Šeduva
Kitos reikšmės – Šeduva (reikšmės).
Šeduva | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
![]() | ||||||||||||||||
Koordinatės: | ||||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
Respublika: | ||||||||||||||||
Apskritis: | ![]() | |||||||||||||||
Savivaldybė: | ![]() | |||||||||||||||
Seniūnija: | Šeduvos miesto seniūnija | |||||||||||||||
Gyventojų: | 2 421 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
Pašto kodas: | LT-82007 | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
![]() |
ŠeduvaVikiteka |
Šeduva – miestas Radviliškio rajono savivaldybėje, 16 km į rytus nuo Radviliškio. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Gimnazijos). Urbanistikos paminklas.
![]() |
![]() |
![]() |
Šeduvos vėjo malūnas, pastatytas XX a. pradžioje. Jame 1967 m. įrengta pakelės užeiga „Užuovėja“ – dabar modernūs svečių namai, kavinė su tradicine lietuvių virtuve, galima pajodinėti žirgais. |
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
![]() |
![]() |
![]() |
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
![]() |
Globos namai |
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
![]() |
Kultūros namai
|
SUSISIEKIMAS |
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
Geografija
Miestas įsikūręs Šeduvos kalvagūbryje (115–125 m virš jūros lygio), Daugyvenės aukštupio srityje.
|
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Šeduva TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Istorija
Gyvenvietė minima nuo 1378 m., 1529 m. įsteigta Šeduvos bažnyčia. 1542 m. jau vadinama miestu. XVI a. 2-ojoje pusėje minimas Šeduvos valsčius ir seniūnija.
1654 m. birželio 25 d. Šeduva gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su burmistro ir tarėjo bei vaito ir skolininkų teismais, suteiktas Šeduvos herbas. Oficialiai savivaldą suteikė ATR valdovas Jonas Kazimieras. Tačiau manoma, kad ne karalius čia suvaidino pagrindinį vaidmenį, o jo žmona Liudvika Marija, kilusi iš Prancūzijos didikų Gonzagų. Karalienės dvarui išlaikyti karalius skyrė didžiulį kraitį, kurio dalis buvo ir Šeduvos miestelis. Taip 1654 m. karalienė prancūzė Liudvika Marija Gonzaga tapo tikrąja Šeduvos šeimininke ir globėja, Šeduva tapo karališkuoju miestu.
1775 m. Šeduvos seniūnija kartu su miestu padovanota LDK kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m., panaikinus mažesnių miestelių Magdeburgo teises, 1779 m. kunigaikštis su miestiečiais pasirašė sutartį, kuria Šeduvai buvo palikta savivalda. 1789 m. Šeduvos dvaras atiteko baronams fon Ropams.

Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams. XVIII a. pastatyta Šeduvos evangelikų liuteronų bažnyčia.
1798 m. Šeduvos dvarą nusipirko baronai Teodoras Ropas, valdę jį iki II pasaulinio karo. XIX a. iš Vilniaus link Telšių ėjo pašto kelias. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo įkurta Šeduvos stačiatikių cerkvė. Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. 1871–1873 m., nutiesus Radviliškio–Daugpilio geležinkelį, pagrindine prekių ir keleivių pervežimo bei pašto ryšių linija tapo geležinkelis. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1897 m. žydai Šeduvoje sudarė 61 % gyventojų ir vyravo beveik visose ūkinės veiklos srityse, buvo keturios Šeduvos sinagogos.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė gamybinių įmonių kombinatas, siuvimo fabrikas „Lelija“, tarybinis ūkis-technikumas Raudondvario dvare.
1994 m. patvirtintas dabartinis Šeduvos herbas.
Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
---|---|---|---|
XVI–XVII a. | Šeduvos valsčiaus centras | ? | |
XIX a. pabaiga | ? | Šiaulių apskritis (kairysis Niauduvos upės krantas; didžioji miesto dalis), Panevėžio apskritis (dešinysis Niauduvos upės krantas; mažoji miesto dalis) | |
1915–1916 m. | ? | Šeduvos apskrities centras | |
1919–1947 m. | Šeduvos valsčiaus centras | Panevėžio apskritis | |
1947–1950 m. | Radviliškio apskritis | ||
1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Šeduvos rajono centras | Šiaulių sritis |
1953–1962 m. | |||
1962–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Šeduvos apylinkės centras | Radviliškio rajonas | |
1995–2009 m. | Šeduvos miesto seniūnija ir Šeduvos seniūnijos centras | Radviliškio rajono savivaldybė | Šiaulių apskritis |
2009– | Šeduvos miesto seniūnijos centras |
Pavadinimo kilmė
Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinis vietovardis, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva (etimologiškai būdinga visų pirma baltiškos kilmės vietovardžiams). Tarpinės pavadinimo formos buvo Šadava ir Šedava.[6]
Viduramžiais miestas vadintas Šauduva, Šiauduva.
Pirmą kartą Šeduvos vardas (suvokietintas) aptinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Vilhelmo von Frimerskeimo žygio metu Šeduva pavadinta Sandeniskes. XVI a. Šeduvą žmonės vadino Šiauduva (miestas įsikūręs prie upelio vardu Niauduva). M. Valančius miesto pavadinimą rašė Szaduwa, XIX a. pab. vadinamas город Шадува. A. Vaičius 1905 m. „Vilniaus žiniose“ miestą vadina Šėduva, o P. Butkus 1908 m. – Šeduva.[7]
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2021 m. | |||||||
1880 m.[3] | 1897 m.sur. | 1902 m. | 1923 m.sur. | 1970 m.sur. | 1976 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|
3 783 | 4 474 | 4 537 | 3 186 | 3 309 | 3 500 | ||
1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | - | ||
3 347 | 3 584 | 3 400 | 2 895 | 2 421 | - | ||
|
Žymūs žmonės
- Vytautas Vazalinskas (1910–1984), agronomas
- Prof. Pranas Kūris (1938–), teisininkas
- Antanas Gravrogkas (1880–), inžinierius mechanikas, siaurojo geležinkelio direktorius
Šaltiniai
- ↑ Šeduva. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Шадово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 94 psl. (rus.){{#subobject:Šeduva (Шадово, ESBE) |Straipsnis=Šeduva |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Шадово |Žodyno tomas=Т. 39 (77) |Žodyno puslapis= 94 psl. }}
- ↑ 3,0 3,1 Шадовъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 753 psl. (rus.)
- ↑ Šeduva SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Šeduva loadmap.net
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 206–207 psl.
- ↑ Antanas Bukauskas, Trumpa Šeduvos miesto istorija, Utena: Utenos spaustuvė, 1992 m.
- Šeduva. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 941 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 28 psl.
- Šeduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 164 psl.
- Šeduva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 376 psl.
- Šeduva. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 603 psl.
- Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius
- Apie Šeduvos vietovardžius. Iš Emilijos Brimonaitės-Brajinskienės užrašų
|