje Valakampiuose tiekėju. Netoliese esančios Vaikų tuberkuliozės sanatorijos direktorė Kepalaitė, sužinojusi tiekėjo tikrąją kvalifikaciją, mėgino mane įdarbinti sanatorijos auklėtoju, bet greitai buvo savos pavaduotojos demaskuota, kad globoja „liaudies priešą“, ir man dar net nespėjus ten sušilti padų buvau atleistas, o tiksliau varyte išvarytas į gatvę.
Likęs be darbo ir be jokios perspektyvos jį gauti, ėmiau lankytis kabinetuose tų, kurie, maniau, gali man padėti. Pas Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį patekti nepavyko, bet jo pvaduotojas, rašytojas Juozas Baltušis, mane vis dėlto priėmė, išklausė, šiek tiek pabarė, bet ir užjautė žadėdamas pakalbėti su Mečislovu Gedvilu dėl pedagoginio darbo perspektyvos. Laukiau to pokalbio rezultato gal mėnesį, gal pusantro, o nesulaukęs kreipiausi į miesto partijos šulus. Kažkurio iš sekretorių, žinoma, ne pirmojo, patartas užsirašiau į Liaudies Ūkio Tarybos metinius konstruktorių kursus, kur buvo mokama šiokia tokia stipendija. Baigęs juos, įgijau braižytojo kvalifikaciją ir atsidūriau Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Technologų skyriuje. Iš pradžių rašiau technologijas Štampavimo cechui, vėliau šiek tiek dirbau konstruktoriumi, o ilgiausiai užsibuvau to paties Štampavimo cecho technologų grupės vadovu.
Laisvalaikiu dainavau įmonės vyrų chore „Elektronika“, vadovaujamame Edmundo Sapranavičiaus,buvau išrinktas jo Tarybos pirmininku, subūriau įmonės literatų grupę, aktyviai dalyvavau diskusijų klubo „Sigma“ veikloje. Dėl to vėl įkliuvau - buvau apkaltintas „buržuazinės ideologijos skleidimu“ (žr. G. K. Vaigausko redaguoto vadovėlio saugumiečiams „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“, psl.78 – 79; Maskva, 1986). Naujo arešto išvengiau, bet netekau jau paskirto trijų kambarių buto orderio, o gamyklos vyriausiojo inžinieriaus Kazimiero Sabaliausko buvau paprašytas „išsiskirti gražiuoju“, netgi buvau pagirtas už aktyvumą visuomeninėje ir profesionalumą darbo veikloje. Tą pačią dieną (1968.08.08) parašiau pareiškimą ir palikau įmonę, kurioje buvo praėje aštuoneri darbo metai. Atsiėmęs darbo knygelę, patraukiau į Vilniaus skaitiklių gamyklą ir buvau priimtas analogiškoms technologo pareigoms. Čia užsibuvau šiek tiek ilgėliau nei dvejetą metų.
Kaip tik tuo metu susipažinau su garsiu prieškario žurnalistu, buvusiu “Naujosios Romuvos“ redaktoriumi, profesoriumi (jis pats save taip titulavo) Juozu Keliuočiu. Užsimezgė gana artima bičiulystė, užsitęsusi iki pat jo mirties 1983 metais. Diskriminuojamą kultūros veikėją, šviesų intelektualą kiek įmanydamas rėmiau – buvau suradęs jam vertėjo darbą Vilniaus skaičiavimo mašinų Specialiajame kionstruktorių biure, bet jis prie oficialios tarnybos reglamento prisitaikyti neįstengė, po pusmečio darbą metė, laimėjo tik tiek, jog darbo knygelės įrašas buvo vienas iš elementų, leidžiančių skirti personalinę pensiją, kuri jam buvo mokama, rodos, nuo 1972 – jų metų.
197O – siais vieno iš bičiulių buvau pakviestas į Sveikatos apsaugos ministeriją užimti tiekimo skyriaus viršininko pavaduotojo posto. Ten darbavausi dar ketvertą metų, bet viršininku taip ir netapau, mat tebebuvau vis dar “nelabai patikimas”.
Dirbdamas Skaičiavimo mašinų gamykloje surinkau medžiagą ir parašiau gamyklos istoriją. Kraštotyrininkų konkurse šis rankraštis laimėjo trečiąją premiją, bet išleistas nebuvo ir tebeguli archyve, net nežinau kuriame, tik žinau,kad rašantieji panašiomis temomis ir dabar juo kartais pasinaudoja. Pirmąjį apsakymą, dar parsivežtą iš Taišeto, paskelbiau 1968 metais Algimanto Zurbos redaguojamame “Moksleivyje”. Tuo pat laiku, konsultuojamas rašytojo Jono Mikelinsko, buvau parengęs ir pirmąją novelių knygą, bet į tais laikais populiarų jaunųjų rašytojų „grabą“ nepatekau, nes paskui mane vis dar vilkosi lagerinio gyvenimo uodega, nors teistumas ir buvo panaikintas. Beje, rašinėti eilėraščius buvau pradėjęs dar studijuodamas universitete, Tauro bendrabutyje, kur rengdavome poezijos skaitymo ir jų aptarimo popietes. Manieji eilliavimai ten sulaukdavo pripažinimo, bet jau minėtas pirmasis areštas poeto karjerą sužlugdė – grįžęs iš Lukiškių „įtartinus“ tekstus sudeginau ir su grožine literatūra nutraukiau ryšius, nes maniau, kad mokslinė veikla bus patikimesnė ir saugesnė. Jau minėjau, kad rengiausi laikyti kandidatinio minimumo egzaminus, o su Filologijos fakulteto profesūra tariausi dėl disertacijos temos.Vis dėlto prie šios temos nebegrįžau - projektas liko neįgyvendintas, nes pajutau kur kas didesnę beletristikos trauką, mat dar dėstytojaudamas Statybos technikume savo auklėtiniams buvau parašęs pjesę, kurios repeticijas nutraukė antrasis areštas, tad debiutas „Moksleivyje“ ir po jo sekusios publikacijos „Švyturyje“, atgaivino viltį tapti rašytoju, skatino skirti daugiau laiko kūrybai. Taip ir elgiausi: rengiau spaudai dar Taišeto lageryje parašytus tekstus, kūriau naujus apsakymus, nes tai buvo bene vienintelė niša atsiriboti nuo praeities, įsijungti į aktyvų literatūrinį gyvenimą, tobulinti save, tapti naudingu visuomenei. Pagaliau žmoniškai gyventi, užauginti vaikus, kurių jau turėjau trejetą.
Pirmąją knygą „Trys moterys ir vienas vyras“ išleidau 1971, o antrąją “Žmonės man buvo geri“ – 1973 metais. Į Rašytojų sąjungą buvau priimtas 1974, o dar po metų išleidau trečiąją - “Laimingųjų laimė”. Kritikos buvau sutiktas geranoriškai, o romanas “Žmonės man buvo geri” tuoj pat buvo apdovanotas Prano Zyberto premija. Ir toliau rinkau ir modeliavau gyvenimiškąją medžiagą, o 1985 išleidau ketvirtąją knygą “Vienas prieš vieną“. Joje buvo skelbiama stambi apysaka ir keliolika novelių. Rašymas man tapo ne tik dar viena profesija, bet ir užuovėja nuo visokių politinių negandų. Kūryba darėsi netgi daugiau nei literatūra ar pripažinimas. Ji padėjo išgyventi, įsitvirtinti visuomenėje, pakilti „iš dulkių“, pasijusti šio to vertu asmeniu. Literatūra (ypač poezija) tada buvo iš tikrųjų daugiau negu menas, o rašytojas – daugiau negu menininkas ir grožio skleidėjas. Rašantieji buvo laikomi kone slaptais kovotojais, tiesos sakytojais ir savotiškais visuomenės dvasios vedliais, būsimos laisvės pranašais. Kol kas tik svajojamos, bet kada nors vis dėlto ateisiančios. Pakakdavo užuominos, aštresnio žodžio, ir per literatūros vakarus kildavao ovacijos, o naujų knygų daugtūkstantiniai tiražai (pirmosios mano knygos buvo išleista 12000 egzempliorių) graibstyte išgraibomi. Klausytojai ir skaitytojai mūsų kūriniuose rasdavo dažnai net daugiau nei ten būdavo parašyta. Ir tai teikė jėgų ir optimizmo.
