Šiaulių vyrų gimnazija

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Šiaulių vyrų gimnazija
    rus. Шавельская мужская гiмназия
    Šiaulių vyrų gimnazija rus. Шавельская мужская гiмназия
    Gyvenvietė: Šiauliai
    Įkurta: 1851 m. m.
    Mokyklos direktorė(-ius) Nikolajus Vasiljevičius Častnikovas

    Žiūrėti didesniame žemėlapyje

    Šiaulių vyrų gimnazija (rus. Шавельская мужская гiмназия) – viena seniausių Lietuvos gimnazijų, pradėjusi veikti 1825 m. Svisločiuje (dab. Baltarusija), 1851 m. perkelta į Šiaulius, nuo 1851 m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių vyrų gimnazija, nuo 1920 m. – Šiaulių valstybinė gimnazija, nuo 1928 m. – Šiaulių valdžios berniukų gimnazija, nuo 1946 m. – Šiaulių Juliaus Janonio vidurinė mokykla, nuo 1996 m. – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija.

    Steigimas

    Mintis Šiauliuose atidaryti gimnaziją užgimė dar 1838 m. Šiaulių apylinkių dvarininkai norėjo, kad būtų patogiau mokyti savo vaikus. Tada kreipėsi i vyresnybę tarpininkauti dėl gimnazijos įsteigimo ir žadėjo remti lėšomis. Kai kurie dvarininkai įsipareigojo per trejus metus sumokėti po 30 kap. nuo kiekvieno baudžiauninko, o turtingesni (Rozenas, Livenas, Medemas, Platonas Zubovas, Baranovas ir kiti – iš viso 22 asmenys) pareiškė paaukosią ir stambesnes sumas gimnazijos statybai. Šiaulių žydų visuomenė įsipareigojo paaukoti 30 000 rublių asignacijomis. Joniškio žydai paaukojo 90 rublių.

    1839 m. rugpjūčio 19 d. apskrities dvarininkijos pirmininkas Kaunackis surašė aktą: „Pasiūlius p. Kaunackiui ir jam mielai sutikus įkurti reikšmingą įstaigą, kad mūsų miestas toliau augtų, išrenkame sklypą gimnazijos pastatui Šoseinaja gatvėje, vadinamoje Gytarių (dabar Tilžės g. 137), tarp miesto gyventojo žydo Šimelio Ovsejevičiaus, Jono Mackevičiaus ir dvarininko Jono Jakševičiaus, pagal gatvę 30 sieksnių ir į gilumą 56 sieksnius“. [1] Už sklypą sumokėta per 400 rublių.

    1846 m. kovo 22 d. akte užfiksuota, kad aukotojo J. Jakševičiaus sūnūs ir dar dvi jų kartos bus atleidžiami nuo mokesčio už mokslą, jeigu mokysis gimnazijoje. Jonas Jakševičius - pirmosios lietuvių režisierės Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvas. Ji užaugino daug našlaičių, todėl tiems, kurie mokėsi berniukų gimnazijoje, buvo suteikiama Jakševičiaus pavardė.

    1839 m. pabaigoje dvarininkai, pakeitus žydų aukotas asignacijas sidabru, iš viso suaukojo 19 761,36 rb. 1840 m. gruodžio 10 d. Vilniaus generalgubernatorius davė sutikimą gimnazijos statybai. 18421847 m. pagal pavyzdinius projektus gimnazijos projektą parengė architektas Tomas Tišeckis.

    1844 m. Baltarusijos mokymo apygardos įgaliotinis kreipėsi į vyriausybę dėl Svisločiaus gimnazijos perkėlimo į Šiaulius. Gardino gubernijoje buvo trys gimnazijos, o Kauno gubernijoje tik viena – Kaune, perkelta iš Kražių. Pareiškime nurodoma, kad Žemaitijos dvarininkai siunčia vaikus mokytis į Mintaują, kur jie negauna „rusų dvasios“ išsilavinimo.

