Zenonas Rokus Rudzikas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Zenonas Rokus Rudzikas
1 pav Z. Rudzikas.jpg
Zenonas Rokus Rudzikas 2005 m.

Gimė 1940 m. rugpjūčio 16 d.
Gulbiniškė, Lazdijų r.
Mirė 2011 m. birželio 8 d. (70 m.)
Vilnius, palaidotas Antakalnio kapinėse

Sutuoktinis(-ė)
  • Marija Danutė Kriukaitė-Rudzikienė, (1942 m. gegužės 1 d., Pilviškiai, Vilkaviškio r. – 2014 m. vasario 12 d., Vilnius)
Vaikai


Veikla
Teorinė fizika, mokslo organizavimas

Pareigos
  • 1966 LMA Fizikos ir matematikos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis

  • 1967-1974 FMI vyresnysis mokslinis bendradarbis

  • 1974-2008 Atomo teorijos skyriaus vadovas (iki 1976 priklausė FMI, nuo 1977 – FI ir nuo 1990

– TFAI)


  • 1977-1985 Fizikos instituto direktoriaus pavaduotojas


  • 1990-2003 Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorius

  • 1991-2003 Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus direktorius

  • 2003-2009 Lietuvos mokslų akademijos prezidentas

Išsilavinimas
  • 1957-1962 Vilniaus universitetas, Fizikos ir matematikos fakultetas

  • 1962-1965 LMA Fizikos ir matematikos instituto aspirantūra

Kvalifikacija
  • 1965 Fizikos ir matematikos mokslų kandidatas (1993 nostrifikuotas daktaru)

  • 1972 Fizikos ir matematikos mokslų habilituotas daktaras



Žinomas už už mokslinę ir organizacinę veiklą

Zenonas Rokus Rudzikas (1940 m. rugpjūčio 16 d., Gulbiniškė, Kapčiamiesčio apyl., Lazdijų r. – 2011 m. birželio 8 d., Vilnius, palaidotas Antakalnio kapinėse) - žymus Lietuvos fizikas ir mokslo organizatorius, habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.

Vaikystė ir tremtis

Zenonas Rokus gimė 1940 m. rugpjūčio 16 d. tuometės Lazdijų apskrities Kapčiamiesčio valsčiaus Gulbiniškės kaimo vienkiemyje. Krikštydamas kunigas suklydo užrašydamas tėvų pasirinktą antrąjį vardą, tad Rokas virto Rokumi, matyt, vieninteliu Lietuvoje (nors ilgą laiką vartotas tik pirmasis vardas). Šeimoje Zenonas buvo šeštas vaikas. Po jo dar gimė broliukas, tačiau jis po kelerių metų mirė.

Vaikystėje Zenonui teko ganyti gyvulius, pagal išgales dirbti kitus ūkio darbus. 19471951 m. jis lankė Vainežerio pradinę mokyklą. Ją baigęs, pradėjo mokytis Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos penktoje klasėje, kasdien į miestelį ėjo aštuonis kilometrus.

Rudzikų šeima prie jų pasistatyto namo Asino gyvenvietėje, Sibire (1954 m.) Pirmoje eilėje iš kairės: brolis Česlovas, motina Anelė Rudzikienė ir tėvas Bronislovas Rudzikas; antroje eilėje iš kairės: brolis Albinas, sesuo Stefa, Zenonas, sesuo Elena ir brolis Stanislovas

Deja, 1951 m. spalio 2 d. šeima buvo įsodinta į tremtinių traukinį. Po dviejų savaičių kelionės gyvuliniame vagone juos išlaipino Asino gyvenvietėje, esančioje maždaug 100 kilometrų į šiaurę nuo Tomsko. Tris šeimas apgyvendino viename barako kambaryje. Visi suaugę tremtiniai turėjo dirbti statybose; vėliau tėvui ir vyresniems broliams bei seseriai pavyko įsidarbinti medžio apdirbimo kombinate.

Sosnovkos vidurinės mokyklos 1957 m. laida su auklėtoja. Zenonas Rudzikas – pirmoje eilėje, pirmas iš dešinės.