Tapus Rašytojų sąjungos nariu, atsivėrė laikraščių, žurnalų redakcijų bei leidyklų durys. 1974 metų rudenį Skaičiavimo mašinų gamyklos buvusio bendradarbio ir bičiulio Izidoriauas Ignatavičiaus patartas apsilankiau Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, kur jis dirbo Technikos skyriuje. Atlikęs nedidelį vertimo testą, Meno skyriaus vedėjo Zigmanto Pociaus (1937 - 1996) buvau nuvestas pas vyriausįjį redakrorių Joną Zinkų. Šis trumpai paklausinėjęs ir įsitikinęs, kad tikrai esu Rašytojų sąjungos narys, pasakė taip. Tokiu būdu tapau Meno skyriaus archeologijos tekstų, kurie suskubo patekti į pirmąjį „Lietuvių tarybinės enciklopedijos“ tomą, redaktoriumi.
Kai archeologija buvo atiduota Istorijos redakcijai, pasikeisdami su kolega Juozu Raškausku (1931 – 2014) redagavome muzikos, kino ir teatro straipsnius. Pasakymas „redagavome“ nelabai tikslus, dažniausiai juos reikėdavo patiems parašyti, pasižvalgant į „Brockhauzą“. „La Roussą“, „Britanicą“, „Meyerį“, „Powszechną“. Kartais reikėdavo ir pagudrauti, kad galėtume įdėti straipsnį apie kokią „nelabai švarią“ emigranto biografiją, ar pailstruoti kultūros reliktu tapusią Griškabūdžio bažnyčią. Pasitaikydavo ir kurioziškų atvejų, bet daugumą jų amortizuodavo ir išspręsdavo redakcijos vedėjas Zigmantas Pocius, mat jis buvo partinis, patikimas ir ištikimas, nors ta ištikimybė buvo tik popierinė. 1984 pavasarį Meno redakcijos vedėjui išėjus į „Mokslo“ leidyką direktoriauti, buvau paskirtas į jo vietą – tai aukščiausias darbinis postas, kurį man pavyko užimti. Iš viso Vyriausioje enciklopedijų redakcijoje pratupėjau šešiolika metų, kol man „nukrito“ pensija, o Lietuvoje pražydo Atgimimas, bet dar prieš tai...Prieš tai dar buvo pogrindžio spaudos platinimas ir skaitymas – iš rankų į rankas ėjo LKB kronikos lapeliai, „Aušros“, „Perspektyvų“ numeriai. Dažniausiai juos gaudavau iš Alberto Zvicevičiaus ar Alberto Žilinsko, o „Laisvės šauklį“ – iš Antano Terlecko. Paskleisdavau juos Enciklopedijų redakcijoje. Nors buvo kalbų apie kai kuriuos bendradarbius esant užverbuotus saugumo, bet įskųstas nebuvau, jokių nepatogumų dėl to nepatyriau.
Aiškus laisvės dvelksmas plūstelėjo jau 1987 – jų pradžioje. Rašytojų sąjungos sekretoriatas pasiūlė man įsijungti į turistų grupę, kurios absoliuti dauguma buvo menininkai. Iš rašytojų buvome dviese - Jonas Linkevičius ir aš. Visą balandį keliavome po Indijos ir Šri Lankos miestus ir jokių persekiojimų, jokių įpareigojimų, jokių ataskaitų rašyti nereikėjo. Ir jokios priežiūros - buvome visiškai laisvi. Pirkome sarius, mineralus, arbatą tiesiai iš plantacijos kioskų. O parvažiavę jau puolėme mėžti Jono Aleksandriškio, Jurgio Baltrušaičio apžėlusias ir pridergtas sodybvietes, mėginome atkapstyti literato bei mediko Aleksandro Godlevskio palikimą. Važinėjome ir į Rumšiškes, ir į Jurbarko apylinkes. Ir po vieną, ir su šeimomis, rovėme piktžoles, atkasinėjome trobų pamatus, o paskui diskutavome, dainavome, rašėme ir skelbėme straipsnius. Ir centrinėje, ir rajoninėje spaudoje. Ne visiems tai patiko - Jurbarko partinukai į mus kreivai žvilgčiojo vos ne iki 1990 – jų kovo. O kai išsiliejo Sąjūdžio mitingai, kai buvo pradėtos kurti iniciatyvinės grupės - VER atsirado viena pirmųjų (1988.06.24) - pirmininko pareigos buvo uždėtos ant mano pečių.
Aktyvioje sąjūdininko veikloje išbuvau gerą penkmetį (1988 – 1993). Vadovavau ne tik enciklopedininkų grupei, buvau renkamas į Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybą, o 1992 metais ir į Antrąjį Sąjūdžio seimą. Mėginau ten veikti pagal Sąjūdžio programą ir savąją sąžinę, bet greitai įsitikinau, kad toks elgesys nėra toleruotinas – stropiai buvo saugoma, kad netapčiau Vilniaus miesto Sajūdžio tarybios pirmininku, o po pasakytos kalbos Sąjudžio Seime, Edmundo Simonaičio (1929 – 2017) lūpomis buvau „mokomas“ nesišiaušti „prieš savus“, tad teko įsitikinti, jog Sąjūdžio Lietuvos nebeliko, o struktūroje, kuri vis dar vadinama nepriklausoma valstybe, nėra man kas veikti, netgi pavojinga joje būti – aktyvią politinę veiklą pamažu teko pristabdyti. Beje, tai atlikti paskatino ir dar vienas „epizodas“. 1992 metų spalį, įkalbėtas Viktoro Petkaus, balatiravausi į Seimą su Krikščionių demokratų sąjungos sąrašu. Ten buvau gavęs ketvirtąją poziciją, nors tos partijos nariu nebuvau. Važinėdamas po Raseinių rajono Betygalos apylinkes (šioje apygardoje balatyravausi ir kaip vienmandatis kandidatas), pamačiau vaizdus, kurie šiurpino ne tik būsimų pretendentų į Seimą nugaras, bet ir šaukėsi Dangaus keršto – sugriautos fermos, bliūvaujantys ir dvesiantys iš bado galvijai, daugiausia karvės ir arkliai, sutrikę, nežinantys ko griebtis kaimiečiai, gaudantys laukuose beišsilakstančius smulkiuosius galvijus ir paukščius – paršelius, aveles, vištas, žąsis. Vertingesnįjį ūkių turtą – padargus, traktorius – jau buvo pasidalinę kiti, apsukresnieji. “Ką mes padarėme, ką mes padarėme ir ką darome ?“ - kalė prie gėdos stulpo sąžinė. Ką galime tiems nelaimėliams pasakyti, ką pažadėti? Šviesią ateitį, pasiturintį gyvenimą? Orią senatvę, teisingumą, kai aplink akis badyte bado neteisybė ir bujojantis chaosas? Tai buvo paskutinis lašas ir paskutinis taškas mano, kaip politiko biografijoje.
Mėginant susivokti, kas ir kodėl taip atsitiko, privalu grįžtelti šiek tiek atgal. Nors nepriklausomybės atkūrimas (1990.03.11) vyko ramiai, be jokių incidentų ir riaušių, tai ne visus tenkino. Iš pradžių Seime buvo perskaitytas ir pasirašytas Aktas, šiek tiek vėlėliau tuometinės vyriausybės vadovas užleido savąją kėdę Sąjūdžio nominuotai vicepremjerei – pasikeista portfeliais, ir didysis virsmas tapo realybe. Michailas Gorbačiovas buvo ne tik išvargintas Imperijos griūties peripetijų, jis privalėjo paklusti didžiųjų pasaulio galybių (ypač JAV) diktatui - nevartoti prievartos, nepralieti kraujo paties sukeltos valstybės persitvarkymo bangos suvaldymo priemonių vyksme. Tai tenkino daugelį ir šalyje ir užsienyje (Gorbačiovas vylėsi finansinių injekcijų iš Vakarų), išskyrus tuos, kuriems Sąjūdžio suprojektuota tikrai nepriklausomos naujos valstybės raida nebuvo priimtina. Tad nepraėjus nė metams, buvo suorganizuota nauja akcija, išprovokuotos riaušės, kurių pasėkmės buvo kur kas tragiškesnės.
