Šiaulių dramos teatro istorija

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šiaulių dramos teatras
    Šiaulių dramos teatras.jpg
    Veiklos pradžia 1931 m.
    Statusas Valstybinis teatras
    Direktorius Antanas Venckus
    Darbuotojai 27
    Adresas Tilžės g. 155, Šiauliai
    Tinklalapis http://sdt.lt

    Šiaulių dramos teatro istorija – Šiaulių teatrinio gyvenimo ir tradicijų bei Šiaulių dramos teatro istorija.

    Ištakos

    Teatrinės tradicijos, lyginant su Vakarų valstybėmis, Lietuvoje susiklostė gana vėlai – XVI a., o profesionalų lygį bei valstybinį statusą pasiekė tik XX a. pradžioje. XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė sklisti Renesanso kultūra, reformacijos ir humanizmo idėjos. Prasidėjus katalikų reakcijai, į LDK 1569 m. buvo pakviesti jėzuitai, kurie savo ruožtu ėmė kurti švietimo tinklą katalikiškajai dogmai platinti. Įsteigus Vilniaus kolegiją (1570 m.), Vilniaus universitetą (1579 m.) bei kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklas, susidarė sąlygos atsirasti ir mokykliniam teatrui. Be to, XVI a. pabaigoje – XVII a. sekdami Vakarų Europos didikų pavyzdžiu, LDK feodalai susidomėjo teatriniu menu. Teatralų trupės veikė Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų ir kituose dvaruose. [1]

    Apie ankstyviausią teatrinio gyvenimo Šiauliuose periodą likę labai mažai šaltinių. Žinoma tik, kad po 1765 m., kai Šiaulių ekonomiją Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto pavedimu ėmėsi valdyti Antanas Tyzenhauzas, Vakarų šalių pavyzdžiu prie dvaro veikė teatras. Tačiau neaišku, ar jis veikė prie Joniškio dvaro, ar Šiauliuose.

    Šiaulių rusų teatras 1897–1898 m.

    Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, spaudos draudimo metais kultūra tapo pasipriešinimo carizmui išraiška. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje slapta pradėti rengti vadinamieji lietuviški vakarai, tapę tautinio atgimimo sąjūdžio dalimi. Šiauliuose jie vyko prisidengus gegužinių vardu, kurios nuo 1894 m. buvo rengiamos Aleksandrijoje ir kituose Zubovų dvaruose. Nuo 1899 m. gegužinės virto inteligentijos susibūrimais, kuriuose be aktualių to meto visuomeninio gyvenimo problemų aptarimo, buvo koncertuojama, vaidinama. 1900 m. Augustinas Janulaitis suorganizavo Šiaulių gimnazistų vaidintojų būrelį, kuris suvaidino N. Gogolio „Vaito piršlystę“. [2]

    Didelį poveikį slaptai lietuvių scenai turėjo ir rusų, lenkų, ypač latvių teatras. [3] Šiauliečiai turėjo tamprų ryšį su Ryga, kurioje 1883 m. spalio 2 d. atidarytas Rygos rusų teatras, tapęs kultūros židiniu visame regione. Dar anksčiau pradėjo veikti Vokiečių teatras. 1894 m. Rygoje pastatyta Aspazijos drama „Vaidilutė“, kurios veiksmas vyksta XIV a. Lietuvoje ir pjesė „Prarastos teisės“, vienas iš pirmųjų moterų teisių ir kovos už laisvę manifestų. 1897 m. įkurtas dabartinis Latvijos nacionalinis teatras. 1902 m. jam pastatytas specialus pastatas. Šiuose teatruose savo aktorinę veiklą pradėjo pirmoji profesionali lietuvių teatro aktorė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė. Ji 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje ir vėliau Liepojoje, Rygoje, Šiauliuose režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Antano Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, vaidino jame Agotą.

    Šiauliuose taip pat veikė rusų teatras. 1904 m. Šiauliuose pirmą kartą caro valdžia leido rengti legalų lietuvių vakarą. 1904 m. spalio 31 d. Šiaulių teatro mėgėjai suvaidino komediją „Amerika pirtyje“. Tai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Miesto inteligentija, pramonės, verslo atstovai ėmėsi toliau plėtoti Šiaulių teatro idėją. [4] Nors ir nepavykus sumanymui įsteigti teatrinę „Vilties“ draugiją, 1905–1907 m. šiauliečiai pastatė A. Čechovo „Mešką“, A. Fromo-Gužučio „Poną ir mužikus“ bei kitus veikalus. Aktyvią teatrinę veiklą išvystė gimnazijos auklėtinis Jonas Misius. Dirbdamas Šv. Juozapo katalikų darbininkų draugijoje, jis pastatė apie 12 pjesių (I. Koženiovskio „Meisteris ir gizelis“, G. Bitės „Kova“, J. Smalčio „Nutrūko“, A. Adatos „Užburtas kunigaikštis“ ir kt.) 1905 m. jis su trupe gastroliavo Žemaitijoje. [5]

    1910 m. vasario 2 d. pjesės „Pilėnų kunigaikštis“ afiša

    1908 m. rugsėjo 19 d. įkurta literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, rėmusi teatrinę veiklą krašte. Joje režisieriais dirbo Jonas Misius, Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, Ona Pleirytė-Puidienė ir Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, vaidino J. Sakalauskaitė-Brašiškienė, S. Bagužytė, J. Grinius, J. Zaleckas, Antanas Povylius, Z. Arlauskaitė, mokytoja E. Vasiliauskienė ir kiti. [6] 1908–1914 m. šio teatro repertuare – net 48 pavadinimų veikalai, tarp jų Vydūno „Prabočių šešėliai“, M. Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“, Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“, G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“ ir kt. Speciali „Varpo“ aktorių trupė, vadovaujama J. Misiaus ir O. Plierytės-Puodienės 1909 m. vyko gastrolių į Radviliškį, Joniškį, Mažeikius, Kuršėnus, Viekšnius, Panevėžį, Raseinius.[7]

