Arakano kalnagūbris

Arakano kalnagūbris
Šalis	Indija, Mianmaras
Aukščiausi kalnai:	Nat Ma Thaung (3053 m)
Kalnagūbriai:	Patkai kalvos, Naga kalvos, Činų kalvos, Rakhinų kalvos
Upių ištakos:
Ežerai:
Uolienos:	skalūnai, smiltainis, kvarcitas, nuosėdinės uolienos
Ilgis	950 km

Arakano (Rakhinų) kalnagūbris (mjan. Rakhine Yoma ) – yra kalnų virtinė vakarų Mianmare (Činų ir Rachinų valstijose) ir šiaurės rytų Indijoje (Manipūro, Nagalando, Mizoramo valstijose).

Išsidėstymas

Visas kalnagūbrio ilgis yra apie 950 km, ir jis driekiasi nuo Manipūro šiaurėje iki Cape Negrais pietuose, sudarydamas rytinę Indijos subkontinento ribą. Tokiu būdu Arakano kalnyno sistema atskiria Iravadžio baseiną (rytuose) nuo Asamo ir Bengalijos lygumų bei Arakano kranto (vakaruose). Į vakarus atsišakoja Garo-khasi kalnagūbris.

Visas kalnagūbris dalinamas į šias atkarpas (kalvų sistemas):

• Naga kalvos;
• Patkai kalvos;
• Činų kalvos;
• Arakano (Rakhinų) kalvos (siaurąja prasme, apie 400 km)

Aukščiausia viršūnė yra Nat Ma Taung, kuri siekia 3 053 m aukščio.

Geologija ir gamta

Kalnai sudaryti iš skalūnų, smiltainio, kvarcito, nuosėdinių uolienų. Būdingos aštrios viršūnės stačiais šlaitais, išsidėsčiusios meridianų kriptymi. Vyrauja amžinai žaliuojantys (vakaruose) ir lapus metantys (rytuose) miškai.

Kultūra ir istorija

Aukštumų gyventojai

Atšiaurios gyvenimo sąlygos džiunglėse, retas gyventojų tankumas nulėmė tai, kad regionas buvo vienas necivilizuočiausių visame Indijos subkontinente. Čia nesusiformavo valstybiniai junginiai, neišsivystė klasinė visuomenė. Subkontinento gyventojams, o vėliau ir Iravadžio baseino gyventojams rytuose, vietos žmonės atrodė laukiniai, barbariški.

Visi kalnagūbrio gyventojai lingvistiškai priklauso tibetiečiams-birmiečiams ir kalba giminingomis kukių-nagų-činų kalbomis, kurių klasifikacija nėra nusistovėjusi. Jis susiskirstę į daugybes klanų ir genčių, kurios patogumo dėlei Minamare ir Indijoje yra grupuojamos į didesnes grupes. Mianmare visi kalnagūbrio gyventojai vandinami bendru pavadinimu činai, o Indijoje išskiriami mizo, nagai, kukiai ir pan.

Iki pat XIX a. vietos gentys beveik neturėjo kontaktų su pasauliu. Tik įsigalėjus Britų Indijai, kalnyno gyventojai pradėti administruoti, nors jų kontrolė buvo minimali. Nepaisant to, aktyvi misionierių veikla vietos genčių tarpe skleidė krikščionybę, kuri greitai plito, tapdama labiausiai paplitusia religija tarp aukštumų gyventojų.

Kalnynas administraciškai buvo padalintas, kas vėliau (1947 m.) lėmė jo padalinimą tarp dviejų nepriklausomų valstybių Indijos ir Mianmaro. Vietos etninėms grupėms reikalaujant autonomijos, Indijai priklausančioje kalnagūbrio dalyje suformuotos Nagalando, Mizoramo valstijos, o Mianmare suformuota Činų valstija (piečiausią kalnyno dalį kontroliuoja Rachinų valstija).

Kalvų gyventojai

Šiek tiek kitokią istorija būdinga prie kalnagūbrio iš vakarų prisišliejusiai tarpinei žemesnių kalvų teritorijai, kuri yra pereinamoji zona į Bengalijos lygumą. Vietos gyventojai (bodo-kačariai) didesniuose derlinguose slėniuose nuo pirmųjų mūsų eros amžių sukūrė valstybinius junginius, gana anksti perėmė Indų civilizacijos pasiekimus: rašto sistemas, religiją, papročius.

Svarbiausios tarp tokių valstybių buvo Arakano karalystė (pietinė atkarpa), Tripuros karalystė (šiaurinė atkarpa) ir Manipūras (Manipūro slėnis). Jas kontroliavo etninės grupės tripuriai/kokborokai, meitėjai, arakaniečiai.

Vėlesniame istorijos laikotarpyje kalvų gyventojai patyrė stiprią invaziją iš vakarinių teritorijų, t. y. iš Bengalijos. Jie čia kėlėsi trūkstant žemių lygumose. Tai lėmė didelį indoarijų (bengalų) procentinės sudėties regione išaugimą. Taip susiformavo vietinės indoarijų grupės – čakmai, silhečiai, bišnuprijai, rohingja ir kt., kalbantys kalbomis ar dialektais, artimais bengalų kalbai.

Šis regionas po nepriklausomybės 1947 m. buvo padalintas tarp trijų valstybių. Šiuo metu jį valdo Mianmaras, Indija ir Bangladešas.