Tuomet dar buvau aktyvus įvykių dalyvis ir nieko bloga neįtariau. 1991.01.12 vėlų vakarą (apie 23 valandą) radijo redaktoriaus Valentino Strazdelio paragintas nuvykau į studiją Konarskio gatvę ir pasakiau trumpą, bet emocingą kalbą, raginančią tautiečius mepasiduoti prievartai ir apginti nepriklausomybę. Paskui visą naktį budėjau minioje prie Seimo rūmų. Veikdamas atokiau (už Seimo ir Vyriausybės rūmų sienų), nesugebėjau (kaip ir daugelis kitų gynėjų) suvokti, kas iš tikrųjų jų viduje vyksta. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad tomis sausio dienomis buvo įvykdytas kruopščiai parengtas valstybės perversmas. Sausio tryliktosios naktį buvo permontuota iki tol veikusios Sąjūdžio suprojektuotos valstybės struktūra, padėti naujos, visai kitokios organizacijos pamatai, ant kurių vėliau bus lengviau nepriklausomybę ir demokratiją pervesti ant kvazilaisvės ir kvazidemokratijos bėgių. Sunku dabar, o kartais ir visai neįmanoma atkurti detalią įvykiių raidą, nes dokumentai naikinami, faktai slepiami, liudytojų parodymai ignoruojami, kuriama mitologija, apverčiant aukštyn kojom istoriją. Vis dėlto lengvai prieinamos medžiagos apstu. Pirmiausia, tai Pirmosios vyriausybės ministrų Leono Ašmonto, Kosto Birulio, Dariaus Kuolio, Algimanto Nasvyčio atsiminimai ir ypač vertingos vicepjejero, nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo dienoraščių publikascijos bei nepriklausomybės signataro, rezistento, istoriko Gedimino Ilgūno moksliniai šio laikotarpio tyrinėjimai. Rizikinga būtų tvirtinti, jog tai buvo tik vietinių politikierių sumanytas ir įvykdytas suokalbis. Labiau tikėtina, jog tai globalizmo strategų sumanyto projekto dalis – neleisti atsirasti struktūroms, kurios kištų pagalius į jų vairuojamo mechanizmo spartų judėjimą. Sąjūdžio Lietuva kaip tik tokia ir buvo – ji neturėjo teisės gyvuoti, ir ji buvo nukenksminta.
Sąjūdžio veiklos įkarštyje buvo dar keletas kitų fragmentų ir veiksmų, kuriuos laiko tėkmė prislopino, ir jie baigia paskęsti užmarštyje. Vienas jų – Lietuvos politinių kalinių sąjunga, jos įsikūrimo peripetijos ir pirmieji veiklos metai. Steigiamasis suvažiavimas įvyko 1990.12.22, bet prieš tai buvo vos ne metų trukmės periodas, kai putojo diskusijos dėl įstatų, dėl veiklos krypčių, dėl santykių su kita panašios krypties organizacija „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga“. Tuose pasirengimo darbuose aktyviai dalyvavo Viktoras Petkus, Stasys Stungurys, Antanas Stašiškis, Juozas Listavičius, Albertas Žilinskas. Būsimos sąjungos emblemą sukūrė Vytautas Mačiuika. Steigiamojo suvažiavimo pirmojo posėdžio moderavimas buvo patikėtas man, o išrinkta penkių asmenų taryba nutarė vieno vadovo neskirti, pirmininko pareigas dalintis rotacijos metodu – po du mėnesius, vėliau po pusmetį. Svarbiausia nuostata – atsisakyti privilegijų, vykdant lyg kokio visuomeninio Valstybės kontrolieriaus pareigas. Į vicepremjero Vytauto Pakalniškio kanceliariją buvo pasiųsti du delegatai (Stasys Stungurys ir Juozas Listavičius) informuoti vyriausybę ape tokias principines LPKS nuostatas. Taip pasielgta dėl to, kad jos gerokai skyrėsi nuo LPKTS įsitikinimų – ši organizacija elgėsi priešingai, reikalavo privilegijų gydymui, vaistams, pensijoms. Vis dėlto tas rotacijos metodas nebuvo labai efektyvus – kėlė daug problemų, tad vėliau teko apsiriboti vienu pirmininku. Nors man ne kartą buvo siūlyta imtis pastovaus LPKS vadovavimo, bet dėl narių vienybės stygiaus efektingo darbo perspektyvos nemačiau ir po poros metų aktyvios veiklos iš šios organizacijos pasitraukiau, Pastaruoju metu LPKS pirmininko postą užima Juozas Flikaitis, išmintingų kompromisų šalininkas.
Beveik visi šios organizacijos aktyvistai nuo 1992 metų dalyvavo kuriant Lietuvos genocido ir rezistencijos centrą. Pirmasis jo direktorius Vytautas Skuodis (Seime patvirtintas 1993) dar prieš tai subūrė Tarybą, kurioje be jau minėtų Stungurio, Žilinsko, Petkaus, šių eilučių autoriaus, aktyviai reiškėsi Jonas Antanaitis, Mindaugas Bloznelis, Liudas Dambrauskas, istorikas Algimantas Liekis, dar vienas kitas asmuo. Centro vadovas reguliariai rengė Tarybos posėdžius, kuriuose buvo patvirtinti ne tik organizacijos įstatai, bet ir numatytos veiklos gairės. Buvo nutarta leisti istorines problemas nagrinėjantį žurnalą „Tautos atmintis“. Vytauto Skuodžio skyrimas Centro vadovu sukėlė aršią konservatorių reakciją. Prasidėjo jo pjudymo kampanija, todėl Tarybos veikla negalėjo būti normali. Pamažu iš jos pasitraukė visi jos nariai. Centro vadovas geruoju atsisakyti posto vis dėlto nesutiko, o veikloje jokių kompromisų nedarė. Nepaisant nieko, konservatoriai savo tikslą pasiekė – 1997 Vytautas Skuodis iš pareigų buvo atleistas. Šis veiklos laikotarpis detaliai dokumentuotas Jo knygoje „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika: 1993 – 1997 metai“, išleistoje 2007. Bet tuo nebuvo apsiribota - Vytautui Skuodžiui už jo principingumą kerštaujama iki šiol – vikipedijos straipsniuose, kituose informaciniuose leidiniuose šis jo veiklos laikotarpis nutylimas. Neminimas jis biografijos aprašyme, nėra Skuodžio pavardės ir Centro vadovų sąraše. Tada ir įtarti neįtariau, kad šiuo „melo, neapykantos ir šmeižto“ vėzdu po kelerių metų bus vanojama ir mano nugara - principingas idealizmas mūsų šalyje laikomas sunkiu nusikaltimu.
1990 – jų gruodį, kai rašytojai sukruto steigti savąją leidyklą, LRS pirmininkas Vytautas Martinkus pakvietė mane užimti pirmojo ir vienintelio redaktoriaus posto. Nors tokio etato oficialiai dar nebuvo, tad buvau pasodintas į LRS konsultanto kėdę. Joje išsėdėjau neilgai, po keleto mėnesių buvau nominuotas Leidyklos redaktoriumi, nes įstaiga sparčiai augo, darbų ir darbuotojų daugėjo - atsirado ir buhalterė (Ona Balkutė), ir direktorius (Vincas Akelis), ir vyriausias redaktorius (Valentinas Sventickas), aš gi iš savosios vietos nepajudėjau net pusantro dešimtmečio (1990 – 2005).Tuo tarpu Rašytojų sąjungoje per suvažiavimus net keturis kartus buvau rinktas į Revizijos komisiją, keletą kadencijų buvau jos pirmininkas.
Leidau ne tik savąsias – „Ką mylėti, 1992; “Laiškai iš nelaisvės namų“, 1994, Žemaitės premija tais pat metais; “Šimtmetis lyg mirksnis”, 1997; “Palūkėk, mirtie”, 2000, Gabrielės Petkevičaitės Bitės premija 2002; „Palangos dienoraštis“, 2004; ”Tokia moteris – lobis”, 2005; “Trylika tekstų apie vieną gyvrnimą”, 2009, Juozo Keliuočio premija tais pat metais – padėjau jauniesiems “apsiforminti” pirmąsias, o vyresniesiems gal ir paskutiniąsias knygas. Galiu ddžiuotis, kad esu pridėjęs pirštą prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Andriaus Jakučiūno, Vido Morkūno, Albino Bernoto,Simo Račiūno, Juozo Jasaičio, Juozo Apučio ir daugelio kitų knygų leidybos. Esu jų rankraščius skaitęs ir rekomendavęs publikacijai, propagavęs spaudoje. Daug metų teko dalyvauti jaunųjų rašytojų pirmųjų knygų atrankos komisijoje, perkrimsti šūsnis tekstų. Pasitaikydavo ir tokių, kurių tekdavo atsisakyti, bet pretendentai, kurie rimtai dirbdavo, anksčiau ar vėliau tikslą pasiekdavo ir savąją vietą kultūroje rasdavo. Mano gi nuostata ir pareiga: neužkirsti kelio, nepakišti kojos.