    1909 m. Vilniuje jungtinės kultūrinių draugijų pajėgos pažymėjo pirmojo viešo spektaklio Palangoje dešimtmečio jubiliejų. Jį rengiant pradėta kelti profesionalaus Lietuvos teatro įkūrimo idėja. Tačiau sąlygos steigti profesionalų valstybinį teatrą atsirado tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija 1920 m. gruodžio mėnesį įsteigė dramos bei operos teatrus – Dramos vaidyklą ir Operos vaidyklą. [8]

    Pradžia

    Ilgainiui visuomenės dvasinės kultūros poreikiai augo. Periferijoje likę mėgėjiški teatralų kolektyvai nebegalėjo lygintis su profesionaliu teatru. Kita vertus, jie patys stengėsi tobulėti, prašė iš sostinės atsiųsti režisierių bei aktorių. Tokį norą reiškė Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Telšiai, Klaipėda. [9] Šiauliai ne kartą savo mėgėjišką trupę siekė paversti profesionalia, tačiau tai pavyko įgyvendinti tik 1931 m., mieste įsteigus Valstybės Teatro filialą.

    Šiauliuose buvo suorganizuotos ir pirmosios skrajojamosios trupės, pastatytos visos geriausios to meto lietuvių pjesės. Teatrinę veiklą plėtojo specialios draugijos. Įvairiapusišką kultūrinę, o taip pat ir teatrinę veiklą Šiauliuose ypatingai skatino „Kultūros“ bendrovė, veikusi 1920-1929 m. Įsigijusi kino teatrą „Fantazija“, ji sudarė kur kas palankesnes sąlygas teatro menui plėtoti. [10]

    1925 m. kovo 17 d. „Kultūros“ bendrovė, perėmusi iš žydų verslininkų vienintelį tuo metu mieste veikusį dr. Ventraubo „Liaudies auditorijos“ teatrą su kino sale, įkūrė ten Liaudies namus. Teatro organizavimo darbo imtasi labai rimtai. Sudaryta sąmata, siekusi 150 tūkst. litų. Pirmuoju teatro pranašu Šiauliuose tapo Mikas Petrauskas, kuris 1925 m. birželio mėnesį Liaudies namuose pastatė du veikalus – operą „Birutė“ ir operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“. Ši akcija „Kultūros“ bendrovei atnešė daugiau kaip 2000 litų nuostolio. Negavus reikiamų lėšų, tąkart idėjos steigti nuolatinį teatrą buvo atsisakyta. Tačiau jau 1926 m. balandžio 23 d. Liaudies namuose įvyko pasitarimas dėl teatro kūrimo. Jame dalyvavo Valstybės teatro atstovas Borisas Dauguvietis, „Kultūros“ bendrovės narys Stasys Brašiškis, bendrovės aktorių įgaliotinis Feliksas Daugėla, Šiaulių miesto burmistras Jackus Sondeckis, Žydų meno mėgėjų draugijos atstovas Z. Likovičius, dailininkas Gerardas Bagdonavičius – kultūros ir vietinės administracijos aukščiausi valdininkai. B. Dauguviečiui pasiūlius, buvo nutarta steigti Liaudies teatrą, kurį sudarytų vietos aktoriai mėgėjai bei profesionalai, atvykę iš Kauno. Numatyta organizuoti dar ir teatro meno paskaitas, teatro studijas, vaidybos mokyklą, leisti laikraštį „Teatro apžvalga“. Tačiau dėl lėšų stygiaus sužlugo ir šis planas. [11]

    Visuomenė noriai lankėsi įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Mieste buvo organizuojami įvairūs muzikiniai vakarai, mėgėjų teatro pasirodymai, kino teatre demonstruojami kino filmai. [12]Bet visuomenės poreikiai kito. Lietuvos provincija jau nebebuvo patenkinta retomis Kauno teatralų gastrolėmis, nebetenkino jos ir mėgėjiškas teatras. „Šiauliečiai moka pakritikuoti ir stato nemažus reikalavimus kaip repertuarui, taip ir artistams“, 1930 m. rašė laikraštis „Mūsų Momentas“. [13] Atmestinai parengti kauniečių pasirodymai vadinami „chalturka“.

    1929 m. balandžio 28 d. Šiauliuose vėl buvo iškeltas teatro steigimo klausimas. Tuo metu idėja organizuoti provincijoje teatrą garsiai diskutuota ir Kaune. Meno kūrėjų draugija delegavo Kauno Valstybės teatro aktorių J. Stanulį bei dailininką A. Varną aptarti šį klausimą su Šiaulių visuomenės atstovais (K. Šalkauskiu, J. Sondeckiu, J. Naujaliu ir P. Bugailiškiu). Miesto Valdybos patalpose vykusiame pasitarime buvo nutarta, kad būsimojo Šiaulių teatro administraciniais ir finansiniais reikalais rūpinsis įkurta teatrui remti draugija, o meninės dalies priežiūra išliks Meno kūrėjų draugijos žinioje. [14] Buvo surašytas pareiškimas švietimo ministrui. Jame rašyta: „Teatro įkūrimas Lietuvos provincijai jau visiškai pribrendęs. Vienintelis Lietuvoj dramos teatras tarnauja Kaunui ir tik vieną kitą kartą gali nuvykti gastrolių į Šiaulius ar Panevėžį. Teatro provincijai steigimo reikalas ne kartą buvo keliamas per spaudą, ne kartą aptariamas kai kurių šiuo klausimu susirūpinusių draugijų bei visuomenės atstovų. Pagaliau Šiaulių visuomenės atstovų ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos valdybos iniciatyva bandoma šis reikalas realizuoti“. [15]

    Atsakymo laukta net iki 1931 m. vidurio, kai Valstybės teatro direkcijai buvo pavesta Šiauliuose įsteigti savo skyrių.