O Zenoną priėmė į Lesozavodo septynmetės mokyklos penktą klasę. Nors rusų kalbos jis beveik nemokėjo, bet, būdamas gabus kalboms, sugebėjo greit ją perprasti. O pradėjęs skaityti rusiškas knygas, netrukus rašė atpasakojimus geriau už kitus mokinius. Ir iš kitų dalykų jis ėmė gauti vienus penketus (penkiabalėje sistemoje). Jo, kaip tremtinio ir kitataučio, mokytojai neskriaudė, tad Z. Rudzikas 1957 m. baigė Sosnovkos dešimtmetę vidurinę mokyklą, vienintelis iš tų metų laidos aukso medaliu.

Studijos ir mokslinio darbo pradžia

1956 m. šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą. Z. Rudzikas su motina parvyko 1957 m. liepos mėnesį. Gimtojo namo Gulbiniškės kaime buvo likę tik pamatai, tad jie prisiglaudė pas gimines Druskininkuose. Į aukštąsias mokyklas medalininkus priimdavo be stojamųjų egzaminų. Z. Rudzikas pateikė dokumentus studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Mandatų komisija nenorėjo, kad į humanitarinį fakultetą patektų tremtinys, tad jam pasiūlė rinktis kitą specialybę. Truputį pagalvojęs, jis apsisprendė stoti į fiziką.

Studijų metais Z. Rudzikas ne tik stropiai lankė paskaitas, bet rasdavo laiko įvairiai veiklai: dainavo universiteto vyrų chore, vėliau dainų ir šokių ansamblio chore, dirbo Užsienio kalbų katedroje laborantu (prižiūrėjo magnetofonus). Iš anksto pradėjo rinktis būsimą specializaciją: Astronomijos observatorijoje priklausė dirbtinių Žemės palydovų stebėtojų būreliui, atliko kažkokią užduotį Puslaidininkių katedroje. Vis dėlto trečiame kurse jis, paskatintas prof. A. Jucio, nusprendė tapti teoretiku. Jo vadovaujamas, dar studijų metais įsitraukė į mokslinį darbą, tapo dviejų straipsnių bendraautoriu. 1962 m. Z. Rudzikas su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Dekanas jam paaiškino, kad buvusio tremtinio skirti dėstytoju negali, tad jis pasirinko Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą (FMI).

Jauniausias mokslų kandidatas ir mokslų daktaras

Trumpai padirbęs FMI vyresniuoju inžinieriumi, Z. Rudzikas įstojo į aspirantūrą (vadovas A. Jucys). Tuo metu profesorius su savo mokiniais plėtojo atomų su atvirais elektronų sluoksniais teoriją. Rudzikas kartu su vadovu ir kitais jo grupės nariais nagrinėjo „orbitos ir orbitos“ sąveiką tarp elektronų, radiacinius šuolius, esant įvairiems ryšio tarp elektronų tipams. Per porą metų buvo išspausdinti net šeši moksliniai straipsniai, tad Z. Rudzikas greičiau nei per trejus metus parengė ir 1965 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar atitinkančią mokslų daktaro) disertaciją „Neredukuotinių tenzorinių operatorių matematinio aparato ir jo taikymo atominių spektrų teorijoje klausimu“. Jis buvo jauniausias Lietuvos fizikas, įgijęs tą mokslo laipsnį.

Teorinės fizikos sektoriaus vedėjas Kostas Ušpalis, prof. Adolfas Jucys ir vyresnysis mokslinis bendradarbis Zenonas Rudzikas (1972 m.).

1965 m. rudenį Z. Rudzikas vedė medikę Mariją Danutę Kriukaitę, su kuria susipažino dar studijų metais universiteto dainų ir šokių ansamblyje: jis dainavo chore, o ji buvo kanklininkė. Turėdamas ambicingų mokslinių planų ir suprasdamas, kad juos realizuoti nepartiniam mokslininkui bei tremtiniui būtų neįmanoma, Z. Rudzikas kitais metais įstojo į komunistų partiją. Iš tikrųjų jis tą narystę vėliau naudojo tik mokslo tikslais, jokioje partinėje veikloje nedalyvavo.

Z. Rudzikas labai aktyviai tęsė daugiaelektronių atomų tyrimus. Jis nagrinėjo reliatyvistines pataisas lygmenų energijai, plėtojo multipolinių šuolių teoriją, atskleidė naujus jų dėsningumus. Pasitelkdamas grupių teoriją ir antrinio kvantavimo vaizdavimą, nustatė papildomas atomo simetrijos savybes bei naujus sąryšius tarp atominių dydžių. Tuos rezultatus jis apibendrino antroje mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertacijoje „Daugiaelektronių atomų spektrų teorijos klausimu“, kurią 1972 m. sėkmingai apgynė Vilniaus universiteto dviejų fakultetų mokslinėje taryboje. Z. Rudzikas tapo jauniausiu Lietuvos mokslininku (ne tik fiziku) įgijusiu tą laipsnį.