Vos ne per prievartą praeito šimtmečio pačioje pabaigoje (rodos,1998 metų pradžioje) buvo įpiršta man dar viena papildoma tarnyba. Rašytojų sąjungos valdybos nutarimu buvau inkorporuotas į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, tapau jo Tarybos nariu. Darbas nebuvo labai sudėtingas, net šiek tiek apmokamas. bet keblus ir gana atsakingas. Nuo Fondo Tarybos sprendimų priklausė kultūrinės žiniasklaidos padėtis. Remia Fondas leidinį, jis gyvuoja, atsisako finansuoti – miršta. Fondo žinioje esantys resursai buvo labiau negu kuklūs, o poreikis didžiulis, todėl Taryboje vyko arši kova – kiekvienas jos narys stengėsi išplėšti kuo daugiau pinigų savo kuruojamiems leidiniams.
2004 – jų metų pradžioje man nepavyko apginti “Nemuno”, “Krantų”, “Septynių meno dienų” finasavimo. Dauguma Tarybos narių (buvo jų, rodos, 19) nusprendė, kad šie leidiniai Lietuvos kultūrai nėra svarbūs – tiražai maži, publikuojami tekstai nėra aktualūs, neišradingai interpretuojami. Sąjungoje kilo skandalas. Nors LRS Valdybos mariai puikiai suvokė, kad aš čia niekuo dėtas, vis dėlto nutarė mane pakeisti kitu rašytoju. Iš pradžių buvo paskirtas Arvydas Juozaitis, bet jis neatėjo nė į vieną Tarybos posėdį, tada buvo pasiųstas Algimantas Bučys. Minėtieji leidiniai šiaip taip išsikapstė – persitvarkęs “Nemunas” tapo Kauno savivaldybės savaitraščiu, kiti du taip pat nežlugo. Blogiau baigėsi “Dienovidžiui”, kuris, pamėginęs susijungti su “Literatūra ir menu”, pagaliau vis dėlto rezignavo. Bet tai atsitiko jau po manęs, todėl smulkmenomis nesidomėjau. Mano piniginė šiek tiek paplonėjo, bet nervinė įtampa atlėgo, atsirado daugiau laiko kitiems darbams. Ten bedirbdamas artimiau susipažinau su skulptoriumi Vaclovu Krutiniu, 1975 sukūrusiu paminklą mano tėvams (jis Vadžgirio kapinėse tebestovi ir šiandien), fotografais Antanu Sutkumi ir Stanislovu Žvirgždu, žurnalistu Rimgaudu Elunavičiumi, tautodailininku Jonu Rudzinsku ir keletu kitų iškilių kultūrininkų.
Jei jau užsiminiau apie papildomus darbus, arba „užklasinę“ veiklą, privalau pasakyti keletą sakinių ir apie „Lietuvos žmogaus teisių asociaciją“. Ją bene 1990 – siais buvo įkūręs žymus disidentas, buvęs mano bendrabylis Viktoras Petkus. Aktyvus jos dalyvis buvo profesorius Antanas Buračas, o tarp steigėjų šmėžčiojo ir Justino Marcinkevičiaus pavardė. Kadangi Viktoras Petkus daugiausia dėmesio skyrė „Helsinkio grupės“ veiklai, LŽTA pirmininko postą perleido man, tiksliau pasakius, įkalbėjo perimti faktinio vadovo vairą, pats likdamas garbės pirmininku. Ši veikla su nedideliais pertrūkiais užsitęsė beveik du dešimtmečius. Įdėmiai sekėme Seimo ir Vyriausybės darbą, stengėmės įsiterpti į įstatymų leidybos procesą (parašėme neigimą atsiliepimą apie Liustracijos įstatymo projektą 2000 metais), mėginome padėti buvusiems kaliniams ir tremtiniams, įsijungėme į dingusių žmonių paieškos darbus.
Čia atsirado „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, kuriam ilgus metus vadovavo Ona Gustienė, nors savo dingusios dukters ji taip ir nesurado. Rengėme posėdžius, siuntinėjome raštus, kreipdamiesi į įvairias organizacijas, bet mūsų veiklos rezultatai buvo minimalūs. Nors teko pabuvoti ne kartą ir Varšuvoje, ir Kopenhagoje, ir Osle, bet į platesnius vandenis išplaukti taip ir nepavyko. Šiek tiek kliudė kalbos barjeras, nors angliškai buvau jau beprasilaužiąs, bet pastebėjau, kad čia vyksta labiau veiklos imitavimas – realių proveržių niekas iš tikrųjų nelaukė ir nelabai jų norėjo - svarbiausias problemas sprendžia ne visuomenininkai, o valstybininkai. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visur kitur – Europoje, JAV. Išsiaiškinęs realią padėtį, savąjį postą užleidau Nijolei Bukauskienei, iš kurios vėliau jį perėmė Vytautas Budnikas. Likau su savąja leidykla, su savosiomis knygomis.
Nors nuo politinės ir apskritai visuomeninės veiklos pamažu tolau, bet visiškai nuo jos atsiriboti neįstengiau. Likau Lietuvos kalinių globos draugijos, įsteigtos Jono Stašinsko 1991, Tarybos nariu, tebedalyvauju jos vekloje iki šiol. Neboikotavau, neboikuotuoju ir nebaikuotuosiu jokių rinkimų, nei vietinių, nei Seimo, nei prezidento. 2004 – siais balsavau už ES. Tada dar vyliausi, kad Lietuvai, kaip valstybei, kitos išeities nėra. Kita vertus, agitacija už ES buvo pasiekusi tokį lygį, jog visuomenės vos neištiko isterijos priepuolis, tad prieštarauti ir priešintis nemačiau jokios prasmės. Dabar gal elgčiausi kitaip, nes atidžiai išstudijevęs Romualdo Ozolo biografiją ir jo palikimą, pamačiau visai kitokį nepriklausomybrės virsmo kvazinepriklausomybe vaizdą. Deja, istorijos rato suktelti atgal nei per milimetrą, nei per žingsnį neįmanoma. Pastūmėti į ateitį taip pat. Šiame procese veikia kitokios ir kitokių sistemų jėgos. Dažniausiai užsimaskavusios ir rūpestingai įsislaptinusios. Ir kišti pirštus prie jų yra pavojinga ar net grėsminga. Kur kas saugiau likti su knygomis. Ir savosiomis, ir ne tik.