    Valstybės teatro filialas

    Teatras „Kapitol“, kuriame veikė Šiaulių dramos teatras

    1931 m., besibaigiant Kauno Valstybės teatro sezonui, Švietimo ministerija įpareigojo teatro direktorių A. Oleką-Žilinską Šiauliuose steigti Valstybės teatro filialą. 1929 m. Šiauliuose vykusiame pasitarime buvo numatyta būsimojo teatro sąmata (išlaidos – 248158 Lt, pajamos – 149375 Lt), prašoma suteikti 96783 Lt dotaciją bei Šiaulių teatrui skirti šešis-septynis jau aktorinės patirties turinčius Valstybės teatro aktorius ir kuo daugiau Vaidybos mokyklą baigiančio jaunimo. [16] Tačiau 1931 m. paaiškėjo, kad teatro finansinės galimybės labai apribotos. Iš valstybės biudžeto naujajam teatrui tebuvo išskirta 37122, 80 Lt.

    Teatro direktoriumi tapo Juozas Stanulis, kuris jau turėjo administracinės patirties – Kaune 1924–1926 m. tvarkė savo paties Kauno varguomenei įkurtą Liaudies teatrą. Be to, jis buvo vienas iš pagrindinių teatro provincijai steigimo idėjos iniciatorių. Nė vienas Valstybės teatro režisierius nepanoro iš Kauno keltis nuolatiniam darbui į Šiaulius, [17] režisieriumi, atvykstančiu statyti spektaklius, buvo paskirtas Borisas Dauguvietis. Vykti į Šiaulius pasiūlyti Valstybės teatro aktoriai Potencija Pinkauskaitė, Juozas Laucius, Richardas Krameris, Ipolitas Tvirbutas bei baigę Vaidybos mokyklą Kaune Elena Bindokaitė, Teklė Daubaraitė, Liucija Rutkauskaitė, Stepas Jukna, Valerijonas Derkintis, Kazys Jurašunas, Juozas Miltinis, Alfonsas Radzevičius, Kazys Inčiūra, kandidate iš Mėgėjų teatro priimta N. Janušaitienė. K. Inčiūra vykti negalėjo ir iš teatro visai pasitraukė. Ribotos lėšos leido pasamdyti tik tris techninius darbininkus. Dailininku-scenografu tuo metu buvo paskirtas Liudas Truikys, o jau 1932 m. rugpjūčio 15 d. jį pakeitė Vytautas Palaima. 1931 m. rugpjūčio 1 d. būsimoji teatro trupė atvyko į Šiaulius; Kaune jos niekas neišlydėjo, o Saulės mieste nesutiko. [18]

    Kauno Valstybės teatro administracija sudarė sutartį su Šiaulių kino teatro „Kapitol“ (Bažnyčios g. 48, dabartinė Vasario 16-osios gatvė) savininku Šablinsku. Šios patalpos buvo visiškai nepritaikytos teatro reikmėms. Vis dėlto „Kapitol“ kino teatro direkcija pažadėjo įrengti erdvesnę sceną, pastatyti priestatą grimo kambariams. Ji skyrė 20 tūkst. litų, du kartus, iki 12m pločio ir 8 m gylio padidino sceną, įrengė šildymą, dekoracijų pakabinimo tiltelius, iki 35 vietų padidino orkestrinę, įruošė aktoriams kambarėlius, pažemino sceną. Be pristatomų kėdžių salėje buvo 450 vietų. [19] Darbo sąlygos nė iš tolo nepanašėjo į teatro žvaigždžių apartamentus. J. Stanulis rašė: „Scena mums priklausė kasdien iki seansų pradžios, o vaidinimams – viena eilinė diena pasirinktinai iki šeštadienio. Taigi likusis laikas teks panaudoti repeticijoms ir išvykoms į periferiją. Dirbtuvėms jokių patalpų, tik priestate trys apsirengimui kambariukai ir maža patalpėlė dekoracijų sandėliui. Dekoracijas teks tapyti scenoje, pakaitomis su repeticijomis“. [20] Tačiau šiose patalpose teatralams teko glaustis iki pat 1935 m., kai Šiaulių dramos teatras buvo perkeltas į Klaipėdą.

    Paradoksalu, bet Šiaulių teatro veikla buvo kur kas labiau suinteresuoti ne didmiesčių, o aplinkinių miestelių ir kaimų gyventojai. [21] Dar prieš išvykstant norėdamas išsiaiškinti, kodėl teatrui numatytos skirti tokios menkos lėšos, J. Stanulis su Kauno Valstybės teatro direktoriumi A. Oleka-Žilinsku apsilankė pas švietimo ministrą K. Šakenį. Iš pastarojo teatralai teišgirdo tokį komentarą: „Šiems metams pažaisti pinigų užteks“. J. Stanulis pasiryžo įrodyti ministrui, kad aktoriai atvažiavo ne žaisti, o rimtam kultūros puoselėjimo darbui.[22] Jei ne teatro direktoriaus J. Stanulio užsispyrimas, valia ir charizma, nežinia, ar 1931 m. rugsėjo 23 d. Valstybės teatro Šiaulių skyriaus atidarymas būtų tapęs lemtingu posūkiu Lietuvos teatro bei kultūros plačiąją prasme istorijoje. Pirmoji premjera – Karlo Gocio „Princesė Turandot“, režisierius Borisas Dauguvietis.

