Šiurpilio piliakalnis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Šiurpilio piliakalnis

Šiurpilio piliakalnis

Koordinatės: 54°14′03″N 22°53′03″E / 54.23413°N 22.88418°E / 54.23413; 22.88418

Klaida: Jeleniavo valsčius
Aukštis 45 m
Naudotas I a. - XIII a.

Šiurpilio piliakalnis arba Krėsmenos piliakalnis, (lenk. Góra Zamkowa) – piliakalnis šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Suvalkų apskrities Jeleniavo valsčiuje, 2 km nuo Šiurpilio kaimo. Aukštis - 228,1 m virš jūros lygio ir apie 45 m virš šalia plytinčių Šiurpilio (lenk. Szurpiły), Tchličisko (lenk. Tchliczysko), Eglynėlio (lenk. Jeglóweczek) ir Eglyno (lenk. Jeglówek) ežerų paviršiaus. Vienas svarbiausių jotvingių archeologinių objektų lenkiškoje Suvalkijos dalyje. Šalia Piliakalnio stūkso dar dvi senovėje gyventos kalvos: Bažnyčios ir Kapinių. Šiurpilio piliakalnį lanko vietos lietuviai, ant jo vyksta Poezijos pavasariio šventės.

Piliakalnis

Piliakalnyje pastebimi gyvenvietės, aptvertos trimis pylimų žiedais ir sustiprintos rieduliais, pėdsakus. Archeologai patvirtino, kad čia VI-IX a. drėbto molio trobelėse gyventa žmonių. Po I a. pabaigoje - II a. pradžioje įvykusio gaisro vietovė tris šimtus metų liko apleista.

Krėsmenos pilis 1283 m. aštuonis mėnesius atlaikė kryžiuočių apgultį ir buvo paimta ne kariniu menu, bet kelių išalkusių jotvingių išdavyste. Taip užrašė kronikininkas. Šis epizodas atsispindi Punsko mokytojo Algio Uzdilos istorinėje dramoje „Pelenų žiedai“ ir pagal ją sukurtoje lyrinėje roko operoje „Jotvingio rauda“.

Kryžiuočių kronikos pirmą kartą vietovę mini 1425 m. kaip Surpel = Šiurpi pilis. Kai jotvingius kryžiuočiai išnaikino, po 1422 m. Melno taikos Šiurpilis buvo pripažintas Lietuvai. Lietuviai čia pastatė medinę pilį, kuri tarnavo ir kaip medžioklės rūmai. Pilis pamažu suiro, vėliau jos akmenys buvo naudojami tiesiant kelią Jeleniavas-Suvalkai. Naujieji šeimininkai kamaldulių vienuoliai ant piliakalnio pastatė trobelę ir čia gamino potašą. Apsuptas užpelkėjusiais ežerais piliakalnis traukia archeologų dėmesį, pirmą kartą jis buvo kasinėtas dar XIX a. Įspūdinga vietovė minima kelete legendų, tame tarpe ir apie bajoraitę Eglę, labai primenančią žinomą lietuvišką padavimą apie Eglę žalčių karalienę.

Bažnyčios kalvoje rasti pamatai galėjo priklausyti arba jotvingių šventovei, arba tai po 1387 m. lietuvių pastatytos medinės bažnyčios liekanos. Pagonių šventvietėje įrengta bažnyčia - viena pirmųjų visoje Suvalkijoje - pamažu sunyko. Žinomas tyrinėtojas Aleksandras Polujanskis mini, kad dar 1834 m. Jeleniavo bažnyčios klebonas turėjo išlikusį buvusios Šiurpilio bažnyčios varpelį su lotynišku užrašu: Sit nomen Domini benedictum. Kalvos viršūnėje dūkso du gamtos paminklai-rieduliai, vietos gyventojų vadinami gražuolės Eglės užkeiktais broliais. [1]

Kapinių kalne buvo laidojami aplinkinių vietovių gyventojai.

Taip pat žiūrėkite

Šaltiniai

  1. Grzegorz Rąkowski. Polska egzotyczna. Rewasz, Pruszków, 1999


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 82% (+3787-0=3787 wiki spaudos ženklai).
  • Rimantas Lazdynas – redaktorius – 18% (+844-24=820 wiki spaudos ženklai).