    Komitetas nurodė tokias priežastis:

    • Gimnazija Šiauliuose būtina, nes vienintelė, esanti Kaune, negali patenkinti visų. Anksčiau Kauno gubernijoje buvo penkios gimnazijos: Kražiuose, Kolainiuose, Kalvarijoje, Telšiuose, Kėdainiuose. Be to, Kaune labai brangus pragyvenimas.
    • Šiauliai dar 1795 m. imperatorės Jekaterinos II įsakymu, laikomu miesto rotušėje, nebebuvo asmeninėmis grafų Zubovų valdomis ir perėjo imperatoriškojon žinion su visomis valstybinio miesto teisėmis, koks ir buvo valdant Lenkijos karaliams. Iki to laiko Šiauliai buvo Mintaujos gubernijos miestelis, padovanotas generalfeldceichmeisteriui grafui Zubovui. 1795 m. Šiauliai paskelbti miestu, o pakaitu grafui padovanota Jurbarko seniūnija. [2]

    1845 m. rugsėjo 11 d. gautas vyriausybės leidimas Svisločiaus gimnaziją perkelti į Šiaulius, o bajorų mokyklą – iš Šiaulių į Svisločių [3].

    Dėl statybos medžiagų tartasi su dvarininku Karpiu ir Zaksu, bet jie atsisakė. Statybai reikėjo plytų. 1844 m. pasiūlyta nugriauti dvarininkui Ignui Vitkevičiui priklausiusį apleistą bažnyčios pastatą. Dvarininkijos atstovo grafo Tuluz-Lotreko pavedimu dvarininkų mokyklos prižiūrėtojas Jurkovskis ir dvarininkų bendruomenės sekretorius Moras apžiūrėjo Vitkevičiaus sodyboje Pašiaušėje (23 varstai nuo Šiaulių) apleistą jėzuitų bažnyčią.

    1845 m. liepos 21 d. pradėtas statyti dviejų aukštų mūrinis pastatas. 1850 m. rugpjūčio 15 d. statyba baigta. Priėmimo akte nurodyta, kad prie gimnazijos pastato jungiasi du mūriniai šoniniai fligeliai. Apie jokius kitus pastatus akte neužsimenama. Teritorija neaptverta, nebuvo net jokios daržinės sukrauti malkoms. Nors po metų gimnazijos pastatą teko remontuoti, buvo pripažinta, kad pastatas yra geroje vietoje, gerai išplanuotas, sausas, patvarus ir atitinka mokymo įstaigos reikalavimus.

    Gimnazijos statybai surinkta 20 212 rb 38 kp, iš valstybės iždo išmokėta 20 319 rb 96 kp. Kadangi statyba kainavo 44 264 rb 7,5 kp, tai trūkstamus 3 659 rb 73,5 kp sumokėjo grafas de Tuluz-Lotrekas, kuriam jie 1854 m. grąžinti iš valstybės iždo.[4]

    Įkūrimas

    18501851 mokslo metai praėjo besiruošiant perkelti gimnaziją iš Svisločiaus. Šios gimnazijos direktorius prašė atidėti perkėlimą, kadangi mokytojai su savo gausiomis šeimomis negali Šiauliuose rasti butų, be to, jie labai brangūs. Buvo nutarta iš Svisločiaus inventoriaus nevežti, palikti bajorų mokyklai, o Šiauliuose gimnazijai palikti iškeliamos bajorų mokyklos inventorių.

    Liepos 8 d. iš Svisločiaus išvyko pirmas transportas – į Šiaulius atgabenta 2 tūkstančiai tomų knygų. Liepos pabaigoje į Šiaulius išvyko gimnazijos direktorius Nikolajus Vasiljevičius Častnikovas. 7 mokytojų šeimoms išmokėta po pusę metų atlyginimo persikėlimui, o nevedusiems – po 80 rublių.

    1851 m. rugpjūčio 30 d. Šiaulių gimnazija atidaryta. Apie šį įvykį direktorius pranešė Baltarusijos mokslo apygardos generaladjutantui Iljai Gavrilovičiui Bibikovui. Spalio 1 d. gimnazijoje jau buvo 297 mokiniai. Nors po metų gimnazijos pastatą teko remontuoti, buvo pripažinta, kad pastatas yra geroje vietoje, gerai išplanuotas, sausas, patvarus ir atitinka mokymo įstaigos reikalavimus.

    Iki 1881 m. pastate niekas nepasikeitė. 1881 m. inspektoriaus bute įrengtos klasės, o inspektorius išsikėlė į gimnazijai priklausiusį namą. Greitai gimnazijos patalpos pasidarė ankštos. Įvedus gimnastikos pamokas, prireikė specialios patalpos, nes pamokų vedimas koridoriuose trukdė dirbti. 1893 m. kieme pastatytas medinis pastatas specialiai gimnastikos pamokoms, išstovėjęs iki II pasaulinio karo.

