Škotų gėlų kalba
Škotų gėlų kalba Gàidhlig | |
---|---|
Kalbama: | Aukštutinė Škotija, Kanada, JAV, Australija |
Kalbančiųjų skaičius: | 58,5 tūkst. |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | į šimtuką nepatenka |
Kilmė: |
Indeuropiečių |
Oficiali kalba: | Škotija |
ISO 639-1: | gd |
ISO 639-2: | gla |
ISO 639-3: | gla |
Škotų gėlų kalba (šk. Gàidhlig) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų kalbų grupei, goidelų pogrupiui. Ją vis dar vartoja apie 1,5 % (apie 60 tūkstančių) Škotijos gyventojų. Nuo 2005 m. ji turi oficialios kalbos statusą (kartu su anglų kalba).
Iš esmės škotų gėlų kalba susiformavo airių kolonistų tarmei Škotijoje nutolus nuo motininės airių kalbos. Manoma, kad pirmieji skirtumai kalboje jau buvo pastebimi X a., bet galutinai kalbos atsiskyrė XVII a., kai buvo išleista škotiškai parašyta Biblija. Dabartinį pavadinimą turi nuo XVIII a. (iki tol vadinta airių kalba). Iki to laiko škotai ir airiai naudojo tą pačią literatūrinę kalbą. Dėl keltų rašto ypatumo neįmanoma nustatyti, ar tą patį tekstą airiai ir škotai skaitė vienodai, ar kiekvienas pagal savo tarmių ypatumus.
Šiuo metu škotų kalba stipriausia salose – Skajaus, Liojiso ir kitose mažesnėse. Britanijos saloje kalbančių škotiškai iš tiesų nėra daug. Tačiau paskutiniu metu škotų kalba išpopuliarėjo ir atsiranda škotiškų darželių bei sekmadieninių mokyklėlių tokiuose miestuose kaip Glazgas (šk. Glaschù) ir Edinburgas (šk. Dùn Èideann).
Pagrindinis škotų ir airių kalbų skirtumas yra skirtingai naudojami kirčio ženklai (kurie iš tikrųjų žymi ne kirtį, o balsių ilgumą) – airių kalboje á,é,í,ó,ú, škotų – à,è,ì,ò,ù.
Yra daug panašių žodžių, bet jie tariami šiek tiek kitaip, skiriasi gramatika, o kai kurių panašiai skambančių žodžių reikšmės yra priešingos. Faktas, kad Airijos šiaurinių tarmių atstovai lengviau supranta škotus, nei pietinių, bet iš esmės jie suvokia, kad tai yra kita, nors ir gimininga kalba.
Nuorodos
- gla Etnologijos kalbos kodo „gla“ informacija (angl. Ethnologue information on language by code „gla“)
|
|