    1932 m. gegužės mėnesį trupė perėmė visą „Kapitol“ savo žinion ir pernuomavo jį „Kultūros“ bendrovei, norinčiai pastatą remontuoti, patobulinti ir sudaryti sąlygas efektyvesniam teatro darbui. Taip vyriausiuoju „Kapitol“ šeimininku tapo Valstybės teatro Šiaulių skyriaus vadovybė. [23] Didžiausią rūpestį kėlė periferijos miestelių ir kaimų patalpos, skiriamos gastrolėms. Daugelyje salių netilpdavo spektaklių dekoracijos. Teatro direktorius J. Stanulis ragino miestų ir miestelių savivaldybes statyti naujas patalpas, labiau tinkančias teatro spektakliams bei kitiems kultūriniams renginiams. Į kvietimus pirmieji atsiliepė Tauragė, Telšiai: „Tauragėj išdygo didžiuliai Šaulių namai, kur ir artistai ir žiūrovai turi patogumus, sveikas sąlygas, dirbti malonumą ir norą lankytis“. [24]

    Tačiau Kauno Valstybės teatre kilo sumanymas atskirti operos, baleto bei dramos skyrius, o iš Kauno dramos skyriaus ir Šiaulių teatro trupės organizuoti vieną visai Lietuvai dramos teatrą. Pastarąjį planuota įkurdinti Tilmanso fabriko klube. [25] 1933 m. gegužės 27 d. Šiauliuose buvo išrinkta speciali teatru rūpintis komisija, kuri aiškinosi priežastis, kodėl Šiaulių teatrą planuojama iškelti į Kauną. [26] J. Stanulis parengė raštą dėl teatro skyriaus palikimo Šiauliuose, kuriame teigė: „Teatras nutolęs nuo periferijos centro turės didesnių išlaidų. Kauno teatre nebus palengvinta spektaklių ruoša dėl ankštų patalpų (opera, drama, baletas). /…/ Bet kurį veikalą išvežus į provinciją, sutriktų darbas stacionare, taigi, man buvo iš praktikos aišku, kad turi būti atskiri dramos teatrai. Projektai rodo, kad ne teatrų reikalai ginami, bet asmeniški patogumai“. [27] Galima daryti prielaidą, jog vienu iš garsiai neišsakytų argumentų likviduoti Šiaulių teatrą galėjo būti tai, kad pastarasis jau per pirmuosius du savo veiklos metus tapo labai rimtu Kauno Valstybės teatro konkurentu. Šiauliečius gastrolėms primygtinai kviesdavo tokių miestų, kaip Kėdainiai, gyventojai, kurie pagal nerašytą susitarimą priklausė laikinosios sostinės teatro aptarnavimo zonai. Šiaulių teatralų spektakliai meniniu lygiu taip pat neretai pranokdavo kauniečius, taip pat pastaruosius lenkė premjerų bei suvaidintų spektaklių skaičiumi. [28] 1933 m. gruodį teatro direktorius J. Stanulis, pateikdamas pareiškimą Švietimo ministerijai, bandė užkirsti kelią Kauno Valstybės teatro vadovybės planams. Jame buvo prašoma suteikti teatrui visišką autonomiją, įskaitant ir meninę sritį. J. Stanulis argumentavo, kad teatras organizacinį darbą baigė ir atėjo laikas pradėti nepriklausomą kūrybinę veiklą. Tuo buvo suinteresuoti ir visi teatro aktoriai (taip laikraščio interviu teigė J. Stanulis). Be to, J. Stanulis pateikė ultimatumą – jei į šį pageidavimą nebus atsižvelgta, jis atsistatydinsiąs iš teatro vadovo pareigų. [29] Tačiau prašymas patenkintas nebuvo.

    1934 m. balandžio 3 d. Šiaulius pasiekė Švietimo ministerijos raštas su antspaudu „labai skubu“, kuriame pranešta, kad 1934 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės teatro Šiaulių skyrius „atkeliamas“ į Kauną. [30] Visuomenėje iš karto kilo atsakomoji reakcija. Karščiausiai reagavo Šiaurės ir Vakarų Lietuvos miestų bei miestelių žmonės. Biržų, Telšių ir kitų apskričių visuomenės atstovai, sužinoję apie Šiaulių teatro likvidavimą, vyko į Kauną, į pačias aukščiausias valdžios institucijas prašyti, kad sprendimas būtų pakeistas. 1934 m. gegužės 8 d. Šiaulių miesto savivaldybėje įvyko specialus įstaigų ir visuomenės atstovų posėdis, kuriame buvo išrinkta speciali komisija (miesto burmistras Juozas Valančius, Mokytojų seminarijos direktorius Juozas Orlauskis ir daktaras Domas Jasaitis), įgaliota parengti memorandumą, kuriuo prašyta vyriausybės palikti teatrą Šiauliuose ir vengti tokių įvykių ateityje, padaryti teatrą savarankišku ir nepriklausomu nuo Kauno teatro. [31] Klaipėdos „Aukuro“ draugija, besirūpinanti Šiaulių teatro gastrolėmis uostamiestyje, taip pat įteikė memorandumą Klaipėdos krašto gubernatoriui. Jame prašoma palikti teatrą Šiauliuose, nes iškėlus į Kauną, jis į Klaipėdą taip dažnai atvykti nebegalėtų. [32] Kilus intrigų tarp aktorių skandalui Kauno Valstybės teatro operos skyriuje, tuometinis direktorius A. Oleka-Žilinskas buvo priverstas atsistatydinti, kartu žlugo ir jo planai Šiaulių teatralus perkelti į laikinąją sostinę.