Atomo teorijos skyriaus ir mokslinės mokyklos vadovas

Prof. A. Jucys įžvelgė Z. Rudziko mokslinius bei organizacinius gebėjimus, tad dar 1969 m. pasirinko jį savo pavaduotoju ir būsimu įpėdiniu Fizikos ir matematikos institute. A. Juciui 1974 m. netikėtai mirus, Z. Rudzikui teko sunki užduotis perimti ne tik Kvantmechaninių skaičiavimų sektoriaus (vėliau Atomo teorijos skyrius) vadovo, bet ir mokslinės mokyklos vadovo pareigas.

Memorialinės lentos ant akad. Adolfo Jucio gyvento namo atidengimas (1982 m.). Kalba prof. Zenonas Rudzikas, priekyje iš kairės MA prezidentas Juozas Matulis ir akad. Jonas Kubilius

Z. Rudziko vadovaujamas skyrius plėtė darbų tematiką: daugiau dėmesio buvo skiriama reliatyvistinei atomo teorijai bei svarbių taikymų turinčioms daugiakrūvių jonų ir astrofizikos kryptimis. Z. Rudzikas, kaip ir jo mokytojas A. Jucys, nuolat ruošė aspirantus ir kartu su jais bei disertacijas apgynusiais mokiniais vykdė bendrus darbus. Tarp jo mokinių reikia išskirti talentingą fiziką Julių Kaniauską. Su juo kartu buvo gauta svarbių rezultatų taikant atomo teorijoje antrinio kvantavimo ir kvazisukinio formalizmą: užrašytos daugelio specialistų ieškotos kilminių koeficientų išraiškos, atrasti įvairūs sąryšiai tarp operatorių matricinių elementų. Be to, atomo tyrimams sėkmingai panaudotas ir izosukinio matematinis aparatas, visi tie rezultatai apibendrinti Z. Rudziko ir J. Kaniausko originalioje monografijoje „Kvazisukinys ir izosukinys atomo teorijoje“.

Z. Rudzikas vadovavo (kartu su A. Juciu) aspirantui iš Jakutijos Inokentijui Kičkinui. Su juo, o vėliau ir su kitais į aspirantūrą įstojusiais jakutais – V. Sivcevu, A. Slepcovu, V. Syromiatnikovu – buvo plėtojama reliatyvistinė atomo teorija. Beje, Z. Rudzikas, palaikęs plačius mokslinius ryšius, vadovavo ir uzbekui I. Machmudovui, o jau nepriklausomoje Lietuvoje – vokiečiui O. Scharfui.

Tarp Z. Rudziko mokinių savitą vietą užima Jonas Boruta. Jo disertacinio darbo rengimas užtruko apie dešimtį metų, nes jis tuo pat metu studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1982 m. pavasarį J. Boruta apgynė disertaciją, o po kelių mėnesių buvo slapčia įšventintas į kunigus. Kai respublikos valdžia tai sužinojo, sulaikė jo mokslų kandidato diplomą; pateko nemalonėn ir vadovas Z. Rudzikas – jam metams uždraudė keliones į užsienį.

Prof. Zenonas Rudzikas ir buvęs jo mokinys vyskupas Jonas Boruta (apie 1997 m.)

1976 m. Z. Rudzikui už „Darbus daugiaelektronių atomų ir jų spektrų teorijos srityje“, atliktus 19631974 m., buvo skirta LSSR valstybinė premija, o 1981 m. už mokslininkų rengimą suteiktas profesoriaus vardas.

Vėlesniu laikotarpiu Z. Rudzikas glaudžiausiai bendradarbiavo su savo mokiniu Gediminu Gaigalu. Jį vadovas po daktaro disertacijos gynimo nukreipė stažuotėn pas žymią atomo teorijos specialistę C. Froese Fischer. Bendruose Z. Rudziko, C. Froese Fischer ir G. Gaigalo darbuose buvo pasiūlytas efektyvus būdas atominių dydžių išraiškoms optimizuoti, ir jis realizuotas programų komplekse. Juo naudojantis, vykdyti didelio tikslumo daugiakrūvių jonų, supersunkių elementų atomų ir kitų aktualių spektrų tyrimai.