Vienas svarbesnių pastarųjų metų LRS leidyklos darbų – Liudo Dovydėno raštų aštuontomio sudarymas ir parengimas spaudai. Iniciavo jį profesorė Nijolė Elena Bukelienė, o užbaigti teko man, nes 2006 – siais profesorės netekome. Man tai buvo didžiulis praradimas, nes ji mano kūrybą vertino, skelbė teigiamus atsiliepimus ir spaudoje ir savo knygose, skirtose lietuvių literatūros istorijai – kito tokio geranoriško ir profesionalaus vertintojo neatsirado iki šiol. Prie pirmųjų L. Dovydėno “Raštų” tomų su profesore dirbome bendrai, bet didžiausias krūvis teko jai, man tik konsultavimas ir pirminis redagavimas. Prie paskutiniųjų trijų tomų teko darbuotis vienam. Ne tik sudarinėti ir redaguoti, bet ir parašyti studiją apie visą klasiko kūrybą. Parašiau – darbą užbaigėme 2012, įspūdžiais pasidalinome Rokiškyje tais pat metais. O su leidinio mecenatu Jonu Dovydėnu atsisveikinome turbūt jau ilgam. Paskui dar buvo romanas “Danguje kitaip” (2013), “Naujosios Romuvos” ir Romualdo Ozolo epopėja. Bet prieš tai…
Prieš tai buvo dar metai, kai brolis brolį ėmė teisti, tautietis tautietį, kaimynas kaimyną prie gėdos stulpo kalti - imtas uoliai vykdyti lietuviškasis “kvailių žvejonės” scenarijus. Prieš pusšimtį metų (1958) parašyti Lukiškėse rašteliai, kurie buvo tik manosios, gal ir ne visai apdairios, gynybos elementai, nes advokatų per tardymus tada neturėjome - nepriklausomoje Lietuvoje tapo sunkiais įkalčiais ir “bendradarbiavimo” su tarybiniu saugumu Įrodymais. Tie gynybiniai rašteliai – didžioji manojo gyvenimo klaida. Niekaip nenorėjau (ir iki šiol nenoriu) patikėti, kad tiesą taip grubiai galima paneigti, kad vienas, tegu ir ne vienintelis, neapdairumas gali tapti amžinu, nenuplaunamu gėdos ženklu. Tegu ir netikru, dirbtinai prilipdytu – niekas iš artimųjų ir bendradarbių manąja kalte ir manuoju bendradarbiavimu su saugumu netikėjo ir netiki. Ir vis dėlto…
Tikroji to “bdendradarbiavimo” istorija paprasta ir aiški: pradžia 1949 metų pavasaris ir vasara, kai nuvykęs į Jurbarko Karinį komisariatą mėginau ieškoti negrįžusio brolio. Jo ten ne tik neradau, bet buvau sulaikytas ir keletą valandų tardomas, o birželio mėnesio pabaigoje mėgininta nutrakti Brandos atestato egzaminus. Bet apie tai ir vėlesnius areštus bei bausmes jau rašiau, tik apie pulkininko Juliaus Česnavičius apsilankymą mano bute Vilniuje, Aguonų gatvėje, dar neužsiminiau. Jis detaliai apibūdintas knygoje „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ (psl.104 – 109). Tai bene vienintelis mėginmas mane „nupirkti“ siūlant paramą šeimai už informaciją apie „Sigmos“ klubo diskusijas. Apie tai, kaip man buvo mėginta įpiršti Antano Terlecko ir Viktoro Petkaus „auklėjimą“ tos knygos 151 – 153 puslapiuse taip pat bus galima rasti. Tai buvo lyg koks finalinis “bendradarbiavimo” su tarybiniu saugumu eatapas (1949 – 1976).
Su sovietiniu – taip, su tautiniu – ne. Nors nepriklausomybės pradžioje buvo garantuojama (yra toks Seimo nutarimas), jog bus dovanota kaltė net tikriems KGB darbuotojams ir bendradarbiams, kurie aktyviai įsijungs į naujos, laisvos valstybės kūrimo darbą, atsitiko kitaip. Ne tik šis nutarimas buvo užmirštas ir paneigtas, betgi priimtas vadinamasis Liustracijos įstatymas, kuriuo remiantis, KGB agentu gali būti paskelbtas bet kuris Lietuvos pilietis, neįtikęs dabarties galingiesiems. Ypač sėkmingai juo naudojasi konservatoriai, mėgindami savuosius darbelius paslėpti, o nepalaužiamuosius idealistus sukompromituoti ar kažkam už kažką atkeršyti. Išsirutuliojo tikro absurdo perversijos. Simtominga jau anksčiau aprašyta Vytauto Skuodžio persekiojimo istorija. Apmaudžiausia, kad ji ne viena ir vienintelė, tik tapusi “pavyzdine”, kai kėgėbizmas peršamas ten, kur jo buvimas tiesiog neįmanomas. Bet logika ir faktologija mūsiškiams kvazipolitikams ir kvazivalstybėms tiesiog neegzistuoja.
Su broliu Petru nei per tardynus 1958 saugume, nei prieš tai, nei per teismą tų metų birželį neturėjau jokių kontaktų. Neliudijome vienas prieš kitą, net nebuvo jokių užuominų apie tai. Vis dėlto savo veiksmais jį kažkaip “pažeminau”, gal dėl to, kad nelaikiau ir nelaikau savęs rezistentu, tik nepelnytai įmestu į saugumo rūsius ir per prievartą padarytu politiniu kaliniu. Teismo metu ir šiek tiek vėliau jis, o ne kas kitas, ėmė skleisti gandą, kad saugume aš kažką ne taip dariau – atsirado proga “pastatyti mane į vietą”. Jam nepakako įžvalgumo suvokti, jog yra pinamas į saugumiečių kurpiąmą planą tarduomuosius ir teisiamuosius priešinti vienus su kitais, klastoti jų biografijas, kad ir lageryje manipuliuoti jais būtų lengviau. Ir ne tik – laisvėje ir net nepriklausomoje Lietuvoje taip pat. Antai Genocido centro vadovė Birutė Teresė Burauskaitė ėmė skelbti tarybinio saugumo specialiai tokiai akcfijai parengtą “KGB agentų” sąrašą, kur greta tikrų skundikų ir net žudikų įrašomos visai nieko dėtų žmonių pavardės. Iš jų tokių garsenybių kaip kardinolo Vincento Sladkevičiaus, dirigento Sauliaus Sondeckio, aktoriaus Donato Banionio, ilgamečio politinio kalinio Vytauto Mačiuikos, tris kartus teisto, du kartus pabėgusio, vieną kartą pasprukusio net iš Lukiškių kalėjimo. Akivaizdu, kad tai toliaregiško projekto įgyvendinimo rezultatas – tokios valstybės kaip TSRS šiaip sau neišnyksta, jų baigtį lydi ilgametės metastazės. Lietuvai jos ypač skausmingos ir netgi grėsmingos – viena iš jų bus mėginama toliau plėtoti “Nepriklausomybės apsėstuosiuose”.
Nors grįžus iš lagerio, naudodamasis pažintimis ir draugystėmis – Centro Komitete dirbo mano bendraklasis ir geras bičiulis Edmundas Juškys - jo skambutis į Gedimino technikos Institutą nebuvo bereikšmis - stengiausi jaunesniajam broliui padėti įstoti į aukštąją mokyklą, gauti geresnį darbą, kitaip jį paremti, jis gi “atsidėkodamas” 2012 metais Pauliaus Vyturio slapyvardžiu prisidengęs, antrindamas teismams, “nepaneigiamais įrodymais” mėgino dar kartą paviešinti ir patvirtinti manąją “nusikalstamą” veiklą, save, žinoma, išaukštindamas ir paversdamas leidinio tekstuose tikru pogrindžio didvyriu. Tad sovietinio saugumo planas buvo ne tik įvykdytas, bet ir su kaupu viršytas - toje pačioje knygoje pateikiama dar vienos iškilios asmenybės, akademiko Jono Kubiliaus “tikroji bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu” istoriją. Brolio kaltinti pikta valia ir perversišku bolševizmu nesinorėtų, nes jis tapo savo paties įnorių ir fantazijų, tarybinio saugumo pinklių bei tautinių politikierių auka ir įkaitu. O gal ir mano. Užsiėmęs akla ir neperspektyvia saviaukla ir savigyna nepastebėjau kada ir kaip – kūdykystėje, vaikystėje, paauglystėje ar brandos metais - jo vidaus gelmėn prasiskverbė pragaištinga, trumparegiška, pavyduoliška brolžudystės ir savigyros bacila.
Ji pasirodė ne tik individuali, bet ir universali, gaji ir užkrečiama - atkūrus nepriklausomybę išbujojo, išplito visoje šalyje, transformavosi, deformavosi, nekliudomai pūtėsi sukurdama grėsmingus galvažudžių ir prievartautojų darinius. Čia nėra galimybės išanalizuoti prokurorų, kunigų, politikų, verslininkų užprogramuotų žudynių, besitęsiančių iki šių dienų. Visas ribas yra peržengę gaidjurgiai (pakišta po velėna netoli dviejų dešimčių buvusių sėbrų ir konkurentų), okuličiai (krito penketas buvusių saviškių), daktarai, beleckai, vertelkos, daugelis kitų, turinčių užnugarį aukštuosiuose valdžios sluoksniuose. Visgi labiausiai šiurpina išbujojusi vaikžudystė. Kartais ima vaidentis, kad vykdoma kažkokia pragaištinga tautos ir valstybės naikinimo programa - tebesėjama baimės atmosfera, raginte raginanti piliečius palikti šią šalį. Ir niekas nieko negali ir nenori daryti. Nei prezidentai, nei premjerai, nei parlamento spikeriai. Aš taip pat negaliu, nors ir labai norėčiau, nes labai labai skauda. Net savo genčiai, į kurią taip pat įžūliai smelkiasi savinaikos virusas, pagelbėti negaliu. Esu per silpnas ir nepajėgus ir tai ne kieno kito, o nano paties kaltė. Galėjau, privalėjau būti stiprus, talentingas, nepažeidžiamas. Nebuvau. Manoji mintis nepajėgė persmelkti ateities miglų, buvau ir tebesu paniręs į prieštaringą, komplikuotą ir konjuktūrišką dabartį, kurios klastų dažnai nesugebu atspėti ir išvengti. Esu kaltas, esu labai kaltas - mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa.