    1934 m. Lietuvoje buvo įsteigtas Kultūros departamentas, kuris suteikė Šiaulių teatralams visišką nepriklausomybę nuo Kauno. 1934 m. rugsėjo 15 d. šiauliečių teatrui suteiktas oficialus Šiaurės Lietuvos teatro vardas. Deja, pasikeitus administracinei priklausomybei ir teatrui tapus atskaitingu tik Švietimo ministerijai, pakito atsiskaitymų bei administracinio darbo metodai. J. Stanulis rašė: „Kodėl Ministerijos referentas V. Kasakaitis apsiėmė teatro veiklos trukdytojo vaidmenį, man buvo mįslė“. Komplikavosi planuojamos gastrolės, nes teatro gaunamomis pajamomis disponuoti buvo draudžiama. Pastarosios vėliausiai po trijų dienų turėjo būti įneštos į valstybės iždą. Išlaidoms skirtas tik ribotas avansas, kurio papildymas priklausė nuo Švietimo ministerijos referento darbo operatyvumo. Ministerijai išsiųstas apmokėtas išlaidų sąskaitas, vizavo ir jas, savo ruožtu, perduodavo buhalterijai išrašyti orderį avansui papildyti, būtent šis valdininkas. Tokia biurokratinė procedūra labai stabdė efektyvų teatro darbą. Švietimo ministerijos referentas sulaikydavo iš Šiaulių gautas sąskaitas ir orderiai, skirti avansui papildyti, iš buhalterijos negalėjo būti siunčiami. Dėl lėšų trūkumo teatro trupė negalėdavo vykti į gastroles, nors bilietai periferijoje būdavo išperkami iš anksto. Teatro direktoriui pačiam tekdavo vykti į Kauną ir atsiimti iš referento „po gelumbe“ pakištas sąskaitas, pačiam rūpintis išlaidų orderiais. Pagal egzistavusias taisykles, statant naują veikalą, reikėdavo prašyti ministerijos leidimo samdyti statistus ir padienius darbininkus. Gautas „palaiminimas“ turėjo galioti visiems vėliau vaidinamiems naujojo pastatymo spektakliams. Tačiau referentas V. Kasakaitis reikalaudavo gauti leidimą kiekvienam vaidinimui atskirai. [33] Situacija pasikeitė, kai į ministeriją kultūros reikalų tvarkyti buvo paskirtas Kultūros departamento direktorius A. Juška.

    Nepaisant susiklosčiusios situacijos, darbas teatre nesustojo. Buvo stengiamasi pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Tiesa, pastarųjų niekada netrūko. Kita vertus dar ne kiekvienas pilietis galėjo apsilankyti teatre dėl pakankamai aukštos bilietų kainos. Iki 1934 m. žiemos teatro bilietai kainavo nuo 1 iki 5 litų, o, anot laikraščio „Mūsų Kraštas“, „šiais laikais mokėti 5 Lt už bilietą ir pasiturinčiam yra sunkoka“. Spektakliai gastrolėse kainavo daug pigiau, nuo 0,5 iki 4 litų. Nuo 1934 m. gruodžio mėn. kainos buvo sumažintos, padaugėjo įvairių nuolaidų, bilietai į dieninius vaidinimus kainavo 0,5-2 Lt, vakarinius – 0,5-3 Lt, premjerinius spektaklius – 1-4 Lt. Gastrolių metu žiūrovai už premjerinius vaidinimus mokėjo 0,75-3 Lt, o už pakartotinus spektaklius – 0,5-2 Lt. Kariams, moksleiviams, šaulių ir kitų organizacijų nariams taikytos ypatingos nuolaidos – užsisakius bilietus iš anksto (grupei ne mažiau 15 žmonių), jie kainavos netgi 50 procentų pigiau. [34]

    1931–1935 m. teatro kolektyvas pastatė 26 premjeras, suvaidino 574 spektaklius, kuriuos žiūrėjo 250 000 žmonių. [35] Šiaulių teatras daug gastroliavo, važinėjo geležinkeliais, turėjo netgi nuolatinį savo vagoną N. 61, o nuo stotelių į vaidinimų vietas keliavo jį mylinčių žmonių atsiųstais vežimais. Teatralai, nakvodami geležinkelio stotyse, net naujus veikalus ruošdavę. [36]

    1935 m. pradžioje vėl pradėta kalbėti apie teatro iškeldinimą, tik šįkart – į Klaipėdą. 1934-1935 m. sezono viduryje buvo gautas švietimo ministro J. Tonkūno potvarkis, kuriame liepta 1935 m. liepos 31 d. Šiaulių teatrą (Šiaurės Lietuvos teatrą) perkelti į uostamiestį. Jis pavadintas „Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi”. [37]

    Valstybės teatro Klaipėdos skyrius

    Lietuvos valdžia, slopindama Klaipėdos krašte, ėmėsi ten intensyvinti lietuvių kultūrinį gyvenimą, steigė švietimo ir kultūros įstaigas. Į šių priemonių planą įėjo ir Šiaulių dramos teatro perkėlimas. Šiaulių dramos teatras 1935 m. tapo Klaipėdos dramos teatro užuomazga. Pavadintas Klaipėdos valstybiniu teatru Vokiečių teatro patalpose jis veikė iki 1939 m. kovo 22 d., iki Klaipėdos krašto aneksijos. Pirmajai lietuvių aktorių trupei Klaipėdos teatre vadovavo Juozas Stanulis, veikė vaidybos studija. Trupę papildė dalis iširusio Kauno Jaunųjų teatro aktorių.