    Gerinant sąlygas religiniam auklėjimui, 1897 m. atidaryta cerkvė, įrengta dviejose II aukšto klasėse, fasadinėje pusėje. Cerkvė pavadinta stebukladario Sergijaus Radonežskio vardu. Ikonostasas užsakytas Peterburge ir padarytas vadovaujant žinomam architektui Nabokovui. Gimnazijos kiemas iš trijų pusių apsodintas kaštonų ir klevų alėjomis, o fasado pusėje išgrįstas akmenimis. [5]

    Mokiniai

    Abiturientų vinjetės mokyklos muziejuje

    1851 m. spalio 1 d. gimnazijoje buvo 297 mokiniai, kurie paskirstyti taip:

    • Paruošiamoji klasė – 12 mok.
    • I kl. – 40 mok.
    • II kl. – 60 mok.
    • III kl. – 63 mok.
    • IV kl. – 50 mok.
    • V kl. – 44 mok.
    • VI kl. – 24 mok.
    • VII kl. – 4 mok.

    Iš mokinių skaičiaus galima spręsti, kad Šiauliuose gimnazijos reikėjo – kasmet jų daugėjo, nors už mokslą teko mokėti. 1860 m. jau mokėsi 446 mokiniai. Daugiausia mokinių buvo 1861 m. – 571. Nuo tų metų mokinių skaičius ėmė mažėti. Tam turėjo reikšmės 1863 m. sukilimas. Daug mokinių dalyvavo sukilime, todėl 1863 m. liko tik 202 mokiniai. Mokinių padaugėjo nuo 1871 m., kai mokėsi apie 300–400 mokinių.

    1868 m. sugriežtintos priėmimo sąlygos – imta daugiau žiūrėti stojančiųjų amžiaus. 1861 m. kovo mėnesį Pedagogų taryba svarstė priimamų mokinių amžiaus klausimą. Pasitaikydavo, kad I klasėje būdavo mokinių 18 ir net 20 metų amžiaus, o IV klasėje net 27–29 metų. Su tokiais vyrais labai sunku buvo susitvarkyti, todėl ir kreiptasi į Švietimo ministeriją apriboti stojančių amžių. [6]

    Dauguma mokinių sudarė dvarininkų ir valdininkų vaikai – apie 64 %. Valstiečių vaikų mokėsi apie 21 %, miestiečių vaikų – 13 %. 2 % sudarė dvasininkų ir kitokių visuomeninių grupių vaikai. Atidarius gimnaziją, valstiečių vaikų buvo apie 7 %, o 1863 m. jų buvo jau 36 %. Panaikinus baudžiavą, valstiečių vaikams susidarė sąlygos mokytis. 1887 m. Švietimo ministerija nurodė valstiečių vaikų priėmimą mažinti.

    Gimnazijoje gausėjo pravoslavų tikėjimo vaikų (nuo 1 % iki 23 %). Katalikų tikėjimo visą laiką mokėsi daugiausia (apie 30 %). Liuteronių tikėjimo mokinių buvo apie 3–4 %, žydų (pirmą dešimtmetį) – 2 %, vėliau – iki 19 %.

    Dėl prasidėjusio 1863 m. sukilimo gimnaziją tais metais baigė 5 mokiniai, 1864 m. – 6, 1865 m. – 4, 1866 m. – 2. Vėliau baigusiųjų buvo daugiau. Plačiau:Šiaulių gimnazijos abiturientų laidos, Šiaulių gimnazijos žymiausi mokiniai, Šiaulių gimnazijos uniformos. [7]

    1871 m. gimnazija perorganizuota į pilną klasikinę gimnaziją su dviejų metų kursu septintoje klasėje, o 1873 m. vietoje septintos klasės kurso atidaryta aštunta klasė. Tokia gimnazija su nežymiais programiniais pakitimais veikė iki Pirmo pasaulinio karo.