Prof. Z. Rudzikas vadovavo iš viso 27 fizikams, apgynusiems daktaro disertacijas.

Prof. Z. Rudziko mokslinės mokyklos medis. Didžiosiomis raidėmis užrašytos pavardės mokinių, kurie apgynė ir antrą – mokslų daktaro (dabar habil. dr.) disertaciją.

Z. Rudzikas pratęsė A. Jucio tradiciją rengti apibendrinančius darbus, kuriais būna daug plačiau ir ilgiau naudojamasi, negu eiliniais moksliniais straipsniais. Deja, tais laikais Sovietų Sąjungoje monografijas buvo galima rašyti tik rusų kalba. Pirmąją monografiją „Atomų ir jonų spektrų teorijos pagrindai“ Z. Rudzikas parengė kartu su leningradiečiu astrofiziku A. Nikitinu, ją 1983 m. išleido Maskvos leidykla „Nauka“. O kitais metais Vilniuje buvo išspausdinta minėta Z. Rudziko ir J. Kaniausko monografija.
Savo svarbiausią darbą Z. Rudzikas parengė jau Nepriklausomybės laikotarpiu – tai 1997 m. Kembridžo universiteto leidyklos anglų kalba išleista monografija „Theoretical Atomic Spectroscopy“ („Teorinė atomų spektroskopija“).

Z. Rudziko monografija „Theoretical Atomic Spectroscopy“, kurią išleido Cambridge University Press 1997 m. ir pakartotinai 2007 m.

Joje apibendrinti autoriaus, jo mokinių ir bendradarbių gauti rezultatai. Po dešimtmečio pasirodė antras šios monografijos leidimas, už kurį Z. Rudzikas vėl pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Savo grupės bei Atomo teorijos skyriaus rezultatus Z. Rudzikas pristatė ir daugelyje tarptautinių mokslinių konferencijų. Jis svarbiu tikslu laikė ir tokių konferencijų organizavimą Vilniuje. Juk tai lemia mokslo centro tarptautinį pripažinimą, jų metu skyriaus darbuotojams suteikiama galimybė atkreipti užsienio mokslininkų dėmesį į savo darbus, užmegzti naudingus ryšius. Vos tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Z. Rudzikas ėmėsi organizuoti Europos atominės spektroskopijos grupės (EGAS) konferenciją. Deja, Lietuvoje dar tęsėsi dvivaldystė, tad konferenciją teko perkelti į Torunę Lenkijoje. Vėliau Z. Rudziko ryšių ir didelių pastangų dėka Vilniuje įvyko visos pagrindinės atomo fizikos konferencijos: 32-oji EGAS konferencija (2000 m.), 12-oji tarptautinė daugiakrūvių jonų fizikos konferencija (2004 m.) ir 7-oji tarptautinė atomų ir molekulių duomenų bei jų taikymo konferencija (ICAMDATA 2010).

Fizikos institutų vadovas

1977 m. Fizikos ir matematikos institutas buvo padalytas į Fizikos bei Matematikos ir kibernetikos institutus. Fizikos instituto direktoriumi tapo prof. J. Viščakas, o pavaduotoju mokslo reikalams – dr. Z. Rudzikas. 1985 m. Z. Rudzikas tapo laikinai einančiu direktoriaus pareigas ir kitais metais išrinktas joms. Institute buvo plėtojami plačios tematikos darbai – nuo radioaktyviųjų izotopų, lazerių bei plazmos fizikos eksperimentinių tyrimų iki astronominių stebėjimų ir teorinių darbų. Z. Rudzikas labai geranoriškai rūpinosi įvairių krypčių plėtra. Jo vadovavimo metais Maidanake (Pamyro Alajaus kalnyne) įrengta astronomijos observatorija, Fizikos instituto lazerių gamybinis baras virto Lietuvos mokslų akademijos bandomąja gamykla EKSMA.

Fizikos instituto direktorius Zenonas Rudzikas ir Europos Fizikų draugijos prezidentas Wolfgang Buckel, jam lankantis institute (apie 1987 m.)