    Spektaklius kūrė režisieriai Borisas Dauguvietis (Hermanas Zudermanas „Tėviškė“, Petras Vaičiūnas „Sulaužyta priesaika“), Antanas Sutkus (Kazys Inčiūra „Vincas Kudirka“, Vydūnas „Vėtra“ ir kt.), Vladas Sipaitis (P.Vaičiūnas „Aukso gromata“ ir kt.), Ipolitas Tvirbutas (Augustas Kitzbergas „Vilkatė“, Otas Indigas „Žmogus po tiltu“); taip pat Juozas Stanulis (P.Vaičiūnas „Prisikėlimas“, „Varpų giesmė“, Kazys Binkis „Atžalynas“ ir kt.). Režisieriui Romualdui Juknevičiui 1936 m. pastačius H. Hejermanso „Viltį“, apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir pralenkiantį savo pažangumu Kauno valstybės teatrą.

    Teatre vaidino Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Valerijonas Derkintis, Stepas Jukna, Gražina Jakavičiūtė, Alfonsas Radzevičius, Galina Jackevičiūtė, Juozas Rudzinskas, Petronėlė Vosyliūtė, Henrikas Kačinskas ir kiti žymūs aktoriai. Beveik visų prieškario trupės spektaklių scenografiją kūrė dailininkas Vytautas Palaima.

    Po karo Klaipėdoje buvo kuriamas iš esmės naujas teatras. [38]

    Valstybės teatro Šiaulių skyrius

    1939 m. kovo 22 d. Hitleriui aneksavus Klaipėdą ir teatro balkone išrėžus žymiąją kalbą, teatras grįžo į Šiaulius. Grįžo be inventoriaus, dekoracijų, dokumentų. Tik dalis aktorių persikėlė į Kauną. Teatro direktoriumi paskirtas Antanas Ulpis, meno vadovu – Kazys Juršys. Spektakliai, kaip ir anksčiau, buvo statomi „Kapitol“ salėje, kuria teatras galėjo naudotis dvi dienas per savaitę, kitomis buvo rodomo kino filmai. Dėl salės problemų 1939 m. buvo pradėta kalbėti apie teatro perkėlimą į Lietuvai sugrąžintą Vilnių. Tačiau šiauliečiai nebenorėjo antrą kartą išleisti savojo teatro iš Šiaulių. Statybos bendrovė „Pastogė“, kuriai vadovavo Vladas Sirutavičius ir Kazimieras Venclauskis pažadėjo pastatyti ir išnuomoti teatrui pritaikytas patalpas. [39]

    1940 m. sausio 7 d. teatras Šiauliuose pastatė naują veikalą – V. Hugo dramą „Anželas“ (rež. K. Juršys, dail. V. Palaima). 1941 m. sausio 1 d. jau naujose patalpose Tilžės g. įvyko premjera – M. Gorkio „Paskutinieji“. 1941 m. gruodžio 30 d. teatras pavadintas Šiaulių miesto teatru.

    Šiaulių dramos teatras

    Nuo 1944 m. spalio 11 d. teatro oficialus pavadinimas – Šiaulių dramos teatras. 1949 m. prie jo prijungtas Telšių Žemaičių dramos teatras, atvyko uždaryto Marijampolės dramos teatro aktorių. Teatre tuo metu vaidino Stasys Paska, Ieva Gurinaitė-Paskienė, Marija Rasteikaitė, Adomas Petkevičius, Justinas Šimkus, Albina Simokaitytė, Kazys Tumkevičius, teatro vyriausiuoju režisieriumi paskirtas Josifas Šeinas, dailininku Michailas Percovas, direktoriumi Feliksas Žukauskas, 1950–1954 m. Kazys Tumkevičius.

    1969 m. teatro aktorių gretas papildė Lietuvos valstybinės konservatorijos kursas: Aldona Danguolė Adomaitytė, Nijolė Bižonaitė, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Pranas Piaulokas, Gintautas Ūzas. 1974 m. į teatrą atvyko režisierė Aurelija Ragauskaitė, pagyvinusi teatrinį gyvenimą Šiauliuose.