    1914 m. liepos mėnesį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas įtakojo gimnazijos mokinių skaičių: 1913 m. gimnazijoje mokėsi 436 mokiniai, 1914 m. – 459, o 1915 m. – tik 100. 1914 m. rudenį mokslas prasidėjo pavėluotai – spalio 18 d. „1915 m. pavasarį po sunkių mūšių Mozūrijos ežerų rajone rusų kariuomenė pradėjo trauktis. Tuomet gimnazijos patalpos Tilžės gatvėje buvo panaudotos ligoninei, sužeistiems gydyti. Užsiėmimai buvo pravedami mergaičių gimnazijoje (Vilniaus gatvėje) antroje pamainoje, po pietų. Dėl artėjančio fronto mokslo metus baigėme anksčiau ir visi mokiniai skubotai išvažinėjo į namus“. [8]. Brandos egzaminai buvo nutraukti, o gimnazija drauge su mergaitėmis moksleivėmis, savo gimnazijos direktoriumi Sacharovu, keliais mokytojais ir mokinių grupe, archyvu ir raštine išsikėlė į Vitebską, kur laikė brandos egzaminus. Dalis mokinių atsidūrė Tuloje ir Voroneže (mokytojas Tomas Stonis, mokiniai-poetas Julius Janonis, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, kiti). Po ilgų klajonių Šiaulių gimnazija atsidūrė Tarusoje (Kalugos gubernija) ir čia užbaigė pirmąjį savo gyvavimo etapą. [9]

    Mokytojai

    Pirmaisiais mokslo metais gimnazijoje dirbo direktorius N. V. Častnikovas, inspektorius N. V. Družininas, pravoslavų šventikas P. A. Možaiskis, katalikų kunigas K. Mažonavičius, rusų kalbos mokytojas V. F. Lebedkinas, lotynų kalbos mokytojas N. R. Sakovičius, matematikos mokytojai V. O. Kondratovičius ir A. P. Gladkis, istorijos mokytojas F. P. Chodzinskis, teisės mokytojas P. D. Kozlovskis, geografijos mokytojas F. O. Ribinskis, vokiečių kalbos mokytojas L. I. Valcas, prancūzų kalbos mokytojas B. B. Rejus, piešimo ir dailyraščio mokytojas M. I. Prževalskis. Dar dirbo ateinančių mokinių prižiūrėtojai, raštvedys, gydytojas, sargai. Plačiau: Šiaulių gimnazijos mokytojai.

    Veikla

    <sgallery> Vaizdas:Siauliu gimnazija1910.jpg|Gimnazijos pastatas 1910 m. Vaizdas:1935ŠJJG224852 314541861989890 126656jb25 n.jpg|Gimnazijos pastatas 1935 m. Vaizdas:1953ŠJJG10385 314541875323222 405102699 n.jpg|Juliaus Janonio vidurinės mokyklos pastatas 1953 m. Vaizdas:Siaulgimnazij.jpg|Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos fasadas Vaizdas:JJanoniogimnazijospanorama.jpg||Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos panorama Vaizdas:Šiauliųgimnazijos muziejus2.JPG|Juliaus Janonio gimnazijos muziejus </sgallery> Tai buvo rusiška mokymo įstaiga, atidaryta turtingųjų ir kilmingųjų vaikams. Panaikinus baudžiavą, gimnazijoje vis daugiau atsiranda valstiečių vaikų. Nuo 1871 m. veikė kaip pilna VII klasių klasikinė gimnazija. Visi bendrojo lavinimo dalykai dėstomi rusų kalba. Nepaisant stiprios rusinimo politikos, gimnazijoje brendo tautinio atgimimo idėjos ir daugelis moksleivių, dar gimnazijoje pradėję visuomeninę kultūrinę veiklą, vėliau tapo žinomais Lietuvos žmonėmis. [10]

    Rusijos imperijos valdymo metais gimnaziją sudrebino keli įvykiai, kurių žymiausi buvo Šiaulių gimnazistų dalyvavimas 1863 m. sukilime ir „Šavelskaja istorija“ – Šiaulių gimnazistų maištas prieš pravoslavų pamaldas.