Pritardamas M. Gorbačiovo pradėtai demokratinei pertvarkai, Lietuvoje bręstančioms permainoms, Z. Rudzikas dalyvavo Mokslų akademijoje vykusiame susirinkime, kuriame buvo išrinkta Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Jis sudarė sąlygas Petrui Vaitiekūnui ir kitiems sąjūdininkams institute kopijuoti ir platinti dar pusiau legalią literatūrą; Fizikos institutas tapo vienu iš Sąjūdžio veiklos centrų. Z. Rudzikas kartu su žmona stovėjo prie Seimo ir Sausio 13-ąją. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos mokslo sistemos pertvarkos, ryšių su užsienio mokslo centrais stiprinimo. Nuo 1990 m. iki tapdamas 2003 m. Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, Z. Rudzikas sėkmingai vadovavo jo rūpesčiu kurtam Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Jis sutelkė kūrybingą kolektyvą; rūpinosi tarptautiniais projektais ir bendradarbiavimo galimybėmis ne tik savo skyriui, bet ir kitiems padaliniams; stiprino instituto ryšius su aukštosiomis mokyklomis, tuo tikslu įkūrė Studijų katedrą. Z. Rudziko iniciatyva instituto mokslininkai ėmė dalyvauti europiniame paskirstytųjų skaičiavimų plėtros projekte.

Visuomeninė veikla Lietuvoje ir užsienyje

Sunkiai įmanoma ne tik aptarti, bet ir išvardyti visas prof. Z. Rudziko pareigas. Svarbiu Lietuvos mokslo sistemos reformų laikotarpiu jis du kartus (1996–2000 m. ir 2003–2007 m.) buvo Lietuvos mokslo tarybos nariu, taip pat Vyriausybės ekspertu mokslo klausimais (1993–1996 m.).

Teikiamos Nacionalinės pažangos premijos (2006 m.). Šios premijos komiteto nariai (iš kairės): LMA prezidentas Zenonas Rudzikas, Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, komisijos sekretorius Juozas Vaitkus ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Eugenijus Butkus.

Z. Rudzikas dvylika metų (1995–2007 m.) vadovavo Lietuvos fizikų draugijai, ypač daug nuveikė, stiprindamas jos tarptautinius ryšius. Būdamas „Lietuvos fizikos žurnalo“ vyriausiuoju redaktoriumi (2003–2008 m.), dėjo daug pastangų kelti jo reitingą. Žurnalą pripažino Europos fizikų draugija, pavyko pasiekti, kad jis būtų pradėtas referuoti ISI Web of Science duomenų bazėje. Z. Rudzikas atstovavo Lietuvos atomo fizikai ir visai Lietuvos fizikai Europos Sąjungos organizacijose: tris kartus buvo išrinktas EGAS tarybos nariu, o 2002–2006 m. – Europos fizikų draugijos valdybos nariu.

1990 m. akad. J. Poželos iniciatyva buvo įsteigtas Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyrius, prof. Z. Rudzikas 1991 m. tapo jo direktoriumi. Vykdydamas šias pareigas, jis susidomėjo bendromis globalių grėsmių, klimato kaitos, energetikos problemomis. Z. Rudzikas organizavo kompleksinę mokslo programą „Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste Lietuvos pavyzdžiu“ bei kitas nacionalines programas. Tas bendras mokslo problemas jam teko spręsti ir 2004 m. tapus Europos Sąjungos Mokslo komisijos direktorato ekspertu, o 2006 m. – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu.

Z. Rudziko kaip mokslininko ir mokslo organizatoriaus tarptautinį pripažinimą liudija ir jo narystė tarptautinėse organizacijose: Pasaulio mokslininkų federacijoje, Tarptautinėje grynosios ir taikomosios fizikos sąjungoje (IUPAP), Tarptautinėje astronomų sąjungoje.

Mokslų akademijos prezidentas

Prof. Z. Rudziko karjera nuosekliai kilo ir Lietuvos mokslų akademijoje: narys korespondentas (1985 m.), tikrasis narys (1994 m.) ir LMA prezidentas (2003–2009 m.).

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Z. Rudzikas (apie 2003 m.).

Tapęs Lietuvos mokslo elito bendrijos vadovu, jis svarbiausiu savo uždaviniu laikė LMA tarptautinių ryšių stiprinimą, Lietuvos mokslo integraciją į Europos mokslo erdvę. Jo iniciatyva buvo pasirašytas Lietuvos bendradarbiavimo susitarimas su Europos branduolinių tyrimų centru CERN, tai leido mūsų šalies fizikams, informatikams ir inžinieriams įsijungti į jo veiklą.