    1989 m. Šiaulių dramos teatro surengta akcija minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines
    1989 m. mitingas minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines

    . Renginį veda aktorius Pranas Piaulokas]]

    1988 m. 28 teatro darbuotojai įkūrė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę „Labora“ ir aktyviai dalyvavo Šiaulių sąjūdžio tarybos veikloje bei jo renginių organizavime. [40]

    1991 m. teatras minėjo veiklos 60-metį. Ta proga surengtos dvi parodos apie teatro istoriją, įvyko dvi premjeros: O. Milašiaus „Mefibosetas“ (režisierius Gytis Padegimas) ir J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (inscenizacijos autorė ir režisierė Regina Steponavičiūtė). Teatro literatūrinės dalies vedėja E. Markevičiūtė parengė knygą „Šiaulių dramos teatras 1931-1991 m.“ 1991 m. spalio 10 d. 23 žmonių trupė pirmą kartą gastrolių išvyko į užsienį – į Kanadą. Tautiečiams parodyta Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, S. Sokolovskio „Skiriama princesei“, surengti poezijos vakarai. 1991 m. gruodžio mėn. režisierės A. Bagatyrytės iniciatyva 11 aktorių trupė viešėjo Čikaga|Čikagoje. Amerikos lietuviams jie parodė A. Kairio „Mūsų vaikai“, A. Bagatyrytės „Protėvių dangaus žiūrėtų“. 1992 m. spalio mėn. teatras gastroliavo su Šiauliais susigiminiavusiame Olandijos mieste Etten-Leure, kur parodyta K. Sajos „Piramidė“, su olandais anglų kalba suvaidintas Ad van den Kieboam spektaklis „Tiltų statymas“.

    Tačiau tuomet iškilo ir didelių sunkumų: teatrui išlaikyti, spektakliams statyti neužteko lėšų, sumažėjo žiūrovų. Nebuvo palanki, apgalvota ir teatrų reforma, vykdyta 1992-1993 m., kai teatrus paliko daug gabių aktorių. Šiauliuose stengtasi kolektyvą išsaugoti, ieškota naujų meninės išraiškos priemonių ir būdų, nepataikauta pigiam publikos skoniui. Atgimimo metais buvo statoma daug lietuvių dramaturgų kūrinių. Tačiau teko ieškoti mecenatų, spektakliams statyti lėšų skyrė Šiaulių miesto savivaldybės taryba. Nepaisant sunkumų 1990–1993 m. pastatyti 22 spektakliai. [41]

    1994–1995 m. teatre pastatyta 12 spektaklių, 300 kartą suvaidintas „Skiriama princesei“, žiūrovai išvydo 350-ąją premjerą – K. Ostrausko „Čičinskas“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas). 1995 m. pavasarį teatrą gastrolių pakvietė Hamiltono (Kanada) lietuvių mėgėjų teatro režisierė Elena Dauguvietytė-Kudabienė. [42]

    Ypač sunkūs teatrui buvo 1995–1997 m., kai užgulė ne tik finansiniai sunkumai, bet ir tarpusavio santykių, trupės atnaujinimo bei kitos problemos. Nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. pradėta taikyti nauja apmokėjimo už aktorių atliktą darbą tvarka pagal sutartis. Norėta atsisakyti lygiavos principo ir paskatinti kūrybingus, darbščius aktorius. Dėl to kilo aktorių, kurie pasijuto diskriminuojami, konfliktas su administracija. Nepatenkintieji susibūrė į profesinę organizaciją – Aktorių gildiją, kurios vadovu išrinktas Juozas Žibūda. Gildijos veikiama administracija 1997 m. birželio mėn. praktiškai grįžo prie senosios tvarkos. 1996 m. pensinio amžiaus aktoriai nesėkmingai bandė įkurti „Senąjį teatrą“, nes teatro administracija nesutiko nemokamai suteikti patalpų. Konfliktus spręsti ėmėsi Šiaulių miesto savivaldybės taryba. 1997 m. kovo 23 d. Dramos teatras ir savivaldybė sudarė bendradarbiavimo sutartį, kuria savivaldybė paskyrė 200 tūkst. litų teatro veiklai iš dalies finansuoti, o teatras įsipareigojo remti Senjorų draugijos statomus spektaklius. 1996 m. suremontuota teatro fojė ir grimo kambariai, vėliau ir kitos patalpos, suremontuotas pastato stogas. Lėšų skyrė Rotary klubas ir jo prezidentas Jonas Čepulis.

    1996 m. rudenį, baigę Lietuvos muzikos akademiją, atvyko 7 aktoriai: Jūratė Budriūnaitė, D Gumauskas, Dalius Jančiauskas, Inga Norkutė-Žvinienė, Danguolė Petraitytė, L. Šimkutė, T. Tamošaitis. 1997 m. teatre dirbo 30 etatinių aktorių: 15 moterų ir 15 vyrų. 1998 m. birželio 25 d. sujungtos Teatro meno vadovo ir direktoriaus pareigybės, teatro vadovu tapo aktorius Antanas Venckus. [43]

    1999–2002 m. pastatyta 17 premjerinių spektaklių, iš kurių 3 skirti vaikams. K. Kubilinsko „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“ (režisierius Juozas Žibūda) kritikos įvertintas kaip vienas gražiausių vaikiško repertuaro spektaklių. Didžiausią kūrybinį sujudimą sukėlė S. Račkio projektai „Juozapas Šveikas“ (pagal J. Hašeką) ir A. Čechovo „Trys seserys“. [44]

    2003-2006 m. žiūrovai išvydo 17 premjerų, iš jų 3 skirtos mažiesiems. Daugelis jų susilaukė kritikos ir žiūrovų palankumo, į teatrą sugrįžo žiūrovai. Spektaklis „Daktaras ir Mangaryta“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis) pripažintas geriausiu nacionalinės dramaturgijos pastatymu Lietuvoje. K. Gocio „Princesė Turandot“ (režisierius Aidas Giniotis) 5 kūrėjai buvo nominuoti prizui „Auksinis scenos kryžius“. Trupę papildė 5 jauni aktoriai. [45]