Ta kvazi, pseudo, super rezistencija, patriotizmas, tautiškumas, pradėjęs formuotis kažkada praeityje (klasikinė Kazimiero Skebėros istorija), atkurtos neprikilausomybės laikais pamažu, bet nenumaldomai virto valstybine politika, beje, labai naudinga Maskvai, pakišant jai pretekstą apkaltinti išorės “priešus” dėl savųjų vidaus politikos nesėkmių. Niekada nedalyvavę jokiame pasipriešinime individai staiga tapo rezistentais Nr. Pirmas, Antras ar Trečias, Apie juos ėmė burtis šutvės bukagalvių pataikūnų, buvusių partorgų, komsorgų (vienas iš jų iki šiol tebevadovauja Užsienio reikalų ministerijai) ar šiaip niekdarių, besiskelbinančių politikos ekspertais, patarėjais, konsultantais. Jie, o ne kas nors kiti ėmė organizuoti “apsivalymo”, “švarių rankų” ir kitokias akcijas bei procesus.
Viena pragaištingiausių akcijų - šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pirmoje pusėje suformuluoti pseudo kaltinimai teisėtai išrinktam valstybės prezidentui. Kvazi patriotams suglaudus pečius, jis buvo nušalintas nuo pareigų. O vietoj jo perrinktas (paskirtas) Senasis valstybės vadovas ne tik palaimino, bet ir dar labiau paskatino raganų medžioklę, nuskurdino ne tik šalies ūkį, bet visakeriopai stengėsi palaužti ir tautos dvasią. Pasekmė - dešimtmetis susiaurintų teisių, 2005 – 2015 – ji. Ir ne tik man, bet ir dar keliems ar keliolikai beveik nieko dėtų asmenų. Ir visai nesvarbu, kad nė vienas iš jų jokių valstybinių postų - nei žemų, nei aukštų - užimti neketino ir neketina, svarbu, kad biografijose atsirastų dėmė, kad laisvas žodis, laisva raiška būtų suspenduota ir devolvuota, įsivyrautų baimė, o valstybės raida sutrikdyta. Tuo tarpu jie, tų pragaištingų akcijų sumanytojai ir vykdytojai be kliūčių samdosi visokių reitingų kūrėjus, skiriančius savo šeimininkams aukščiausias ir garbingiausias vietas, demonstruoja jų portretus per visas žiniasklaidos priemones, ir niekas viešai nė mur mur nesiryžta išlementi, tik slapčiomis vienas kitas keiksnoja, o dauguma svajoja aba jau pakuojasi, sėdasi į lėktuvus ir dumia kuo toliau nuo šios nelaimingos. nemokšų valdomos šalies.Nereikia didelės išminties, jogei suprastum. kad tai seniai sukurto plano sėkmingas realizavimas.
Keičiantis valdžioms, mano gyvenimo kokybė beveik nekito. Ir sovietai mane diskriminavo, teisė ir kalino, ir nepriklausomybininkai persekiojo ir kaltes laužė iš piršto. Viską susumavus susidaro 66 –ių (1949 – 2015) metų prievartos laikotarpis. Tai nėra visiškai unikali ar nepakartojama biografija. Panašių tiek politinių, tiek ekonominių (socialinių) absurdų dabartinės Lietuvos tikrovėje apstu – ne kiekvienas pažemintas, niekinamas ir į skurdą įstumtas asmuo sugeba keliuotiškai šaipydamasis iš prievartautojų rašyti ginamuosius aktus ar kurti romanus (“Danguje kitaip”, 2013). Neįveikę biurokratijos bukumo, korupcijios, tautiškojo saugumo įžūlumo jie dabarties tikrovę liudija savaip: žudosi, panyra į narkotikus, pagaliau pusto padus - tautai laisvė ir nepriklausomybė tapo tragedija. Ne tik netekome daugiau nei milijono gentainių, bet ir toliau sparčiai žingsniuojame į pražūtį. Ypač ryškiai matosi tas nykimo procesas, kai pasižiūri į skaičius. Jei nepriklausomybės pradžioje vaikų Lietuvoje buvo daugiau nei 700 000, tai šių metų viduryje jų liko tik 320.000. Blogiausia, kad jų dar sparčiai mažės ne tik dėl natūralių emigracijos priežasčių, bet ir todėl, kad jie ir toliau bus brutaliai žudomi, keliant ir platinant siaubą visoje šalyje. ir niekas nežino, o valdantieji (kartais net sunku nustatyt, kas iš tikrųjų valdo šalį) ir nenori žinoti, kaip šią mirtininkų procesiją derėtų stabdyti.
Sąžiningam rašytojui atsiranda sunki dilema: numoti į visa tai ranka, tarus, ne mano daržas, ne mano pupos.O jeigu jauti ir žinai, kad mano, jeigu matant tautos ir valstybės savižudišką procesą, ima nežmonioškai sopėti. Jeigu esi aptikęs ir nustatęs priežastis dėl ko visa tai vyksta, kada ir kas tai pradėjo. Ir ne tik pradėjo, bet ir šiuo metu tą patį daro. Tylėti ar netylėti? Rašyti ar nerašyti? O jei rašyti, tai kur ir kada skelbti, rizikuojant, kad būsi vėl apšauktas Maskvos agentu, KGB slaptu bendrasdarbiu. Ir ne tik – visaip dabar juk atsitinka: autoavarijos, apsinuodijimai, savižudybės, slapti grasinimai ir persekiojimai - naujausias Vytauto Rubavičiaus užpuolimas akivaizdžiai patvirtina, jog atvirai reikšti mintis yra mirtinai pavojinga. Juk ir su Romualdu Ozolu nežinia, kas iš tikrųjų atsitiko. Rodos, nesirgo, buvo guvus...O jeigu ir sirgo, jei ir gydėsi, tai… Netgi iškėlus faktus, pagrįstus dokumentais, vis vien niekas nieko nepastebi, nedaro, o jei ir daro, tai rezultatai priešingi, minusiniai. Tad būti ar nebūti rašytoju? O juk negerai, labai negarai Danijos karalystėje darosi. Kišti dar kartą kaklą į kilpą ir skelbti „Nepriklausomybės apsėstuosius“, ar grūsti juos kuo giliau į stalčių, pamiršti, kad esi pašauktas...O jei ne pašauktas, tik apsišaukęs? Nes tikrieji pašauktieji stojasi ne po ešafotu, o dedasi Nacionalinių ar net Nobelio premijų vainikus...Ar verta rizikuoti dėl mažos, totalitaristinės citadelės, toleruojančios įžūlų, slaptą, klastingą ir žiaurų diktatorių? Nors sparčiai yrančios ir nykstančios, bet vis dar sugebančios žudyti ne tik suaugusius, bet ir vaikus? Išgelbėti jos juk vis vien nebeįmanoma. O save? Savąją sielą? Nors ir nesančią...