Lietuvos delegacija Didžiojo hadronų kolaiderio atidarymo ceremonijoje Europos branduolinių tyrimų centre CERN (2008 m.). Iš kairės: ŠMM Mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas Žalys, VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas Algimantas Juozapavičius, CERN direktorato narys Tapio O. Niinikoski, Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius ir LMA prezidentas Zenonas Rudzikas.

Minėdamas kitus svarbesnius šiame poste atliktus darbus, akad. Z. Rudzikas rašė: „Inicijavau ir Lietuvos įsijungimą į unikalaus Lindau fondo veiklą. Todėl dabar keletas gabių jaunų mokslininkų kasmet dalyvauja Lindau vasaros stovyklose, kur paskaitas skaito ir su klausytojais bendrauja Nobelio premijos laureatai. Prisidėjau prie Lietuvos mokslininkų įsitraukimo į ateities energetikos – valdomos termobranduolinės sintezės įsisavinimo darbus (tarptautinis ITER projektas), prie naujų informacinių technologijų (pvz., grid) atėjimo į Lietuvą. Nemažai laiko ir pastangų pareikalavo dalyvavimas svarstant mokslo ir studijų sistemos pertvarką, ryšiai su ES šalių (EASAC), Europos (ALLEA) ir pasaulio mokslų akademijų (IAP) sąjungomis.“ Tačiau Z. Rudzikui maloniausia buvo prisiminti pirmąją surengtą LMA visuotinio susirinkimo sesiją, skirtą lietuvių kalbos vaidmeniui stiprinti. Jos rezoliucija paskatino Seimą priimti specialų nutarimą tuo esminiu klausimu. O mažiausiai malonūs, matyt, buvo rūpesčiai dėl keletą metų trukusios LMA pastato kapitalinės rekonstrukcijos.

Pomėgiai

Z. Rudzikas turėjo gerą balsą, tad nuo studijų laikų dainavo chore. Baigęs Vilniaus universitetą, net penkiolika metų dainavo Mokslų akademijos mišriame chore, kuris pelnė pavyzdinio kolektyvo vardą. Z. Rudzikas buvo renkamas šio choro tarybos pirmininku. Tačiau, tapęs vienu iš instituto vadovų ir įgijęs kitų pareigų, jis turėjo minėto pomėgio atsisakyti. Pagrindine atgaiva tapo bendravimas su šeima. Galbūt tremtis sustiprino ryšius su tėvais, broliais ir seserimis – susidarė tradicija kartas nuo karto susirinkti plačiai Rudzikų giminei. Skaitymas, darbas sode, kelionės taip pat užėmė svarbią vietą.

Zenonas ir Marija Rudzikai su dukra Gražina ir sūnumi Andriumi (2010 m.)

Pasiekimai ir apdovanojimai

  • 1976 m. - LSSR valstybinė premija už darbų ciklą „Darbai daugiaelektronių atomų ir jų spektrų teorijos srityje“.
  • 1993 m. – Gunnar ir Gunnel Källen premija (Švedija).
  • 1998 m. – Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Teorinė daugiaelektronių atomų ir jonų spektroskopija (1976–1997)“.
  • 2001 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

2004 m. – Lietuvos mokslų akademijos Adolfo Jucio premija už darbų ciklą „Šiuolaikinės daugiaelektronių atomų teorijos plėtojimas ir taikymas (1993–2004 m.)“ (kartu su bendradarbiais). • 2009 m. – asteroidas (167960) = 2005 EV249 pavadintas Rudzikas.