    2007–2010 m. teatras žiūrovus pakvietė į 16 premjerų, tarp jų: Henrikas Ibsenas „Nora“ (režisierius Sigitas Račkys), Arvydas Juozaitis „Salomėja“ (režisierius Albertas Vidžiūnas), Marija Lado „Labai paprasta istorija“ (režisierius Gytis Padegimas), Herkus Kunčius „00:45 pagal Goldingą“ (režisierė Inga Norkutė), Karlas Goldonis „Viešbučio šeimininkė“ (režisierė Regina Steponavičiūtė). 2008 m. aktorius Pranas Piaulokas įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija. [46]

    Direktoriai

    Vyriausieji režisieriai

    Literatūra

    Šaltiniai

    1. ↑ Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai I. - V., 1972. - P. 29.
    2. ↑ Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Lietuvos istorijos institutas, ats. redaktorius L. Mulevičius, Šiauliai, Momentas, 1991 m. P. 112.
    3. ↑ Maknys V. P. 71-75.
    4. ↑ Lietuvių teatro istorija 1929-1935. – V., 2000; T. I. P. 206.
    5. ↑ Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) P. 112-113.
    6. ↑ „Varpo“ draugijos steigėjų ir narių sąrašas (1914 m.) // KVA F. 28, Ap. 1, B. 61, L. 26.
    7. ↑ Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) P. 113-114.
    8. ↑ Stanulis J. Prisiminimai // Asmeninis J. Stanulio archyvas. – Šiaulių Dramos Teatro archyvas. – P. 1
    9. ↑ Maknys V. P. 131.
    10. ↑ Maknys V. T.II, P. 134.
    11. ↑ Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. – Šiauliai, 1994. P. 326.
    12. ↑ Bugailiškis P., P. 325-326.
    13. ↑ Kada gi bus Šiauliuose teatras? // Mūsų Momentas. – 1930. Rugsėjo 28. Nr. 28. P. 2
    14. ↑ Bugailiškis P., P. 328.
    15. ↑ Stanulis J. Teatras ant ratų. Šiauliai-Klaipėda-Šiauliai // Muzika ir teatras. – 1975. – P.129-137.
    16. ↑ Teatras ant ratų. P.129.
    17. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 1
    18. ↑ Teatras ant ratų. P. 130-131.
    19. ↑ Šiaulių Dramos Teatras 1931-1991. – V., 1992. P. 12.
    20. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 2.
    21. ↑ Šiaulių teatras // 7 meno dienos. – 1931. - Rugsėjo 15. - Nr. 70. – P. 9
    22. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 2
    23. ↑ Šiauliuose // Šiaurės Lietuva. - 1932. Gegužės 15. Nr. 20(118). P. 1
    24. ↑ Provincijos teatras // Vairas. - 1933. - Nr. 12. - P. 455
    25. ↑ Šiaulių Dramos Teatras 1931-1991. – V., 1992. P. 14.
    26. ↑ Teatras veikiausiai nebus iškeltas // Šiaurės Lietuva. - 1933. - Birželio 4. - Nr. 23(173). - P. 1.
    27. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 6
    28. ↑ Maknys V. II. P. 135
    29. ↑ Šiaulių valstybės teatras nustojo savo vagonų // Šiaurės Lietuva. - 1933. - Gruodžio 10. - Nr. 49(199). - P. 1.
    30. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 6.
    31. ↑ Provincija be teatro nenurims! // Mūsų Momentas. - 1934. Gegužės 13. - Nr. 19. - P. 1.
    32. ↑ Valstybės teatras Šiauliuose tikrai palieka // Mūsų Kraštas. - 1934. - Gegužės 20. - Nr. 20. - P. 16
    33. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 10-11.
    34. ↑ Visiems atidarytos Šiaulių teatro durys // Mūsų Kraštas. - 1934. - Gruodžio 23. - Nr. 51. - P. 2
    35. ↑ Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). P. 187
    36. ↑ Kazys Tumkevičius. Gyvenimo vingiuose. II. Šiauliai, Saulės delta, 2000 m. P. 36.
    37. ↑ Stanulis J. Prisiminimai. P. 18.
    38. ↑ Klaipėdos dramos teatras.
    39. ↑ Teatras lieka Šiauliuose. // Įdomus mūsų momentas. 1940 m. gegužės 5 d.
    40. ↑ Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. Sudarytoja Irena Vasinauskaitė. Vilnius: Savastis, 1998 m. P. 466-467.
    41. ↑ Jonas Sireika. Šiaulių metraštis 1990–1993. Šiaulių miesto savivaldybė: Šiauliai, Delta, 1994 m. P. 142-143.
    42. ↑ Jonas Sireika. Šiaulių metraštis 1994–1995. Šiaulių miesto savivaldybė: Šiauliai, Saulės delta, 1996 m. P. 88-89.
    43. ↑ Šiaulių metraštis 1996–1998. Rengėjas Jonas Sireika. Šiaulių miesto savivaldybė: Saulės delta, 1999 m. P. 99-101.
    44. ↑ Gintautas Mažeikis. Šiaulių dramos teatras. // Šiaulių metraštis 1999–2002. Šiaulių Aušros muziejus, 2003. P. 124-125.
    45. ↑ Birutė Salatkienė. Stasys Tumėnas. Kultūra. // Šiaulių metraštis 2003–2006. Šiaulių Aušros muziejus, 2007. P. 224.
    46. ↑ Vitalija Morkūnienė. Kultūra. // Šiaulių metraštis 2007–2010. Šiaulių Aušros muziejus, 2011. P. 123-124.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Rimantas Lazdynas – autorius – 100% (+40193-0=40193 wiki spaudos ženklai).
    Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Šiaulių_dramos_teatro_istorija&oldid=2180148"