Šv. Elžbieta Vengrė
Šv. Elžbieta Vengrė | |
---|---|
šventoji | |
| |
Gimė | 1207 m. liepos 7 d. Presburgas arba Bratislava |
Mirė | † 1231 m. lapkričio 17 d. Marburgas, Vokietija |
šventoji |
Šv. Elžbieta Vengrė – Vengrijos karaliaus Andrejaus ir Gertrūdos, Merano krašto didikės, dukra Elžbieta gyveno neilgai. Gimusi 1207 m. buvo pažadėta žmona Liudvikui, Tiuringijos suvereno sūnui ir sosto paveldėtojui. Ištekėjo būdama keturiolikos, penkiolikos susilaukė vaikų, o būdama 20 m. jau tapo našle. Vyras Liudvikas IV mirė Otrante, laukdamas, kada galės išvykti su Federiku II į kryžiaus žygį Šventojoje Žemėje.
Elžbieta augino tris vaikus. Po pirmgimio Hermano gimė dvi dukrelės: Sofija ir Gertrūda, paskutinioji gimė jau netekusi tėvo.
Po vyro mirties, Elzbieta pasitraukė Aizenachą, vėliau į Potenštaino pilį, kol galiausiai apsistojo kukliame Marburgo name, kur savo lėšomis pastatydino ligoninę, pati visiškai nuskursdama. Įstojo į trečiąjį pranciškonų ordiną, visiškai pasišventė labiausiai stokojantiems, lankydavo ligonius dukart per dieną, elgetaudavo ir pasirinkdavo kukliausius patarnavimus. Tai, kad ji pasirinko skurdą, sužadino artimųjų pyktį. Šie atvykę į Marburgą atėmė iš jos vaikus.
Mirė Marburge (Vokietija) 1231 m. lapkričio 17 d.
1235 metais popiežius Grigalius IX Elzbietą paskelbė šventąja.