Kilmė ir šeima

Tėvas – Bronislovas Rudzikas (1900 m., Padumblių k., Kapčiamiesčio valsčius – 1987 m. Druskininkai), ūkininkas. Turėjo kelis hektarus žemės ir miško.
Motina – Anelė Dimšaitė-Rudzikienė (1904 m., Liškiava – 1990 m., Druskininkai).
Broliai ir seserys -- Česlovas Rudzikas (g. 1929), vairuotojas; -- Stanislovas Rudzikas (1932 - 2008), energetikos inžinierius; -- Stefa Rudzikaitė-Daugelienė (1934 - 20140), ekonomistė; -- Albinas Rudzikas (1936 - 1996), geležinkelių inžinierius; -- Elena Rudzikaitė-Povilaitienė (1937 - 1988), ekonomistė.
Žmona – Marija Danutė Kriukaitė-Rudzikienė (1942 m. gegužės 1 d., Pilviškiai, Vilkaviškio r. – 2014 m. vasario 12 d., Vilnius). 1966 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1971 m. apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją, 1987 m. suteiktas docento vardas. Dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikoje. Yra 5 knygų ir vadovėlių bendraautorė, paskelbė dar 87 mokslines publikacijas.
Vaikai –- Andrius Rudzikas, g. 1966 m. liepos 21 d. Vilniuje. 1990 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, 1992 m. baigė rezidentūrą Kauno medicinos akademijoje, gydytojas oftalmologas. 1995 m. baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, verslo vadybos magistras; dirba vadovaujamą darbą užsienio farmacijos ir biotechnologijų kompanijose.
-- Gražina Danutė Rudzikaitė Hahlbrock, g. 1975 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje. 1997 m. baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą (germanistika), 2001 m. įgijo Heidelbergo universiteto politologijos ir germanistikos magistro laipsnį. Buvo Vilniaus pramonės prekybos ir amatų rūmų atstovė Hamburge. Privačiai dirba vertėja ir konsultante.
Anūkai – Gabija, g. 1995 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje. 2020 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, gydytoja; tęsia studijas dermatologijos ir venerologijos rezidentūroje. - Marija, g. 1999 m. liepos 10 d. Vilniuje. 2018 m. įgijo vidurinį išsilavinimą Šiuolaikinės mokyklos centre, studijuoja ir dirba grožio industrijoje. - Marijus, g. 2007 m. rugsėjo 17 d. Hamburge. Gimnazijos „Christianeum“ Hamburge moksleivis. - Austėja, g. 2015 m. rugpjūčio 22 d. Hamburge. Katalikiškosios pradinės mokyklos Blankenese moksleivė.

Bibliografija

1. A.A. Никитин, З.Б. Рудзикас. Основы теории спектрoв атомов и ионов. Москвa: Наука. Главная редакция физико-математической литературы, 1983.
2. З.Б. Рудзикас, Ю.М. Каняускас. Kвaзиспин и изoспин в теории атома. Вильнюс: Moкаслас, 1984.
3. A.A. Никитин, З.Б. Рудзикас, A. Сaпaр, T. Фeклистoвa, A.Ф. Хoлтыгин. Спектры плaнeтaрных туманoстей. Taллин: Вaлгус, 1988.
4. З.Б. Рудзикас, A.A. Никитин, A.Ф. Хoлтыгин. Теоретическая атомная спектроскопия. Рукoвoдствo для aстрoнoмoв и физиков. Ленинград: Издательство Ленинградского университета, 1990.
5. Z.R. Rudzikas. Theoretical Atomic Spectroscopy. Cambridge, New York: Cambridge University Press, 1997, 2007.

Šaltiniai

Parengė: Romualdas Karazija ir Andrius Rudzikas, 2024 m..

1. Akademikas Zenonas Rudzikas. Sudarė N. Šaduikienė, V.: Lietuvos mokslas, 2000. https://www.lietuvos-fizikai.lt/chessidr/knygos/Akademikas-Zenonas-Rudzikas.pdf
2. Z. Rudzikas. Keletas mano gyvenimo bruožų. Kn.: Akademikas Zenonas Rudzikas. V.: Lietuvos mokslas, 2000, p. 25–42.
3. Z.R. Rudzikas. Peržengus 70 metų slenkstį. Mokslas ir technika, 2010, Nr. 10, p. 18–19.
4. Lietuvos mokslininkų (registruojamų pagal išduotus mokslo laipsnių diplomus) sąrašas: Fiziniai mokslai. http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/00.php?&sritis=F
5. Lietuvos mokslų akademija: 1998 m. Lietuvos mokslo premijų laureatai. https://www.lma.lt/1998-m-lietuvos-mokslo-premiju-laureatai
6. Apdovanotų asmenų duomenų bazė. https://www.lrp.lt/lt/prezidento-veikla/apdovanojimai/apdovanotu-asmenu-duomenu-baze/27252
7. Lietuvos mokslų akademijos vardinė Adolfo Jucio premija. Fizikų žinios, 2005, Nr 28
8. Asteroidas Rudzikas https://www.minorplanetcenter.net/db_search/show_object?object_id=167960

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 93% (+25632-2434=23198 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 16% (+4451-31=4420 wiki spaudos ženklai).