Vis dažniau ir dažniau pasvarstau, kaip būtų susiklostęs manasis būvis, jei 1957.12.29 nebūčiau areštuotas ir įmestas į Lukiškių požemius. Juk niekam nieko bloga nebuvau padaręs: dirbau mėgiamą darbą, auginau sūnų, mąsčiau apie disertaciją, kitaip tarus, mėginau anot Algirdo Juliaus Greimo pats “išgalvoti, kad reikia tam primestam gyvenimui duoti šiokią tokią formą, šiokį tokį tęstinumą” (“Metai”, 2017, Nr. 10, psl.153). Lyg ir buvau susidaręs šiokią tokią programą, mėginęs rikiuoti gaires, bet staigiu, grubių smūgiu viskas buvo nutraukta. Apie jokią rezistenciją sapnuoti nesapnavau – manojo organizmo struktūra tokiai veiklai nėra tinkama, ji kur kas labiau pritaikyta pozityviam darbui. Iš nevilties daužiau kumštimis kameros duris, klykiau, raudojau, reikalavau susiprotėti ir atverti požemio duris, bet niekas manęs neišgirdo.Tik pagyvenęs kameros sargas rusas ramiu balsu dudeno: ”uspokoisia, vsio praidiot, uladitsia, negubi siebia”. Žudytis neketinau, mėginau įrodyti, kad nesu joks valstybės ir visuomenės priešas. Bet tarybiniam Saugumui reikėjo ne ko kita, o priešo. Ir ne vieno – priešų organozacijos. Lygiai taip pat vos ne po penkiasdešimties metų nepriklausomos Lietuvos saugumui taip pat reikėjo ne ko kita, o KGB agento. Ir ne vieno, o šimtų ar net tūkstančių. Gal ne pačiam Saugumui, o tiems, kurie buvo už jų ar virš jų. Ir surado. Gal ne tūkstančius, bet surado. Čia būtų galima padaryti pakankamai pagrįstą ir logišką išvasdą: man pačiam nebuvo leista savam gyvenimui “duoti formą”, tad už jį ir atsakomybės iš manęs pareikalauti negalima ar net absurdiška. Ir formą ir tęstinumą formavo saugumas. Ir vienas, ir kitas. Tad lai jie ir atsiskaito už tai.
Už išorinį – taip, už vidinį – ne. Savyje išeities reikėjo ieškoti pačiam ir anais, ir šiais laikais. Ir ta išeitis buvo rašymas. Rašymas kaip protestas, kaip išlikimo būdas, žmogiškumo ir atsparos įtvirtinimas. Buvo ir liko. Iš pradžių primestas ir net padiktuotas, o vėliau įaugęs į sąmonę, susitaikyta. Ir susitaikyta, ir ne. Priešintasi, gintasi ir net tam tikra prame pulta, mėginta kelti balsą prieš šantažą, prieš biografijos ir istorijos perrašymą. Ir taip, matyt, bus iki pabaigos, nes kitos išeities nebuvo ir nėra: jeigu ne aš ir ne dabar, tai kas ir kada…
Stiprybės man teikė ir tebeteikia artimieji, iš jų ir vaikystės bičiulis Vincas Steponaitis, su kuriuo kontaktai niekada nebuvo nutrūkę. Susirašinėdavome, susiskambindavome, o pastaraisiais dešimtmečiais važiuodamas į Palangą užsukdavau į Klaipėdą, kur jis praleido visą savo brandos laiką. Atveždavau jam naujausių knygų (pats dėl skurdaus būvio jų įsigyti epajėgdavo), ypač poezijos, kurios vilionės jo neapleido iki galugalio dienų. Pačių naujausių ir moderniausių eiliavimų nelabai mėgo, bet Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno ar net Jono Juškaičio eiles ryte rydavo. Deja, jo viduje ta kūrybinė liepsnelė, kuri ruseno jaunystėje, nesustiprėjo ir neįsitvirtino, o buvo prislopinta ir beveik užgesinta. Kažkaip nejučiomis mudu apsikeitėme vaidmenimis – jaunystėje jis mane, o pastaraisiais metais aš jį skatinau kūrybai, mėginau žadinti rašymo interesą. Bent vieną knygą, bent savąją biografiją užrašyti – nepavyko. Jo vidus kažkaip surembėjo, o energija išsivedėjo, net konservatyvumo siūlai apvijo sąmonę – su broliu Petru slapčiomis kontaktus mezgė, net mėgino priekaištauti, kad taip be gailesčio pliekiu jo „Dialogus“ (recenzija „Naujojoje Romuvoje“ „Aršus grafomanijos siautėjimas“). Taip ir išėjo šio pavasario gegužę, nepalikęs nė eilutės ateičiai.
Stop. 2017 -jų pabaigos šventinį savaitgalį „tiesiog iš dangaus“ blygstelėjo žinia, kurios ignoravimas būtų „mirtina nuodėmė“. Atsitiktinumų ir dėsningumų, nesusipratimų, nepamatuotų veiksmų ir daugmaž protingų sprendimų pynė išrutuliojo paradoksaliai laimingą ir visiškai netikėtą finalą. Mano sūnus Arvydas,vykdydamas išėjusiojo valią ir tvarkydamas palikimo reikalus (pastarąjį dešimtmetį mano paprašytas jį globojo) rado sąsiuvinį, kuriame esama jo jaunystės dienoraštinių įrašų. Dar nežinau kiek ir kokie jie, ko verti, bet nekantrauju juos pamatyti. Net nežinau, ar pakaks medžiagos, kad galėčiau parengti žurnalui tekstą „Vincas Steponaitis – neprabilęs poetas“. Kad ir kaip ten būtų, stengsiuos, kad ta relikvija greičiau atsidurtų mano rankose (iš tikrųjų tai bus ne eilinis įvykis, juk ten negalės nebūti ir „mūsų jaunystės blygsnių“ bei prėjusio gyvenimo „trupinių“), nenustebčiau, jei atsivertų visai kitokio masto ir kitokių atspalvių praeities peizažai. Ir dabarties taip pat. Juk būta gyvenimo, būta džiaugsmų, kančių, apgavysčių - būta biografijos, kuri buvo begrasinanti be ženklo išnykti - kitų artimųjų, išskyrus mudu su Arvydu, nėra. Ir kitų ženklų, kad būta ne eilinės asmenybės sunku aptikti, išskyrus gal Albino Stoškaus liudijimą: „Aš į tą išvadą žiūriu šiek tiek rezervuotai, tikėdamas, kad tik ant tokių žmomių pasaulis laikosi. Tai didelis Vadžgirio patriotas. Ir šiam darbui pateikęs įdomių detalių iš Vadžgirio mokyklos ir Žvirblaukio kaimo gyvenimo. Jis labai sielojosi dėl švietimo sistemos reorganizacijos nesėkmių ir Vadžgirio mokyklos likimo, prisiminė pokario metų mokyklą“ („Vadžgirys“, psl.341).
Tas netikėtas įvykis šiek tiek litaip nuspalvina ir brolio Gedimino „Rinktinės“ atsiradimą – tai bene dešimtoji iš mano sudarytųjų (kas nutiks su nvincento Steponaičio tekstais, spėlioti dabar nenoriu). Apie Liudo Dovydėno tomus jau rašiau, o be jų buvo dar Žemaitė ir Biliūnas „XX amžiaus lietuvių literatūros aukso fondui“, buvo akademiko Jurgio Brėdikio „Ne dievai“, Alfo Pakėno surinktos atsiminimų medžiagos apie Paulių Širvį tvarkymas, buvo Balio Gražulio „Rinktinė“, nekalbant jau apie Irenos Bitinaitės, Simo Račiūno, Onos Alksninytės-Garbštienės, Antano Kisieliaus, Juozo Jasaičio, Juozo Gražulio rinkinius, kurie be mano įsiterpimo nebūtų pamatę dienos šviesos. Nuo pat LRS leidyklos įkūrimo datos 1990 metų gruodį beveik du dešimtmečius buvau tas mažai kam pastebimas velenas, sukantis leidybos prestižo smagratį. Netvirtinu, kad kitas redaktorius mano vietoje būtų padaręs mažiau ar blogiau, bet man malonu žinoti, jog ši įstaiga šiandien yra Lietuvos knygų leidėjų avangarde. Kiti gali sakyti, ką nori – aš žinau, kaip buvo ir kaip yra. O knygų leidybos baruose Lietuvoje yra visai neblogai.
Brolis Gediminas mums visiems pateikė siurprizą ir „nušluostė nosis“. Pastatęs bažnyčią Domeikavoje, jis savąją problemą išsprendė, tik toji Bažnyčia neišsprendė nei šeimos, nei tautos, nei valstybės skaudulių. Ir ne tik todėl, kad yra viena ir vienintelė – tikėjimas ir Bažnyčia niekaip neįstengia išspręsti žmogiškosios sąmonės sunykimo skaudulių, jos egzistencinių absurdų. Visa kita esinija, išskyrus sąmonoingąją, jokių problemų neturi – keisdama formas ir pavidalus išlieka amžina ir nesugriaunama, tuo tarpu mes...Bet gal nereikia, verčiau grįžkim prie jo būvio ir rašto darbų. Iki septyniasdešimtųjų gyvenimo metų niekas neįtarė, net jis pats, kad yra, ar bent turi šansų tapti rašytoju. Pusiau atsitiktinai paskrebenęs keletą puslapių Antano Pociaus sudarinėjamam tomui „Domeikava“, vėliau taip įsismagino, kad per trejetą metų prikaupė šūsnis rankraščių. Laimė, kad jam gyvam esant suskubome šį bei tą iš jų paskelbti, todėl ir man visam pusmečiui pakako darbo.