    Pirmojo pasaulinio karo metais gimnazija išblaškyta po Rusiją. Dalis mokinių perkelta į Tulą, dalis – į Voronežą, vėliau – į Tarusą (Kalugos gubernija). Gimnazijos Tarusoje gyvavimo laikas – 19151917 m., įskaitant ne tik tuo metu dirbusius mokytojus ir direktorių Sacharovą, bet ir naujus mokinius. Iš Šiaulių buvo tik vienas mokinys – S. Vembrė. 1917 m. mokiniai išbėgiojo, archyvas žuvo. </ref> Jonas Krivickas. 1991. – P. 38. </ref>

    Kai kuriomis žiniomis, 1915 m. rugsėjo mėn., vokiečių okupacijos metais, gimnazija vėl buvo atidaryta, tačiau 1916 m. vokiečiai neleido mokyti. 1914 m. Šiauliuose pradėjo veikti lietuviška gimnazija, nuo 1920 m. suvalstybinta ir pavadinta Šiaulių valstybinė gimnazija, kuri tęsė Šiaulių vyrų gimnazijos tradiciją. [11]

    Reikšmė

    Nors buvo suvaržymų priimant į gimnaziją valstiečių vaikus ir stipri rusinimo politika, nuo 1851 m. iki 1915 m. carinę Šiaulių gimnaziją baigė apie tūkstantis mokinių, iš jų – keturiolika aukso ir trisdešimt trys sidabro medaliais. Gimnazijos gyvavimo pradžioje lietuvių tautybės mokinių buvo tik pavieniai, bet panaikinus baudžiavą jų ėmė gausėti – XIX-XX amžių sandūroje kai kuriose gimnazijos klasėse jų buvo beveik pusė.

    Šiaulių gimnazija suvaidino ryškų vaidmenį mūsų kultūros istorijoje. Iš jos į gyvenimą išėjo daugybė vėliau buvusių kunigų, gydytojų, advokatų, inžinierių, matininkų, gamtininkų, rašytojų, mokytojų, šiaip visuomenės ir tautos veikėjų (...) Tą sąrašą būtų galima dar pratęsti (...) profesoriai Kazys Šalkauskis (baigė 1906 m.), Pilypas Butkevičius (baigė 1907 m.), Juozas Blažys (baigė 1908 m.), Juozas Orlauskis (buvęs Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius, baigė 1908 m.). Rapolas Skipitis (advokatas, Vidaus reikalų ministras, baigė 1909 m.), Tadas Petkevičius (profesorius, baigė 1911 m.), Bruno Štencelis (Vidaus reikalų viceministras, baigė 1914 m.), kiti. [12]

    Konstantinas Šakenis savo prisiminimuose rašė:

    „Nežiūrint į dėtas pastangas rusinti Šiaulių gimnazistus ir norą įkvėpti jiems reakcinę dvasią, nesusirado, kiek aš žinau, nė vieno buvusio Šiaulių abituriento, baigusio gimnaziją paskutiniame XIX a. ketvirtyje, kuris dėl karjeros būtų pakeitęs savo katalikų tikybą ir virtęs stačiatikiu, kuriam bent čia, Lietuvoje, būtų buvę lengva pasirinkti tarnybą tokią, kad galėtų taip gyventi, kaip čia gyveno rusai valdininkai. Priešingai, iš seno meto abiturientų išėjo daug asmenų, kurie daug yra pasidarbavę, vystant mūsų kultūrą, kovojant dėl spaudos atgavimo, stiprinant mūsų nepriklausomybę dar pirmaisiais jos atgavimo metais, turtinant mūsų raštiją ir šiaip veikiant visuomenėje.“ [13]

    Šaltiniai

    1. Шпаковский К. Историческая записка о Шавельской гимназии. 1901. – P.6
    2. Jonas Krivickas. Šiaulių berniukų gimnazijos-J. Janonio vidurinės mokyklos istorija. Kaunas „Šviesa“, 1991. – P.9.
    3. Švietimo ministerijos raštas 1845 m. rugsėjo 15 d. Nr. 8994 Baltarusijos srities švietimo įgaliotiniui
    4. Jonas Krivickas. 1991. – P.11.
    5. Jonas Krivickas. 1991. – P.11.
    6. Jonas Krivickas. 1991. – P. 13.
    7. Jonas Krivickas. Žymesni mokytojai ir mokiniai, enciklopedinis žinynas. – Šiauliai: Saulės delta, 2001.
    8. Iš E. Juozapaičio prisiminimų (rankraštis saugomas gimnazijos muziejuje)
    9. Jonas Krivickas. 1991. – P. 38.
    10. Jonas Krivickas. 1991.
    11. Jonas Krivickas. 1991.
    12. Jonas Krivickas. 1991. – P. 39.
    13. Šakenis K. Svetimų auklėtojų globoje (rankraštis saugomas mokyklos muziejuje) – P. 89.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Rimantas Lazdynas – autorius – 100% (+18167-0=18167 wiki spaudos ženklai).