Ir dar: buvo ir tebėra dvi man svarbios moterys – Birutė ir Renata. Jos man padeda išgyventi, įveikti visas negandas. Su Birute išgyvenau keturis dešimtmrečius, užauginau tris vaikus – sūnų ir dvi dukras. Atvirai šnekant, ji juos pagimdė ir išauklėjo, aš tik parėmiau – parūpinau būstą, duodavau šiek tiek lėšų maistui ir aprangai. Henriką Antaną auginau aš, Renata juo visapusiškai rūpinosi tik pirmuosius trejus metus, vėliau tik rėmė mane – suteikė būstą, visada buvo ir tebėra greta. Toks mano gyvenimo būdas gerokai kertasi su tradicinėmis krikščioniškomis šeimos vertybėmis, bet ne žmogiškosiomis, egzistencinėmis. Mano didžiausias laimėjimas ir dvasios turtas - melo ir slaptojo gyvenimo sąmoningas eliminavimas, ko dažniausiai nepajėgia padaryti tradicijas ginantys šventeivos. Nesakau, kad nebuvo ir nėra krizių – vien tai, kad atsirado antra moteris ir antra šeima, teko įveikti nemažus vidinius sunkumus, apsispręsti ne nykiam smilkimui, fanatiškam bažnytinės regulos paklusimui, o gyvenimuui, prasmingai egzistencijai. Renatai taip pat teko spręsti dilemą - likti su manimi, ar pamėginti sukurti naują, kitokį būvį. Liko. Ir tai bendras mudviejų abiejų išbandymas. Gal net visų trijų – Birutei savųjų nuostatų keisti nėra jokios galimybės - jos dabarties pasaulis išeina kažkur už šios tikrovės ribų. ir aš čia niekuo pakeisti negaliu ir nenoriu. Laimė, sveikata kol kas didelių problemų nesukelia – prostatos vėžio švitinimai 2002 metais kitų organų veiklai nepakenkė. Sąmonė ir atmintis beveik nešlubuoja. Žinoma, tai ne amžina, bet juk amžino nieko nėra. Sako, ir Saulė kažkada užges.
Negaliu užbaigti rašinio neprasitaręs, jog 2017.07.10 esu pasirašęs Vilniaus forumo „Peticiją“, kurios punktai ir formuluotės buvo besuteikią šiokių tokių vilčių ateičiai – tauta dar nėra visiškai degradavusi ir sugniuždyta. Nors ne kartą save esu įtikinėjęs, jog neverta kaišioti pirštų tarp durų, bet ir vėl...Ir ne tik pasirašydamas šį tekstą, kurio nuostaų vykdyti nėra kam, laužau šiuos savuosius pažadus, bet ir kiekvieną kartą sėsdamasis prie kompiuterio darau tą patįį – mėginu pasakyti savąją tiesą, atkurti savąją tikrovę. „Nepriklausomybės apsėstieji“ taip pat laukia savosios valandos, tik nrežinia, ar kada nors tokia išmuš. Gal tai bus dar vienas šūvis į tuščią ir nebylią erdvę. Pastarųjų mėnesių įvykių raida rodo, kad ne tik manieji, bet ir „Peticijos“ autorių lūkesčiai yra bergždi. Viena, jokia valdžia į jokias svarbias akcijas, raštus ar peticijas nekreipė, nekreipia ir niekada nekreips dėmesio. Antra, nėra asmenybės ar grupės asmenų, sugebėjusių suformuluoti ir blaiviai įvertinti dabartinę šalies situaciją, bet nepajėgiančių realiai jos koreguoti, nekalbant apie kardinalų virsmą – visuomenėje tokios potencijos nebeliko. Tautiškos nepriklausomybės ir apskritai krikščioniškosios idėjos yra arba senstelėjusios, arba sukompromituotos ir paneigtos, o naujesnių ir originalesnių nėra nei kam, nei iš kur išgauti ir paversti jų tikrove. Sąjūdžio laikai yra negrįžtamai praėję, o Jo dvasia neatgaivinamai numarinta ir palaidota. Ir vis dėlto jei ne mes, jei ne aš, tai kas ir kada prabils ir paliudys istoriją, nekalbant jau apie realų ir tikrą virsmą...
Ir jau visai finalinė, papildoma informacija apie save ir artimuosius. Bulzgeniškiuose mūsų buvo šešetas - abu vyriausieji čia gana išsamiai apibūdinti. Likęs ketvertas toks: Jonas, gimęs 1935, technikos mokslų daktaras, Stasys, gimęs 1941, VU matematikos profesorius, Gediminas,1943 – 2017, architektas ir rašytojas, Bronius, gimęs 1946, ekonomistas, sporto fanas. Visi jie yra sukūrę savas šeimas, turi po dvejetą ar trejetą vaikų ir beveik tokį pat skaičių vaikaičių. Manojoje šeimoje, kaip sakyta, yra du sūnūs ir dvi dukros. Arvydas yra apsigynęs Muzikologijos daktaro disertaciją (2008), vadovauja Klaipėdos Vydūno gimnazijai, jo žmona Rūta (g.1965) - Klaipėdos universiteto profesorė (2015). Dukra Aušrinė Venckevičienė (g. 1960) dirba Užsienio reikalų ministerijoje, dukra Raminta Saldžiūnienė (g.1969) mokytojauja, o jauniausias sūnus Henrikas Antanas Girdzijauskas (g.1997) dirba programuotoju, jo motina Renata Baltrušaitytė (g.1966) žurnalistė. Turiu septynetą vaikaičių ir ketvertą provaikaičių, kuriems norėčiau projektuoti šviesią ateitį tikrai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Apmaudu, labai apmaudu, kad iki šiol ji tokia nebuvo ir nėra. Bendravimas tiek su vaikais ir vaikaičiais, tiek su broliais, išskyrus tą vieną, yra normalus, giminiškas, nuoširdus. Reikalui iškilus, paremiame vienas kitą. Viliuosi, kad išaušus tam tikrai dienai, būsiu paremtas ir aš. Būtų, žinoma, idealu, jei viskas baigtųsi staiga, visiems netikėtai. Bet bus, kaip bus, pats savosios pabaigos artinti neketinu.
P.S. Kas norėtų susipažinti dar detaliau su manojo gyvenimo peripetijomis, lai skaito „Laiškai iš nelasisvės namų“ (1994) „Palangos dienoraštį“ (2004, bus ir daugiau jo tomų), jau cituotą, šiek tiek beletrizuotą, autobiografinę knygą „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ (2009). Papildomos medžiagos apie Girdzijauskų gentį galima rasti ir brolio Gedimino „Rinktinėje“, prie kurios leidybos, kaip žinia, esu pridėjęs pirštą.
Vytautas Girdzijauskas, Palanga - Vilnius, 2017 rugpjūtis - gruodis
M A N O K N Y G O S
1. Trys moterys ir vienas vyras. Novelės, „Vaga“, 1971, 245 psl. 2. Žmonės man buvo geri. Romanas, „Vaga“, 1973, 260 psl. 3. Laimingųjų laimė. Apysakos. „Vaga“, 1975, 293 psl. 4. Vienas prieš vieną. Apsakymai ir apysaka, „Vaga“, 1981, 353 psl. 5. Ką mylėti. Romana. „Liktarna“, 1992, 120 psl. 6. Laiškai iš nelaisvės namų. Esė. LRS leidykla, 1994. 351 psl. 7. Šimtmetis lyg mirksnis. Novelių romanas. LRS leidykla, 1997, 175 psl. 8. Palūkėk, mirtie. Romanas. LRS leidykla, 2000, 317 psl. 9. Palangos dienoraštis. Esė. „Ciklonas“, 2004, 288 psl. 10. Tokia moteris – lobis. Romanai, novelės. LRS leidykla, 2005, 377 psl 11.Trylika tekstų apie vieną gyvenimą. Esė, „N. Romuva“, 2009, 271 psl. 12. Žiemos metafizika. Novelės. „Naujoji Romuva“, 2010, 199 psl. 13. Danguje kitaip. Romanas. LRS leidykla, 2013, 471 psl. 14. Nepriklausomybės apsėstieji. Romanas esė, 2017 (kompiuterinis tekstas)